Full text of "Lietuvių tauta ir jos ugdymas"

See other formats

PROF. ST. ŠALKAUSKIS 


LIETUVIŲ TAUTA 


JOS UGDYMAS 


SAKALO B-VĖS LEIDINYS 
KAUNAS 1933 


Pratartis. 


Šis autoriaus straipsnių rinkinys turi savo uždaviniu iškelti 
aikštėn tautinę lietuvių ideologiją ir nurodyti bendrais bruožais 
tinkamą kelią lietuvių tautos išsivystymui. Tautinės lietuvių 
ideologijos problema autorius buvo susidomėjęs prieš 15 metų, 
kai, jam gyvenant užsienyje karo metu, teko rūpintis informa- 
cinio pobūdžio veikalais apie Lietuvą, kurie galėtų, taiką suda- 
rant, pakreipti į Lietuvą pergalėtojų dėmesį. Tada, būtent 
1917 m., buvo parašytas autoriaus veikalas „Sur les confins de 
deux mondes“ (Essai synthėtigue sur le problėme de la civilisa- 
tion nationale en Lituanie), kuris dėl nepareinančių nuo autoriaus 
priežasčių tegalėjo pasirodyti tik 1919 m. (Atar, Genėve). Tame 
veikale rado vietą aiškiai jau formuluoti tautinės lietuvių ideolo- 
gijos apmątai, Isurįe dabar pereina į šį rinkinį, kaipo pirmieji 
trys jo straipsniai. Iš šių du straipsniu yra ne kas kita, kaip ver- 
timas pirmųjų minėtojo veikalo skirsnių, tuo tarpu kad trečiasis 
sutraukia trumpai bendrąją jo koncepciją. 

Tokiu būdu pirmieji trys šio rinkinio straipsniai priklauso 
savo turiniu ir nuotaika tam laikotarpiui, kuris ėjo prieš pat Lie- 
tuvos nepriklausomumo paskelbimą ir kuris todėl yra kiek pa- 
spalvintas kovos už nepriklausomumą romantika. Realiam Lie- 
tuvos tikrovės pažinimui privalo tarnauti ketvirtasis straipsnis 
„Lietuva politinės geografijos šviesoje“. Šis straipsnis, esąs iš 
dalies recenzinio pobūdžio, iš tikrųjų atpasakoja prof. K. Pakšto 
veikalą „Baltijos respublikų politinė geografija“ toje jo dalyje, 
kuri labiausiai liečia Lietuvos klausimus. Šio rinkinio autorius 
pasinaudojo prof. K. Pakšto veikalo atsaikomis tam, kad galėtų 
suformuluoti tautinei lietuvių politikai savo rūšies „kategorinius 
imperatyvus“, kurie turėtų vesti tam tikra linkme visą tolimesnį 
lietuvių tautos išsivystymą. 

Pradedant penktuoju straipsniu autorius, eidamas savo aka- 
deminio pašaukimo linkme, rūpinasi labiausiai pedagoginiu tau- 
tinės lietuvių ideologijos pritaikymu. Turėdamas prieš akis iš 
vienos pusės aukštą tautinio lietuvių pašaukimo idealą, o iš ant- 
ros pusės — liūdną lietuvių tautos tikrovę, autorius visą savo dė- 
mesį atkreipė į lietuvių tautos ugdymo problemą. Nurodyti da- 
bartinės padėties trūkumus, užbrėžti teisingą liniją tolimesniam 
nusistatymui ir, pagaliau, surasti priemonių, su kurių pagalba 
galėtų būti bent kiek išlyginta disproporcija tarp idealo ir rea- 
lybės, — štai pagrindiniai autoriaus uždaviniai antrojoje rinki- 


1 


nio pusėje. Norėdamas šiuos uždavinius nušviesti čia su tinka- 
mu pilnumu, autorius laikė reikalinga perspausdinti iš savo kny- 
gos „Visuomeninis auklėjimas“ du skyriu, ypatingai susijusiu su 
tautos ugdymo problema, būtent: „Tautinį auklėjimą“ ir „Tarp- 
tautinį auklėjimą“. į 

Nors sutraukti krūvon straipsniai buvo rašyti įvairiais lai- 
kais ir įvairiomis aplinkybėmis, vis dėlto jų visų pagrinde glūdi 
viena organinga koncepcija, kuri leidžia sutraukti juos visus į 
vieną rinkinį po vienu, tiesa — sudėtingu, įvardymu. Autorius 
net mano, kad pagrindinės koncepcijos vieningumas atpalaiduoja 
jį net nuo reikalo vienodinti straipsnius, šalinant iš jų visa tai, 
kas juose pareina nuo vietos ir laiko aplinkybių, kaip, pavyzdžiui, 
momento nuotaikos koloritas. Kiek pakeistas spausdinamas tik 
aštuntasis straipsnis „Visuomenės vadovybės ugdymas lietuvių 
tautoje“: 1926 m. jis buvo spausdinamas „Židinio“ 3 nr., kaipo 
„Lietuvių tautos ugdymo uždaviniai“; be to, jis papildytas ke- 
liais posmais, kuriuose atsižvelgiama į paskutinių laikų evoliu- 
ciją, vykstančią mūsų visuomenėje. 

Aplinkybių atspindis atskiruose straipsniuose gali kartais 
sudaryti net tam tikrų prieštaravimų įspūdį. Pavyzdžiui, kal- 
bant pirmuosiuose straipsniuose apie istorinį lietuvių tautos li- 
kimą, išeina, kad lietuvių tauta, perėjusi savo gyvenime iš pra- 
džios Rytų, o paskui Vakarų persvarą, yra įgijusi aktyvinių nu- 
siteikimų ir kūrybinės iniciatyvos; tuo tarpu antroje rinkinio 
pusėje, kai kalbama apie tautinės mūsų tikrovės trūkumus ir ug- 
dytinus nusiteikimus, tarsi išeina, kad lietuvių tautai trūksta 
aktyvumo ir kūrybinių nusiteikimų. Kad galima būtų šitą prieš- 
taravimą tinkamai suprasti, reik žinoti, jog sąvokos „daug“, „pa- 
kankama“ ir „maža“ yra lygstamosios sąvokos ta prasme, kad 
tai, kas vienu atžvilgiu yra „pakankama“ ar „daug“, kitu atžvil- 
giu yra „nepakankama“ arba net „maža“. Įgauto iš istorinio savo 
išsivystymo aktyvumo lietuvių tautai pakako tautinio atgimimo 
ir nepriklausomumo atgavimo reikalams; bet šito aktyvumo ir 
šitos kultūrinės iniciatyvos toli gražu nepakanka, kai tenka lie- 
tuvių tautai kilti į kultūros viršūnes ir laimėti varžytynes su kul- 
tūringesniais ir galingesniais kaimynais. Tokiu atveju visai sa- 
vo vietoje susirūpinti lietuvių tautos būdo trūkumais, kuriuose 
dar per daug atsiduoda liūdnų verguvės laikų pėdsakai. 

Vienu iš didžiausių autoriaus rūpesčių būtų apsaugoti lie- 
tuvių tautą nuo siauro nacionalizmo, kurio pavojus mums, kaip 
ir kitoms tautoms, yra visai realus šiais zoologinio nacionalizmo 
laikais. Šis pavojus yra dvejopas: teorinis, kai jis reiškiasi ideo- 
logijos srityje, ir praktinis, kai jis reiškiasi santykiuose su ki- 
tomis tautomis arba net tautinėmis mažumomis. Būtent, iš vie- 
nos pusės yra pavojaus atpalaiduoti individualinę tautybės for- 
mą, arba lytį, nuo universalinio, t. y. visuotinai reikšmingo, tu- 
rinio ir pastatyti pirmąją aukščiau už antrąjį; o iš antros pusės 


d 


yra pavojaus pastatyti savo tautos reikalus aukščiau už kitų tau- 
tų reikalus ir, vadovaujantis šių pastarųjų neapykanta, pagrįsti 
tarptautinius santykius agresyviu antagonizmu, kuris ardytų nor- 
malų tautų sugyvenimą ir vienybę. 

Šitų pavojų tik tada galima būtų laimingai išvengti, kai tau- 
tos sąmonėje įsigalėtų priešingas jiems supratimas ir nusistaty- 
mas, būtent: supratimas, kad pilnutinę tautybę sudaro sykiu visai 
individualinė tautinė lytis ir universalinis,visuotinai reikšmingas, 
turinys; ir nusistatymas mylėti visas kitas tautas, kaip savąją. 
Pilnutinė tautybė gaunama tada, kai universalinio turinio kul- 
tūra ir tame skaičiuje universalinė pasaulėžiūra yra realizuojama 
tautinėse lytyse; normalus tautų santykiavimas gaunamas tada, 
kai tautų meilė pasireiškia, kaipo lygus moralinis visų tautų, ne- 
išskiriant ir savosios, traktavimas. Kaip ir visas mūsų gyveni- 
mas, paskendęs amorfiškume, taip ir mūsų nacionalizmas nėra dar 
įgavęs visai ryškių lyčių. Bet pavojai jau yra pasireiškę su visu 
savo aktualumu. Kai, pavyzdžiui, pas mus puolama universalinė 
religijos organizacija vardan tautiškosios minties, mes turime ne 
ką kita, kaip teorinio nacionalizmo apraišką. Šitas teorinis na- 
cionalizmas pas mus vis labiau įsigali ir ilgainiui gali pagaminti 


labai negeistinų išdavų, gresiančių mums dvasiniu subergždėji- 


mu ir seklumu. Iš kitos pusės nepriklausomo mūsų gyvenimo 
laikotarpyje jau mes turime kelis užregistruotus išsišokimus prieš 
tautines mažumas, kurie kompromitavo mus tautine netoleran- 
cija. Autorius tinkamu laiku laikė savo pareiga reaguoti prieš 
kai kuriuos mūsų nacionalizmo pasireiškimus bent spaudintu žo- 
džiu, kas dabar traukiama krūvon šitame rinkinyje. 

Leisdamas viešumon šį rinkinį, autorius pagaliau norėtų 
iškelti į mūsų tautos sąmonę reikalą realizuoti savo gyvenime kul- 
tūrinę pažangą vajaus tvarkoje. Kultūrinis atsilikimas, mūsų 
paveldėtas iš nelemtos mūsų praeities, neleidžia mums iki šiolei 
išsirikiuoti su mūsų kaimynais į vieną kultūrinės pažangos lini- 
ją, kas yra mums intensyvių tarpvalstybinių varžytynių laikais 
gyvybės klausimas. Turėdamas galvoje mūsų tautos pobūdį ir 
gyvenamas aplinkybes, autorius gerai nusimano apie sunkumą 
išjudinti mūsų visuomenę ir pastumti ją eiti kultūrinio vajaus 
keliu. Bet vis dėlto jis tikisi, kad vieną kartą iškeltas į visuo- 
menės sąmonę reikalas negali pasilikti gyvenime be mažesnio ar 
didesnio atbalsio. Jei tuo pasisektų nors kiek patarnauti kultū- 
rinei mūsų tautos pažangai, autorius nelaikytų atliktojo darbo 
bergždžiu. 


PIRMAS SKIRSNIS 


Tautybės Esmė.“ 


I. Tauta, kaipo sutelktinė individualybė. II. Tautinė civilizacija. 
III. Tautos pašaukimas bei uždavinys. 


|: 


„Tautybė tėra vienos didelės individualybės išsiplėtojimas“, 
pasakė vieną kartą Mickevičius. Ir iš tikro, kiekviena tautybė 
sudaro sutelktinę individualybę. "Tautybė taip laikosi tautos, 
kaip asmenybė — asmens: viena ir kita kyla iš būtybės indivi- 
dualumo. "Tiesa, žmogaus asmuo yra individas tikra šito žodžio 
prasme. "Tuo tarpu tauta tėra individas iš panašumo: jinai yra 
kolektyvinis, arba sutelktinis individas. 

Galima sakyti, jokia kita draugingos gyvatos lytis taip ne- 
prilygsta individui, kaip tauta. Tautybė iš pagrindo yra tas indi- 
vidualybės ratas, kuris iš visų pusių apsiaučia individą, papildo 
jo asmens buitį ir patiekia būtinas sąlygas pilnutiniam jo gyve- 
nimui. Šitais nenutraukiamais ryšiais, kurie jungia tautą su in- 
dividu, pakankamai išrodoma jos aukštesnė prasmė ir gyvastin- 
ga reikšmė. 

Visuotinioji civilizacijos istorija gal nūnai įrašyt į kultū- 
rinių laimėjimų sąrašą galutinį absolučios asmens vertės pripa- 
žinimą. Nevalia dabar laikyti žmogus bet kam priemone, nes 
jis turi savyje nepriklausomą tikslą. Iš čia aišku, jog visa tai, 
kas tarnauja individo išsiplėtojimui,įgauna reikšmės iš savo veik- 
mės dydžio. Tauta kaip tik yra vienas tų tarnaujančių individui 
veiksnių, kurie yra labiausiai našūs ir kurie negal būti niekuo 
kitu pavaduoti. 

Kiekviena sutelktinė organizacija šiaip ar taip statosi galu- 
tiniu tikslu pilnutinį žmogaus asmens klestėjimą. Visos draugin- 
go gyvenimo lytys šiokiu ar tokiu būdu padeda kurtis pilnuti- 
niam individui. Šiuo atžvilgiu skirtumas tarp jų yra tas, kad 
vienos siekia savo tikslo tiesioginiu, kitos — tarptautiniu keliu; 
pirmosios kyla savaimingai prigimtu vyksmu; antrosios tėra 


*) Versta iš autoriaus knygos „Sur les Confins de deux Mondes“. 
Essai synthėtigue sur le problėme de la Civilisation Nationale en Litua- 
nie. Genėve 1919. 13—24 p. Spausdinta 1921 m. „Romuvos“ 1 nr. 21—29 p. 


J 


«dirbtiniai kūriniai. Taigi tauta yra toji draugingos gyvatos Iy- 
tis, kuri savaime organizuojasi prigimtu būdu ir sudaro tiesio- 
„gines sąlygas pilnutiniam individui išsiplėtoti. 

Atskiras individas savo vienatvėje nepajėgia nieko pakelt 
į aukštesnį lygį, — nei religijos, nei žinijos, nei meno. Kad šitie 
civilizacijos vaisiai susikurtų ir prinoktų, reikalingas sutelkti- 
nis darbas žmonių, sujungtų bendru susipratimu, kurį tegal pa- 
gaminti fizinė bei psichinė giminė. Normali tauta patiekia kaip 
tik šitų ištaigų, jungdama visas sąlygas, kurių reikalauja asmuo 
savo buities ir veikimo pilnumui. 

Nuo ypatingumo šitų sąlygų, kuriose verčiasi individas, pa- 
reina tautos individualybė, arba, trumpai betariant, tautybė. Ne- 
reik tačiau manyti, kad tautos individualybė esanti surišta su 
tam tikru tautinių Žymių visetu, be kurio ji negal reikštis tik- 
rumoje. Galima sakyti, jokia konkretinė tautybės žymė nesuda- 
ro tautos individualybėje neatskiriamos savybės. Net pati kalba, 
kuri gal geriausiai apreiškia normalią tautybę, nėra tautai būti- 
nai reikalinga kokybė. Tiesa, tautinės kalbos stoka padaro tau- 
tybės turinį menkesnį ir mažiau apibrėžtą; vis dėlto būtų netei- 
singa iš čia išvesti tautybės stoka apskritai. 

Čia vėl yra progos pastebėti, jog tarp tautos individualybės 
ir žmogaus asmenybės yra artimo panašumo. Tarp konkretinių 
individo asmenybės apraiškų nerasime nė vienos, kurios stoka 
reikštų individui individualybės nebuvimą: galima įsivaizduoti 
asmuo trūkstąs šiokio ar tokio fizinės ar psichinės prigimties ele- 
mento; tačiau, kad ir kiek šitoks asmuo būtų tolimas nuo pilnu- 
tinės tobūlybės, jis vis tebelieka žmogiškasis individas. Panašiai 
jokia konkretinė sutelktinio gyvenimo apraiška nėra privaloma 
tautybei savybė. Dėl šitos priežasties negalima iš konkretinių 
tautinių žymių sudaryti tautybės pilnutinės aptarties, kur turėtų 
rasti vietos ir žydai, tauta be teritorijos, ir šveicarai, tauta be vie- 
nos savos kalbos, ir daugelis kitokių tautų, nustojusių tautinių, 
politinių ar ekonominių teisių. Kita bendra individui ir tautai 
ypatybė yra dar toji+vidaus linkmė, kurį gaivališkai stumia juodu 
prie būvio ir veikimo pilnumos. Buities visybė, štai idealas, ku- 
ris šiaip ar taip kreipia savęsp visas jųdviejų pastangas. Ir iš 
tikro, žmonijos civilizacijos vyksmas juodu vis labiau artina prie 
'šito idealo, — ir artina juodu gretimais, nes civilizacijos laimėji- 
mai lygiai išeina naudon ir tautai ir individui. 

Kiek šitiedvi individualybės yra solidarios, aiškiai parodo 
paskutinių šimtmečių istorija. Didžioji prancūzų revoliucija 
paskelbė nepaliečiamąsias žmogaus ir piliečio teisės ir viešai pri- 
pažino tuo pačiu absoliučią žmogaus asmens vertę. Napoleono 
karai, sekę vėliau, padėjo naujoms idėjoms paplisti veik visam 
kultūringam pasauly, o XIX-asis šimtmetis savo parlamentinės 
politikos linkme laidavo konstitucines žmogaus teisių garantijas. 


Ar nėra simptomingas tas faktas, jog patriotizmas tuo pačiu 
laiku rado naujų akstinų ir įgijo tautų gyvenime aukštesnės pras- 
mės ir reikšmės? Patriotizmas, toks bent, kokiu jis reiškiasi 
šiandieną, yra naujų laikų padaras, nors atskiros jo žymės pasi- 
reikšdavo istorijoj įvairiais laikais ir įvairiose vietose. Tas fak- 
tas dera aiškinti tuo, kad tarp asmens vertinimosi, prancūzų re- 
voliucijos sužadinto, ir patriotinio jausmo, sukrutėjusio vėliau, 
yra psichologinio ir todėl priežastingo sąryšio. 

Vyksmas, einąs nuo prancūzų revoliucijos, mūsų laikais pra- 
deda bręsti ir besirengia atnešti vaisių: pasaulinio karo eigoje 
aiškiai pasireiškė, jog žmogaus asmens teisių pripažinimas, ka- 
daise paskelbtas, logiškai veda prie tautų teisių pripažinimo. 
Brangia kraujo kaina pasaulis pradeda suprasti, jog vien sutar- 
tinis laisvųjų tautų gyvenimas tegal laiduoti individui klestėji- 
mą, o žmonijai — taiką. Tarp individo, per daug linkusio savo 
vienatvėje prie egoizmo, ir žmonijos, per maža sutrauktos drau- 
gijos ir todėl ne visada turinčios pakankamai vykdomosios pa- 
jėgos, laisvoji tauta privalo iš tikro tapt jungiamąja grandimi. 

Nors tarptautiniai laidai tautų teisėms tėra vien kurtini, ne- 
galima jau abejoti, jog ir mažų ir didelių tautų laisvė ir lygybė, 
anksčiau ar vėliau virs vedamaisiais principais tarptautiniam 
gyvenimui. Tasai įsitikinimas, šalia dabarties įvykių, remiasi 
dar gyvastingu dėsniu, kuris dera nusakyti šiais žodžiais: pi/- 
nutinis individas tegalimas pilnutinėje tautoje. 


II. 


Individo, tautos ir žmonijos būtybės susieina ir jungiasi tau- 
tinės civilizacijos pamate. Civilizacija apskritai yra kultūros 
kraunamas lobis, kuris reiškiasi gyvenimo objektyvinėmis gėry- 
bėmis. O kultūra plačia prasme yra sąmoninga dvasios veikmė 
materialiniam gaivalui pagal aukštesnę idėją. Žmogus, būdamas 
vienkart psichinė ir fizinė būtybė, reikalauja veikimui dvasinio 
ir materialinio pradmens. Šito veikimo vaisius atvaizduoja dvie- 
jų minėtų pradų veikimąsi, kuris įvykdytame padare apsireiš- 
kia iš vienos pusės turiniu, iš antros — lytimi. Turinys simbo- 
linamas idėja, lytis — ženklu. 

Tautinė civilizacija yra dviejų kultūrų padaras. Liaudies 
kultūra tiesia jai materialinį pagrindą, o šviesuomenės kultūra 
patiekia jai idėjinį turinį. Kadangi materialinė lytis yra kon- 
kretinis daiktas, o idėjinis turinys — apstraktinis dalykas, tau- 
tinės civilizacijos forma yra individuali, o jos turinys — visuo- 
tinis. Todėl tai, kas skiria vieną tautinę civilizaciją nuo kitos, 
yra tasai santykis, kuris joje įvyksta tarp turinio, arba idėjos, 
bendros visai žmonijai, ir formos, arba ženklo, pritinkančio vien. 
tautai. 


-— 9 — 


Kiekvienas kuriamasai žmogaus dvasios žygis lygiai siekia 
ir lyties tobulumo ir turinio pilnumo. Bet lytis, kad ir tobula, 
tėra vien priemonė. Tikslas — tai įvykdymas tiesos, gėrio ir 
grožio idealų, — tų visuotinių ir nežlungančių gėrybių. Šitų 
idealų vykdymo priemonėmis, kaip tik yra tos lytys, kuriomis 
individas ir tauta privalo naudotis objektyviniam savo kūrybos 
apreiškimui. Tobulas veikalas turėtų suvienyti savyje pilnai vi- 
suotinį turinį ir visai individualią lytį. Aišku tad, kodėl didieji 
žmonijos genijai jungia draugėn žmogaus dvasios turiningumą 
su tautinės išraiškos pilnumu. Tokiais buvo, pavyzdžiui, Izrae- 
lio pranašai, Buda Induose, Platonas Graikuose, Cezaris ir Ta- 
citas Romėnuose, Dantė Italuose, Šekspyras Angluose, Goetė ir 
Kantas Vokiečiuose, Paskalis ir Bosiuetas Prancūzuose, Dosto- 
jevskis Rusuose, Ibsenas Norveguose ir daugelis kitų, čia nemi- 
nimų. Jųjų kiekvienas sutelkė savo prigimties gelmėse indivi- 
dualios, tautinės ir apskritai žmogiškosios dvasios pirmapradžių. 
Kad viena šitų pirmapradžių rūšis būtų buvus jiems svetima, jie. 
nebegalėtų tapti tuo, kas jie yra buvę, — pasauliniais genijais. 

Tautų gyvenimas, jų civilizacijos atžvilgiu, apreiškia du aiš- 
kiai numatomu tarpsniu. Žemesniame ir todėl ankstybesniame 
tarpsnyje tautos ugdo visų pirma tautinę lytį; paskiau jos pra- 
deda labiau domėtis turiniu, — tai aukštesnis tautinio gyvenimo. 
tarpsnis. Tik dabar tautinė civilizacija ima nokti, ir būtent to-- 
dėl, kad liaudies ir šviesuomenės kultūros sueina dabar tarnyboje 
bendram tikslui. 

Liaudis, sudarydama pastovią tautos daugumą ir stropiai 
saugodama tautines tradicijas, atlieka tautos kūryboje materia- 
linio pagrindo vaidmenį. Inteligentijai, ne tokiai pastoviai ir 
judresnei mažumai, pridera uždavinys pakelti tautinę civiliza- 
ciją į aukštesnį lygį teikiant liaudies kultūros lytims visuotinio 
žmogaus dvasios turinio. Iš pradžios sutelktinė liaudies kūry- 
ba, dažnai nesąmoningo instinkto sukelta, patiekia tautinės ly- 
ties individualumą ; paskiau individuali šviesuomenės sąmonė su- 
kuria visuotinį turini. 

Iš čia nesunku pastebėti, jog sutartinis liaudies ir šviesuo- 
menės bendradarbiavimas ir pasilaikymas yra būtinos sąlygos. 
normaliam tautinės civilizacijos išsiplėtojimui. Visuotinei pa- 
saulio civilizacijai žengiant paakiui, nuo šito išsiplėtojimo laips- 
nio pareina tautos gajumas ir tamprumas kitų tautų draugijoje. 

Tautai, kurios liaudis ir šviesuomenė persiskiria savo gyve- 
nimo ir veikimo krypsniais, lemta išgyventi gili tautinė drama. 
Kaip pamatysime kitoje vietoje, tokioj padėty atsidūrė dėl isto- 
rinio savo likimo lietuvių tauta. Tautinis jos gyvenimas ėjo be- 
veik iki paskutinių laikų nenormaliomis vėžėmis, ir todėl jos 
civilizacijos kūrimesi esama nepaprastų ypatybių. Bet šitas kul- 
tūrinės lietuvių istorijos ypatingumas dar skaidriau kelia aikš- 
tėn tautinės civilizacijos esmę. 


10 


III, 


Taigi, tautinės civilizacijos gėrybės auga ir tarpsta sutarti- 
nai bendradarbiaujant liaudžiai ir šviesuomenei; pirmoji gamina 
ir saugoja etninius tautinės dvasios turtus; antroji kuria aukš- 
tesnę dvasios kultūrą ir tuo būdu teikia visuotinės vertės liau- 
dies kūrybos lytims. Nors tik šviesuomenės žygiai suteikia tau- 
tos civilizacijai aukštesnės prasmės, tačiau liaudies kultūra, kai- 
po pastovus tautinio gyvenimo ramstis, tebelieka visada jos pir- 
mavaizdžiu. 

Vis dėlto liaudies ir inteligentijos veikimo būde yra pa- 
grindinio skirtingumo. Liaudyje veikiamuoju akstinu esti įgim- 
tas instinktas ir bevardis minios nusistatymas; inteligentijoj, 
atvirkščiai, kuriamąjį darbą atlieka dažniausiai sąmoningos as- 
mens pastangos. Pirmuoju atveju vedamaisiais pradais esti et- 
'" ninės ypatybės, antruoju — aktyvi valia, nusistatanti iš tikslo. 
Iš čia dar vienas skirtumas: tuo tarpu, kai liaudis tarnauja ne- 
sąmoningu įrankiu tautiniam pašaukimui, kurį užbrėžia tautos 
gabumai ir galios, vien šviesuomenė tegal sąmoningai aptarti 
tautinį uždavinį iš to pašaukimo ir paraginti tautą jį vykdyti sa- 
vo gyvenime ir veikime. 

Tautos pašaukimą ir jos vykdytiną uždavinį jungia panašus 
santykis, kurio yra tarp priežasties ir išdavos. Tautinį pašauki- 
mą sudaro tos ypatingos sąlygos, kurių dėliai pasiekiamas tam 
tikras civilizacijos idealas. Tautiniu uždaviniu yra šito idealo 
vykdymas. Pašaukimas tikslingai nustato uždavinį: kas pašau- 
kimo užbrėžiama, kaipo objektyvinė galimybė, tai subjektyviai 
statoma kaipo siektinas uždavinys. 

Kai tauta nuvokia šitą santykį ir statosi atitinkamą pašau- 
kimui uždavinį, tai reiškia, kad tautinis jos susipratimas yra pa- 
siekęs aukštesnį laipsnį. "Tam tautos gyvenime tur susibėgti 
trys pamatinės sąlygos: pirma, etninis tautos gyvastingumas, 
arba tautiniu atžvilgiu aktyvus pobūdis; antra, trumpiau ar il- 
giau trunkanti istorinė evoliucija; trečia, reflektyvinis savo tau- 
tybės suvokimas. Tautinis temperamentas, arba pobūdis, reiš- 
kiasi pastovia pajėga ir tautos praeity ir dabartyje, bet dar ne; 
sudaro tautybės. Jis tėra vienas iš daugelio aktyvių veiksnių, 
kurie, veikdamies tarpusavy, nustato tautinio vyksmo vagą. Jųjų 
skaičiuje reik dar pažymėti geografinė padėtis, istorinio išsiplė- 
tojimo sąlygos, vidaus gyvenimo santykiai ir nuošalinės aplin- 
kybės, t. y. socialinės ir tarptautinės sąlygos. 

Savo įtaka šitie veiksniai suteikia kiekvienos tautos istori- 
jai nemaža savybės žymių ir iš lengvo tašo jos individualybę. 
Įgijusi aiškiai nujaučiamą individualybę tauta apipavidalina ir 
apreiškia tautinį savo idealą, stengdamasi jį įkūnyti visose vie- 
šojo gyvenimo srityse. Ji atidengia savo veidą, gyvena nuosaviu 


—11— 


:gyvenimu ir derina savo uždavinį su tautiniu pašaukimu. Tau- 
"tinio idealo vykdymas — štai aukščiausias tikslas tautinei kul- 
tūrai. Šitas idealas suteikia tautos civilizacijai savąjį stilių, ku- 
ris padaro ją vienintelę savo giminėj. Tuo būdu tauta suranda 
savo pašaukimo prasmę ir protingai išteisina savo uždavinį. 

Šitaip suprantama tautinio pašaukimo koncepcija, kaip leng- 
va pastebėti, nieko neturi bendro su tuo, kas vadinama tautiniu 
mesianizmu.  Mesianizmas tautų gyvenime yra išimties apraiš- 
ka ir todėl negali reikšti tautinės civilizacijos esmės. Jis ga- 
lėjo turėti prasmės tik toje tautoje, kurios pašaukimas ir užda- 
vinys buvo pagaminti gyvastingos sąlygos tobulam Individui, 
pasaulio Išganytojui. Būdamas išimtis, tautinis mesianizmas 
negal normuoti tautinių santykių ir tarnauti pagrindu tautinių 
individualybių pusiausvyrai. 

Šiandieną kiekvienai tautai dera reikalauti pripažinimo ly- 
gios moralinės vertės ir lygių teisių laisvam gyvenimui ir plė- 
tojimuisi, nes visos tautos, ir mažos ir didelės, tėra tos pačios 
rūšies individai. Teisių lygybė nereiškia dar šitų vienos rūšies 
individų tolygumo. Atvirkščiai, lyginant teises, svarbu apsau- 
got individualios tautų įvairybės, nes tik šitų pastarųjų visetas 
sudaro visuotinės pasaulio civilizacijos turtingumą. 

Tai supratus, nesunku jau numatyti kraštingumas ir nacio- 
nalizmo ir internacionalizmo, kuriuodu yra suskirsčiusiu kul- 
tūringą šių dienų pasaulį. Vieni mato pirmajame laiko įbalsį, 
kiti — antrajame; bet ir vieni ir kiti lygiai klysta. Ir tautinis 
individualizmas ir tarptautinis universalizmas turi savo teises 
sau tinkamose srityse. Reikšmingas mūsų laikams vyksmas eina 
priešingais krypsniais, nešdamas iš vienos pusės valstybių tauti- 
nimą, o iš antros — tautų telkimą vienatinėj tautų sąjungoj. Tai 
reiškia, kad, panašiai kaip tautinėj civilizacijoj yra iš karto in- 
dividualių ir visuotinių pirmapradžių, taip kiekvienos tautos gy- 
venime yra sykiu tautinių ir tarptautinių reikalų. Tik sutartinis 
Taisvų ir susipratusių tautų gyvenimas, pagrįstas anttautiniais tei- 
sės ir teisybės pradais, tegali visai patenkinti tuos abiejų rūšių 
reikalus. Tautinis individualizmas ir tarptautinis universaliz- 
mas privalo sutapti vienybėn tikroje Laisvų Tautų Sąjungoje. 


ANTRAS SKIRSNIS. 


Istorinio Lietuvių Tautos Likimo Ypatybės.“ 


I. Tautinė lietuvių individualybė neįvykdytų galimybių šviesoje. — 

II. Liaudies ir šviesuomenės persiskyrimas tautinio Lietuvos gyvenima 

srityje. — III. Lietuvos padėtis tarpusieny Rytų ir Vakarų pasaulių. — 
IV. Rytai ir Vakarai savitarpio santykiuose. 


I: 


Lietuva — istorinių paradoksų šalis. Tai reik gerai numa-- 
nyti, kad teisingai suprastum jos gyvenimą. Šita jos ypatybė 
duoda progos įvairių įvairiausiems lietuvių tautos įvertinimams. 
Pavyzdžiui, tuo tarpu, kai A. F. Kotzebue rado Lietuvos istoriją 
vertą Homero lyros ir Tacito plunksnos, A. Brūckner'is nenu- 
stoja įrodinėjęs, kad lietuvių tautos gyvenime ir veikime nėsą 
nieko, kuo verta būtų ypatingai susidomėti. 

Norint padaryti sąmoningas spręsmas apie kokią tautą, reik 
pažint jos likimo ypatybės. Tik tuomet tegalima įspėti ta mįslė, 
kurią yra užminus jos istorija. 

Matyti, Kotzebue, tardamas savo nuomonę XIX šimtmečio 
pradžioje, nebuvo visai trūkęs tam tikro pagrindo, nes gyvenimo 
įvykiai greit patiekė jai skaidrų patvirtinimą. Būtent, jaunas len- 
kų romantizmas parodė lietuvių tautos archeologijai, etnografi- 
jai ir istorijai net gyvesnio susidomėjimo negu panašiems lenkų 
tautos šaltiniams'). Tuo pačiu laiku vienas didžiausiųjų XIX 
šimtmečio poetų, Adomas Mickevičius, rado Lietuvos istorijoj 
ir gyvenime pakankamai maisto savo įkvėpimui. 

Iš kitos pusės, A. Briickner'is galėtų dar bandyti teisinti sa- 
vo nuomonę, įrodinėdamas, kad lietuvių tauta vienoj kitoj civi- 
lizacijos srity nėra pagaminusi nieko tokio, kuo galėtų gėrėtis 
kultūringas pasaulis. 

Viena, ant ko galėtų sueiti visi tuojau pažvelgę, yra mekiė“ 
jojant nepaprastas, beveik keistas, lietuvių tautos likimas. Ne- 
lengvas, gal būt, daiktas įsivaizduoti tauta, kuri niekados nėra 
buvusi tuo, kuo galėjo būti. Tuo tarpu tokia būtent tauta teko. 


*) Versta iš autoriaus knygos „Sur les Confins de deux Mondes“. 
Genėve 1919, 25—39 p. Spausdinta 1921 m. „Romuvos“ 1 nr. 30—44 p. 

*) Fr. Augustaitis. Pierwiastki litewskie we wczesnym romantyz- 
mie polskim, 22 p. Krakėw, 1911. 


1422 


būti lietuviams. Ir iš tikro, pažvelkime tik bendru žvilgiu į jų 
istorijos vyksmą. 

Išėjus iš Azijos lopšio, lietuvių tauta įsigyveno Europoje 
daug anksčiau negu daugelis kitų tautų, o tačiau ji pasirodė Eu- 
ropos gyvenimo scenoj daug vėliau už kitas tautas. Iki XI štm. 
ji gyveno beveik nežinoma savo kaimynams, ir, tik kai šitie buvo 
sudrumstę jos ilgų amžių rimtį, ji nuplėšė uždangą, kuri slėpė jos 
veidą, ir apreiškė pasauliui dviveidį Januso paveikslą. 

Šita tauta, linkusi į gilų tradicionalizmą, apsaugojo ryškų 
senovės Rytų antspaudą savo kalboje, religijoje, papročiuose. 
XIII šimtmetyje ji buvo įkūrusi nepriklausomą valstybę, kuri 
dar pusantro šimtmečio turėjo liktis ištikima savo dievaičiams. 
Praplitus plačia juosta nuo Baltijos iki Juodųjų jūrių šita stab- 
meldžių valstybė atlikdavo tarpininkės vaidmenį tarp krikščio- 
niškųjų Rytų ir Vakarų. Prisidėjimas krikštu prie krikščioniš- 
kosios Vakarų civilizacijos, įvykęs XIV šimtmečio pabaigoje, 
reiškė jai tolimo galo pradžią: svetimos įtakos ėmė dabar smar- 
kiau plauti tą tautinę individualybę, kuria ji buvo pagrįsta. Bet 
juo silpnyn ėjo tautinis lietuvių gaivalas pačios valstybės vidu- 
je, juo daugiau augo jo reikšmė kaimynų tautose iš rytų ir 
vakarų. 

XVI šimtmetyje tautinė lietuvių dvasia pagamino teisės ko- 
deksą, kurio galėjo pavydėti daugelis tautų, buvusių laikomų 
anais laikais kultūringomis. Bet kaip tik šitas XVI šimtmetis 
buvo lietuvių valstybei laiku to krizio, kuris paruošė jos žlugi- 
mą XVIII štm. 

XVIII štm. pabaigoj ir XIX štm. pradžioje ta pati tautinė 
lietuvių dvasia įkvėpia ir gaivina nepaprasta šviesa kultūrinę sa- 
vo sąjungininkės kūrybą ir aukoja jai geriausias savo intelektua- 
lines pajėgas, — tuo tarpu pati lietuvių tauta gauna patirti di- 
džiausio savo gyvybei pavojaus valandą. 

Kai vėliau jos kaimynai iš rytų ir vakarų ėmė spręsti kultū- 
rinį ginčą, kam teksiąs istorinis jos palikimas, ji staiga atsikėlė 
iš savo merdėjimo guolio ir paskelbė nustebusiems kaimynams, 
jog ji nė nemaniusi mirt ir juo labiau nesutinkanti išsižadėti bet 
kurių savo teisių. Ir ta tauta, kuri kadaise visai netikėtai sukū- 
rė tarp Europos Rytų ir Vakarų galingą valstybę, dabar lygiai 
netikėtai apreiškė galingą pasiryžimą sukurti savą tautinę civi- 
lizaciją, kur Rytų ir Vakarų civilizacijų pradai sueitų sintezės 
pusiausvyron. 

Šitokia paradoksinė lietuvių istorijos schema lengvai numa- 
toma pirmu pažvelgimu. Tos paradoksingumas pareina nuo to 
kontrasto tarp galimybių ir įvykių, kurio yra pilna visa lietuvių 
tautos istorija. Iš čia tas svyravimas tarp didybės ir negalios, 
kuris reiškėsi visada lietuvių gyvenime ir kuris neleido istori- 
ninkams susitart apie jo įvertinimą. 


4 2 


"Lietuvių tauta nėra prigimties nuskriausta. Savo praeityje: 
ji turėjo pakankamai ir intelektualinių ir materialinių pajėgų 
didelei tautinei civilizacijai sukurti. Atskiruose jos žygiuose 
aiškiai matyti didybės gestas. Bet ji nesugebėjo praeityje su- 
kurti pilnutinės tautinės civilizacijos, nes jai pritrūko tos tel- 
kiamosios veikmės, kuri yra prigimta susipratusiai tautinei indi-- 
vidualybei. Todėl lietuvių tautai nebuvo lemta atvaidinti vi-- 
suotinėje istorijoje rolės, pritinkančios jos galių visetui, ir tau- 
tinė jos civilizacija nėra įsigijus pasaulinės reikšmės. 

Vis dėlto lietuvių tauta apsaugojo savo išgales, kad jas pa- 
vartotų tuoj gavusi progos. Tiesa, istorija nestovi vietoj, ir tai, 
kas buvo galima vakar, nebus galima rytoj, nes galimybės praei- 
na draug su laiku. Ypač dera tai pasakyt apie galimybes, liečian-- 
čas materialinio gyvenimo sritį, nes jos apribotos lytimis, nuo 
kurių tiek nepareina dvasios gyvenimas. 

Todėl įvertinant dabar lietuvių tautos gyvenimą, reik skirti 
materialinė jos galybė, kuri reiškiasi tikrumoje, ir dvasinė galy- 
bė, liekanti galimybių srityje. Likimas norėjo, kad pirmoji ma- 
žėtų beaugant antrajai. Bent šitą pastarąją lietuvių tauta laiko 
neliestą. Tai suteikia aukštesnę prasmę nepriklausomam jos. 
gyvavimui ir sustiprina joje savo vertės pajautimą: ji nuvokia 
savo istorijos tragediją ir kartu tikisi išspręsianti didįjį tautinės 
civilizacijos uždavinį. Niekas nepajėgia užslopinti pasitikėjimo 
ateitim tautoje, kuri didžiausių vargų ir skurdo valandą nenu- 
stoja garbinusi savo tėvynės, kaipo „didvyrių šalies“. 

Šitai tautai, garbinusiai iš pradžios ugnį ir vandenį, paskui 
kryžius ir gėles, nėra svetimas kosminės didybės troškulys. Ma- 
terialinės galybės pritrūkusi, ji siekia iš visų pajėgių aukštes- 
nės civilizacijos idealą. Šitą bendrą tautinio lietuvių atgimimo 
toną puikiai apreiškia šitokie Vydūno žodžiai: „Visas mūsų gy- 
venimas yra kupinas skausmo ir džiaugsmo. Bet visa tai kaip 
tik apsako didį, galingą ir amžiną gyvybės jausmą. O gražus 
jisai be galo su savo skausmu ir džiaugsmu ir savo prakilnu- 
mu... Didi turime būti, turime išmokti būti didi. Tuomet ir 
visi mūsų padėjimai bus kitokie. Ir visas mūsų gyvenimas iš 
menko virs didis. Sielos ir dvasios didybė — štai kas mums rei- 
kalingiausia“ '). 


II, 


Aukščiau buvo nurodyta, jog lietuviai nepajėgė savo isto- 
rijoje tinkamai realizuoti savo galią, kad atvaizduotų pilnutinės 
tautos tipą ir kad sukurtų tikslingą tautinę civilizaciją. Kuri 
buvo šito nepasisekimo bendriausia priežastis? 

Būtent, lietuvių tauta turėjo nelaimę nustot išvidinės savo 


" VypūNAs. Labai mums reikalinga ypatybė. „Vairas“ Nr. 1, 
1914, 13 p. 


15 


vienybės: jos liaudis ir šviesuomenė, eidamos priešingais kryps- 
niais, persiskyrė kultūriniu ir tautiniu atžvilgiu ir todėl nega- 
lėjo sutartinai atlikti to sutelktinio darbo, kuris buvo reikalin- 
gas pilnam tautos klestėjimui. Tuo tarpu, norint deramai su- 
vartoti materialinėms tautos jėgoms ir intelektualinėms jos iš- 
galėms, reikėjo, kaip žinome, suvesti prie bendro tautinio tikslo 
lietuvių liaudies ir inteligentijos veikimas. Be šitos sąlygos 
lietuviai negalėjo sukurti nei pastovios valstybės, nei pilnutinės 
tautinės civilizacijos. 

Palyginus lietuvių tautos padėtį dabar ir kadaise, reik pas- 
tebėti, jog jos liaudies ir šviesuomenės persiskyrimas krypsniais 
padarė tai, kad materialinė galybė ir intelektualinės pajėgos ne- 
buvo jos gyvenime tinkamai derinamos ir vienu laiku naudoja- 
mos: kadaise ji buvo turėjusi pakankamai materialinių įrankių, 
bet nemokėjo jų sunaudoti tautinės savo civilizacijos tikslams; 
dabar, įvykus tautiniam jos susipratimui, ji nusimano tautinės 
kūrybos darbe, bet jai trūksta materialinių išgalių. 

Tarp mūsų liaudies pasakų yra viena, kuria galima puikiai 
įvaizdinti šitas keistas lietuvių tautos likimas. Štai ji tokia, 
kaip ji d-ro Basanavičiaus surašyta „Lietuvių Tautoje“ (I t. 8 p.) 

„Kada Dievas sutvėrė pasaulį bei žvėris ir vislab žmogui pa- 
„vedė, žmogus apžiūrėjo žvėris, kurias jam teks valdytie. Iš visų 
„žvėrių labiausiai jam patikęs levas, ir jis Dievo prašęs, kad anas 
„jam suteiktų tos žvėries ypatybes. Dievas išpildęs jojo prašy- 
„mą: žmogus ingijęs drąsumą ir didę pajiegą, ale jis neturėjo 
„proto, todel jam ne viename dalyke blogai ėję... Žvėrys iš pra- 
„džios nenorėjusios pripažint' ant savęs žmogaus valdžią, bet 
„jis jas privertęs savo stiprumu. Tik lapė išsisukus iš po žmo- 
„gaus valdžios savo išminčia, net jam užkenkdama, ir nekartą 
„jį pykdžius savo gudravimais... To dėliai pagaliaus žmogus 
„Dievo prašęs, idant jis jam, vietoje levo vieko, suteiktų lapės 
„išmintį. „Gerai“, atsakęs Dievas, „aš tavo prašymą išpildysiu, 
„bet tu paikai padarei, stiprybę paniekindamas. Tolyn tavęs 
„žvėrys nesibijos, ir tu turėsi dūmotie, kokiu būdu nog jų atsi- 
„gintumei“. Kada lapė patėmijo tokį persimainymą, kursai žmo- 
„guje atsirado, prisidingėdama laikėsi nog jo iš tolo“. 

Toks yra paveikslas, reikšmingas Lietuvai, kuri, praradus 
savo šviesuomenę, iškrypusią iš tautinio kelio, nemokėjo sude- 
zinti jėgos galybės su tautine išmintimi. Dėl šitos priežasties 
ir visa tautinė Lietuvos evoliucija išėjo iš normalių vėžių ir 
žengė nepaprastais keliais į pilnutinės tautos idealą. 

Ir iš tikro, liaudies ir šviesuomenės persiskyrimas tautinės 
kūrybos srityje buvo užmezgimas gilios dramos mazgo, kurį 
atmezgė tautinis lietuvių atgimimas. Išvidinė tautos logika pa- 
sirodė stipresnė, nekaip visos likimo intrigos, taip net, kaip jos 
vidaus skilimas virto vienu iš veiksnių, nustačiusių galutinai 
lietuvių tautos individualybę. 


=> 12 


Pigu suprasti, jog tokiose aplinkybėse tautinė civilizacija 
plėtojosi sudėtingu vyksmu. Iš vienos pusės, liaudis, palikta 
pati sau, ugdė savąją kultūrą. Linkmė į tradicionalizmą neleido 
jai nutūaisti, o kartu išsilaikymo instinktas spyrė ją prie kultū- 
rinio augimo. Dėl šitos ypatingos padėties lietuvių liaudies 
kultūra yra iškilusi taip aukštai, kaip ji, galimas daiktas, nebūtų 
pasikėlusi, jei ji būtų turėjusi vykti paprastomis vėžėmis. 

Iš antros pusės, šviesuomenė, atskilusi nuo tautinio kamieno, 


nustojo tautinės pusiausvyros ir pasidarė nepaprastai jautri 
išlaukinių įtakų veikmei. Tačiau šita aplinkybė visai nesukliudė 


tautinėms šviesuomenės išgalėms reikštis dvasinės kūrybos 
srityje. 

Tokiu būdu, liaudies ir šviesuomenės kultūros, kad ir atvaiz- 
duodavo kiekviena saviškai lietuvių tautos dvasią, ėjo priešingais 
krypsniais: pirmoji visada tenkino tautinius reikalus, antroji 
tarnavo iš pradžios valstybės, paskui — vien tik savosios klasės 


naudai. 


Vienašalė aristokratijos elementų persvara pražudė pir- 
mykštę Lietuvos Valstybę. Galima tad pasakyti, jog tradicinė 
lietuvių tautos šviesuomenė susibankrūtijo, kadangi pati istorija 
pasmerkė josios gyvenimo bei darbavimosi linkmę.  Demokra- 
tija, kuri buvo gyvenimo pašaukta aristokratijos viešpatavimų 
E ku, turėjo neišvengiamai iškelti tautinio atgimimo įbalsį. 

ito atgimimo pamatu tegalėjo būti palyginti aukšta liaudies 
kultūra, kuri dabar tampa kertiniu akmeniu tautinei civilizacijai, 
įeinančiai į normalias vėžes. Liaudis taip pat tur dabar papil- 
dinėti šviesuomenės eiles naujais darbininkais, kurie būtų atsa- 
kingi už kultūrinį savo darbą: besinaudodami teise į aktualinį 


„darbą, atgimimo inteligentai privalo derinti šitą darbą su visos 


tautos reikalais. Ir iš tikro, iš liaudies išeina ištisa naujosios 
inteligentijos eilė, kuri iš prigimties tinkamai nusistato tautinės 
civilizacijos kūryboje. 

Susidarymas susipratusios tautiniu atžvilgiu šviesuomenės, 
kuri pakelia liaudies kultūrą į tautinės civilizacijos laipsnį, 
įkvėpdama į jos lytis visuotinį žmogaus dvasios turinį, ir kuri 


draug su liaudimi atvaizduoja pilnutinės tautos tipą, — štai 


kame tautinio lietuvių atgimimo esmė. Neigiamuoju atžvilgiu, 
šitas atgimimas yra protestas prieš tradicinės šviesuomenės 
tendencijas; teigiamuoju atžvilgiu, jis yra pilnutinės tautos 
kūrimasis. 

„ „Suprantamas daiktas, teigiamajam savo darbui atgimstan- 
čioji Lietuva privalo suvartoti visą istorinį savo prityrimą. Liau- 
dies kultūra ir pirmykštė šviesuomenės kultūra yra turėjusios 
Savitarpinės įtakos; todėl jų kiekviena privalo rasti tinkamą sau 
Vietą tautinėj sintezėj, kur lemta pilnai apsireikšti lietuvių tau- 
tos pašaukimui. 


4902 


= 


LIT, 


Tautinė lietuvių dvasia, kaip buvo jau kartą paminėta, pa- 
grįsta senovės Rytų pradais. Jos buvo pradedamuoju punktu 
tautinei lietuvių evoliucijai, bet šita evoliucija vyko krypsniu, 
kurį jai suteikė tautų kaimynių įtaka. 

Įėjus į viešąją istorijos vaidyklą, lietuviams teko sueit į 
santykius su dviem, paprastai priešingom viena antrai, tautų 
grupėm — slavais ir germanais. Santykiai su pirmaisiais, kaipo 
su artimesniais kaimynais, buvo, aiškus dalykas, tampresni ir 
įvairesni. Šitą santykių ypatingumą sudarė tai, kad lietuvių 
tautai lemta buvo tapti tarpininke, ne tiek gal geografine pa- 
dėtim, kiek savo civilizacijos linkme, tarp rytinių ir vakarinių 
slavų. Rusai vadovavo pirmiesiems, lenkai — antriesiems. Lie- 
tuviai susiriša tampresniais ryšiais iš pradžios su rusais, paskui— 
su lenkais, bet niekada nenutraukia visai santykių nei su vienais 
nei su antrais, nes geografinė padėtis ir istorinės tarpininkės 
vaidmuo, tekęs lietuvių tautai, padarė iš Lietuvos areną rusų ir 
lenkų kovai už hegemoniją slavų pasaulyje. Tokiu būdu iš 
dviejų priešingų kraštų sruveno Lietuvon įvairių intelektuali- 
nių ir politinių įtakų. Rusai buvo pasisavinę iš Rytų krikščio- 
niškąją civilizaciją, lenkai — iš Vakarų. Šitų dviejų pasaulė- 
žvalgų priešingumas negalėjo todėl neapsireikšti teritorijos 
viduje. 

Slavai sudarydavo lietuvių tautai artimesnių santykių sritį. 
Už jos ribų gyveno vakaruose germanai, kurie, teutonų atsto- 
vaujami, teturėjo lietuvių tautai tiek reikšmės, kiek jos gal 
turėti nuolatinė stambios jėgos grasmė. Teutonai atvaizdavo, 
galima sakyti, organizuotos Vakarų pajėgos tipą. Jie gresė lie- 
+tuvių tautai visiškąja pražūtim; todėl tarp jų ir lietuvių niekada 
negalėjo įvykti pastovios pusiausvyros kompromiso: lietuviams 
nuolatos telikdavo alternatyva — pergalėt ar mirti. Palikdama 
priešininkui, dėl jo prievartos, kurį savo teritorijos plotą, lietuvių 
giminė tik laikinai pasotindavo šitą rajų Levijataną. 


Į rytus nuo artimesnių santykių srities, lietuviai turėjo dar 
santykių su totoriais. Totoriai buvo Rytų teutonai ir, kaip jų 
vakariniai broliai, vertėsi taip pat prievarta; tik suorganizuotos 
pajėgos vietoj jie vartojo chaotingą masių varžtą. Dažniausiai 
lietuviams tekdavo su jais atkakliai kovoti, kad apgintų tuos 
materialinės pajėgos rezursus, kurie reikėjo suorganizuoti ir 
atgręžti prieš savo priešininkus, puolančius iš vakarų. 

Dabar jau numanu, kad Lietuva, ir išorine savo padėtim ir 
vidaus konjunktūromis buvo ir yra visai ypatinga šalis ir, būtent, 
todėl, kad, prof. St. Kutrzebos posakiu, „ant lietuvių tautos teri- 


L— - 2 


Liet. tauta ir jos ugd. 


— 18 — 


torijos įvyko viena didžiųjų kovų, kurias yra kovojusios Rytų. 
ir Vakarų dvasios')“. 

Šiedvi dvasi, tartum du kosminiu gaivalu, per visą žmonijos. 
istoriją amžinai grumiasi tarp savęs; ne kartą jiedvi teikia viena 
antrai skaudžių smūgių, o vis dėlto nepajėgia viena antros galu- 
tinai nugalėti. Lietuva matė tiedvi kovotoji, susiėjusi imtynių 
jos gyvenimo srity. Josios tad istorija, geriau negu kuri kita, 
"gal mums apsakyti išvidinę Rytų ir Vakarų kovos prasmę ir 
spėjamą šitos kovos išeitį. 

Dvi gadyni pasidalijo tarp savęs pasaulio gyvenimą: viena — 
senovinė, kuri vertėsi daugiausia materialine pajėga; kita — 
naujoji, kuri patiekė moralinę pirmenybę dvasiniams veiksniams. 
Abu kartu gyvenimo banga kyla rytuose ir eina į vakarus; ir 
kiekvieną kartą šitas vyksmas pereina tris tarpsnius: Aziją, Grai- 
kiją ir Romą. 

Materialinėms jėgoms susispiriant, pageidautina pusiausvyra, 
kaipo prievartos priešuma. Tuo tarpu Graikija nugalėjo Aziją; 
paskui pati buvo Romos įveikta. Savo ruožtu Roma sugriuvo 
auosavai galybei slėgiant. 

Esant intelektualinei kovai, pusiausvyra — tai sintezė, kaipo 
ekskliuzivizmo priešuma. Pradedamuoju punktu mūsų gadynei 
buvo Kristaus gimimas, įvykęs Azijoje. Paskui istorinis vyksmas 
slinko į vakarus ir matė iš pradžios graikiškosios, vėliau romė- 
miškosios civilizacijos tarpimą. 

Grįžtant prie Lietuvos, reik pasakyti, kad jos istorija žino 
taip pat dvi pagrindini gadyni — materijalinės galybės ir inte- 
lektualinio atgimimo, ir kad jųdviejų kiekviena turėjo su Azija, 
Graikija ir Roma tiesioginių ar netiesioginių santykių, kaip lygiai 
ir istorinių išvadų, atitinkančių tą pasaulį, kieno ir kada buvo 
daugiau įtakos — Rytų ar Vakarų. 

Taip, antai, pirmykštei Lietuvių valstybei pamatą sudarė 
toji liaudies kultūra ir tasai etninis pobūdis, kurių pradai buvo 
lietuvių tautos išnešti dar iš jos Azijos lopšio. Ant to paties 
pamato tautinis atgimimas pradėjo vėliau kuriamąjį savo darbą, 
stengdamasis atsiekti pilnutinę civilizaciją. 

Lietuvių valstybės plėtojimasis palenkė valdanti luomą įta- 
kai rusų civilizacijos, skolintos nedaug anksčiau Graikų Rytuose. 
Todėl šitas luomas, sudarydavęs anų laikų šviesuomenę, valsty- 
bės reikalus veikiai pastatė aukščiau už tautybės naudą. Sulig 
ta valanda Graikija įveikė Azijos pradų reikšmę lietuvių civili-- 
zacijos plėtojimesi. 

Vėliau tas pats luomas, statydamas aukščiau nuosavus rei- 
kalus už valstybės naudą, atsigręžė i lenkų civilizaciją, skolintą 
lotyniškuose Vakaruose. "Tuo pačiu Graikija turėjo perleisti 


*) Prof. Dr. St. Kutrzeba. Unia Polski z Litwą, knygoje:. 
„Polska i Litwa w dziejowym stosunku“. 449 p. 


— 19. —2 


Romai vadovavimą kultūriniam Lietuvos vyksmui. Tapusi žaislu 
visa galinčios aristokratijos rankose, Lietuvos Valstybė ėmė 
slinkti prie puolimo, kuris ir įvyko kaip tik tuo laiku, kada 
lenkiškosios civilizacijos įtaka buvo pasiekusi zenitą. 
Tautinis atgimimas, kaip buvo jau pažymėta, apsireiškė grį- 
žimu prie pirmykščių tradicijų, išneštų dar iš Azijos ir apsaugotų 
tautos pobūdy ir liaudies kultūroje: šitie pradai tapo vėl gyvu 
šaltiniu grynai tautinėms pastangoms. Nuostabu tačiau, kad 
netolima praeitis, pareikšta kaip graikiškai rusiškosios taip ir 
lotyniškai lenkiškosios civilizacijos įtakomis, įnešė naujo turto 
į pirmykštį tautos padėlį. Tautinis lietuvių atgimimas, žinoma, 
negalėjo neigiamai nusistatyti visais atžvilgiais klausime apie 
šitų įnašų reikšmę tautinei civilizacijai: nelygstamai paniekinti 
pritirta įtaka, kad apsisaugotum nuo jos vaisių, buvo ne tik fak- 
tinai negalima, bet ir negeistina. Jei pirmojoje gadynėje poli- 
tinė pusiausvyra buvo Lietuvos Valstybei būtina gyvastingumo 
sąlyga, tai kultūrinė sintezė yra dabar lygiai reikalinga sėkmin- 
gam jos atstatymui. Ir iš tikro kultūrinėj lietuvių kūryboj yra 
jau nemaža žymių, kurios duoda numatyti, kad ir bendrais bruo- 
žais, didelę sintezę, turėsiančią suimti sutarinėn Rytų ir Vakarų 
civilizacijos pradus, derinant tris pamatinius visuotinės istorijos 
tarpsnius. Iš visa ko matyti, toks yra lietuvių tautos pašauki- 
mas, ir, kadangi jo realizavimas yra klestėjimo sąlyga, toks bus 
neabejojant ir jos uždavinys, kurį jinai įstengs įvykdyti. 


* 
* * 


Baigiant šitą straipsnį, man rodos, būsiant ne pro šalį sustatyt 
ypatybių palyginimui Rytų ir Vakarų pasauliai. Ernestas Hello 
ir, dar prieš jį, J. de Maistre yra pareiškusiu šitam dalyke ne- 
maža skaidrių idėjų, kurių svarbesniąsias norėčiau patiekti skai- 
tytojui draug su savo pastabomis. 

„Panašiai kaip žmonijoje, sako E. Hello, vyras atstovauja 
laisvei, o moteriškė — gamtai, taip ant žemės rutulio Rytai yra 
gamtos, Vakarai — laisvės kraštas“!). 

Tuo Hello norėta pasakyti, jog Rytai pasižymi pasyvumu, 
tuo tarpu Vakarai reiškiasi daugiau aktyvinėmis ypatybėmis. 
Net bekuriant Rytai atrodo kosminio gaivalo irankiu, tarsi be- 
ribis vandenynas, prisiimąs nuo Bangpūčio žadinančių audras 
jėgų. Vakarai, atvirkščiai, patys tvarko ir panaudoja gamtos 
pajėgas, nes palenkia šitas pastarąsias valdomajai žmogaus ener- 
gijai. Rytai gyvena visų pirma instinktu, jausmu, fantazija, 
intuicija; Vakarai stengias daugiau tvarkyti gyvenimą protu ir 
valia. Todėl Rytuose gyvybė reiškiasi nesudraustu gaivalu, tarsi 


') Ernest Hello. Philosophie et athėisme, 308 p. 


2520. 


nepažabotas žirgas ėmęs nešti; Vakarai ją prilaiko, aplamdo ir 
įspaudžia į organizuojamojo gyvenimo lytis. 

Šituodu pasauliu, taip skirtingu, tur taip pat kiekvienas sau 
tinkamą mąstymo būdą. J. de Maistre yra apie tai išsitaręs šito- 
kiais žodžiais: „Azija buvus didžiųjų stebuklų vaidykla, nėr 
ko stebėtis, kad jos tautos yra apsaugojusios polinkį į stebuklin- 
gus dalykus, didesnį už tąją linkmę, kuri yra prigimta žmogui 
apskritai, ir kurią kiekvienas gal nužiūrėti pats savyje. Iš čia 
pareina, kodėl jos yra visada taip maža turėjusios skonio ir ga- 
bumo mūsų išvestiniams (konkliuzijos) mokslams, tartum 
jos dar tebeatsimenančios pirmykščią žiniją ir intuicijos 
gadynę. Nejaugi surakintas erelis reikalingas yra laksty- 
tuvo, kad pasikeltų į aukštybės? Ne, jam tik reik, kad jo 
sąvaržos būtų nuplėštos. Ir kažin, ar šitoms tautoms nėra dar 
lemta veizdėti reginių, kurių neišvys galvojąs Europos genijus'?). 

Pasak Ernesto Hellio, Rytai — tai „atvira akis“. Jų žinija — 
„veizdėjimo bandymas“ (un essai de contemplation). „Rytų 
kalbi — tai simbolis“. Iš pagrindo tad „Rytų mokslas tai este- 
tika“. Kitaip tariant, Rytai suima tiesą vaidinių nuvokimu, 
Vakarai — idėjų suvokimu. . 

Savo apžvalga į gamtą Rytai ir Vakarai lygiai skiriasi. 

Sulig tuo, kaip į ją žvelgiama, gamta gal turėti dvejopa 
vaizdą. Vienu atžvilgiu ji yra nejudanti, negyva, 'akla ir suak- 
menėjusi; tai inertinė medžiaga, matuojama geometrijos matu 
ir valdoma mechanikos dėsniais. Kitu atžvilgiu gamta yra amži- 
nai kintanti, niekada ilgam nepagaunama, tarsi kinematografo 
filma: inercija dabar įveikiama nepaliaujamu judesiu. 

Vakarai žvelgia į gamtą pirmuoju žvilgiu: gamta jiems tik 
tyrinėjimo dalykas, patirties laukas, naši dirva, atdara jų veiks- 
mui. Rytams, atvirkščiai, gamta tai visų pirma puikus reginys, 
gyvas paveikslas, kurio nuolat krutančią visumą jie pajėgia ap- 
rėpti vienu žvilgiu. Jausdami savyje nenugalimą gamtos veik- 
mę, jie rodo jos paslaptingumui daugiausia smalsumo. Vakarai 
domisi daugiau žmogumi, kuris, jų supratimu, privaląs įveikti 
pačią gamtą: aktyvumas neduoda jiems paklusti neprotingai 
jėgai. 

Iš čia jau numanu praktiškas Vakarų pobūdis. Rytai tuo 
tarpu labiau yra linkę gyventi teorija, kuria jie matuoja savo 
didelį jautrumą ir gėrio ir blogio atžvilgiu. Rytiečio idealas kyla 
aukštyn sulig tuo, kaip blogio galybė didėja pasauly. Tai duoda 
jam skaudžiai atjausti tragingą kontrastą tarp idealo ir tikrumos, 
net taip, kad žiauraus realizmo laimėjimas dažnai aptemdo jam 
visą gyvenimo prasmę. 


> J. De Maistre. Les Soirėes de St. Petersbourg, t. I, 91 p. 


21 —— 


Praktiška Vakarų žinija, pasak E. Hello — tai „surasta 
formula“. Ji sugeba matuoti gyvenimą ir idealą bendru matu, 
keldama pastarąjį sulig tuo, kaip žmogus įveikia gamtą ir pra- 
plečia savo viešpatavimą pasaulyje. Čia moralinė Rytų drama 
ne tiek atjaučiama, ir idealizmas, arčiau laikąsis žemės, mažiau 
tur galimybių sudūžti, susidūrus su gyvenimo realybe. Užtat 
gyvenimas, žymiai nustoja čia savo įvairumo, savo spalvingumo 
ir žavėsio, nes jis praranda daugelį tų tiesioginių pojūčių, kurių 
tiek daug turi Rytai, tasai nenumatomųjų galimybių kraštas. 

Pigu dabar įspėti, kodėl, susidūrus dviem pasauliam, vaka- 
rinis išeina pergalėtoju. Visoms išlaukinėms sąlygoms esant 
lygioms, aktyvumo dvasia būtinu būdu įveikia pasyvumą. Bet 
nugalėjimo įvykis negal dar moraliai išsiteisinti pats savim. 
Dažnai kalbama apie teisių lygybę tik todėl, kad yra skirtinų 
savo individualybe subjektų. Individualinių teisių lygumas rei- 
kalaujamas būtent todėl, kad kiekvienas individas tur ypatybių, 
kurios jį skiria nuo kitų tos pačios rūšies individų. — Apie 
savitarpinius Rytų ir Vakarų santykius dera tas pat pasakyti: 
nežiūrint į faktiną pastarųjų persvarą, idealia padėtim būtų, ne 
katro nors pasaulio nugalėjimas, bet materialinių jėgų pusiau- 
svyra ir intelektualinių pažvalgų sintezė. 

„Žmonės“, sako Hello, „nužiūrėję prieštaringais dalykus, 
kurie turėtų būt suvienyti, tapo priešingi vieni kitiems, — jie, 
kurie turėjo suvienyti. Vakarai tapo priešingi Rytams, panašiai, 
kaip darbas tapo priešingas poilsiui! Todėl darbas ir poilsis 
vyksta pasinert abudu bevaisiame nuovargyje, įkyriame slogu- 
tyje, kuris susyk atstoja miegą ir budėjimą““). 

Darbas ir poilsis, E. Hello supratimu, yra simboliai Vakarų 
aktyvumui ir Rytų pasyvumui. „Rytų dvasia, sako jis kitoj vie- 
toj, tai Menas, t. y. veizdėjimas (contemplation), t. y. poilsis“?). 

: Po to nesunku nuvokti ir šių, to paties autoriaus, žodžių 
prasmė: „Rytai ir Vakarai, persiskyrę, pasiilgsta vieni antrų: 
Rytai — dykavime, Vakarai — trūsėjime. Reik, kad Rytai stotų 
prie savo darbo, idant Vakarai gautų galų gale poilsio. Rytams 
bus šventė dalyvaujant Vakarų veikime, judėjime, gaminime. 
Vakarams bus šventė dalyvaujant Rytų poilsyje toj pačioj plot- 
mėj, kur poilsis yra gimęs. Vakarai ir Rytai tur reikalo išeit iš 
savo buities ribų. Jie ras poilsio persikėlę vieni į antrus““). 

Yra viena maža šalis, kur du pasauliu yra jau persikėlusiu 
viens į antrą. Ir iš tikro, tautinės civilizacijos problema Lietu- 
voje tėra savo esmėj derinimas priešingų, bet niekad ne priešta- 
ringų Rytų ir Vakarų pradų. 


') Ernest Hello. Le Siėcle, 323 p. 
) » T L'Homme, 317 p. 
2) ž = Paroles de Dieu, p. 10. 


TREČIAS SKIRSNIS. 


Tautinės Civilizacijos Problema Lietuvoje.“ 


Tautinės lietuvių civilizacijos išsivystymo atžvilgiu galima 
įžiūrėti Lietuvos istorijoje trys gadynės. Pirmoji gadynė reiš- 
kiasi Rytų pradų vyravimu ir: baigiasi 1569 metais, įvykus 
Liublino unijai. Antroji gadynė reiškiasi Vakarų pradų vyra- 
vimu ir baigiasi 1883 metais, išaušus tautiniam lietuvių atgimi- 
mui. Šiuo pastaruoju prasideda trečioji gadynė, einama iki šiolei. 
Norint išspręsti tautinės lietuvių civilizacijos problemą, tenka 
paeiliui išrišti visos šitos trys gadynės, nes dabartinis lietuvių 
civilizacijos stovis yra ištiso istorinio Lietuvos vyksmo išdava. 
Tai ir daroma čia formoje santraukos iš autoriaus knygos „Sur 
les confins de deux mondes“. 


I. Tezė. 
RYTŲ PERSVARA LIETUVOJE. 


A. Pagrindiniai lietuvių tautybės pradai. 


1. Pagrindiniai lietuvių tautybės padėliai, atnešti iš Rytų ir apsaugoti 
tautos dvasioje. — 2. Pagrindinės etninio lietuvių pobūdžio žymės: išvidi- 
nis tautinės dvasios turtingumas ir menkas jos reiškimasis aikštėn. 


Tautoms žengiant iš laikų apytamsos į istorijos viešumą, 
trys veiksnių grupės tur ypatingos svarbos jų likimui: viena 
grupė surišta su etniniu tautų pobūdžiu, kita — su geografine 
padėtim, trečia — su istorinėmis išvidinio ir išviršinio gyvenimo 
aplinkybėmis. Įdomu tad susekti, kuo apsireiškė kiekviena šitų 
veiksnių grupė kultūriniame lietuvių gyvenime pirmosios gady- 
nės bėgyje. Visų pirma, kokios reikšmės turėjo čia etninis lietu- 
vių tautos pobūdis? — Atsakymas į šitą klausimą tur svarbos 
ne vien pirmajai gadynei, bet ir kitom dviem; todėl bus prie jo 
apsistota palyginti ilgėliau. 


*) Santrauka koncepcijos, padėtos į pagrindą autoriaus knygos 
„Sur les Confins de deux Mondes“, Genčšve 1919. Spausdinta 1922 m. 
„Romuvos“ 2 nr. 20—56 p. 


-— 23 — 


Lietuviai, kaip ir kiti indai-europiečiai, eidami iš rytų į va- 
karus nešėsi su savim Rytų dvasios pradus. Naujo buvimo vie- 
tose ir prie naujų aplinkybių šitie pradai palengvėl kisdavo ir su- 
tapdavo su kitais iš šalies įgaunamais pradais. Vis dėlto apie lie- 
tuvių tautą reik pasakyti, kad ji, konservatyvinio savo tradicio- 
nalizmo dėliai, ilgiausiai ir gryniausiai apsaugojo savo pobūdyje 
ir gyvenime senovės Rytų pradus. Net šios dienos lietuvių kal- 
boje, jų mitologijos likučiuose, liaudies poezijoje aiškiai jausti 
Rytų pasaulio skardai, kaipo pagrindinė tautos pobūdžio žymė, 
kuri net šiandien kelia aikštėn ir duoda pažinti bendrą Europos 
tautų veldinį, išneštą iš bendros indų-europiečių protėvynės. 
Yra tai perdaug gerai žinomi dalykai, kad reikėtų juos čia atski- 
rai išrodinėti. 

Iš to, kas pasakyta, nesunku padaryti išvadą, jog iš Euro- 
pos tautų lietuviuose gal daugiausia užsiliko indų-europiečių pa- 
dermės ypatybių. Kitaip tariant, bendra indų-europiečių pader- 
mė gal gryniausiai apsireiškia lietuvių tautoje, kadangi čia ji 
užsiliko nepaliesta ne tik fiziologiniu, bet ir psichologiniu at- 
žvilgiu. Tas faktas turėjo lietuvių istorijoje nemaža reikšmės, 
nes, juo gryniau tautoje užsilaiko padermės ypatybės, juo akty- 
viau reiškiasi pati padermė tautos gyvenime. Tai ypatingai dera 
pasakyti apie istorinį lietuvių tautos vyksmą. 

Indų-europiečių giminė, kaip ji apsireiškė savo šaltinyje, 
t. y. Rytuose, vykdo tobuliausią pirmykštės žmonijos tipą, 
jungdama intelektualinių išgalių turtingumą su pasyviu pasida- 
vimu ritmingam gamtos gyvenimui. Idealiniu savo tipu indas- 
europietis tai visų pirma nesugadintas gamtos žmogus. Jame 
vyrauja ne kultūros, bet prigimties veiksniai, nes jis slepia sa- 
vyje turtingą prigimties padėlį, teesantį pradedamuoju punktu 
kultūriniam vyksmui. Vidaus dvasios turtingumas čia nesireiškia 
dar išviršinėmis civilizacijos lytimis. 

Panašiai, lietuviams žengiant į istorijos viešumą, bendros 
indų-europiečių padermės ypatybės buvo pradedamuoju punktu 
kultūriniam jų išsivystymui.  Pasyvumas, prigimtas tikriems 
gamtos sūnums, uždėjo savo antspaudą ant viso jų gyvenimo. 
Kad įgytų kultūrinio aktyvumo, jie turėjo dar išgyventi ilgą 
istorijos laikotarpį, kur jiems buvo lemta pritirti daug visokių 
įtakų, veikdančių tautinę jų dvasią. 

Problemą apie tautinės lietuvių dvasios veikdgįmą įdomiai 
buvo pastatęs, nors visai neišsprendė, garsusis prancūzų geogra- 
fas Eliziejus Reclus. Mums tad ne pro šalį susekti jo minties 
eiga, kad paskui tinkamai atsakytume į klausimą. Štai kaip jis 
aprašo tautinį lietuvių pobūdį. 

„Būdami miškininkų, žemdirbių artojų, labai prisirišusių 

„prie senovės papročių, tauta, — lietuviai, sako E. Reclus, lengvai 
pasiduoda likimui ir nė nebando jo nulemti savo valios pasiry- 


IS 


žimu. Lietuvių abejingumas įėjo net į patarles: jokia kita tauta. 
neprisitaiko prie gyvenimo pervartų su panašia rimtimi“. *) 

Nuo savęs mes galėtume čia pridėti kad, paskutinio reikalo 
prispirtas, lietuvis moka įniršti ir pavartoti savo jėgas pagal ap- 
linkybes. Jis, kuris nelyginant silpnai reaguoja į paprastus gyve- 
nimo smūgius, staiga paplūsta nuostabiu įniršimu, kada jo kan- 
trumas ir ištūra prieina galą: tarsi ilgai krauta jo energija išsi- 
veržia tuomet su baisia galybe. 

Susitelkęs savyje, daugiau linkęs į veizdėjimą, nekaip į vei- 
kimą, lietuvis apreiškia šitą savo būdą išviršine išvaizda: „Lie- 
tuvos valstiečiai, sako E. Reclus, savo drabužių paprastumu su- 
daro ryškų kontrastą su lenkais; jie vengia skaudžių spalvų, 
šauniai sukirptų siuvinių, blizgančių papuošalų; pilki jų rūbai, 
neišsiūti pagražinimais, liudija kuklią jų prigimtį: jie nėkiek 
nesistengia pasirodyti. Lygindamas lietuvius su lenkais — „sau- 
lės sūnumis“, Michelet'as vadina juos „šešėlio sūnumis“ (L ė- 
gendes du Nord)?). 

Lietuvių liaudies poezija įkvėpė E. Reclus'ui šitokį mora- 
linių jų savybių aprašymą: „Jų dainos skaidriai apreiškia jų 
sielą: jie akyli tyrėjai, kitąkart kiek ironingi, jautrūs, melan- 
cholingi, kupini gamtos jautimo. Nors jie buvo verčiami dažnai 
kariauti ir yra taipogi turėję didžių karžygių, jie — šita rami 
tauta — neprisimena jokio savo didvyrio, nedainuoja jokio ka- 
ringo žygio, nesigiria jokia laimėta kova; šita tauta tenkinasi 
raudodama savo numirėlius: šituo atžvilgiu ji yra gal būt vienin- 
tėlė Europos tautų giminėj. Ji skiriasi taipogi nuo kitų sausu- 
mos tautų jautria atsarga, drovia diskrecija, su kuria visos tau- 
tinės jos dainos kalba apie meilę“ *). 

Štai lietuvis toks, kokį jį pagamino prigimtis ir koks jis te- 
beliko dar kultūros netašytas. Didžiai pasyvus jo pobūdis pa- 
kreipė savęsp E. Reclus'o smalsumą ir paspyrė net perskubiai 
daryti apibendrinimų apie šito veiksnio reikšmę tautos gyve- 
nimui. „Ilgai Nemuno miškų slėgiama tauta, sako jis, nėra iš tų, 
kurios galėtų palyginti savo įtakos dalį su role, tekusia kitoms 
kultūringoms Europos sausumos tautoms. Tūlas su nusistebėji- 
mu statosi net klausimą, kaip atsitiko, kad tauta, susidedanti 
veik ištisai iš žmonių jautrių, inteligentiškų, kupinų vaiduotės 
ir poezijos, „padorių, stiprių asmeninės savo vertės pajautimu““ 
(Kantas Milkės Lietuviškosios gramatikos prakal- 
boje), neįstengė pagaminti nė vieno didelio poeto, nė vieno žy- 


> E. Reclus. Nuovelle Gėographie Universelle, t. 
V, 432 p. 

*,) E. Reclus. Nouvelle Gėographie Universelle, t. 
V, 431 p. 

*) Ten pat, 431 p. 


ES 


maus genijaus dvasios srityje (J. E. Kohl, Die Vėlker Euro- 
pas)“ ?). 

E. Reclus duoda klausimui šitokį atsakymą: „Tai atsitiko. 
todėl, kad šitai mažai tautai, priešininkų apsuptai, paskui jųjų 
nugalėtai, trūko pasitikėjimo savo jėgomis“ *). 

Prancūzų geografas išsprendžia klausimą vien etninio lietu- 
vių pobūdžio šviesoje, nes tuo laiku, kai jis tai rašė (dar prieš. 
1880 metus), jis negalėjo pasinaudoti ta nauja šviesa, kuria yra 
nušvietęs Lietuvos atgimimas tiek lietuvių tautos pobūdį, tiek 
ir visą istorinį josios likimą. Dabar jis galėtų įsitikinti, kad tik 
sulig savo atgimimu lietuvių tauta yra pradėjusi normalinės 
tautinės kūrybos gadynę, ir kad tik šitoje gadynėje ji pradeda 
aktyviai reikšti tautinę savo individualybę, įgijusi veikiamojo. 
pobūdžio pirmykštės savo istorijos įvykiuose. 

Turint galvoje tautinį lietuvių atgimimą ir tas ypatingas 
aplinkybes, kuriomis prieš tai buvo suvaržyta tautinės jų isto- 
rijos eiga, negalima laikyti lietuvių tautos gyvenimo tokiu ne- 
produktingu, kaip kad tai pasirodė E. Reclus'ui. Priešingai, 
mes drįstame tvirtinti du dalyku, kuriuodu turėtų paaiškėti iš 
to, kas bus paskiau išdėstyta: pirma, per visą lietuvių istorijos. 
bėgi tautos dvasia, kur ir kaip galėdama, stengėsi tarnauti 
aukštiems civilizacijos reikalams; antra, Europos civilizacija 
turi būti dėkinga lietuvių tautai daug daugiau, nekaip paprastai 
yra manoma, — net daugiau, negu galima būtų tikėtis iš tautos, 
kuriai aplinkybės buvo taip mažai palankios. 

Iš kitos pusės tautinis lietuvių veiklumas, apsireiškęs visai 
netikėtai, prasidėjus jų atgimimui, yra išdava to Rytų ir Vakarų 
susidūrimo, kuris buvo įvykęs Lietuvos teritorijoje. Tai pa- 
spalvina jį visai ypatingu būdu. 

Rytai, kad ir pasyvūs savo pobūdžiu, tur daugiau, nekaip 
Vakarai, kuriamųjų šaltinių ir savaimingos energijos, galybės. 
stovyje. Aktyvūs Vakarai yra daugiau linkę į organizuojamąjį 
darbą, kantrų veiklumą. Kadangi kuriamojo gyvenimo tobulu- 
mas pareina nuo šitų dviejų gaivalų santapos, Rytai ir Vakarai 
savaime traukiasi vieni prie antrų. Šitomis instinktyvinėmis pas- 
tangomis pagrįsti istoriniai jų santykiai. Senovės laikai buvo 
matę milžinišką bangą, kilusią Rytuose ir papludusią į Vakarus; 
vėliau su didesniu net smarkumu prasidėjo atoslūgis: „varžtui 
į Vakarus atsakė „varžtas į Rytus“. Iš pradžios kuriamosios Ry- 
tų galybės ieško to, kas juos galėtų įvaisinti; paskui Vakarai 
ieško dirvos savo aktyvumui. Jei žmonijos gyvenimą laikytumėm. 
tam tikros vienybės apsireiškimu, tai dviejų pasaulių veikimasis 
rodosi susidedas iš dviejų tarpsnių, per kuriuodu vyksta žmo-- 


*» Ten pat, 432 p. 
*) Ten pat, 431—432 p. 


> 


“— 26 — 


gaus dvasia: išsyk ji atsiveria nuošaliui, kad veik sugrįžtų sa- 


vęsp. Žmonijai, panašiai kaip ir individui, kiekvienas jos tarps- 
nis tur savo lygstamosios vertės vykdant jos laimę pasaulyje, 
bet tik jų sandora išdavų visete tegal jai laiduoti pilnutinį išsi- 
vystymą. 

Lietuva taipogi yra perėjusi šituodu tarpsniu: sukiršinta 
savo kaimynų puoliais, ji buvo, taip sakant, išėjusi iš savęs, iš 
savo gyvenimo, kad susidurtų su kitomis tautomis; tuo pačiu ji 
įgijo aktyvaus pobūdžio, kurio ji buvo stokstanti anksčiau. Pas- 
kui, sulig atoslūgio, tautinė jos dvasia, sugebanti dar dirbti ku- 
riamąjį darbą, grižta savęsp ir rengia sintezę Rytų pradų, kurių 
buvo turėjusi savo gelmėse nuo pat pradžios, ir Vakarų pradų, 
kurių yra įgijusi istoriniame savo prityrime. Būtent, šitokį 
tarpsnį eina dabar lietuvių tauta, skaitant nuo jos atgimimo 
dienos. 

Žodžiu tariant, tautinis lietuvių pobūdis išsivystydavo kon- 
trasto dėsniu: tik reakcijoj jis įsigydavo to, ko jis neturėdavo 
tiesioginei akcijai. Reaguoti su ypatinga galybe jis pasirodė 
galįs dviejuose svarbiausiuose savo istorijos momentuose: pir- 
mą kartą XI-ame štm., kada tautų kaimynių varžtas sukėlė lie- 
tuviuose energingą pasipriešinimą, kuris, iš teisėto apsigynimo, 
veikiai virto užkariaujamąja ekspansija; antrą kartą XIX-ame 
štm., kada svetima priespauda padidino prieš savo norus tautinio 
atgimimo įtampą, kuri suteikė jam nesugriaujamo gyvastingumo. 
Reaguodamas pirmą kartą, lietuvių tautos genijus ruošė tvirtos 
ir galingos valstybės įkūrimą; antrą kartą jis įnirto stumti tautą 
kultūrinio ir politinio nepriklausomumo keliu ir nesiliauja ne- 
pasiekęs viso savo tikslo. Nors šituodu momentu skiria ištisi 
šimtmečiai ir krypsnio skirtingumas, tačiau vidaus ryšiai, pati 
net istorijos logika, juodu jungia vieną su antru. Kadangi lie- 
tuvių pastangos sukurti valstybės įrankiais tautinę civilizaciją 
ne tik nepasisekė, bet palenkė juos iš pradžios svetimai įtakai, 
o paskui ir svetimųjų viešpatavimui, — tai dabar palikusi ne- 
priklausoma lietuvių tauta yra pasiryžusi atremti savo nepri- 


klausomumą į aukštesnę tautinę civilizaciją. 


Iš reakcijų, konstrasto dėsnio valdomų, lietuvių tauta pa- 
tyrė dar, kad tautinio gyvenimo sintezė negal įvykti be lemto 
liaudies ir šviesuomenės sutarimo ir, iš kitos pusės, be tinkamo 
suderinimo pusiausvyroj priešingų įtakų. Lietuvių istorija iš 
pagrindo yra istorija tautinio genijaus, kuris, nepaisant vidaus 
skilimo ir dviejų pasaulių kovojimo jo gelmėse, apsaugojo, pa- 
dermės konservatyvumo tverme, savo individualumą ir stengiasi 
atitaisyt istorines savo paklaidas, gamindamas naują inteligenti- 


ją ir dėdamas į sintezę dviejų skirtingų civilizacijų pradus. 


— 27 — 


B. Pirmykštė lietuvių istorijos linkmė: 


1. Etninio lietuvių pobūdžio, geografinės padėties ir istorinių aplinkybių 
reikšmė Lietuvos Valstybės kūrimuisi. — 2. Lietuvos Valstybės pa- 
šaukimas viduriniais amžiais: kova iš rytų pusės su totoriais, iš vakarų 
pusės — su teutonais. — 3, Graikiškai rusiškosios civilizacijos įtaka 
lietuvių tautai: jos priežastys bei išdavos. — 4. Aristokratizacijos 
pagrindas Lietuvoje: tautinis šviesuomenės ir liaudies skilimas — 
5. Pagrindinė garantija Lietuvos Valstybės gyvavimui pirmoje gady- 
nėje: pusiausvyra iš lauko pusės tarp Rytų ir Vakarų, ir iš vidaus — 
tarp lietuviškojo branduolio ir Lietuvos aneksų. — 6. „Lietuvos Sta- 
tutas“, kaipo tautinės lietuvių sintezės išraiška XVI-me štm. 


Aukščiau išdėstyta, kaip kito ir tvirtėjo tautinis lietuvių po- 
būdis. Pirmojoje gadynėjė, kaip minėta, sukiršintas kaimynų 
puoliais, jis paspyrė lietuvių tautą išeiti iš savęs ir ieškoti kul- 
tūrinio įvaisinimo. Kur turėjo nukrypti šitas vyksmas artimiau- 
sioj ateityj, nulėmė geografinės ir istorinės lietuvių valstybės 
kūrimosi aplinkybės. 

Atsidūrusi nuošaliai nuo kelio, kuriuo ėjo didysis tautų kil- 
nojimasis, lietuvių tauta ilgai snūduriavo gamtos prieglobstyje 
ir nerasdavo pati savyje akstinų, kurie galėtų ją sužadinti ir pa- 
spirti prie kokio smarkesnio istorinio žygio. Tiesa, dar giliam 
viduramžyje ant dviejų lietuvių gyvenamo ploto sparnų, iš rytų - 
ir iš vakarų, reiškėsi kultūrinis judesys, kuris, žinoma, negalėjo 
nepaliesti lietuvių tautos gyvenimo. Buvo tai, iš vienos pusės, 
didysis vandenų kelias, ėjęs iš Bizantijos į Skandinaviją, įriš- 
damas Dauguvos tekmę; o iš kitos pusės — prekybos kelias, jun- 
gęs Italiją su Skandinavija ir besitęsęs pro Vieną per „Carun- 
tum“ ir Prūsų šalį. 

Tačiau tasai kultūrinis judesys neišstūmė dar lietuvių tau- 
tos į istorijos vaidyklą. Tai atsitiko tik susibėgant X-am ir 
XI-am šimtmečiams, kada lenkų ir rusų kunigaikščių užpuoli- 
mai privertė lietuvius besiginant pereiti į priešingus puolius. 
XI-am ir XII-am štm. lietuviai jau su pamėga bando savo jėgų 
aktyviuose karo žygiuose. Jie nekartą laimi, bet, neturėdami pa- 
stovios valstybinės organizacijos, neįstengia įsigalėti laimėtuose 
plotuose. Karas buvo lietuviams, kaip daug kur kitur, stipriu 
akstinu valstybės kūrime. Tačiau valstybės steigimo problema 
patapo jiems gyvasties ar mirties klausimu ne anksčiau kaip tą 
„dieną, kada teutonų kryžininkų ir kardininkų varžtas ėmė grėsti 
gyvastingiausiems jų reikalams. 

Lietuviai, tarsi nesąmoningai, buvo nujautę, kad jų pačių 
jėgų nepakaks sulaikyti dviem ordenam, po kurių vėliavomis 
spiesdavosi rinktinis beveik visos Vakarų Europos žygininkų 
žiedas. Todėl, atsilaikymo instinkto spiriami, jie stengėsi padi- 
dinti materialines savo pajėgas užkariavimo politika, kad išsta- 
tytų prieš teutonų ordenus lygią galybę. 


28 


Šita užkariaujamoji lietuvių politika turėjo, suprantamas 
dalykas, vykti mažiausio pasipriešinimo krypsniu, būtent — į ry- 
tus, rusų linkui. Tais laikais, t. y. XIII-ame štm., daugelis rusų 
kunigaikštijų negalėjo atsilaikyti prieš totorius ir buvo jų nu- 
galėtos. Vakarinių rusų kunigaikštijos, tikrai sakant — maža- 
rusiai ir baltarusiai (gudai), buvo daugiau linkę pasiduoti lietu- 
viams, nekaip prisiimti totorių jungą. Šitas veiksnys, draug su 
kitais čia neminimais, žymiai palengvino lietuviams pasiekti 
savo politikos tikslą. Laimėję kokiam slavų krašte suverenitetą 
lenktynėse su totoriais, lietuviai organizuodavo visas jo pajėgas 
ir panaudodavo visus jo resursus, kad paskui mestų juos į kovą 
ne tik prieš totorius, bet ir prieš teutonus. 

Pigu isivaizduoti, kokios veikimo galybės turėjo apreikšti 
lietuvių tauta šitam pirmam savo istorijos vyksnyje. Likdama 
stabmeldiška ir apsupta priešingų ir galingų kaimynų, kurie bu- 
vo jau prisiėmę krikščionybę, ji sugebėjo tačiau apsipavidalinti 
valstybe, galinčia apginti jos būvį. Protingas savo esme instink- 
tas davė jai nujausti, kad, norint laimėti kovą už būvį ir suteikti 
jai aukštesnės prasmės, reik suderinti prigimtieji savo polin- 
kiai su kokia aukštesne visuotine idėja. 

Gyvastingų tautos reikalų pašaukta į gyvenimą lietuvių 
valstybė turėjo nuo pat pradžios aukštos reikšmės; jai, būtent, 
buvo lemta sulaikyti karingas teutonų ordenų žygiavimas į Ry- 
tus ir, iš kitos pusės, tuo pačiu laiku, užtvenkti totorių poplūdis 
į Vakarus. Atlikdami šitą garbingą rolę, lietuviai rengė tauti- 
niams savo uždaviniams laimėjimą, kuris buvo tiek pat puikus, 
kaip ir reikšmingas. 

Ir iš tikro, negalima nesistebėti tuo ypatingu reginiu, kurį 
sudarė paskutinieji Europos stabmeldžiai, bekurdami su nepa- 
prasta energija nuo Baltijos iki Juodųjų jūrių galingą nepri- 
klausomą valstybę ir belaikydami XIII-ame ir XIV-ame štm. po- 
litinių ir materialinių jėgų pusiausvyrą tarp Rytų ir Vakarų. 
Šitame savo istorijos vyksnyje stabmeldiška Lietuva gynė krikš- 
čioniškuosius Vakarus nuo totorių ordų ir krikščioniškuosius 
Rytus nuo teutonų ordenų. 

Kad apsaugotų nuo Rytų barbarų tai, ko brangaus turėjo 
vakarinė civilizacija, ir kad apgintų rytinės civilizacijos lobį nuo 
Vakarų barbarų, likimas pakvietė į istorijos vaidyklą lietuvius 
stabmeldžius ir už naudingą jų pagalbą paskyrė jų tautybei kil- 
nų uždavinį suvesti į sintezę dvi civilizaciji, kuriedvi jie buvo 
taip šauniai gynę. Tokią vidaus prasmę buvo turėjusi lietuvių 
valstybė, įkurta XIII-ame štm. 

Uždavinys, kuris buvo lietuvių tautai lemtas nuo pat pra- 
džios istorinio jos gyvenimo, ne iš karto tačiau ėmė vykdytis 
kultūrinėje jos kūryboje. Iš pradžios lietuviams teko įeiti į ar- 
timesnę pažintį su graikiškąja rusiškąja civilizacija, kurią jie 
buvo sutikę pakeliui, plėsdami savo valstybės ribas į rytus. 


29 


Plėtojantis Lietuvos valstybei augo kultūriniai lietuvių reikalai, 
nes jie turėjo vakaruose kariauti su kultūringesniais už save 
priešininkais, o rytuose valdyti kultūringesnius kraštus. Taigi 
nėra ko stebėtis, kad, radę savo valstybės ribose aukštesnę ci- 
vilizaciją, kuri buvo jau turėjusi pastovių tradicijų, lietuviai 
metėsi savintis ją savo reikalams. Galima tik gailėtis, kad tokios 
lytys, kuriomis jie skolijosi civilizacijos gėrybių iš Rusijos, 
neatsakydavo tuo tarpu nei jų tautybės esmei, nei civilizacijos 
naudai apskritai. Jie darydavo tai taip sakant mechaniniu būdu, 
panašiai kaip jie patys buvo mechaninių aplinkybių pastumti į 
užkariaujamąją ekspansiją ir pastatyti į santykiavimą, — jie, nu- 
galėtojai stabmeldžiai, su nugalėtaisiais krikščionimis.  Užka- 
riautojų rolė atsitiktinai buvo primesta jiems, kurie net savo 
gyvenamosiose srityse taip maža buvo linkę reikšti tautinę savo 
individualybę aktyviu būdu ir objektyviomis lytimis, ypač tuo 
metu, kada tarpimo krizė, pasiekusi įtampos stovio, reikalavo 
nuo jų daug tampraus susitelkimo ir kuriamosios energijos kaip 
tik vidaus gyvenimui. Vietoj to, jie išeikvojo begales jėgų gyni- 
mosi ir užkariavimo tikslams ir radosi paskui negalį aktyviai ap- 
reikšti tautinės savo individualybės užkariautose teritorijose. 

Reik pripažinti, kad rusiškoji civilizacija, skolyta Bizanti- 
joje, neblogiausiai atitiko pirmutinį lietuvių istorijos tarpsnį. 
Kultūriniu atžvilgiu ji buvo tarptautiniu vyksniu nuo prigimto- 
jo Rytų pasyvumo prie kultūringo Vakarų aktyvumo. Tai taipogi 
greitino jos praplitimą tarp lietuvių. 

Svarbu tačiau nepamiršti, jog naujos kultūros įtaka plis- 
davo vien apribotoje srityje, jog ji nesireiškė vienodai visoje 
lietuvių valstybės teritorijoje ir jog ji nelygiai liesdavo visus 
visuomenės luomus. Ji laimėdavo sulig aplinkybėmis arba tikriau 
sulig tuo, kiek ji atsakydavo valstybinės organizacijos ir valdo- 
mojo luomo reikalams. Taip antai, lietuviai ėmė vartoti oficia- 
liuose dokumentuose slaviškąją rusų kalbą, o aukštesnės jų sfe- 
ros su didžiuoju kunigaikščiu priešakyje pasisavino kasdieni- 
niam vartojimui baltarusių kalbą. Tokiu būdu intelektualinė lie- 
tuvių šviesuomenės kultūra pradėjo reikštis graikiškosios ru- 
siškosios civilizacijos lytimis; tuo tarpu liaudis tebeliko ištiki- 
ma tautiniam savo individualizmui. 

Tuo pačiu šviesuomenė atsisakė daryti tiesioginį savo užda- 
vinį, būtent — kelti į aukštesnį laipsnį dvasinį liaudies kultū- 
ros lygį: prasidėjo tautinis liaudies ir šviesuomenės skilimas, 
kuris kupinas buvo nelemtų išdavų. Visų pirma susilpnėjo tau- 
tinio jųdviejų bendrumo jausmas, kuris kritingomis valandomis 
būtų galėjęs jiedvi suvienyti, nepaisant politinio ir socialinio 
antagonizmo, bendros tėvynės gynimui. Sykiu, juo silpnyn ėjo 
tautiniai jųdviejų ryšiai, juo nujaučiamesni darėsi politinis ir 
socialinis antagonizmai. Net pati valstybė, žymiai nustojusi tau- 
tinių ypatybių, palengvėl pradėjo tarnauti vienam tik valdoma- 


0 


jam luomui, sudariusiam anų laikų šviesuomenę. Žodžiu sakant, 
visuomenė ir valstybė ėmė eiti aristokratizacijos krypsniu. 

Valstybės organizacijai besiaristokratizuojant buvo padėtas. 
į josios pamatą išardo sėmuo. Jei jis ne iš karto išdygo ir ne 
greit dar atnešė karčių vaisių, tai vien todėl, kad lietuvių valsty- 
bė sugebėjo dar atsakyti tam uždaviniui, kurio dėliai ji buvo įs- 
teigta ir nuo kurio atlikimo pareidavo jos pastovumas. Kaip jau 
žinoma, jos buvimo prasmė, lygiai kaip ir jos įsisteigimas, išsi- 
vystymas ir įsigalėjimas, buvo surišta su materialine ir politine 
Rytų ir Vakarų pusiausvyra, kuri reikėjo nustatyti tiek iš vidaus 
tiek ir iš lauko pusės. 

Lietuvių valstybė iš pat pradžios buvo sudėta iš dviejų da- 
lių: lietuviškojo branduolio ir rusiškųjų provincijų, vadintų tuo-- 
met „aneksais“. Kad valstybė galėtų gyventi intensyviu ir stipriu 
gyvenimu, reikėjo tiedvi dali sutapdyti į vieningą visetą ir atsi- 
remti, nesant tautinio patriotizmo, į valstybinį visuomenės pa- 
triotizmą. 

Šitiedvi sąlygi buvo įvykdyti akivaizdoje dviejų aplin- 
kybių: pirmąja buvo toji valdomosios diduomenės linkmė į grai- 
kiškąją rusiškąją civilizaciją, kuri nustatė kultūrinį bendrumą 
aukštesniuose visos valstybės sluoksniuose; antrąja buvo tasai 
rusų kunigaikščių autonomingumo panaikinimas, kurį atliko 
Vytautas XV-ojo štm. pradžioje, sumanęs sustiprinti politinę 
lietuvių valstybės vienybę. Iš abiejų pusių buvo padarytas kom- 
promisas: savo autonomijos kaina aneksai tartum atlygino lietu- 
vių diduomenės nutautimą. Po to nuo vieno valstybės galo iki 
kito praplito lietuvių tautybės idėja, kaipo valstybinio bendrumo 
išraiška. 2 

Kol ėjo šitas vidaus vyksmas lietuvių valstybėje, nuošalyje 
įvyko naujas jėgų pergrupavimas. Rytuose tuo tarpu Rusija nu- 
vertė totorių jungą (1480) ir nustūmė juos nuo istorinės vaidyk- 
los priešakio. Išaugusi ir sustiprėjusi tokiu būdu Maskvos Vals- 
tybė persiima autokratizmo dvasia ir įsikvepia „rusiškosios že- 
mės suspietimo“ idėja. Vakaruose maždaug tuo pačiu laiku įra 
teutonų ordenų galybė. Lietuviams priėmus krikštą, jie nustojo 
savo buvimo prasmės ir todėl nerasdavo jau tiek, kaip kad pir- 
miau, moralinės ir materialinės paramos Vakarų Europoj. Su- 
triuškinti 1410 metais prie Žalgirio kryžininkai nebepajėgia atsi- 
gauti ir XVI-ame štm. šaukiasi Lenkijos protektorato. Kiek vė- 
liau, bet tam pačiam šimtmety, kardininkai ieško pas lietuvius 
pagalbos prieš Maskvą ir prisiima Lietuvos ir Lenkijos virše- 
nybę. : 
Užtat lenkų galybė auga. Susijungimas su Lietuva 1385 me- 
tais reiškė jiems naujos gadynės pradžią. Lietuvos valstybė ne 
tik pridengė juos iš rytų pusės, bet ir patiekė naujų plotų kultū- 
riniam jų varžtui tuo krypsniu. Lenkai mokėjo panaudoti nau- 
jas aplinkybes materialinei savo galybei padidinti ir, paskatinti 


—— 31 >> 


sėkmėmis, įsigeidė net pasisavinti vadovaujamąją rolę slavų pa-- 
saulyje. Jų kovos su turkais, kurie buvo tuo tarpu įsigalėję Bal- 
kanų pusiasaly ir ėmė grėsti vidurinei Europai, suteikė jiems 
Vakarų civilizacijos gynėjų garbę ir sustiprino jų prestižą, be- 
ieškant jiems hegemonijos slaviškųjų tautų tarpe. 

Tokiu būdu Maskva ir lenkai pakeitė totorius ir teutonus,. 
kaipo Rytų ir Vakarų atstovus besiveržiančius Lietuvos linkui. 
Lenkija ir Maskva anksčiau ar vėliau turėjo stoti priešais viena 
antrą rivilizacijos dėliai, nes abi valstybi lygiai stengėsi pra- 
plėsti kartu savo ribas ir įtaką. Rivilizacija juo labiau buvo ne- 
išvengiama, kad dvi valstybi tipo atžvilgiu reiškėsi skaidriu 
kontrastu: Maskva ėjo prie absoliutinės monarchijos rytinio des- 
potizmo stiliaus; Lenkija, sekdama vakariniu individualizmu, 
žengė prie aristokratinės respublikos. 

Despotiškas autokratizmas Maskvos valstybėje buvo pagris- 
tas rytiniu valdinių pasyvumu. Viešpaties valia buvo čia dėsniu, 
ir visuomenės gyvenimas, kaip yra visas, turėjo jam paklusti be 
mažiausio murmesio. Tvarka sutapo čia su verguve. 

Visai kitokia buvo Lenkijos linkmė. Jai pradedamuoju 
punktu buvo, kaip priminta, individualizmas: liberum veto, 
kad ir vėliau suformuluotas, pasidarė čia aukščiausia visuomenės 
gyvenimo norma. Savavalia pakeitė čia laisvę. 

Lietuvai teko kariauti ginkluotas karas su Maskva ir diplo- 
matinis karas su Lenkija. Atsilaikyti prieš savo priešus iš rytų 
ir vakarų reiškė jai nustatyti materialinių ir politinių Maskvos 
ir Lenkijos jėgų pusiausvyrą. Kol lietuviams sekdavos šitą pu- 
siausvyrą išlaikyti, tol jų valstybė džiaugėsi nepriklausomojo 
gyvenimo ištaigomis. Bet tai pareidavo tiek nuo laimėjimo ko- 
vos su priešais, tiek nuo sugebėjimo sutaikyti valstybės viduje 
tuos priešingus pradus, kuriems atstovavo išlaukinio lenktynia- 
vimosi dalyvautojos — Maskva ir Lenkija. Tikriau pasakius, 
kovos laimėjimas su priešais pareidavo nuo vykusio atlikimo šito 
paskutinio uždavinio. 

Kaip buvo nurodyta, Maskva ir Lenkija, eidami priešingo- 
mis linkmėmis, neįstengė suderinti vidaus gyvenime tvarkos ir 
laisvės. Tuo tarpu lietuvių valstybė, sekdama atsilaikymo ins- 
tinktu, mokėjo — reik pripažinti — neblogiausiai sutaikyti šitie- 
dvi sutelktinio gyvenimo atrami ir suteikti jodviem tą nelygi- 
nant aukštą aniems laikams išraišką, kurią atvaizduoja garsusis 
„Lietuvos Statutas“. 

„Lietuvos Statutas“ gal tarnauti matu tai kultūrinei tautinės 
lietuvių dvasios kūrybai, kuri apsireiškė pirmojoje istorinio jų 
gyvenimo gadynėje nepaisant to, kad toji kūryba apsivilko sveti- 
mais rūbais, po kuriais buvo paslėptas mirties ginklas. 

Kad „Lietuvos Statutas“ yra tautinės lietuvių dvasios pa- 
daras, nors jis ir prisiėmė svetimų, būtent — lenkiškųjų ir ru- 
siškųjų pradų, geriausiai rodo tasai faktas, kad tautos, iš kur 


1322 


buvo šitie pradai skolyti, įsigijo savo kodeksų daug vėliau negu 
Lietuva. Rusija susirašė pirmąjį savo teisių kodeksą praėjus dau- 
giau nekaip šimtui metų ir dargi gausiai skolijosi iš „Lietuvos 
Statuto“. Iš kitos pusės, Lenkija turėjo laukti Napoleono ko- 
dekso. Simptominga yra dar tai, kad lietuviai, suėję su lenkais 
į valstybinę uniją, išsižadėjo platesnio užsimojimo įstatymų lei- 
dime (buvo tik paskelbta trečioji „Lietuvos Statuto“ laida), tarsi 
būtų juos atgrėsę nuo šito darbo lenkai, nelinkę patys jo dirbti. 

Šiaip ar taip, „Lietuvos Statutas“ yra didžiausias tautinės lie- 
tuvių. civilizacijos paminklas iš pirmosios istorinio jų gyveni- 
mo gadynės. Jis yra simboliu tos politinės pusiausvyros, kuri 
reiškėsi iš vidaus tvarkos ir laisvės derinimu, o iš lauko pusės — 
sustabdymu Rytų ir Vakarų gaivalų, jųdviejų linkmėje naikinti 
viens antrą. Jis yra lietuviams taipogi įspėjamuoju įsakymu 
šitą pusiausvyrą laikyti visuomet, nes nuo jos pareina tiek da- 
bar, kiek ir kadaise jų valstybės gyvastingumas. Antrosios ga- 
dynės įvykiai turėjo patiekti šitam įsakymui liūdno patikrinimo, 
bet apie tai teks kalbėti sekamame skirsnyje, darant bendrą jos 
apžvalgą. 


II. Antitezė, 
VAKARŲ PERSVARA LIETUVOJE. 


A. Lietuvių istorijos linkmė antrojoje 
gadynėje: 


1. Tautinio lietuvių gyvenimo pakrypimas iš Rytų į Vakarus. — 2. Loty- 

niškosios lenkiškosios civilizacijos įtaka; priežastys bei išdavos. — 3. Au- 

„gimas priešingumo tarp diduomenės ir liaudies. — 4. Išlaukinės ir išvidi- 
nės pusiausvyros suirimas. — 5. Lietuvos Valstybės žlugimas. 


Jogailos viešpatavimas Lietuvoje pasireiškė tautiniam lie- 
tuvių gyvenimui ryškių permainų pradžia. Lietuvos krikštas, 
priimtas iš katalikų dvasiškijos rankų, jos politinė unija su Len- 
kija ir kaskart augąs dviejų tautų diduomenės draugavimas bu- 
vo tokie stambūs įvykiai, kurie negalėjo neturėti didelės, kai ku- 
riais atžvilgiais — sprendžiamosios įtakos šito gyvenimo bėgiui. 
Civilizacijos atžvilgiu visi šitie įvykiai virto veiksniais, kurie 
ėmė kreipti tautinį lietuvių gyvenimą iš Rytų į Vakarus. 

Sulig unijos sudarymu su lenkais Lietuva liko plačiai atdara 
Vakarų civilizacijos, tariant tiksliau, lotyniškosios lenkiškosios 
civilizacijos įtakai. Visų pirma šita įtaka ėjo ir plito greta su 
veikimu lenkų dvasiškijos, kuri tapo katalikybės skelbėja Lie- 
tuvoje jau dėl to vieno, kad jai teko tarpininkės rolė tarp Romos 
ir Lietuvos. Ne mažiau reikšmės šituo atžvilgiu turėjo Lietuvai 
viešpaties bendrumas su Lenkija: gyvendamas dažnai Lenkijo- 
je jis palengvėl savinosi principų nuo žmonių, kurie jį ten ap- 


"DAAD S Š 


332 


supdavo, ir todėl paskui buvo linkęs juos vykdyti Lietuvos gy- 
venime. Pagaliau, lenkų ir lietuvių diduomenės bendravimas tu- 
rėjo panašios reikšmės Lietuvos gyvenimui. Drauge su teisėmis 
ir privilegijomis, įgyjamomis pagal lenkiškąjį pavyzdį, lietuvių 
diduomenė pasisavino ilgainiui ir lenkiškųjų įpročių bei kultū- 
ros lyčių. Taip Lietuvos šviesuomenė įėjo į įdėjinį kontaktą su 
lenkų šviesuomene, kurios kultūra, išaugusi Vakarų atmosferoje, 
gavo tuo pačiu progos susidurti Lietuvos gyvenimo plote su 
Rytų pasauliu. 

Tačiau būtų klaidinga manyti, kad naujos įtakos nebuvo ra- 
dusios kliūčių, joms besipriešinančių. Šitokių kliūčių, jau dėl 
vienos savo prigimties, turėjo statyti Rytų pradai, įsigyvenę 
anksčiau lietuvių tautojė. Šitos dviejų pasaulių rungtynės 
smarkiai ėjo Lietuvos gyvenimo viduje per visą personalinės 
unijos laikotarpį (1385—1569). Jos buvo juo labiau gaivalingos 
todėl, kad Lietuvos Valstybė pirmykštėje savo istorijos link- 
mėje buvo surišusi savo likimą su Rytų civilizacijos reikalais, 
kurie dabar liko išstatyti pavojui iš Lenkijos pusės sruvenan- 
čių įtakų. Pigu iš to suprasti, kodėl dviejų civilizacijų lenkty- 
niavimas apsireiškė šitoje gadynėje labiausiai kovose, kurias lie- 
tuviai kovojo, stengdamiesi apginti politinį savo nepriklausomu- 
mą nuo lenkų pasikėsinimų. Kaip tik šitos kovos, kurios, ne- 
skaitant Svidrigailos karų, nebuvo niekados kruvinos, turėjo, ne- 
lyginant daugiau už sunkias ekspedicijas prieš Maskvą, nulemti 
tolimesnį Lietuvos likimą. 

Vis dėlto tik nedaug prieš Liublino Uniją kultūrinė lenkų 
įtaka pasireiškė žymiau Lietuvos gyvenime. Per Liublino Sei- 
mą lenkai naudojosi jąja kaipo įrankiu politiniam Lietuvos ne- 
priklausomumui susiaurinti ir tuo, savo ruožtu, praplėsti dirvą 
tolimesnėms savo kultūrinėms itakoms. Tokiu būdu kultūrinis 
ir politinis lenkų varžtas į Lietuvos gyvenimą ėjo greta viens 
antro ir teikdavo viens antram savitarpinės pagalbos. 

Po Liublino Unijos Lietuva, kad ir tebeliko atskira autono- 
minga valstybė, vis dėlto radosi žymiai nustojusi savo aukščiau- 
sio nepriklausomumo Lenkijos naudon: faktinai jai teko pripa- 
žinti Lenkijos pirmenybę tarptautiniuose suvienytų lenkų lie- 
tuvių valstybių santykiuose; parinktas Lenkijai karalius patap- 
davo tuo pačiu didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu; abiejų valsty- 
bių įstatymų leidimo galia buvo pavesta bendram seimui; pagaliau 
Lietuva turėjo galutinai išsižadėti mažarusiškųjų provincijų, ku- 
rios per Liublino Seimą buvo lenkų savavalia inkorporuotos Len- 
kijai. Tokios buvo pagrindinės atmainos, kurios liko Liublino 
Unijos įneštos į Lietuvos Valstybės konstituciją. Dvi pastarieji 
turėjo ypatingos reikšmės lenkų kultūros laimėjimams Lietuvo- 
je. Nustojusi mažarusiškųjų provincijų Lietuva drauge su jo- 
mis nustojo stipriausios atramos, kurios buvo turėjusios joje Ry- 
tų tradicijos. Antra vertus, lietuviams suėjus į bendrą seimą su 


Liet. tauta ir jos ugd. ! "an B 1 4 


|| 


= 34-— 


lenkais, lenkų kultūra laimėjo palankesnių sąlygų sėkmingesnei 
savo ekspansijai į Lietuvą. 

Tikrai sakant, Liublino Unija buvo sprendžiamąja gaire, 
kuria liko pareikšta lotyniškosios lenkiškosios civilizacijos per- 
svara Lietuvoje; tai reiškė vienu laiku Rytų pasaulio nustūmi- 
mą į antrąjį istorinės vaidyklos planą. Pasiekti šitą laimėjimą 
Lenkijai padėjo ne tik politinės aplinkybės, bet ir geografinė 
padėtis, ypač — tai, kad ji buvo Lietuvos Valstybės pridengta 
iš rytų pusės, tuo tarpu kai pati Lietuva turėjo kariauti beveik 
nepaliaujamai su vis stiprėjančia Maskva. Bet kartu reik pri- 
pažinti, jog Lenkija savo politinėje ir kultūrinėje kovoje su Lie- 
tuva turėjo tos viršenybės, kurios turi apskritai Vakarų pasaulis 
savo kovoje su Rytais. Panašiai, kaip kadaise stabmeldiškoji 
Lietuvos kultūra nebuvo galėjusi atsilaikyti prieš graikiškosios 
rusiškosios civilizacijos įtaką, taip dabar kontempliatyvinis šios 
pastarosios būdas turėjo noroms nenoroms perteikti pirmeny- 
bės palmę savo priešininkei, Vakarų civilizacijai, besireiškian- 
čiai aktyvinėmis bei praktiškomis ypatybėmis. Tuo tarpu, einant 
šitoms dviejų pasaulių lenktynėmis, tautinė lietuvių dvasia, ne- 
buvusi dar pakankamai įgijusi aktyvumo ir radusi savosios reiš- 
kimosi lyties, nusilenkė dar kartą prieš žygiuojančią gyvenimo 
galybę. 

Palenkta tokiu būdu lenkų civilizacijos veiksniams Lietuva 
liko tuo pačiu prispirta pasiduoti ekskliuzyvinėms bei neigia- 
mosioms linkmėms, kurios vadovavo politiniam ir visuomeni- 
niam lenkų gyvenimui. "Todėl po Liublino Unijos Lietuva, 
žengdama greta Lenkijos, turėjo užbaigti tos evoliucijos ratą, 
kuri buvo išvidinio jos gyvenimo sąlygų nulemta. Šita analo- 
gija gretimoje dviejų valstybių eigoje lygiai apsireiškė tiek vi- 
suomeniniame, tiek ir grynai kultūriniame gyvenime. 

Jau prieš Liublino Uniją Lenkija buvo buvusi aristokratinė 
respublika, kad ir vadinama karalijos vardu. Tad dvi valstybi 
tegalėjo sueiti į artimesnius ryšius vien tada, kai Lietuva buvo 
jau pradėjusi vykdyti savo gyvenime aristokratiškus principus, 
įsigalėjusius anksčiau Lenkijoje. Iš tikrųjų,tokia ir buvo pras- 
mė bajorų luomo reorganizacijos, Zigmanto Augusto sugalvotos 
unijai sustiprinti tarp Lenkijos ir Lietuvos. 

Zigmanto Augusto reforma ėjo iš pat viršaus: jis pakeitė 
renkamuoju principu paveldimąjį principą, sutikdamas su lenkų 
noru, kad Lenkijos renkamas karalius būtų tuo pačiu didžiuoju 
Lietuvos kunigaikščiu. Kai paskui buvo susirinkęs bendras len- 
kų ir lietuvių seimas, tiek karaliaus tiek ir didžiojo kunigaikščio 
valdžia pasirodė esanti pigus žaislas dviejų tautų diduomenės 
rankose. Griaudama didžiojo kunigaikščio valdžios pastovumo 
pagrindą Lietuvoje, šita reforma dar labiau silpnino karaliaus 
valdžią Lenkijoje, nes ji po to nebegalėjo jau rasti stipresnės 
atramos vyriausiosios lietuvių valdžios tvirtume. 


m A 


Monarcho valdžia juo labiau susilpnėjo todėl, kad diduome- 
nė įstengė palenkti valstybę į fiskalinį priklausomumą nuo savo 
reikalų. Suėmus į savo rankas įstatymų leidžiamąją valdžią, ji 
nesidrovėjo plėsti šita prasme savo teises bei privilegijas. Bū- 
dama visų pirma žemės savininkė, ji nesitenkina pavergusi ir 
pririšusi prie žemės valstiečius, buvusius pirmiau laisvais, bet 
dargi egoistinio išnaudojimo tikslais siaurina politines bei eko- 
nomines teises miestelėnų, kurie vis dėlto ištesėjo apsaugoti sa- 
vo asmeninę laisvę. 

Taip dalykams susidėjus vyriausioji valdžia faktinai perėjo 
nuo monarcho į aristokratijos rankas. Aristokratinis parlamen- 
tarizmas būtų reiškęs anais laikais naują pažangos vyksnį, jei 
nebūtų išsiliejęs į žinomąjį lenkų savavaliavimą, tinkamai iš- 
reikštą posakiu liberum veto. Anų laikų didikai ne tik 
neribojamai viešpatavo savo valsčiuje, ne tik savo nuožiūra spren- 
dė apie savo vergų gyvybę bei mirtį, bet dargi pačią valstybinę 
valdžią laikė gėrybe, tarnaujančia asmeniniams jų visų ir kiek- 
vieno skyrium reikalams. Šitoks anarchistinis nusistatymas į 
valstybinę valdžią ilgainiui privedė prie to, jog imta rimtai ginti 
teisė daryti net tokių „konfederacijų“, kurios ruošdavo tikras 
valstybines pervartas. 

Drauge su politiniais lenkų įpročiais įsigali Lietuvoje ir 
jų reiškimosi lytys. Po Liublino Unijos lenkų kalba kaskart 
sėkmingiau lenktyniuojasi su baltarusių kalba, vartota Lietuvoje 
oficialiems tikslams, ir net 1698 metais laimi bendrą įsakymą, 
kuriuo ji skelbiama visų valstybinių įstaigų vartojamąja kalba. 

Suprantamas savaime dalykas, kiek šitokia dalykų eiga tu- 
rėjo pagilinti priešingumą tarp valdančiosios aristokratijos ir 
plačių lietuvių tautos masių. Sulig tuo, kaip Lietuvos Valstybė 
liko pavergta vieno diduomenės luomo reikalams, tarp jo ir Lie- 
tuvos liaudies nebeliko net to bendrumo, kurį sudaro, jei ne tau- 
tybė, tai bent bendras vienos valstybės reikalas. Pažeminta as- 
menine verguve, suvaržyta ekonomine našta, apleista kultūriniu 
atžvilgiu lietuvių liaudis tebeliko vis dėlto ištikima tautinėms 
savo tradicijoms tiek lytimi, tiek ir turiniu; ogi šitas ištikimu- 
mas kaip tik duodavo jai geriau nujausti tą nuotolį, kuris buvo 
susidaręs tarp jos ir valdomojo luomo ne tik tautiniu, bet ir so- 
cialiniu atžvilgiu. Taip tautinė lietuvių drama buvo pasiekusi 
didžiausios savo įtampos, po kurios turėjo ateit istorinis jos iš- 
simezgimas. 

Tautinė lenkų civilizacijos linkmė, priešinga pirmykščiam 
Rytų vyravimui Lietuvoje, buvo priešinga taip pat iš savo esmės 
Lietuvos Valstybės savitumui bei nepriklausomumui. Jos galu- 
tinis laimėjimas Lietuvoje turėjo dargi tą blogą pusę, kad, sta- 
tydama šią pastarąją į principinį priešingumą Rytų pasauliui, ji 
darė dar smarkesnę kovą, kurią ji kovojo su rytų slavais, ir kuri 
iš pagrindo buvo ne kas kita, kaip lenkų ir rusų lenktyniavimas, 


= 352 


pasirinkęs Lietuvos Valstybę sykiu reiškimosi plotu ir pasmerkta 
iš anksto auka. 

Sustiprindama unijos ryšius su Lietuva ir inkorporuodama 
sau mažarusiškas jos provincijas, Lenkija pasigaudavo naujų jė- 
gų savo grumtynėms su Maskva. Įtraukta tokiu būdu į lenkty- 
niavimosi kovą ir priversta stoti Lenkijos pusėje, Lietuva ėjo 
į pavojų pasidalyti savo sąjungininkės likimu, jei ši pastaroji 
būtų Maskvos įveikta. 

Noroms nenoroms tarnaudama iš rytų pusės Lenkijos reika- 
lams, Lietuva radosi, taip pat josios dėliai, pastatyta į netikrus 
santykius su germaniškuoju pasauliu. Kai suvienytomis dviejų 
valstybių pastangomis engiami teutonų ordinai turėjo atsisakyti 
nuo agresyvių savo užgaidų ir paskui reorganizuoti savo gyva- 
vimo pamatus, lenkai ėmė rodyti Baltijos pajūryje niekuo tuo- 
met nepateisinamo palankumo vokiškajam gaivalui. Šitokį nusi- 
statymą pasisavino taip pat valdančiosios Lietuvos sferos, kurios 
tokiu būdu nustojo geros progos įvykdyti prieinamajame pajūryje 
didžiąsias savo krašto galimybes. Pagauta į lenkiškąjį „varžtą 
į Rytus“ Lietuva pasirodė negalinti aprūpinti savo reikalų Bal- 
tijos pajūryje, nes nebuvo padaryta tinkamu momentu pastangų 
grąžinti tai, ką buvo jai išplėšę teutonų ordinai, ir kam ji turėjo 
neabejotinų teisių. Ogi tarp anų laikų uždavinių, kurie savaime 
siūlėsi Lietuvos vadovams, buvo visų pirma reikalas atvaduoti lat- 
vius nuo kardininkų atėjūnų jungo ir apsaugoti prūsus nuo ga- 
lutinio nutautinimo, kurį sistemingai varė iš kitos pusės kry- 
žininkai. 

Išėjo, kad Lenkija, verždamasi į Europos rytus, iš tikrųjų 
atkėlė jų vartus germanų pasauliui ir tokiu būdu padėjo jam dar 
labiau paplisti rytų linkui. Bet šitas pasaulis neišvengiamai tu- 
rėjo susidurti pakeliui su suvienyta lenkų lietuvių respublika, 
ir panašiai, kaip kad kadaise lietuvių, baltarusių ir mažarusių 
valstybė pateko tarp Maskvos kūjo ir Lenkijos priekalo, taip 
dabar suvienyta lenkų lietuvių respublika radosi ilgainiui įs- 
prausta tarp dviejų galybių, Prūsijos ir Rusijos, kuriomdviem 
buvo lemta vėliau iškelti naujoje lytyje senąjį Rytų ir Vakarų 
ginčą. Lenkija ir Maskva, stengdamiesi susispirti sprendžiamo- 
joje kovoje, turėjo peržengti pirmykštės lietuvių valstybės ribas 
ir eiti imtynių jos teritorijoje; dabar Prūsija ir Rusija instink- 
tyviai stengsis sugriauti užtvarą, kurią tarp jųdviejų buvo suda- 
riusi suvienyta lenkų ir lietuvių respublika, ir tai jodviem pasi- 
seks todėl, kad ši pastaroji bus savo viduje nustojusi deramos 
pusiausvyros. 

Tuo pat laiku, kai iš dviejų priešingų pusių didėjo dvi gre- 
sianti galybi, suvienytos respublikos pajėgos mažėjo dėl tos vi- 
daus suirutės, kuri kilo iš anarchistiškojo įsigalėjusios aristokra- 
tijos nusistatymo. Vyriausioji valdžia tarsi žaislas pereidavo iš 
vienų rankų į kitas, ir šiaipjau valstybė teliko įrankiu vieno luo- 


512 


mo užgaidoms, tuo tarpu kai kaimynų kraštuose tarpstąs abso- 
liutizmas stiprino ir telkė vienose rankose valstybinę valdžią, 
prieš kurią visi visuomenės luomai turėjo lenktis, mažiau ar dau- 
giau tarnaudami jos reikalams. 

Politinės bei socialinės pusiausvyros suirimas neilgai trukus 
pasireiškė taip pat ekonominėmis išdavomis: žemės savininkai 
drauge su politine valdžia palenkė savo naudai didžiausius kraš- 
to resursus ir, sąmoningai šalindami įstatymų leidimo priemonė- 
mis visokią konkurenciją, suardė miestų prekybą ir pramonę. 
Kaimynų kraštuose tuo tarpu dalykai ėjo priešingu krypsniu: 
nežiūrint kapitalų stokos, valstybinė valdžia sugebėjo šiaip ar 
taip apsaugoti miestų gyvenimą nuo žemvaldžių egoistiškų už- 
gaidų, kad ir nenustodavo labiausiai jais remtis; ji leido tokiu 
būdu susidaryti vadinamajam „trečiajam luomui“, kuris turėjo 
naujausiais laikais atlikti svarbią rolę teisėtos valstybės išsi- 
vystymui. 

Taip dalykams susidėjus nėra ko stebėtis, kad lenkų lietu- 
vių respublika galų gale negalėjo atsilaikyti prieš savo kai- 
mynus, kurie sąmoningai buvo pasiryžę išnaudoti jos silpnybes 
savo užkariaujamiesiems tikslams, — ir sugriuvo po jų smūgiais 
XVIII-jo štm. gale. 

Didžiai reikšmingas yra faktas, jog suvienytos lenkų lietu- 
vių respublikos žlugimas yra mažne sutapęs su lietuvių valstybės 
sutirpimu pačios respublikos viduje: 3-sios gegužės m. d. 
konstitucija, kuri buvo pavėluotu bandymu atitaisyti kai kurias 
katastrofinės istorijos paklaidas, atžvilgiu į Lietuvą tačiau pa- 
darė galutinę išvadą iš nelemtosios Liublino Unijos, statydama 
ją į padėtį vienos iš provincijų jau vientisos lenkų karalijos. Iš 
tikrųjų buvo tai taikymas visai Lietuvos Valstybei išdavų tos 
evoliucijos, kurią išgyveno sulenkėjęs Lietuvos valdantysis luo- 
mas; 0 tai rodėsi taip naturalu ir teisėta luomui, kuris savo rei- 
kalus indentifikavo su visos valstybės reikalais. 

Tokiu būdu lenkų įtaka pasikniso iš pradžios po tautine val- 
dančiojo luomo sąmone, o paskui, tuo naudodamasi, pastūmė visą 
Lietuvos Valstybę į nelemtą galą, kurį buvo paruošusi vienaša- 
liška lenkų politika. Kol lietuvių tauta reikšdavo suvienytoje 
respublikoje savo dvasios tamprumą, galutinės katastrofos pavo- 
jus negalėjo pagaminti sprendžiamųjų išdavų, bet kaip tik tauti- 
nė lietuvių dvasia liko griežtai įveikta lenkų tendencijomis, ga- 
lutinė katastrofa tapo neišvengiama. Iš čia matyti, kad Lietuvos 
Valstybės nepriklausomumas buvo ne tik sąlyga deramam lietu- 
vių tautos išsivystymui, bet dargi svarbus pusiausvyros veiks- 
nys visoje suvienytoje respublikoje. Todėl lietuvių valstybės 
žlugimas buvo sykiu katastrofingas ir lenkų valstybei. 


215 2 


B. Intelektualinė Lietuvos kultūra antrojoje 
gadynėje, 


1. Pasireiškimas tautinėje lietuvių dvasioje palinkimo prie dviejų civi- 

lizacijų, Rytų ir Vakarų, sintezės. — 2. Šitos gadynės švietimas ir tauti- 

niai lietuvių reikalai. — 3. Mickevičius, kaipo tautinės lietuvių idėjos 
reiškėjas antrojoje gadynėje. 


Vyksmas, ėjęs valdančiajame Lietuvos luome, privedė senąją 
lietuvių valstybę prie galutinio suirimo. Tačiau tai dar nereiš- 
kia, kad antrojoje lietuvių istorijos gadynėje tautinė jų dvasia 
negautų progos šiokioje ar tokioje lytyje išeiti aikštėn. Būtent, 
šita gadynė susilaukė Lietuvoje aukštesnės intelektualinės kul- 
tūros, kuri, kad ir buvo svetima lietuvių tautai savo lytimis, vis 
dėlto gana gerai atliepė pagrindinei tautinės jos dvasios linkmei. 
Šituo atžvilgiu tarp kitko reikšmingas yra faktas, kad kaip tik 
šitoje gadynėje (1595) Lietuvos Valstybės teritorijoje (Lietuvių 
Brastoje) įvyko dviejų tikybų, rytų ir vakarų, unija. Kad šita- 
me įvykyje ir nelengva būtų susekti tiesioginė tautinės lietuvių 
dvasios veikmė, tačiau savo esme jis gerai sutarė su pagrindiniu 
lietuvių tautos nusistatymu ir todėl, kuomažiausia, turi šiam pa- 
starajam simbolinės reikšmės. 

Skaudūs antrosios gadynės įvykiai, kilę iš suirimo visuome- 
nės gyvenime pusiausvyros tarp aktyvaus vakarų individualizmo 
ir pasyvaus Rytų nuolankumo, paspyrė šviesesnes šios gadynės 
dvasias ieškoti naujo šitų dviejų principų suderinimo jei ne gy- 
venimo praktikoje, tai bent intelektualinėje kultūroje. Šitaip 
dviejų civilizacijų sintezės problema įgijo naujos plotmės ir ap- 
sivilko naujomis lytimis. 

Panašiai, kaip vedamieji pirmykščio lietuvių istorijos kryps- 
nio siūlai buvo suėję „Lietuvos Statute“, tarsi simbolingame pa- 
veiksle, taip dabar vienas žmogus atvaizduoja savyje naują tau- 
tinės dvasios pakraipą ir patiekia jai skaidriausios išraiškos tuo 
metu, kai Vakarų principai džiaugiasi Lietuvoje savo laimėjimu. 
Tikras genijus, šis likimo parinktasis yra sykiu savo gadynės ir 
visuotinės žmogaus dvasios reiškėjas: tai Adomas Mickevičius. 

Dar viena analogija. Panašiai, kaip „Lietuvos Statutas“ liko 
reikšmingu simboliu gadynei, kuri buvo, jo kūrimo laiku, jau 
besibaigianti, taip ir dabar antrosios gadynės reiškėjas suteikė 
šiai pastarajai monumentalinės išraiškos kaip tik tuo metu, kai 
ji buvo palinkusi į savo amžiaus galą: būtent, intelektualinės lie- 
tuvių evoliucijos išdavos teįgavo tikslios bei apčiuopiamos lyties 
vien tada, kai Vakarų principų viešpatavimui Lietuvoje ėmė 
grėsti mirtinas pavojus. Tai įvyko, jau sugriuvus lenkų lietu- 
vių respublikai, pirmojoje XIX-ojo štm. pusėje, kai Lietuvos 
sostinė Vilnius įgijo „Siaurės Atėnų“ pravardę. Istorinis lietu- 
vių ir lenkų bendradarbiavimas turėjo dabar atnešti savų vaisių, 


“ 


gy 


bet sykiu buvo tai jau laikas, kuomet Lietuva iš naujo suėjo į 
liesmą su rusų kultūra. 

Kiekviename sintezės darbe esama intensyvios kūrybos židi- 
nio. Vilnius, buvęs anais laikais šitokiuo židiniu, pralenkė savo 
dvasinės kūrybos įtampa bei pločiu didžiuosius lenkų miestus 
ir parūpino lenkų naudai tokių intelektualinių ir dorinių turtų, 
kurie pasidarė paskui vertingiausiais jų kultūros pagrindais. 
Mickevičius, kurio genijus yra iš tikrųjų lietuviškosios dvasiss 
žiedas, yra iki šiai dienai skaidriausioji žvaigždė jų civilizaci- 
joje. Kaip kadaise, Jogailos laikais, materialinė Lietuvos evo- 
liucija tapo pagrindu lenkų galybei, taip paskui dvasinė lietuvių 
evoliucija, kurios baigiamąja grandimi buvo Mickevičius, padėjo 
lenkams pakelti dvasinę jų kultūrą į tokį lygį, kurio jie vieni, 
nepadedami iš šalies, nebūtų galėję pasiekti. Dargi pažymėtina, 
kad tarp Jogailos ir Mickevičiaus žygių, ugdžiusių lenkų tautą, 
būta dar vieno lietuvio — didžiojo Kastiuškos, kurio dvasios žy- 
giu lenkų tauta buvo atlenkta nuo jėgos prie dvasios kulto. 


Tarp veiksnių, pakreipusių intelektualinę lietuvių evoliuciją 
į lenkų kultūrą, buvo, šalia diduomenės asimiliacijos, dargi švie- 
timo darbas, vengęs lietuvių kalbos vartojimo. Tiesa, po Liubli- 
no Unijos sąryšyje su religiniu judėjimu, kurį buvo sužadinęs 
protestanizmas, buvo daryta bandymų išspręsti teisingai bei nuo-- 
sekliai tautinės lietuvių kalbos problemą; tačiau laiko dvasia ir 
istorinė einamos gadynės inercija pasirodė stipresnės už išmin- 
tingumo balsą. Praskambėjo taip pat balsu šaukiančiu dykumoje 
ir kanauninko Daukšos įspėjimas, anot kurio kalbos žlugimas 
reiškia tautai nustojimą gyvybės bei garbės. Daukša iš tikro 
buvo pranašas. Kai, trimis šimtmečiais vėliau, susipratę lietuviai 
buvo panūdę grąžinti lietuvių tautai teisę į „gyvybę bei garbę“, 
jie turėjo prabilti į jos liaudį viena bendra kalba, anksčiau švie- 
suomenės nelemtai paniekinta. Bet, kol tai įvyko, istorija ėjo 
savo pradėta vaga. 

Jėzuitai, kurie iš pradžios labai sėkmingai konkuravo su pro- 
testantizmo reiškėjais tautinėje Lietuvos dirvoje, nurimo ir pa- 
sileido bendra Lietuvos gyvenimo tėkme, kaip tik idėjiniai jų 
priešininkai liko galutinai įveikti. Nuo to laiko švietimo dar- 
bas, išbuvęs beveik išimtinai jų rankose dar arti dviejų šimtme- 
čių, nebuvo patiekęs ypatingų vaisių ir laimėjimų; atskirai ta- 
riant, nebuvo taip pat pasižymėjusi niekuo ypatingu ir jų veda- 
ma Vilniaus Akademija. Užtat panaikinimas jėzuitų ordeno 
1773 metais buvo sutapęs suvienytoje lenkų lietuvių respublikoje 
su pakilusia reformų dvasia, sužadinta pirmojo jos dalijimo aktu. 
Edukacinė Komisija, padėjusi ranką ant turtų, jėzuitų sukrautų, 
vykdo Lenkijoje ir Lietuvoje plačiai ir drąsiai sumestą planą 
švietimui sureformuoti. Ištisas mokyklų tinklas apdengia dabar 
tiek Lenkiją, tiek Lietuvą ir apima platesnius visuomenės sluoks- 


= 0 = 


nius. Švietimo sistema liko net dabar iškelta į tokį lygį, kuris 
nebuvo dar pasiektas kur kitur Europoje. 

Tačiau, kiek dalykas liečia Lietuvą, šitos reformos privalo 
būti įvairiai vertinamos pagal tai, kuriuo atžvilgiu jos tiriamos — 
kultūriniu ar grynai tautiniu. Yra neabejotina, kad Edukacinė 
Komisija įstengė žymiai pakelti Lietuvoje intelektualinę kul- 
tūrą; bet, dėdama savo veikimo pamatan evoliuciją, įvykusią val- 
dančiajame luome, ji drauge su švietimu gilino platesnėse Lietu- 
vos gyventojų masėse denacionalizaciją, kuri anksčiau buvo pa- 
lietusi vien aukščiausius visuomenės sluoksnius. Tokiu būdu 
smulkūs bajorai ir miestelėnai buvo palenkti nutautimo inercijai, 
ėjusiai lenkų kultūros naudai. Dalykas nepakitėjo ir tada, kai, 
suvienytai lietuvių lenkų respublikai žlugus, Edukacinės Komi- 
sijos darbas pateko į rankas sumanaus kunigaikščio Čartoryskio, 
kuris Aleksandro I-jo palankumu buvo paskirtas Vilniaus Uni- 
versiteto apygardos globėju: lietuvių protinimasis nepaliaujamai 
ėjo paakiui ir patys lietuviai vis labiau įsitraukdavo į kultūrinę 
kūrybą, besireiškiančią tautinėmis lenkų lytimis. 

1803 metais Vilniaus Akademija virto universitetu, kuris, 
besinaudodamas plačiu autonomingumu, ėmė greitu laiku kles- 
tėti ir tapo iš tikrųjų lenkiškai lietuviškojo šviesingumo centru 
antroje Lietuvos istorijos gadynėje. Kiek čia buvo pasireišku- 
sios intelektualinės lietuvių pajėgos, liudija žinomas lenkų kri- 
tikas P. Chmielowski's. „Veikiai pasirodė, sako jisai, jog lietu- 
viams trūko gero vadovavimo, kad jų dvasia gražiai pražydėtų ir 
apreikštų savo galybę. Visos pajėgos, kurios anksčiau glūdėjo 
paslėptos dvasios gelmėse, aktyviai pasireiškė aikštėn, kai jas 
ėmė veikti išmintingo švietimo spinduliai, — ir dargi taip, kad 
laikotarpyje nuo 1815 iki 1822 m. intelektualinis gyvenimas pa- 
sidarė Vilniuje tampresniu nekaip Varšuvoje. Tr ne tik moks- 
las turėjo naudos iš šito vykusiai vedamo švietimo; poetinė kū- 
ryba liko smarkiai paskatinta bendru susirūpinimu dvasios reika- 
lais. Lietuva pagamino šituo laiku daugiau poetų, kaip kad be t- 
kuri kita!) Lenkijos dalis.“ 

Kad Vilniaus šviesingumas ir apsivilko lytimis, kurių buvo 
patiekusi aristokratinės evoliucijos gadynė, vis dėlto jame rado 
atspindžių bei atgarsių visuotinis anų laikų šviesingumas, kuris 
drauge su savimi buvo atnešęs į šį pasaulį ryškesnių demokra- 
tizmo idėjų. Todėl šiaip ar taip ir Vilniaus šviesingumui nega- 
lėjo likti svetimais laiko įbalsiai. Tiek tarp Vilniaus universiteto 
profesorių, tiek ir tarp studentų vis labiau ėmė reikštis, ypač 
sąryšyje su romantizmo pakraipa, gyvesnis domėjimasis liaudies 


*) Vertėjo pabraukta. — Plg. Piotr Chmielowski. Adam Mickie- 
wicz, I t. 8 p. Warszawa 1898. Kadangi duodamos čia ištraukos verti- 
mas daromas šitą kartą pagal prancūziškąjį vertimą, tai šis vertimas ne 
tiek turiniu, kiek sakiniais galėjo nutolti nuo originalo. Autorius. 


“are 


reikalais, kas buvo lygu tuomet domėjimuisi lietuvybe. Tarp 
kitko S. Stanevičius renka lietuvių dainas; Danilavičius tyri- 
nėja lietuvių teisę; J. Jaroševičius bando pirmas užbrėžti ben- 
drąjį Lietuvos kultūrinio gyvenimo paveikslą. Vienu laiku tarp 
Vilniaus Universiteto studentų bręsta būsimieji tautinio Lietu- 
vos atgimimo darbininkai, kaip antai: S. Daukantas ir M. Va- 
lančius. 

Tokiu būdu, pagal laiko reikalavimus, Vilniaus Universite- 
tas linkdavo į demokratinį bei tautinį krypsnį, bet kaip tik tuo 
momentu, kai jis rodėsi besiruošiąs suteikti šitai linkmei konk- 
rečių bei savitų lyčių, jo veikimas buvo staiga pakirstas rusų 
valdžios ir netrukus galutinai panaikintas 1840 m. Tuo tarpu, 
jei Vilniaus Universitetui nebuvo leista pradėti naujos gadynės 
tautiniame Lietuvos gyvenime, tai jam vis dėlto pasisekė su- 
glausti krūvon ir apreikšti viešumai išdavas, kurių buvo lietuvių 
pasiekta lenkų politinės bei kultūrinės persvaros gadynėje. Šituo 
atžvilgiu reikšmingiausiu asmenimi, kaip priminta, buvo Micke- 
vičius, šito universiteto auklėtinis; apie jį tad dera pasakyti ke- 
letas žodžių daugiau. 

Nesunku pastebėti, jog tarp visos Lietuvos ir Mickevičiaus 
likimo yra simboliškos analogijos. Kaip kad Lietuva yra neįvyk- 
dytų istorinių galimybių šalis, taip jisai yra neįvykdytų asmeni- 
nių galimybių genijus. Arturas Gėrski's gražiai aprašo šitą 
dramišką jo likimo pusę. „Praėjo pusė šimtmečio, sako jisai, 
kaip mirė Mickevičius. Jis mirė toli nuo Lietuvos, svetimoje 
šalyje, mažne prie Respublikos ribų. Gyvenimas jam atsakyda- 
vo viso to, ko jis labiausiai geidė, ir taip nuo pradžios iki galo. 
Atėjūnas pavarė jį iš gimtosios žemelės. Jis mylėjo moterį, kuri 
teko kam kitam. Laisvos dvasios žmogus, gimęs laisvei, jis 
mirė turėdamas prieš akis verguvę, ir pastangos, kurių jis dary- 
davo per ištisą savo gyvenimą, liko bergždžios. Bažnyčios sūnus, 
kryžiaus žygininkas, jis pasidarė bažnytinės cenzūros auka ir 
matė savo knygas indekso eilėse. Poetas iš Dievo malonės, žmo- 
gus, kuris dėjo įkvėpimą į savo gyvenimo pagrindą, jis paaukojo 
poeziją žodžiui, žodį — veiksmui ir pagaliau atsidėjo apaštalavi- 
mui, neparašęs niekuomet „savos knygos“. Jis buvo turėjęs Žy- 
gininko instinktą, kuris stūmė jį į kovą su gyvenimo realizmu, 
ir jis turėjo savo gyvenimo pabaigoje nuvargusiomis akimis re- 
gėti liūdną jo laikų pasaulio realybę, kuri prieštaravo gražiau- 
sioms jo svajonėms. Skirtas Olimpui, jis tačiau atsigręžė nuo 
dievų rimties ir tapo žemės karžygiu“.!) 

Dramiškas Mickevičiaus likimas iš tikrųjų yra atskira ilius- 
tracija antrosios gadynės Lietuvai: lenkiškosios įtakos laimė- 
jimai, privedę Lietuvą prie tragiško galo, suardė taip pat Mic- 


* A. Gėrski. Monsalwat, 4 p. Krakėw 1908. 


2 


kevičiaus gyvenimą, kadangi jis buvo bandęs padaryti nuoseklių 
metafizinių išvadų iš liberum veto, tapusios gadynės įbalsiu. 

Šis istorinis įbalsis, pareikalavęs sau „sielų valdžios“ Micke- 
vičiaus „Improvizacijoje“, apsipavidalino galop pas pastarąjį 
mesianistiškuoju prometėjizmu, kuris tegalėjo nuvesti lietuviš- 
kąjį Prometėjų ne į Golgotos kalną, bet į Kaukazo uolas, kur pa- 
sišventimo auka neliko apvainikuota garbinguoju Prisikėlimu iš 
numirusiųjų. .. 

Kad Mickevičiaus likime ir pasireiškė tragiška vienašališko- 
sios lenkų kultūros persvara, vis dėlto, būdamas savo tautos sū- 
nus ir ištisos jos istorijos padaras, jis jungė savo dvasioje bei 
kūryboje dviejų priešingų civilizacijų pradus. Minėtas A. Gėrs- 
ki's, priėjęs savo veikale, įvardytame „Monsalwat“, arti prie 
Mickevičiaus dvasios problemos, iškelia aikštėn kovą, kurią ko- 
vojo genijaus sieloje puikus Vakarų Prometėjus su nuolankiu 
Rytų Jobu. Šita dviejų žmonių kova vienoje sieloje iš tikro yra 
reikšminga Mickevičiui, kaipo savo gadynės reiškėjui. Jo sielos 
gelmėse visuomet buvo gyvas instinktas, kuris liepė jam laikyti 
idealu Rytų ir Vakarų pusiausvyrą ir jųdviejų civilizacijų sin- 
tezę; ir sykiu vidaus balsas jam sakė, jog šitam idealui tarnauti 
yra pašaukta lietuvių tauta. 

Kalbėdamas, kad ir netiesioginių būdu, apie savo genijaus 
užsimojimą, Mickevičius keletą kartų primena, jog jis siekia 
vienu žygiu Rytus ir Vakarus. Konrado lūpomis jis sako, pa- 
vyzdžiui, „Improvizacijoje“ : 


Turiu, turiu tuodu sparnu; 
Gana man jų: išplėsiu juos nuo rytų ligi vakarų 
Kairiuoju — praeitin, ateitin — dešiniuoju trenksiu.!) 


Ir šitą universalizmo dovaną jis laiko ne vien savo asmens, 
bet ir visos lietuvių tautos savybe. Pavyzdžiui, savo kurse, skai- 
tytame Paryžiuje, jis skelbė, jog „lietuvių tauta laiko savo ran- 
kose raktą nuo visų slaviškųjų problemų,“) nežiūrint to, kad 
ji neturinti tautinio susipratimo ir nereiškianti jo savo kalba. 

Šita prasme ir pats Mickevičius dera laikyti lietuviu, kad 
jis ir buvo pasisavinęs tas dvasinės kultūros lytis, kurios buvo 
padaras tautinės ir intelektualinės evoliucijos, įvykusios aukštes- 
niuose Lietuvos visuomenės sluoksniuose. Viename laiške To- 
wiafski'ui Mickevičius, turėdamas galvoje tautines lietuvių dai- 
nas, skiria jose gaidą ir žodžius, ir prideda, jog patys žodžiai yra 
laiko padaras. Savo gyvenimo veikalui Mickevičius pasiėmė iš 


') M. B-kos atpasakojimas knygoje „Iš Adomo Mickevi- 
čiaus Raštų“, mokykloms M. Biržiškos parinktų, 153 p., Vilnius 1919, 

*) „Le peuple lithuanien tient la clef de toutes les guestions slaves“. 
Adam Mickiewicz. Mythologie lithuanienne, knygoje „Les 
Slaves“, 129 p., Paris 1914, 


+ a 


tautinės lietuvių dvasios pagrindinę gaidą, bet žodžius jai pri- 
taikė tuos, kurių jam buvo patiekę paskutiniai Lietuvos istorijos 
šimtmečiai. 

Apskritai reik pripažinti, jog Mickevičiaus asmenyje ryš- 
kiausiai ir dargi geriausiąja prasme apsireiškė visa antrosios 
gadynės dvasia, su jos ypatybėmis ir su jos paklaidomis. Mic- 
kevičius tai gyvas paminklas, pastatytas ant ribų dviejų gady- 
nių: jis tarsi ramus saulėleidis melancholiškais spinduliais lydi 
nykstančią dieną ir žadina pasitikėjimą ateisiančiu, rytojumi. 

Savo paskutiniame dideliame veikale, įvardintame „Pan Ta- 
deusz“, kur aprašinėjama 1812 m. Lietuva, Mickevičius nesigaili 
nei žmonėms nei daiktams epiteto „paskutinis“ ir tuo tarsi atsi- 
sveikina su tuo, kas dingsta praeityje. 

Mickevičiaus didybė yra dargi tame, kad jis būdamas vie- 
nos gadynės reiškėjas, sykiu sukaupė savyje visus reikiamus 
elementus būsimajai gadynei, arba tautiniam lietuvių atgimimui. 
Jame faktinai įvyksta logiškas žengimas nuo Lietuvos istorijos 
antitezės prie jos sintezės. Jo aiškiai reginti dvasia įžvelgė net 
ateities linkmę ir privertė jį pareikšti apie Lietuvių tautą, jog 
„yra tai viena iš tautų, tebeliekančių laukimo stovyje“.!) Ir 
ateitis iš tikro pateisino šitą jo pasakymą: Mickevičiaus laikais 
Lietuva laukė savo atgimimo.?) 


III. Sintezė. 
TAUTINIS LIETUVOS ATGIMIMAS IR JO IDEALAS: 


Derinimas dviejų pasaulių pradų tautinės 
lietuvių civilizacijos lytyse. 


1. Demokratizmas ir tautinis lietuvių atgimimas. — 2. Dvi pagrindinės 

sąlygos pilnutiniam lietuvių tautos gyvavimui: iš vidaus — rusų ir lenkų 

civilizacijos pusiausvyra, įvykdyta jų dviejų įtakos sutapdymu į vieną 

lietuviškąją visumą; iš lauko pusės — rusų ir vokiečių galybės pu- 

siausvyra, palaikoma Lietuvos plote neutralizacijos laidais. — 3. Tautinis 

lietuvių idealas: pilnutinė dviejų civilizacijų, Rytų ir Vakarų, sintezė tau- 
tinės lietuvių individualybės lytyse. 


Demokratinis dvelkimas, kilęs XVIII-ojo štm. pabaigoje 
Prancūzijoje ir stiprėjęs Europoje per visą XIX-ąjį štm., nepra- 
ėjo ir Lietuvai be svarbių atmainų: jisai, tikrai sakant, sužadino 


> „Ce peuple donc est un de ceux gui restent dans Vattente“, 
A. Mickiewicz. Mythologielithuanienne, knygoje „Les Sla- 
ves“, 131 p., Paris 1914. 

*) Mickevičiaus gyvenimo bei kūrybos santykiavimas su tautinės 
lietuvių kultūros vyksmu sudaro įdomią problemą, iki šiolei dar neištirtą 
bent kiek giliau. Besitenkindamas čia vien keliais nurodymais iš šitos 
srities, autorius tikisi progai pasitaikius prie jos sugrįžti ir smulkiau ją 
patyrinėti. Autorius. 


Ag 


tautinį lietuvių susipratimą ir padėjo lietuvių tautai veikti tą pa- 
vojingą snūdurį, nuo kurio ji buvo jau bežlunganti. Kaip sakyta, 
aristokratizacijos vyksmas buvo pagimdęs gilų skilimą lietuvių 
tautos viduje ir pagaliau suardė Lietuvos Valstybę; todėl tik 
besidemokratizuodama ji tegalėjo vėl susivisybinti ir atgauti sa- 
vo nepriklausomumą. Tiesa, ji nepajėgė ir dar nebepajėgia vie- 
nu žygiu grąžinti tai, kas buvo pralaimėta ištisų šimtmečių bė- 
gyje. Jai net ne iš karto pasisekė sustabdyti ardomąją senųjų 
tradicijų inerciją; bet vis dėlto naujo gyvenimo krypsnis buvo 
demokratinės dalykų eigos nustatytas ir turėjo anksčiau ar vėliau 
laimėti. 

Lietuvos demokratizacijoje galima įžiūrėti trys vyksniai, 
pagal kuriuos lietuvių tautos buvo pažangiai atpalaiduojama 
nuo senųjų tradicijų ir sąmoningai nusistatoma tautiniu atžvil- 
giu. Po lenkų lietuvių Valstybės padalijimo iki sukilimui 1830 m. 
Lietuvos visuomenės gyvenime vyrauja dar senosios aristokrati- 
nės idėjos. Aukštesni visuomenės sluoksniai, netekę atramos 
savoje valstybėje, ėmė net dabar sąmoningai orientuotis lenkų 
tautybe, tikėdamiesi drauge su lenkais iškovoti sau bendrąją lais- 
vę. Šita pakraipa ir buvo vedamas 1830 metų sukilimas. Jo ne- 
pasisekimas iš esmės buvo pasmerkimu jo vadovams, nemokėju- 
siems organizuoti tautinio judėjimo ant platesnių pamatų ir pa- 
traukti į jį gausingesnių kovotojų iš liaudies. 

Nepasisekimo sukeltas apsivylimas sužadino savo ruožtu re- 
akciją prieš tuos tradicinius veiksnius, kurie buvo nepasiseki- 
mo kaltininkai. Tarp kadaise vadovaujančių luomų ima dabar 
tai čia tai ten reikštis palinkimas prisiartinti prie liaudies ir su 
jąja arčiau susigyventi. Iš tikrųjų, buvo tai tautiniam lietuvių 
atgimimui ruošiamasis periodas, kai šviesuomenėje vis labiau 
augo susidomėjimas lietuvių kalba ir šiaip jau liaudies kultūra. 

Ryškiausiais šito ruošiamojo periodo veikėjais reik laikyti 
istorikas S. Daukantas, vyskupas M. Valančius ir popularizato- 
rius V. Ivinskis. Tautinio lietuvių atgimimo naudai dirbo ir 
tokie rašytojai, kurie, kad ir rašė lenkiškai, tačiau kėlė Lietuvos 
ir lietuvių tautybės meilę, kaip antai, nebekalbant jau apie Mic- 
kevičių, — istorikas T. Norbutas, rašytojas T. Į. Kraszewski's 
ir poetas V. Kondratavičius. 

Vis dėlto iki 1863 m. sukilimo ir baudžiavos panaikinimo 
Lietuvos demokratizacija tebuvo vykdoma vien romantinio ide- 
alizmo įbalsiais, kurie nerasdavo dar tvirtos atramos realiuose 
visuomeninio gyvenimo veiksniuose. Tokiu realiu veiksniu tapo 
dabar atvaduotas nuo baudžiavos valstiečių luomas, kuris sulig 
asmens laisve turėjo taip pat apreikšti tautinį savo veidą. "Tai 
ypač pasidarė žymu dviem dešimtim metų praėjus nuo baudžia- 
vos panaikinimo, kai buvo jau paūgėjusi pirma laisvoji lietuvių 
karta, sykiu su kuria aušo visuomeniniame lietuvių gyvenime 
nautosios gadynės „Aušra“. Tautinio atgimimo logika pasirodė 


515 


dabar stipresnė už rusų persekiojimus, kuriais stengtasi užstelbti 
lietuvių tautos susipratimas. 

1905 m. revoliucija atneša Lietuvai naują demokratizmo prin- 
cipų laimėjimą, o drauge su juo ir tautinio judėjimo pagilinimą. 
Nuo šito laiko, galima sakyti, demokratinės idėjos įgauna jau- 
nojoje Lietuvos visuomenėje sprendžiamosios persvaros ir tuo 
pačiu nustumia iš istorijos priešakio aristokratiškai nusistačiu- 
sius tradicinius elementus, kurie jau 1905 m. revoliucijoje tikrai 
sakant neberado sau vietos. 

Tautinis lietuvių atgimimas nuo pat pradžios buvo turėjęs 
trejopo protesto prasmės: jis iš savo esmės protestavo, pirma, 
prieš rusinamąją valdžios politiką, antra, — prieš lenkų preten- 
zijas, ir, trečia, — prieš tradicinį aristokratų nusistatymą. At- 
gimstančioji Lietuva davė savo atsakymą į rusų ir lenkų lenkty- 
niavimąsi, kurio objektu ji buvo tapusi: ji nenorinti būti nei ru- 
siška, nei lenkiška; ji geidžianti pasilikti savimi, ir štai kodėl 
ji atsisakanti pripažinti savo vadais tuos, kurie yra ją privedę 
prie bedugnės krašto. 

Lietuvių tauta pagaliau instinktyviai suvokė, jog, norėdama 
gyvuoti, ji privalo atitaisyti, kiek tai leidžia padaryti naujos gy- 
venimo aplinkybės, senąsias paklaidas ir atgauti tai, kas nebuvo 
dar galutinai pralaimėta, ir jog šitas atgimimo bei atstatymo už- 
davinys privalu vykdyti kultūriniu darbu tiek krašto viduje, tiek 
ir išviršinėje politikoje. 

Visų pirma, demokratizacijos vyksmas iškėlė Lietuvoje 
klausimą apie normalų šviesuomenės ir liaudies bendradarbiavi- 
mą, kas tautiniame lietuvių atgimime įgijo ypatingos svarbos 
atsižvelgiant į nelemtą istorinį skilimą, kuris buvo tapęs pagrin- 
du visoms Lietuvos nelaimėms. Tautinis atgimimas turėjo tin- 
kamai išspręsti šitą klausimą, nustatydamas sutartinę tarp sutelk- 
tinio liaudies veikimo ir individualinių inteligentijos pastangų. 

Nepaisant ypatingai sunkių gyvenimo aplinkybių Lietuvos 
liaudis visuomet vykdė ir dabar tebevykdo tautinį savo uždavinį, 
kurdama ir palaikydama grendžiamąsias lietuvių kultūros lytis. 
Šviesuomenės per ištisus šimtmečius nepadedama, ji įprato net 
daugiau reikšti savos iniciatyvos, kaip kad esti paprastose aplin- 
kybėse. Iš čia eina platus ir laisvas nuo varžančių tradicijų 
liaudies užsimojimas kultūrinėje kūryboje ir nepaprastai smar- 
kus jos veržimasis į mokslą. 

Savo ruožtu, išaugę šitoje gaivinančioje liaudies kultūros 
atmosferoje atgimimo inteligentai puikiai suprato savo uždavinį 
sukurti naują intelektualinę kultūrą, kuri apvainikuotų liaudies 
kultūrą ir atitiktų tautinės lietuvių individualybės reikalavimus. 
Jie, visų pirma, laiko sau prievole pasilikti artimiausiame kon- 
takte su liaudimi ir vengti paklaidų, kuriose buvo paskendusi 
senoji inteligentija. Istorinis praeities patyrimas įtikrino juos, 
jog vien tada tegali būti normalaus liaudies ir šviesuomenės 


==746, = 


bendradarbiavimo, kai šita pastaroji vadovaujasi savo santykiuo- 
se su pirmąja demokratiniais principais ir kai, plačiai tariant, 
individo ir visuomenės santykių problema randa praktikoje tei- 
singą išsprendimą. 

Būtent, savo praeityje lietuvių tauta yra buvusi dviejų klai- 
dingų krypsnių auka: pačioje savo istorijos pradžioje sulig tuo, 
kaip visuomenėje laikė persvarą pirmykštės Rytų tradicijos, vi- 
suomenė paglemždavo asmenį; užtat vėliau, Vakarų persvaros ga- 
dynėje, asmuo paveržė visuomenę savo reikalams. Tautinis lie- 
tuvių atgimimas tuo pačiu, kad jis ėjo viena vaga su demokra- 
tizacijos vyksmu, turėjo nustatyti normalią visuomenės ir asmens 
pusiausvyrą. 

Paprastai, kai visuomenė įgauna pirmenybės, o ne asmuo, 
apsireiškia linkmė į socializmą; ir, atvirkščiai, ten, kur įgauna 
pirmenybės asmuo, o ne visuomenė, turime individualizmo ap- 
raišką. Pirmuoju atveju pavyzdžiu gali būti Rusija, antruoju — 
Lenkija. Demokratinis Lietuvos nusistatymas, tapęs istorinės 
jos evoliucijos būtinybe, padarė tai, kad ji neapreiškia nei kraš- 
tutinių socialistinių tendencijų, kaip kad yra Rusijoje, — nei 
kraštutinės linkmės į individualizmą, kaip kad yra Lenkijoje. 
Tokiu būdu liaudies kultūros ir intelektualinės inteligentų kul- 
tūros sutarimas, pereidamas į visuomininio gyvenimo sritį, reiš- 
kiasi socialiniu ir individualiniu principų sinteze. 

Didesnė, negu pas kaimynus, pusiausvyra savitarpiniuose 
visuomenės ir asmens santykiuose tėra vienu tik punktu tos Rytų 
ir Vakarų pradų sintezės, į kurią neša Lietuvą istorinis dalykų 
bėgis. Kaip jau žinoma, įvairiais laikotarpiais Lietuva gyveno 
rusiškosios, paskui — lenkiškosios kultūros įtakoje. Kad šitų 
svetimų įtakų politinės išdavos ir buvo lietuvių tautai labai 
skaudžios, tai anaiptol nereiškia, jog, besigydant nuo jų, reikėtų 
griežtai ir stačiokiškai atsisakyti ir nuo tų kultūrinių laimėjimų, 
kurie buvo krašto pasiekti po jų vėliavomis. Visiems susipratu- 
siems šviesuoliams lietuviams, kurie iki šiolei dažniausiai bren- 
do ir lavinosi tiek lenkų, tiek rusų kultūros įtakoje, yra tautinė 
priedermė atsipalaiduoti nuo svetimų lyčių neatsisakant nuo to, 
ko visuotinio ir teigiamo turi pats svetimos kultūros turinys. 
Kitaip tariant, privalu sutapdyti skirtingi lenkų ir rusų kultū- 
ros elementai į vieną organišką visumą, vadinasi, į naują tautinę 
sintezę. 

Piršdami Lietuvai išbaigti šitaip istorinę ir kultūrinę savo 
evoliuciją, mes tikimės besivadovaują ne vien idealiniu pamėgi- 
mu, bet taip pat tikru reikalu, nes lietuvių tautai, mūsų supra- 
timu, nėra kitokios išeities norint apsiginti nuo ardomosios sve- 
timų įtakų veikmės, kuri gresia tautinei jos pilnatvei. Visų pir- 
ma, šitokis istorinio palikimo likvidavimas vieną kartą ant visa- 
dos atimtų pagrindą Rusijos ir Lenkijos užgaidoms užgrobti 
Lietuvą kultūrinio laimėjimo motyvais. Be to, sintetinis rusų 


B 


ir lenkų įtakų įveikimas padarytų šitas įtakas nepajėgiančias įsi- 
gyti skyrium pavojingos persvaros Lietuvos gyvenime. Paga- 
liau, kalbama tautinė sintezė palengvintų grįžti į tautinę vagą 
visiems tiems, kurie yra pasidavę vienos kartos svetimos kultū- 
ros įtakai. 

Apie pastarąjį dalyką dera pasakyti atskirai dar keletas žo- 
džių. Mes suprantame gerai, kad nevalia daryti jokios išvirši- 
nės prievartos asmeniui, kai jis renkasi tokią ar kitokią tautybę, 
nes kiekvienas asmuo turi naudotis laisve savo dorinių ir pri- 
gimtųjų teisių bei prievolių vykdyme. Todėl lietuvių tauta ne- 
gali vartoti prievartos priemonių, norėdama paskatinti sulenkė- 
jusius Lietuvos elementus grįžti į prigimtąją savo tautybę. Už- 
tat ji privalo taip vesti kultūrinę savo akciją, ir vykdyti tokias 
kultūrinio gyvenimo sąlygas, kad šitie elementai jaustų iš vi- 
daus reikalą išeiti iš izoliavimosi stovio ir bendradarbiauti kūri- 
me tautinės sintezės, į kurią jie galėtų prisidėti savo prityrimu, 
įgytu klajojimų laikais. Jie turi įsitikrinti, kad jie gali rasti 
pilnutinėje tautinėje sintezėje daugiau kultūrinių vertybių, ne- 
kaip jie galėtų tikėtis iš svetimųjų. Tuomet ir lietuvių tauta ne- 
galėtų laikyti bergždžiais istorinius savo vaikų paklydimus ir 
užleistų jiems garbingą vietą savo tarpe. 

Žiūrint politinės nuošalio konjunktūros, galima pastebėti, 
jog normalus Lietuvos gyvenimas bei plėtojimasis tegalimas 
vien tada, kai išlaikoma pusiausvyra tarp Vokios ir Rusijos, 
kiek ekonominiai ir politiniai šitų dviejų galybių reikalai susi- 
duria Lietuvos teritorijoje. Nei žiaurus lenktyniavimasis, nei 
vienos katros galybės persvara antrosios gyvenime, nei jųdviejų 
artima politinė santarvė, atkreipta prieš kitas Europos galybes, 
negali būti naudinga Lietuvos reikalams. Tuo pačiu nepriklau- 
somas Lietuvos Valstybės buvimas nėra palankus visiems trims 
suminėtiems atvejams. "Tik politinių ir materialinių jėgų pu- 
siausvyra tarp Vokios ir Rusijos atitinka Lietuvos Valstybės rei- 
kalus, todėl nepriklausoma Lietuvos Valstybė savo ruožtu turi 
dirbti šitos pusiausvyros naudai. Šito vieno jau pakaktų, kad 
pateisintume nepriklausomą Lietuvos buvimą, nekalbant jau apie 
apsisprendimo teisę, priderančią kiekvienai susipratusiai tautai. 

Iš to, kas pasakyta apie istorinį vyksmą Lietuvoje, bendra 
išvada bus šitokia. Norėdama gyvuoti bei klestėti lietuvių tauta 
privalo įvykdyti savo politikoje ir savo kultūroje Rytų ir Va- 
karų pusiausvyrą; ir iš tikro, kaip iš istorijos matyti, ji pajėg- 
davo nugalėti savo padėties sunkenybes sulig tuo, kaip jai sek- 
davosi šitą sąlygą vykdyti tikrumoje. Užtat, atvirkščiai, griežta 
iš pradžios Rytų, paskui Vakarų persvara gimdė kaskart didesnį 
skaičių ardomųjų veiksnių, kurie galop sugriovė valstybinį jos 
gyvenimą. Lietuvių tautos atgimimas buvo visų pirma reakcija 
prieš kenksmingą tiek Rytų, tiek ir Vakarų įtakos persvarą. Ką 
tik esam patyrę, jog lietuvių tauta tegalės gyventi pilnutiniu 


2 A5 — 


gyvenimu vien tada, jei ji sugebės sutapdyti pas save rusų ir 
lenkų kultūros pradus į vieną tautinę sintezę, apvilktą lietuvybės 
lytimis, ir nustatyti bent iš dalies ir apribotame savo buvimo 
plote pusiausvyrą tarp germaniškojo ir slaviškojo pasaulių. 

Taigi kultūrinis lietuvių tautos uždavinys, kuris paaiškėjo 
jau pačioje jos istorijos pradžioje, lieka visados tas pats; užtat 
pajėgų balansas dabartyje yra žymiai pakitėjęs. Šiandieną Lie- 
tuva tegali būti vien atsargos grandimi — arba, kaip įprasta da- 
bar vadinti, valstybe tamponu tarp dviejų didingų galybių, ku- 
riedvi arba stengiasi viena antrą naikinti arba telkiasi, kad kitus 
naikintų. 

Šitokia padėtis reikalauja iš lietuvių tautos ne tiek mate- 
rialinės galybės, kiek išvidinės pilnatvės ir aiškaus nusimanymo 
apie kultūrinį savo paskyrimą. Tai tačiau pasiekiama su sąlyga, 
kad lietuvių tauta sujungtų savo civilizacijoje tautinės išraiškos 
individualumą, su turinio visuotinumu. 

Realizuoti savo civilizacijoje dviejų pasaulių arba, tikriau, 
dviejų mūsų pasaulio pusių sintezė, štai aukštasis tautos pa- 
šaukimas, štai idealas vertas didžiausių pastangų, didžiausių au- 
kų. Sąmoningas šito idealo vykdymas turi patiekti lietuvių tau- 
tai tikros savo vertės pajautimo ir sykiu apreikšti kultūringam 
pasauliui ypatingą jos fizionomiją ir tuo įtikinti jį apie tautinių 
jos teisių neliečiamumą. 

Kad nusakyta tautinė sintezė yra principe galima ir pa- 
geidaujama, mes drįstame griežtai teigti remdamiesi vertinga 
pažiūra prof. M. de Munnynck'o, kurio supratimu tautinis Bel- 
gijos uždavinys yra suderinti sintezėje romaniškąją ir germa- 
niškąją civilizaciją. Čia betgi reik pastebėti, jog šituo atžvilgiu 
esama tarp Belgijos ir Lietuvos to pagrindinio skirtumo, kad, 
anot prof. M. de Munnynck'o, Belgijai pritinka sintetinimo už- 
davinys dėl mišrios tautinės jos sudėties, tuo tarpu kad Lietuvai, 
etniniu atžvilgiu iš kilmės vienodai, panašus uždavinys yra nu- 
lemtas dėl skirtingų civilizacijų pradų, kurių ji yra surinkusi 
savo istorijos bėgyje. Vis dėlto, mūsų įsitikinimu, prof. M. de 
Munnynck'o sumetimai apie tai, ką jis vadina „mišriosios tėvy- 
nės“ vardu, atitinka labai gerai Lietuvą, kiek jie liečia įvairių 
civilizacijų sintezės ploblemą. 

„Patriotizmas, sako jisai savo „Patrijotizmo Psichologijoje“, 
nesitenkina vienu tik protiniu pagrindu. Reikia, kad visas as- 
muo, kaip yra, būtų tėvynės pagautas; todėl, kad tikras patriotiz- 
mas galėtų užgimti, jausmų gyvenimas, meilė, savo vertės pajau- 
timas, entuziazmas privalo susitelkti tautinio buvimo motyve. 
Ogi yra mažai tikėtina, kad tampono rolė tarp dviejų karingų 
kraštų galėtų savo esme daug įkvėpti mums pasitikėjimo savo 
vertingumu ir patriotinio susižavėjimo. Reikia ir iš tikro esama 
čia kažko daugiau: mišrieji kraštai iš savo prigimties yra pa- 


= Ąg.Ž 


šaukti kurti dviejų civilizacijų sintezę, vykdyti dviejų idealų su- 
tapdymą. ; 

Kas gi iš tikrųjų yra idealas, jei ne vedamasis principas, pil- 
-nutinė tobūlybė, į kurią privalu nuolatos taikyti, bet kuri nie- 
kuomet nepasiekiama? Kiekvienas įvykdytas idealas yra idealas 
„pralaimėtas. Pakanka tik pasitenkinti tuo, kas yra, arba kas yra 
įvykdoma, kaip tuoj puolama į gerbimą negerbtinų dalykų, į su- 
stingimą, į mirtį. Kilniausias idealas, pats savyje nepasiekiamas, 
vienas tegali būti vadovu nepaliaujamai pažangai, vienas tegali 
laiduoti nuolatinį plėtojimąsi, kaitinti neišsemiamai entuziazmą 
dir sudaryti šitokiu būdu neįveikiamąjį patriotizmą. 

Mišriojo krašto idealas yra iš tikro puikus. Jam dera suimti 
vienu plačiu žmogišku žvilgiu gyvastingus dviejų kultūrų pra- 
dus, gyventi šita turininga sinteze ir paskui perteikti dviem kai- 
:mynų kraštam dviejų einančių lenktynių civilizacijų vertingiau- 
:sią branduolį, jųdviejų žiedų, jųdviejų vaisių... 

Štai kilnusis idealas. Mišrioji tėvynė turi pasistatyti užda- 
viniu išugdyti tautoje tikrai žmogišką sielą, tarnauti ryškiu sim- 
-boliu visam žmonijos platumui ir dvasiniam lobiui, ir suvienyti 
apsiribojusias kultūras broliškoje sintezėje. Daugiau jau iš tik- 
ro nebereikia ieškoti, norint sužadinti tautoje pasitikėjimo savo 
vertingumu ir patiekti mišriesiems kraštams tvirto ir vaisingo 
-patriotizmo.!) 

Istoriniu savo likimu ir geografine padėtimi Lietuva pasi- 
rodo esanti net dar laimingesne už tokias mišrąsias tėvynės, ko- 
"kiomis yra Šveicarija ir Belgija: iš vienos pusės Lietuva turi 
"vieną pagrindinę tautinę individualybę, o iš kitos pusės tautinės 
sintezės plotas yra pasiekęs čia universalizmo ribų, kadangi sui- 
ma iš karto Rytų ir Vakarų pasaulius. 

Toks yra lietuvių tautos idealas. Kultūrinės kūrybos ana- 
1izė turėtų išrodyti, jog šito idealo vykdymas pasilieka ne vien 
pageidavimo srityje, bet ir reiškiasi, mažiau ar daugiau, tikru- 
1moje. Tačiau šitoks specialus tyrinėjimas išeina iš ribų šio 
straipsnio, kuris tuo tarpu tenkinasi bendriausiu tautinės lietuvių 
«civilizacijos nušvietimu. 


') Prof. M. de Munnynck O. P. Psychologie du Patrio- 
tisme. 37—39 p., Fribourg 1914, 


Liet. tauta ir jos -ugd. 4. 


KETVIRTAS SKIRSNIS. 
Lietuva politinės geografijos šviesoje.) 


Dėl prof. K. Pakšto knygos „Baltijos Respu- 
blikų Politinė Geogratija“**) 


I. Pastabos recenzijos vietoje: 1. Autoriaus ypatybės. — 2. Vei- 
kalo ypatybės. 

II. Aktualios idėjos apie lietuvių tautos ir krašto likimą: 1. a. Pa- 
vojingas mažai tautai kraštas; b. antropologinio ūkio reikalas; c. kaimo: 
talpumo didinimas žemės ūkio kėlimu; d. miestų talpumo didinimas pra- 
monės ir prekybos plėtimu; e. plačiosios tranzito perspektyvos; f. di- 
delis išmaitinamasis Lietuvos pajėgumas. — 2. a. Antropologinio ūkio 
priklausomumas nuo žmonių sveikatingumo; b. rasinis lietuvių tautos: 
gajumas; c. nedovanotinas kūdikių mirtingumas; d. liūdnas nekultūringu- 
mo kriterijus. — 3. a. pareiga rūpintis emigracijos reikalais; b. emigra- 
cijos tikslai; c. liūdnos perspektyvos mūsų ikišiolinei neplaningai išei- 
vijai; d. būsimos emigracijos neišvengiamumas; e. reikalas sudaryti ir 
realizuoti tikslingos kolonizacijos planus. — 4. a. Lietuvos padėtis di- 
džiojoj tautų trynimosi zonoje; b. urbanizmo augimas ir jo reikšmė lie- 
tuvių tautai; c. etnografinės ir lingvistinės lietuvių ribos; d. lingvistinių 
ribų siaurėjimas: e. „moribundų“ kategorijos. — 5. a. Didieji užgožėjimo. 
pavojai, pareiną Lietuvai iš padėties ir ekonominių bei kulutūrinių įtakų; 
b. kultūrinis atsilikimas ir kultūrinis pasyvumas; c. reikalas apsidrausti 
kultūrinio aktyvumo priemonėmis; d. mūsų civilizacijos indeksas ir 
ateities perspektyvos; e. vertikalinė augimo linija; f. tautinio genijaus: 
dispersija praeityje ir privaloma jo koncentracija ateityje. — 6. a. Lie- 
tuvos ribų problema; b. Vilniaus klausimas; c. federalizmo ir politinės. 
pusiausvyros politika; d. sajungininkų klausimas; e. ekonominių santy- 
kių stiprinimas su politiškai nepavojingomis tautomis; f. antiseptinis; 
atskiedimo metodas prieš kultūrinį užgožėjimą. 

III. Vedamosios išvados tautinei mūsų politikai: 1. Kategoriniai 
imperatyvai tautinei mūsų politikai. — 2. Pareiga jais susidomėti Lie- 
tuvos vyriausybei, pedagogams ir jaunajai kartai. 


ik 


1. Įsikūrus lietuvių tautai savo valstybę ir sykiu, tarp kitko, 
padėjus pagrindus savo mokslo įstaigoms, lietuvių tautos ir 
Lietuvos krašto pažinimas statomas kaskart ant tvirtesnių pa- 


*) Spausdinta 1930 m. „Židinio“ 1 nr (38—47 p.), 2 nr. (137—148 p.), 
3 nr. (246—258 p.). 

**) Dr, Kazys Pakštas, BALTIJOS RESPUBLIKŲ POLITINĖ. 
GEOGRAFIJA (Politinės geografijos problemos, nagrinėjamos atsižvel- 
giant į Baltijos tautų likimą). — Publicationes instituti Geographici Uni- 
versitatis Lithuanae, Nr. 1. — Kaunas, 1929, 180 pusl.. 


es 


matų. Baigiasi jau negrįžtamai pirmas romantinis tautinio lie- 
tuvių atgimimo laikotarpis, kai apie lietuvių tautą ir Lietuvos 
kraštą buvo daugiausiai sprendžiama iš širdies ir iš akies. Dabar 
vis dažniau galima pastebėti, kad tautotyrai ir kraštotyrai sten- 
giamasi patiesti objektyvesni mokslinio pažinimo pagrindai ir 
tuo pačiu pakeisti romantinės pažiūros į tautos ir krašto daly- 
kus realinėmis pažiūromis, kokių kad reikalauja žiauri gyveni- 
mo kova už tautos buitį ir jos tinkamą vietą kitų tautų šeimoje. 
Tai nereiškia, kad realinės pažiūros į tautos ir krašto dalykus 
pašalina bet kurį romantizmą tautiniame gyvenime. Anaiptol, 
visa patriotinių apraiškų sritis šiaip ar taip yra paspalvinta emo- 
cionaline romantika. Bet tai toli gražu nereiškia, kad šita ro- 
mantika gali atstoti realinį tautos ir krašto pažinimą arba net 
vadovauti tautotyros bei kraštotyros studijoms. Tauta, kuri ne- 
turi realybės pajautimo savo gyvenimo bei veikimo dalykuose, 
yra aklo žmogaus padėtyje, kuris nesugeba sąmoningai verstis 
tarp gyvenimo pavojų. 


Žymų žingsnį į realinį lietuvių tautos ir krašto pažinimą 
yra padaręs paskutiniais laikais dr. Kazys Pakštas savo tyri- 
nėjimais, kurie yra dabar paskelbti jo naujai pasirodžiusioje 
knygoje „Baltijos Respublikų Politinė Geografija“. Šita kny- 
ga, galinti kartais praeiti nepakankamai pastebėta ir įvertinta, 
reikalauja sau ypatingos rekomendacijos dėl dviejų priežasčių. 
Pirma yra ta, kad iškeltos joje problemos ir užbrėžti joms iš- 
sprendimai turi didžiausios reikšmės mūsų tautos bei krašto 
likimui, ir todėl šitie dalykai niekados negali būti perdaug ty- 
rinėjami. Tai turės paaiškėti iš esminės šito straipsnio dalies. 
Antra priežastis yra ta, kad knygos autorius dėl įvairių aplin- 
kybių, nieko bendro su mokslu neturinčių, sutinka tendencinį 
nusistatymą atžvilgiu į savo mokslinį darbą. Apie šitą prejudi- 
ciją norėčiau visų pirma padaryti keletą pastabų. 


Mūsų visuomenėje nėra dar tiek įsigalėjęs objektyvumas, 
kad žmonės sugebėtų vertinti mokslinius žmogaus darbus ne- 
priklausomai nuo jo asmens ypatybių. Pakanka būti kitokiam, 
kaip dauguma žmonių, kad žmogus būtų smerkiamas visuose 
savo žygiuose. Taip pat atskiri specialistai yra linkę reikalauti, 
kad kiekvienas mokslininkas atitiktų jų specialybės reikalavi- 
mus. Vargas tau, jei, būdamas geografas, nesi filosofas! Tokių 
žmonių akyse negali būti apskritai mokslininkas specialistas. 

Dr. K. Pakšto keliai į mokslinę karjerą buvo kitokie, kaip 
daugelio kitų Lietuvos Universiteto profesorių, ir šitas kitoniš- 
kumas atsiliepė jo individualybėje, gana svetimoje' žmonėms, 
intelektualiai ir emocionaliai susiformavusiems Europos Ry- 
tuose. Be to, jam tenka dirbti fakultete, kuris dėl ideologinių 
priežasčių pasidarė aštrios kovos objektu. Tai tarp kitko ap- 
sunkino objektyvinį jo darbų įvertinimą ir paragino daug ką 


Enit 


statyti jam reikalavimų, kurie negali būti pateisinti atžvilgiu į 
apribotos specialybės mokslininką. 

Reik taip pat pripažinti, kad dr. K. Pakštas nepriklauso 
prie žmonių, kurie sugeba pakreipti į save visuomenės dėmesį 
iš stipresnės savo pusės. Aktyvumas dažnai traukia jį į Žy- 
gius, kurie sudaro jam triukšmingą pagarsėjimą dalykuose, ne- 
sudarančiuose jo tiesioginio pašaukimo. 

Štai kokios nepalankios aplinkybės paragina mane kvies- 
ti mūsų šviesuomenę rimtai susidomėti nauja dr. K. Pakšto kny- 
ga, nes ji iš tikro yra susidomėjimo verta kiekvienam lietuviui, 
kuris nori būti sąmoningas mūsų tautotyros bei kraštotyros 
klausimuose. 

Autorius studijos apie Lietuvos klimatą'), ištisos eilės 
straipsnių iš ekonominės geografijos?) ir gražių sumanymų apie 
švietimo organizaciją“) dr. K. Pakštas, rodos, gerai pritaikė 
savo įgimtus palinkimus, pasirinkęs specialesniam savo tyrinėji- 
mui politinės geografijos problemas ryšyje su Baltijos kraš- 
tais. Čia, būtent, randa sau plačios dirvos ir visuomeniškas jo 
pobūdis, ir kultūrinių problemų pamėgimas, ir intelektualinės 
iniciatyvos drąsa. Pati politinės geografijos prigimtis mažne 
visose savo dalyse šiaip ar taip turi reikalo su visuomenės gy- 
venimu; kultūrinis atžvilgis jos tyrinėjimuose užima labai svar- 
bią vietą, o kadangi politinės geografijos problemos yra imamos 
su atsižvelgimu į labai dar mažai ištirtų Baltijos tautų likimą, 
tai tokiuose tyrinėjimuose intelektualinei iniciatyvai atsisklei- 
džia tiesiog neriboti plotai. 

Mūsų visuomenėje, taip neturtingoje iniciatyva ir „toli 
siekiančiais sumanymais“, dr. K. Pakštas šituo atžvilgiu su- 
daro retą ir sykiu žymią išimtį. Jis kaip tik priklauso prie tų 
labai nedažnų žmonių, kurie sugeba pas mus apimti dvasiniu 
žvilgiu mūsų tautos ir krašto ateitį ir susirūpinti tuo, kas šitai 
ateičiai turi gyvastingos ir nepakeičiamos reikšmės. "Tiesa, su 
šita teigiama dr. K. Pakšto, kaipo mokslininko, ypatybe beveik 
neišvengiamai surišta ir tam tikra silpnybė. Būtent, drąsi in- 
telektualinė iniciatyva dažnai rizikuoja pasilikti savo plačiuose 
užsimojimuose nepatikrinta ir nepateisinta moksliškai neabe- 
jotinais daviniais, ypač, kai jie liečia ateities pramatymo daly- 


') Kazys Pakštas. Lietuvos Klimatas. (Disertacija įteikta 
Friburgo Universitetui gamtos mokslų daktaro laipsniui gauti). Klai- 
pėda, 1926 m. 124 p. 

*) Žiūr. „Kosmos“ 1927 m. 1 nr.; 1928 m. 1, 3, 4, 5—6, 7—8, 9 nr.; 
1929 m. 4 nr. 

* Žiūr. „Rytas“ 1928 m. kovo 31 d., balandžio 3 ir 13 d. (Kai kurios 
mokyklų problemos Lietuvoje); gegužės 30, 31 d. ir birželio 1 d. (Uni- 
versiteto reformos); 1929 m. gruodžio 10 d. (Ar ne perdaug pas mus 
gimnazistų?); gruodžio 16 d. (Diecezinės mokyklos) ir kiti straipsniai 
apie kultūrinės autonomijos realizavimą mokyklose. 


Ana 


kus. Šitas priekaištas gal ne kartą bus dr. K. Pakštui daromas, 
nors gerokas laipsnis realinės intuicijos žymioje dalyje atsve- 
ria moksliškai nepagrįstos iniciatyvos drąsą. 

2. „Židinio“ skaitytojams didesnė dalis dr. K. Pakšto vei- 
kalo „Baltijos Respublikų Politinė Geografija“ yra pažįstama 
iš atskirai spausdintų šiame žurnale skyrių!). Vis dėlto bus 
čia ne pro šalį padarius keletą pastabų apie visumos ypatybes. 

Kaip parodo veikalo įvardymas ir planas, jis nėra siste- 
mingas ir pilnas politinės geografijos vadovėlis. Pačio auto- 
riaus žodžiais tariant, „tai tik sauja pačių svarbiausiųjų politi- 
nės geografijos problemų, kurios yra aktualios mūsų šalyse“ (1 p.) 
Kokios tai yra problemos, galima spręsti iš veikalo pagrindinių 
škyrių pavadinimų: I. Lietuvos ir kitų Baltijos respublikų tal- 
pumas; II. Moderniškosios emigracijos problema; III. Tautų 
santykiavimas Baltijos respublikose; IV. Geografinė aplinkuma 
ir civilizacija; V. Civilizacijos zonos ir laipsniai; VI. Valstybė 
ir teritorija; pagaliau, VII. Baltijos santykiai su pasauliu ir jos 
vieta žmonijoje. Kiek apibendrinant galima būtų pasakyti, kad 
pirmuoju du skyriu iškelia aikštėn antropologinio ūkio proble- 
mą, trečiasis — tautų trynimosi problemą, ketvirtasis ir penkta- 
sis — civilizacijos problemą, šeštasis ir septintasis — teritorijos 
ir tarptautinių santykiavimų problemą. Žodžiu tariant, tai yra 
aktualiausios antropologiniu, etnografiniu, kultūriniu, valstybi- 
niu ir tarptautiniu atžvilgiais politinės problemos, nuo kurių 
tinkamo išsprendimo pareina reikiamas tautos nusistatymas tau- 
tinės gyvybės klausimuose. 

Tai, kas sudaro vieną iš ypatybių kalbamų problemų nagri- 
nėjime, yra palyginamasis įvairių kraštų ir ypač Baltijos res- 
publikų sustatinėjimas. Tai leidžia matyti lyginamąjį kiekvieno 
krašto ir kiekvienos tautos svorį ir sykiu įžvelgti, kur glūdi 
kiekvienos tautos silpnybės, kurios turėtų būti atitinkama poli- 
tika atitaisytos. Daugelyje vietų šitas lyginamasis įvairių kraš- 
tų sugretinimas ryškiai išeina aikštėn vertinamųjų laipsnių žy- 
mėjime, kurį autorius pritaiko savo veikale pagal įsigalintį nau- 
juose geografiniuose tyrinėjimuose įprotį. 

Gretinamasis Baltijos respublikų tyrinėjimas turi tarp kit- 
ko dvi išdavas: iš vienos pusės, jis duoda mums pažinti, ką 
mes turime skirtingo ir bendro su artimais savo kaimynais iš 
šiaurės, o iš antros pusės leidžia mums patirti, kuo mes atsilie- 
kame nuo savo pažangesnių kaimynų, geriau už mus sugeban- 
čių; pagauti pažangos pulsą ūkyje, kultūroje ir politikoje. 

Savitarpinis keturių Baltijos respublikų (Lietuvos, Lat- 
vijos, Estijos ir Suomijos) susipažinimas yra viena iš susiarti- 
nimo sąlygų. Tai negalėjo nerūpėti autoriui, kuris baigia savo 

* 


') „Židinys“ 1928 m. 10, 11, 12 nr.; 1929 m. 1, 2, 3, 4, 5—6, 7, 10, 
Lt, 15 12 Ar. 


= 154, —— 


veikalą šiais žodžiais: „Balkanuose kaimynas apie kaimyną ne- 
randa gero žodžio pasakyti, mūsų gi kultūros, ūkio ir politikos 
atstovai ir platesnė visuomenė dažnai susitinka draugiškose 
konferencijose. Tai yra įrodymas didelio skirtumo tarp šiau- 
rės ir pietų temperamento. Sugebėjimas šaltai protauti, rodos, 
turėtų sudaryti geriausias sąlygas tampriam kultūriniam kon- 
taktui, o vėliau muitų unijai ir politinei sąjungai. Tuomet 
Dominium maris Baltici galėtų visai vieningai pasirodyti tautų 
šeimoje. Baltika būtų ne vien geografinis regionas, bet ir kul- 
tūrinis, ekonominis ir politinis vienetas. Baltika, marga savo 
rasiniu, religiniu ir lingvistiniu sąstatu, taptų vieningu, įdomiu 
ir originaliu vienetu, puikiu pavyzdžiu Šiaurėn žengiančios ci- 
vilizacijos. Šitos idėjos sustiprinimas ir turėta galvoje benagri- 
nėjant svarbiausias Baltijos respublikų politinės geografijos 
problemas“ (176—177 p.). 

Suprantama savaime, kad autoriui buvo pakankamai objek- 
tyvinių ir subjektyvinių motyvų, spiriančių jį daugiausia dėme- 
sio skirti Lietuvai. Būtent, autorius turėjo daugiausia medžia- 
gos Lietuvos kraštui ir lietuvių tautai nušviesti, nes atitinkami 
šaltiniai jam buvo lengviausiai prieinami. Be to, savo krašto 
ir savo tautos problemos daugiausia rūpi tiek pačiam autoriui, 
tiek ir tai publikai, kuriai veikalas visų pirma skiriamas. 

Kokios taktikos autorius prisilaiko, traktuodamas Lietu- 
vos krašto ir lietuvių tautos dalykus, jis pats atvirai paaiškina. 
„Labiau praplėsta, sako jisai, tik Lietuvą liečianti dalis ir jon 
įdėta tarsi aštresnio temperamento, nes knyga skirta Lietuvos 
inteligentijai. Eksportui rašant gal netiktų savojo krašto ar 
savųjų žmonių silpnybes pabrėžti. Silpnybės tos vietomis pa- 
brėžiamos, joms reljefingumo priduodama, jos dienos švieson 
išvelkamos visai ne tam, kad sukeltų pas mus pesimizmo ban- 
gą, bet kad paskatintų skaitytoją padvigubinti savo darbų pastan- 
gas ir nurodytų tas pavojingiausias, lengvai sužeidžiamas ar 
meatsparias tautinio organizmo vietas ir nukreiptų josna visų 
patriotų energiją ir geruosius norus. Juk daug kas tas silp- 
nybes mato, tačiau geografinis žvilgsnis ar ne bus tik kiek ki- 
toks: jis eis iš tolimesnės perspektyvos ir todėl gal pilniau ir 
plačiau viską aprėps, nors teks jam daug smulkmenų  išsiža- 
dėti“ (2—3 p.). 

Šitokis Lietuvos dalykų traktavimas padaro knygą itin ak- 
tualią, bet sykiu moksliškam tyrinėjimui yra tam tikras minu- 
sas, nes įneša į jį kai kur publicistiškos nuotaikos. Šiaipjau dr. 
K. Pakšto rašymo būdas pasižymi tuo, kad autorius sugeba 
aiškiai ir įdomiai išdėstyti savo idėjas, prieidamas prie proble- 
mų visados iš aktualios pusės ir suimdamas tiksliai jų esminį 
branduolį. Todėl jis visados skaitomas lengvai ir su susido- 
mėjimu. Nebent galima būtų prie šios progos pareikšti pagei- 
davimą, kad jis labiau susirūpintų grynai formaliniu savo kal- 


L 


"bos korektiškumu ir stropiau sektų mokslinės kalbos evoliuciją, 
nuo ko nėra atpalaiduotas Lietuvoje joks inteligentas, pareiškiąs 
per spaudą savo mintis. 

Žemiau koncentrojamos tikslioje santraukoje svarbiausios 
idėjos, kurios turi labai aktualios reikšmės lietuvių tautos ir 
Lietuvos krašto likimui. Daugelis iš šitų idėjų jau buvo, kaip 
sakyta, iškeltos „Židinyje“ atskirais straipsniais, sudarančiais 
kalbamojo veikalo kai kuriuos skyrius. Bet kadangi šitos idėjos 
"buvo išbarstytos daugelyje vietų ir atsitiktiniais atvejais, tai jų 
pakartojimas organingoje visumoje bus naudingas net nuolati- 
niams žurnalo skaitytojams, nekalbant jau apie tuos, kurie nėra 
turėję progos susidomėti aktualiomis mūsų tautai ir kraštui dr. 
K. Pakšto idėjomis. Jomis, kaip esu pasakęs, reik timtai susirū- 
pinti mūsų dabartiniame stovyje, ypač tiems, nuo ko ypatin- 
gai pareina mūsų likimas dabar ir ateityje. Bet apie susirū- 
pinimo prievolę teks man dar kiek specialiau pakalbėti šito ra- 
šinio gale. 


TI, 


1. Tai, kas ypatingai kreipia į save geografo ir politiko 
dėmesį Lietuvos krašto padėtyje ir kas turėtų būti lietuvių 
tautai stropaus „susirūpinimo dalykas, yra Lietuvos krašto pa- 
vojingumas mažai tautai. „Kai Šveicariją charakterizuojame, 
sako dr. K. Pakštas, aukštais kalnais, Italiją — meno kūriniais, 
Suomiją — ežerais, tai Lietuvą reikėtų pavadinti kraštu, ku- 
riame labai pavojinga gyventi mažai tautai“ (105 p.) !). Šitas 
pavojingumas turi savo išviršines ir išvidines priežastis, ir apie 
jas bus čia daugiausia kalbos, nes jos privalo būti pirmučiau- 
sias tautinio aliarmo objektas. 

Vienas iš pirmųjų susirūpinimo dalykų lietuvių visuome- 
nei turėtų būti antropologinis, arba žmonių, ūkis. „Plati visuo- 
menė svarsto įvairių ūkių reikalus, tačiau nesigirdi svarstant 
žmonių ūkio problemas, tarsi pora milijonų Lietuvos žmonių 
"būtų kokia bevertė masė, kuria neverta rūpintis“ (33 p.). „Lie- 
tuvių tauta tirpsta nuo XIII-to amžiaus pradžios ir nenustojo 
+irpusi iki šių pastarųjų dienų. Mūsų nuostoliai žmonėmis yra 
pasibaisėtinai dideli... Tad Lietuvos antropogeografijoj žmo- 
nių ūkio problema yra pati aktualiausia, sau lygios neturinti. 
"Tačiau valstybės biudžete antropologinis ūkis neturi nei para- 
grafo nei straipsnio. Tai skaudi ironija ir nesusipratimas; iš- 
rodytų, kad galima leisti lietuvių tautai išlengva, be skausmo 
iš šio pasaulio prasišalinti...“ (34 p.). 


') Žemiau visi skaičiai, pažymėti po ištraukomis, reiškia „Baltijos 
Respublikų Politinės Geografijos“ puslapius. 


6 


Rūpinantis antropologinio ūkio reikalais, tenka, pirma, 
didinti kaimo ir miesto talpumą, keliant pragyvenimo šaltinius, 
antra, stovėti fizinio ir moralinio tautos sveikatingumo sargy-- 
boje ir, trečia, racionaliai tvarkyti emigracijos klausimą. 

Kaimo talpumas didėja sulyg tuo, kaip auga visų pirma že-- 
mės ūkio kultūringumas bei našumas. Prie žemos ūkio kultūros 
mažas yra ir kaimo talpumas. Tiesa, menkas žmonių kultūrin- 
gumas ir pasitenkinimas skurdžiomis gyvenimo sąlygomis iš da- 
lies atsveria mažą kaimo talpumą ir duoda galimybės sutilpti. 
primityviame ūkyje nelyginant dideliam žmonių skaičiui, kaip 
kad, pavyzdžiui, yra Lietuvoje. Tačiau kylant bendrai kultūrai 
ir žemės ūkiui, kaimo talpumas neišvengiamai turės tendenci-- 
jos pasiekti savo normalias ribas. 

Lietuvoje yra 1.800.000 žemdirbių luomo žmonių. Esant že-- 
mai mūsų žemės ūkio kultūrai, tenka pripažinti, kad „dabar Lie- * 
tuvos žemdirbių luomo perteklius siekia apie 300.000 žmonių“ 
(9 p.). „Kad taip iš tikro yra, gali liudyti tarp kitko faktas, kad 
šimtui žemdirbių luomo žmonių Lietuvoje tenka ariamos žemės 
144 hektarai, tuo tarpu kada Rytprūsiuose šimtui žemdirbių ten- 
ka 175 ha, Danijoje net 270 ha“ (8 p.). 

„Rytprūsių pavyzdžiu, Lietuvos žemdirbių luomas galėtų 
pasiekti net arti 2 milijonų, tačiau, kol mūsų ūkio kultūra pakils 
iki Rytprūsių laipsnio, teks dar ilgai sunkiai padirbėti. Dabar 
gi gyventojų prieauglis ir ypač gerbūvio nepasotinamas troški- 
mas daug greičiau auga, negu darbo, uždarbio, pelno ir prasigy- 
venimo progos. Iš to kyla kraštą tvirkinantis nepasitenkini-- 
mas“ (9 p.). 

Tokiu būdu visai aiškiai pasirodo, kad norint išvengti žem- 
dirbių pertekliaus, esamo dabar kaime, ir net padidinti kaimo. 
talpumą, reik intensyviai kelti žemės ūkio kultūrą. Kito kelio,. 
kuris nesudarytų lietuvių tautai nuostolių antropologinio ūkio 
atžvilgiu, nėra. Sykiu su žemės ūkio kultūros kilimu galės kiek 
padidėti ir nežemdirbių kaimiečių procentas, spėjamai, iš 6 iki 
10 procentų visų krašto gyventojų. 

Lygiai svarbios turi Lietuvai reikšmės ir miestų talpumo 
klausimas. Miestų talpumas pareina nuo krašto materialinės 
kultūros ir taip pat nuo to, ar miestai dirba tik savo krašto rei- 
kalams, ar taip pat ir užsieniui. Lietuvoje iki šiolei nebuvo tin- 
kamų sąlygų miestų augimui ir turtėjimui. Mažas kaimo tal- 
pumas pramonės ir prekybos objektams ir lygiai nedidelis eks-- 
portas miestų gaminamoms prekėms padarė tai, kad Lietuvos 
miestuose tegyvena 15 procentų gyventojų, tuo tarpu kai Latvi- 
joje miestų gyventojai sudaro 33 procentus, o Danijoje net 55 
procentus. 

Tačiau, kaip daug kitur, taip ir Lietuvoje miestai parodo- 
aiškios tendencijos augti ir turtėti. Bet kadangi Lietuvos kai- 
mai yra žemdirbių perpildyti ir turi dabartiniame žemame že- 


B LAS 


mės ūkio stovyje 300.000 žmonių pertekliaus, tai „Lietuvos mies-- 
tai ir miesteliai turėtų keleriopai didesniu nuošimčių augti, kad 
galėtų sutalpinti savo metinį prieauglį (apie 4.000) ir dar prisi-- 
imti beveik visą (*/;) kaimo prieauglį, t. y. apie 20.000 žmonių. 
Tai būtų beveik amerikietiškas miestų augimas“ (22 p.). 

Ateityje miestų augimas pareis Žymioje dalyje nuo to, ar 
Lietuva sugebės tapti plačiai išvystyto tranzito kraštu. „Tu-- 
rėdama Nemuno žiotis ir Klaipėdą, Lietuva yra tranzito šalis. 
Tačiau ji negali šios savo padėties išnaudoti, nes čia trukdo 
bent trys žmogaus sukurtos sąlygos: 1) lenkiškas Dauguvos. 
koridorius, 2) Rusijos ir Gudijos suelgetėjimas ir 3) mūsų pa-- 
čių menkas pasiruošimas ir neišvystyti komerciniai gabumai. 
Tačiau, tranzitu ir visai nesiremdama Lietuva turi galimybių 
savo miestus dvigubai padidinti. Žinoma, nelengvas tai ir ne- 
greitas uždavinys. Tikras miestelėnas yra pirklys ir amatinin-- 
kas. Dabar iš šimto lietuvių tik 5 dirba pramonės įstaigose ir 
tik 1 prekyboje. Iš šimto pirklių pas mus 83 yra svetimtau-- 
čiai „(137p.). 

Visai naturaliai artimiausioje ateityje Lietuvos pramonė 
ir prekyba turės remtis žemės ūkio produktų apdirbimu ir per-- 
dirbimu, būtent: pienininkyste ir mėsininkyste. Pakilus kaimo | 
ir miestų kultūrai, nepriklausomoji Lietuva galės prisiartinti. 
prie Danijos tipo kraštų ir turėti apie 3.300.000 gyventojų. 

„Daug tolimesnėje ateityje Lietuvai gal bus lemta tapti di- 
delio tranzito šalimi, panašia į Olandiją. Šitai pareigai eiti rei- 
kia labai aukštos kultūros, daugiau šimto amatų ir prekybos 
mokyklų, didelio prekybinio įgudimo bei apsukrumo. Bet ir 
to dar neužtenka: būtinai dar reikia ir labai turtingo, aukštos 
kultūros užnugario. Mūsų Klaipėdos naturalis užnugaris apims. 
visą Gudiją, Rusijos dalį į pietus nuo Maskvos ir šiaurinę 
Ukrainą. Šis užnugaris turi apie 60.000.000 gyventojų. Kai šie 
gyventojai kada nors tolimoje ateityje taps kultūringi, pratur-- 
tės ir turės kuo mainikauti su šiaurės Vakarų pramoninga Eu- 
ropa ir jos kolonijomis, tada ir Lietuvai ateis didžiosios pratur- 
tėjimo progos, kad tik būtume pasiruošę jas išnaudoti ir mokė-- 
tume sėkmingai konkuruoti su savo kaimynais“ (14 p.). Tuo- 
met Lietuva galėtų tapti didmiesčių šalimi ir pasiekti savo apo- 
gėjaus su 8.000.000 gyventojų. 

Tranzitas, kaip ir kai kurios rūšys apdirbamos pramonės, 
didina tam tikra prasme krašto talpumą. Tačiau ekonominiam: 
krašto nepriklausomumui visados turi pirmaeilės reikšmės tai, 
kiek žmonių jis gali išmaitinti savo produktais. Geografai Ži- 
no būdus, ir dr. K. Pakštas cituoja vieną iš jų, būtent, prof. K. 
Balodžio, išmaitinamajam krašto pajėgumui apskaičiuoti. Rem- 
damasis paminėtuoju apskaičiavimo būdu, mūsų autorius prieina“ 
tokią išvadą: „Daniškon aukštumon pakėlusi savo ūkį ir įdirb-- 
dama net 3.400.000 ha ariamos žemės, Lietuva (be okupuotų da-- 


— 58 


lių) galėtų pagaminti maisto, kurio užtektų beveik 7 milijonams 
žmonių, valgančių pagal angliškas normas. Tačiau jiems stigtų 
rūbų, kūro, statybinės medžiagos ir ypač trąšų, visokių metalinių 
-dirbinių ir įvairių smulkmenų, be kurių negalima apsieiti. To- 
„dėl jiems reikėtų žymią dalį savo valgomųjų produktų svetur 
parduoti, kad apmokėtų minėtųjų reikmenų išlaidas. Todėl da- 
"bartinių ribų Lietuva duotų pragyvenimo galimybių (pagal ang- 
lų normas) tik penkiems milijonams, nors maisto pagamintų 
-septyniems milijonams“ (19—20 p.). Žinoma, pragyvenimo ga- 
limybės visai Lietuvai, t. y. sykiu su okupuotąja dalimi, reiktų 
atitinkamai padidinti. 

2. Aukščiau trumpai nusakytas Lietuvos krašto talpumas 
„ryšyje su pragyvenimo šaltinių klausimu. Šalia talpumo antro- 
pologiniame ūkyje lygiai svarbus yra fizinis bei moralinis svei- 
"katingumas, nes nuo jo pareina žmonių darbingumas, jų amžius, 
'ir gyventojų prieauglis. Šis klausimas nėra plačiau statomas re- 
feruojamame veikale. Jame tik su ypatingu pabrėžimu iškel- 
-tas aikštėn vaikų mirtingumo klausimas Lietuvoje. 

Nors karų nuteriota Lietuva turėjo žymių nuostolių žmo- 
nėmis, vis dėlto tenka konstatuoti rasinis lietuvių tautos gaju- 
„mas. „Prieš karą dabartiniame Neprikl. Lietuvos plote gim- 
davo kasmet vidutiniškai po 65.000. Per karą šio ploto gy- 
-ventojų skaičius penktadaliu sumažėjo, o gimimų skaičius 
1924 m. pakilo iki 60.000. "Tai reiškia, kad dabar Lietuvos ra- 
-sinė padėtis eina geryn: gimsta proporcionaliai daugiau negu 
prieš karą“ (24 p.). 

Todėl Lietuvoje gyventojų prieauglis turi labai aiškios 
"tendencijos kilti greičiau, negu pas mūsų kaimynus šiaurėje ir 
vakaruose. Pavyzdžiui, laikotarpyje 1922—24 m. metinis vidu- 
"tinis gyventojų prieauglis Lietuvoje pasiekė 1,1670, tuo tarpu 
kad Estijoje tesiekė jis tik 0,375, Latvijoje 0,867. 

Šitas gyventojų prieauglis Lietuvoje įgauna savo tikros 
„reikšmės akivaizdoje to kūdikių mirtingumo, kuris čia pasiekia 
tiesiog nedovanotino laipsnio. Būtent, pasirodo, kad Lietuvoje 
gyventojų prieauglis beveik pusantro karto didesnis, kaip Šve- 
dijoje, tuo tarpu kad kūdikių mirtingumas Lietuvoje daugiau 
kaip tris kartus didesnis, negu šioje pastarojoje. Šiaipjau šitas 
mirtingumas Lietuvoje didesnis du tris kartus, kaip kultūrin- 
guose Europos kraštuose. 

Nuostabus yra dalykas, kaip lietuviai žemai stovi kūdikių 
„mirtingumo atžvilgiu palyginant su žydais. Per 1919, 1920 ir 
1921 metus lietuviams mirdavo iš 1.000 kūdikių, nesulaukę vie- 
nerių metų, 182, o žydams tik 44. „Šis liūdnas faktas, pastebi 
:mūsų geografas, turėtų priversti susidūmoti visus lietuvius, ku- 
rie skaito save patriotais, o ypač tuos, kurie leidžia įstatymus ir 
"tvarko sveikatos reikalus. Kam šis reikalas nerūpi, tas neturi 


E g 


jokių teisių prie patriotizmo. Sveiki žmonės juk didžiausias 
tautos turtas, tautos galybės pagrindas“ (26 p.). 

Apskritai kultūringumo kriterijų eilėje kūdikių mirtingumas 
turi bendros vertinamosios reikšmės. „Kiekvienas toks kriterijus 
meta šviesos tik į vieną kurią kultūrinio gyvenimo kertę. Tačiau, 
jei ieškosime vieno kokio bendresnio kriterijaus kultūros aukš- 
tybei ir pilnybei matuoti, tai mažas kūdikių mirtingumas pasi- 
rodys geresnis kultūros mastas, ar barometras, kiek tiksliau pa- 
rodąs tautos masių išmanymą ir švelnumą, širdies žmoniškumą. 
Šiuo atžvilgiu mūsų tauta pasigailėtinai žemai stovi: Europoje 
mes, rodos, ir neturime šioje srityje lygaus konkurento“ (25 p.). 

„O kas būtų, jei kartais kliūtų Lietuvai laimės susilaukti mo- 
derniškai veikiančio ir patriotiško Sveikatos Departamento, vi- 
somis priemonėmis globojančio motinystę ir kovojančio su vaikų 
mirtingumu, kurs pas mus siekia barbariškų proporcijų! Tuomet 
metinis gyventojų prieauglis pas mus lengvai pasiektų 1,57 ar 
net daugiau“ (25 p.). 

3. Tauta, nustojusi rasinio gajumo bei vaisingumo, nustoja 
sykiu energijos vesti gyvenimo kovą ir eiti nuolat kylančios pa- 
žangos keliais. Todėl šitas rasinis gajumas bei vaisingumas pri- 
valo būti palaikomi tautoje visomis galimomis priemonėmis, jei 
net nuolatinis žmonių prieauglis krašte galėtų laikinai sudaryti 
įvairiais atžvilgiais įvairiopo nepatogumo. Kartais toks nepa- 
togumas sudaro emigracijos reikalą, kuris privalo būti tyrinė- 
jamas ir normuojamas antropologinio ūkio sumetimais. Nesi- 
rūpinimas emigracijos reikalais reiškia nenaudingą išmėtymą 
didelio tautinio turto, kuris gerai sunaudotas gali ir privalo su- 
vaidinti tautos gyvenime svarbią rolę. 

„Pirmas ir svarbiausias išeivijos tikslas yra užtikrinimas tau- 
tai daugiau erdvės jos dabartinei ir būsimai plėtotei, suradimas 
pagrindo jos būsimai didybei. Antras, irgi realus, išeivijos tiks- 
las yra užugdymas sau tikro draugo ir bendradarbio visuose kul- 
tūros, ūkio ir politikos reikaluose, rėmėjo nelaimėse“ (37 p.). 

Dėl Lietuvos kaimo perpildymo ir nebuvimo miestuose pa- 
kankamų uždarbių, iš Lietuvos per paskutinius 50 metų, su per- 
trauka karo metu, nuolatos plaukia išeiviai į svetimus kraštus, — 
plaukia neplaningai, atsitiktinai, chaotiškai. Šiuo metu Jungti- 
nėse Valstybėse reik skaityti apie 650.000 lietuvių (39 p.). „Yra 
dar iki 20.000 lietuvių Didžiojoje Britanijoje, apie 10.000 Kana- 
doje, 20.000 Argentinoje, 35.000 Brazilijoje, gal apie 2.000 Pietų 
Afrikoje ir arti 1.000 Australijoje“ (44 p.). „SSSR pasilieka dar 
apie 75.000 (76 p.) ir Latvijoje apie 25.000 lietuvių“ (77 p.). 

Šita lietuvių išeivija, sudaranti ketvirtą arba kuo mažiausiai 
penktą lietuvių tautos dalį, nuolatos ir nesugrąžinamai tirpsta 
svetimų gaivalų jūrose. Mūsų geografo, gerai pažįstančio lie- 
tuvių išeiviją, liudijimu, „po 50 metų Amerikoje lietuvių masi- 
nės kolonijos jau bus išnykusios. Jų parapijose lietuviškų pa- 


= DU -— 


mokslų ir giesmių tuomet sutiksime tik retomis išimtimis. Lie- 
tuviškų dienraščių jau nebebus. O ir savaitraščių dauguma ne- 
galės prisimedžioti pakankamai skaitytojų, ir todėl bankrutuos. 
Jei Dėdė Samas nebeatidarys plačiau savo vartų, tai vienos kartos 
periode jau bus išmirę daugiau kaip 902 lietuvių“ (42 p.). To- 
kia pat perspektyva laukia ir mūsų išeivius Pietų Amerikoje. 

„Be lietuviškų parapijų ir be mokyklų mūsų išeivija jau antroje 
kartoje taps portugalais ar ispanais. Parapijos ir mokyklos jų 
tautinį amžių pratęstų iki trečiosios kartos, o nuolatinis jų tau- 
tybės išlaikymas taptų galimas tik savose kolonijose, sugrupuo- 
tose kiek toliau nuo didesnių kultūros ir judėjimo centrų. Tai 
duotų susisluoksniuoti savoms tautinėms tradicijoms, susigy- 
venti su nauja žeme ir įgyti atsparumo jėgų. Tuomet mūsų išei- 
viai ne tik lietuvybei nežūtų, bet dar išplėstų Lietuvos kultūrinę 
įtaką tolimose šalyse“ (49 p.). 

Yra pakankamai davinių manyti, kad mūsų išeivija ir toliau 
plauks iš Lietuvos į svetimus kraštus. „Rytų Europos ekonomi- 
niam padėjimui susinormavus, lietuviškomis sąlygomis galima 
tikėtis metinio vidutiniško miestų ūgio apie 11495. 11570 sudaro 
apie 6.000 g. Mūsų miestų naturalis prieauglis siekia arti 4.000. 
Tad miestams būtų labai sunku daugiau 2.000 kaimiečių kasmet 
susiurbti. Stingant vietos ir kaime ir mieste, kyla aštrus emi- 
gracijos klausimas. Kaimui pavojinga pasilaikyti daugiau 5.000 
savo metinio prieauglio. Į miestus nesukimši daugiau 6.000 per 
metus. O priauga apie 29.000. Tad emigracijai kandidatų pri- 
auga kasmet vidutiniškai apie 18.000 žmonių“ (23—24 p.). 

Nesirūpinimas planingu savo emigracijos sunaudojimu yra 
tautos vadovybės apsileidimas, nuostolingas materialiniu atžvil- 
giu, nekalbant jau apie tautinius nuostolius. „Pusę milijono 
jaunų Lietuvos žmonių galima kainuoti dviem kainom: Lietuvoje 
juos užauginti kainavo apie 100 milijonų, bet Amerikon perkel- 
tų jų kaina galėjo pakilti iki milijardo dolerių. Tas pats ir su 
jų darbu ir uždarbiu. Metinis jų uždarbis Lietuvoje būtų buvęs 
apie 25 ar 30 milijonų dolerių, o Amerikoje jau 300 milijonų do- 
lerių, žinoma, skaitant, kad visi jie suaugę ir dirba“ (51 p.). 

O juk per paskutinius 50 metų iš Lietuvos išsikėlė kaip tik 
500.000 sveikų ir energingų žmonių. Tikslingai vadovaujami 
planingai realizuojamos emigracijos tikslais, jie būtų galėję dabar 
būti, ne kandidatais į skenduolius svetimose jūrose, bet nauja sa- 
vo metropolijos atžala, žadanti lietuvių tautai naujas gražesnes 
perspektyvas. 

Niekados tad nebus perdaug dėmesio suteikta šitiems mūsų 
geografo žodžiams: „Mūsų išeivijai pramindavo ir dabar pramina 
kelius kumetis ar bendrai kaimo darbininkas. Tad netenka ste- 
bėtis, kad tūkstančiai sveikų ir net didesnės iniciatyvos lietuvių 
žuvo arba rengiasi žūti savo tautai. O jie tikrai būtų galėję 
lietuviais ir net pasiturinčiais ir kultūringais išlikti, jeigu būt 


—— O — 


gavę progos turėti inteligentišką vadovybę su tiksliais koloni- 
zacijos planais. Tokių planų paruošimas paprastai prasideda 
trumpais geografiniais tyrinėjimais ar apžvalga, po ko seka ag- 
ronomai ir galop kolonistai su savo organizatoriais, gydytojais, 
kunigais, mokytojais ir t.t. Prieš karą buvome tokiose politinio 
gyvenimo sąlygose ir tokiame intelektualiniame laipsny, kad 
planinga emigracija ir kolonizacija buvo beveik negalima. Tad 
ir turėjo įvykti baisi klaida, įstūmusi bent penktą dalį negausin- 
gos mūsų tautos į tokią aplinkumą, kurioje jos tautinis likimas 
pasireikš tik mirtimi. Netekom prūsų, greit neteksime ir Ame- 
rikos lietuvių. Bet jei ir dabar senoji klaida mums akių nepra- 
veria ir nepamokina, tai čia nedovanotinas apsileidimas, neapsi- 
žiūrėjimas ir stoka patriotizmo. Turint valstybinį aparatą ir pa- 
kankamai inteligentijos, jau galėtume išvengti šitos saužudystės 
ir pataikytume užjūrin išplaukiantį tautos kraują paversti į nau- 
jas lietuvystės atžalas, kurios tolimesnėje ateity išaugtų į stam- 
bius ir tvirtus medžius. O tai būtų nepaprastai svarbu už savo 
likimą besigrumiančiai lietuvių tautai“ (56 p.). 

Laikas mums suprasti, kad nesirūpinimas emigracijos reika- 
lais valstybinio aparato priemonėmis yra ne kas kita, kaip gry- 
no nuostolio politika. 


4. Lietuva savo padėtimi patenka į tą Europos ruožą, kuris 
gali būti pavadintas „didžiąja tautų trynimosi zona“. „Šita tau- 
tų trynimosi didžioji zona tęsiasi į pietus per visą Europą. Jos 
sienų pakraštiniais stulpais galima būtų laikyti šiuos miestus: 
šiaurėje Turku ir Helsinkį, vakaruose Dancigas, Bratislava ir 
Triestas, pietuose Salonikai ir Konstantinopolis, rytuose Odesa, 
Kijevas ir Minskas. Šiton zonon pakliūva ir Baltijos Respubli- 
kos. Zonos tautinis savotiškumas susidaro iš to fakto, kad 
dauguma ar bent žymi dalis šios zonos miestų gyventojų skiriasi 
nuo kaimo gyventojų savo tautybe, kalba, kultūrinėmis ir politi- 
nėmis tendencijomis. Miestas yra kultūrinės, ekonominės ir net 
politinės gravitacijos centras... O būdamas kaimui svetimas, 
jis dažnai graužia pačios tautos pamatus, kaišioja kuolus į jos 
ratus. Kiek čia painiausių problemų kyla!“ (63—64 p.). 


Tačiau „politinės geografijos reikalu svarbu yra pastebėti 
beeinantį tautų trynimosi zonoje lyginimosi ir asimiliacijos pro- 
cesą. Šiaurės Vakarų aktyvumo dvasia vis labiau įsigali ir Rytų 
Europoje. Visur didėja kultūrinis ir ekonominis veiklumas, ku- 
ris sutraukia į miestus visokeriopų interesų ir didina jų ekono- 
minę apyvartą. Urbanizmas plečiasi, tačiau žmogiškąją medžia- 
gą jis turi imti iš gretimo kaimo. Jaučiamas aiškus kaimo žmo- 
nių potvynis į miestus. Šis reiškinys skubiai keičia miestų 
etnografinį ir lingvistinį sąstatą, panaikina antagonizmą tarp 
kaimo ir miesto, stiprina valstybes, svetimas salas paskandina 
tautinėje krašto jūroje“ (65 p.). 


— 62 — 


„Ir Lietuvos miestų lietuvėjimas labai žymus. Tiktai jį 
vykdo ne amatininkai, pramonininkai ir pirkliai, bet valdinin- 
kai, moksleivija ir tarnaitės“ (66 p.). Tiesa, šitas vyksmas eina 
tiktai Nepriklausomoje Lietuvoje ir tai dar išskyrus autonominį 
Klaipėdos kraštą, kur vokietėjimo veiksniai nėra dar iki šiolei 
paraližuoti. 

Per visą lietuvių istoriją „lietuvių etnografinėn teritori- 
jon skverbėsi ne tiek svetimi žmonės, kiek jų įtaka. Žmonių 
antplūdį lietuviams pavyko savo narsumu ir energija sulaikyti, 
bet prieš svetimų kalbų ir kultūrų įtaką jie nepajiegė sumobili- 
zuoti ir sukoncentruoti pakankamai dvasinių jėgų. Ir rodos 
stigo jiems ne gabumų, bet kūrybinio planingumo ir prama- 
tymo jėgos“ (68 p.). Šitas ypatybes bent vėlai turėtų įgyti lie- 
tuvių tauta, nes toli gražu ne visi pavojai yra išnykę jos gy- 
vybei. Lietuvių tautos nykimas nėra sustojęs iki mūsų dienų, 
ir tuo reik gyvai susirūpinti kiekvienam sąmoningam lietuviui. 

Kalbant apie teritorialinės lietuvių tautos ribas, galima 
skirti platesnės — etnografinės ir siauresnės — lingvistinės. 
Etnografiškai suprastos lietuvių tautos ribos dabar sutampa, 
vietomis net peržengia Maskvos sutarties (1920 m.) sienas, 
„nes visoje šitoje teritorijoje (88.000 kv. klm.) visa gyventojų 
masė turi tuos pačius papročius, kurių daugelis yra ankštai su- 
rišta su ta pačia katalikiška religija, vartoja vienodo tipo valgius, 
vienaip statosi namus, kryžius; galop tautodailė, ornamentai, 
tradicijos ir kiti etnografiniai daviniai kalba aiškiai, kad visi 
autochtoniški Lietuvos gyventojai priklauso tai pačiai tautai, 
kuri yra amžių bėgy tapusi trikalbė tauta“ (69 p.). „Visoje et- 
nografinėje Lietuvoje (Maskvos sutarties ribose) dabar yra apie 
3.500.000 gyventojų, o lingvistinėse ribose yra tik 2.600.000 gyv., 
kurių tarpe arti 2.100.000 lietuviškai kalbančių žmonių. "Taigi 
etnografinių ribų Lietuvoje yra apie 1.400.000 žmonių (arba 
4095), kurie savo tarpe kalbasi nelietuviškai. Tačiau daugumos 
jų kilmė yra lietuviška“ (71 p.). Taigi savo etnografinėse ri- 
bose lietuvių tauta yra virtusi daugiakalbė tauta, ir su tuo tenka 
rimtai skaitytis, norint išplėsti savo nepriklausomybės valdžią 
iki Maskvos sutarties ribų. 

Etnografinės Lietuvos plotas, kuriame gyventojai jau ne- 
bekalba lietuviškai, yra pirmutinis kandidatas nebegrįžtamai 
atkristi nuo lietuvių tautos kamieno, ypač jei jis nėra įėjęs į 
Nepriklausomos Lietuvos ribas. Taip lenkų valdymas, prie- 
spauda ir ilgametis lenkiškas švietimas per ilgesnį laikotarpį 
padarys tai, kad „Lietuvai teks skaitytis su keliais šimtais 
tūkstančių Vilniaus krašto lietuvių kaip, tarsi, jie būtų tikriausi 
lenkai“ (71—72 p.). 

Dabartinės etnografinės lietuvių tautos ribos reik laikyti 
žymiai jau susiaurėjusiomis amžių eigoje. Dar labiau yra su- 
siaurėjusios lingvistinės ribos. „Dabar lietuvių kalba ir kartu 


e Ga 


stipresnė sąmonė išsiliko tik šiaurinėje ir centralinėje etnogra-- 
finės Lietuvos daly. Iš 100.000 ar gal net 120.000 kv. klm. 

ploto lietuvių kalbai pasiliko ištikimi tik 65.000 kv. klm., kurių. 
tik 56.000 kv. klm. gyvena nepriklausomu valstybiniu gyveni- 
mu. Pietiniai pakraščiai rytuose ir vakaruose neteko savo gra- 
žios ir turtingos kalbos slavų ir germanų naudai. O ir vidun 
šių dienų lingvistinės Lietuvos įsispraudė plotu mažos, bet tur- 
tu ir kultūra įtakingos, svetimos salos: tai Lietuvos miestai. 
Dabar krašte pastebimi du procesai: Nepriklausomoje Lietuvoje 
(išskiriant Pagėgių, Šilutės ir Klaipėdos apskričius) svetimos 
lingvistinės salos iš dalies ištirpsta, iš dalies pasineria lietuvių 
kalbos bangose, o kitų valdomuose lietuviškuose kraštuose eina 
atbulas procesas — ten tirpsta lietuviška kalba ir kartu tautinė 
sąmonė, ir tai ne tik miestuose, bet ir kaimuose“ (74 p.). Taigi. 
iš vienos pusės lietuvių tauta laimi, iš antros praranda. 

Nepriklausomos Lietuvos ribose lietuvių tauta laimi lenkų 
ir iš dalies rusų sąskaita, nieko nei laimi nei praranda žydų 
atžvilgiu ir aiškiai praranda vokiečių naudai. Užtat beveik vi-- 
sose „Lietuvai politiniu atžvilgiu nepriklausančiose, bet iš da-- 
lies lietuvių apgyventose srityse, lietuviškas elementas tirpsta. 
svetimųjų tarpe“ (76 p.). Tai įvairios „moribundų“ kategorijos. 
Nekalbant dabar apie neplaningas lietuvių išeivių kolonijas, ku-- 
rios buvo anksčiau nusakytos, kaip „moribundų“ kategorijos, . 
čion visų pirma priklauso Prūsų lietuviai, kurių vokiečių statis- 
tika priskaito apie 30.000 žmonių, gyvenančių arti Nemuno ir 
Šešupės“ (76 p.). Antroje vietoje tenka čia minėti gyvenantieji. 
okupuotoje Lietuvoje lietuviai. Čia „mažosios lietuvių salos, 
pusiasaliai ir svetimos kalbos atskiestos grupės bus priverstos. 
tirpti ir ištirps, jeigu okupacija prasitęs dešimtimis metų. Tvirtą 
atsparumą galės parodyti tik kompaktinė lietuvių grupė Šven-- 
čionių krašte, jeigu ji spės prisiauginti pakankamai inteligenti- 
jos, prisitaikinusios kovai dėl būvio net labai sunkiose ir žiau-- 
riose gyvenimo apystovose, kurias dabar lenkai moka sukurti,. 
puikiai pasinaudodami rusų ir vokiečių žandarų pamokomis. 
Taigi arti 300.000 lietuvių okupuotose srityse taip pat yra di-- 
deliame pavojuje, prieš kurį galės ilgainiui atsilaikyti tik šven- 
čioniškiai, o jų tik apie 120.000“ (77 p.). 

Kaip matome, iki šiolei lietuviai beveik visur tebetirpsta: 
svetimose jūrose. „Laimingą išimtį padaro tik Nepriklausoma . 
Lietuva, kur lietuvių skaičius ir procentas didėja. Tačiau ir 
šitoje Lietuvos daly yra dar mažas, bet labai mums brangus ir“ 
reikšmingas kraštas — Klaipėda, kur lietuvių nutautėjimas dar 
nesulaikytas ir nežinia ar bus kada sulaikytas. Taigi ir pas mus: 
vyksta bendras pasaulinis procesas: lingvistinių ribų išsilygi-- 
nimas ir jų sutapdymas su valstybinėmis ribomis“ (77 p.). 

Šis išsilyginimo vyksmas negali, kaip matėme, labai džiu-- 
ginti lietuvių širdį, nes jis žada lietuvių tautai daugiau nuosto- - 


= 


"lių, kaip laimėjimų. Nebent lietuvių tauta tinkamai susipras 
trumpiausiu laiku ir sumaniai apgins savo interesus tiek savo 
valstybės ribose, tiek ir tarptautinių santykių arenoje. Bet tai 
nėra dar vieninteliai rūpesčiai, kuriais privalu susidomėti su- 
„sipratusiems lietuviams. Lietuva niekados neišeina iš padė- 
ties, kuri yra jai pavojinga ekonominiu, politiniu ir kultūriniu 
„atžvilgiu. Kokie tai yra pavojai, ir kas darytina, norint laimin- 
gai jų išvengti, turės paaiškėti iš tolimesnio dr. K. Pakšto vei- 
kalo atpasakojimo. 

5. „Moderninės civilizacijos bangoms beslenkant į šiaurę 
ir į šiaurės rytus, Baltijos tautos atsiduria kaskart arčiau dides- 
nių civilizacijos centrų ir..., po kelių dešimtų metų, jų tautinė 
„individualybė, atsidūrusi svetimų intensyvių įtakų sūkuryje, 
bus išstatyta dar didesniam pavojui negu dabartiniais laikais“ 
(104 p.). 

„Kad Baltijos kraštų civilizacija gaus didesnio impulso 
kilti aukštyn, tai iš to kiekvienas tik gali pasidžiaugti. Tačiau 
„šitas kilimas turės vykti tokiose, sakysiu, pavojingose apysto- 
vose, kurios uždeda didelę atsakomybę ant mažų pečių. Di- 
-džiuose civilizacijos centruose, ypatingai, kai šie esti pačiame 
pajūry, turi stambių ir nuolatinių interesų labai plačios perife- 
„rijos, kurios mūsų atveju yra didelių svetimų tautų apgyventos. 
Šios rūšies apystovos čia gali pasiekti istorijoje negirdėtos dis- 
proporcijos“ (104—105 p.). 

„Estija dėl savo artimumo Leningradui, Latvija ir Lietu- 
va dėl jų pajūrio vertingumo „puikiųjų distancijų“ periferijai, 
yra išstatytos dideliems užgožėjimo pavojams. Lietuva ir iš 
»dalies Latvija guli svarbiųjų Europos arterijų kryžkely, todėl 
jos yra tiek išstatytos ištautėjimo ir svetimų kultūrų bei inte- 
resų įtakai, kaip jokia kita tauta Europoje. Dėl jokio uosto 
“tiek nesivaržoma, kiek dėl Klaipėdos. Nė vienai tautai tiek ne- 
pavydima josios sostinės, kiek Lietuvai Vilniaus. Nei viena 
tauta nėra tokioj disproporcijoj su savo priešais ar konkuren- 
tais, kaip yra Lietuva trijų didelių tautų apsupta ir heroiškai 
-sauganti ir dažnai savo krauju ginanti pietinį Baltijos tautų 
flangą. Nė viena Europos tauta neturi taip nutautintų miestų, 
kaip mūsų šalis. Lietuvių tauta yra vienintelė Europos tauta, 
kuri turi tik vieną procentą pirklyba besiverčiančių žmonių, o 
šie atstovauja aktyviausią ir judriausią kiekvienos šalies ele- 
mentą“ (105 p.). 

Kaip maždaug gali atrodyti ta disproporcija, apie kurią 
čia buvo minėta, galima spręsti iš šio sumetimo. „Naujais am- 
žiais Vakarų Europoje pajūrio civilizacijos centrus dažniausiai 
kūrė didelės, skaičiaus nuo 20 iki 70 milijonų, tautos; ir tie cent- 
rai neturėdavo labai plačių periferijų. Visai kitokių savybių 
"bus lemta turėti Baltijos pajūrio civilizacijoms. Čia geografi- 
:mės ir kitos sąlygos verčia kurtis dideliems centrams mažose 


— 65 — 


tautose, skaičiaus nuo 1 iki 4 milijonų. Tuo tarpu tuose cen- 
truose turės stambių ir nuolatinių reikalų rytų valstybė su savo 
150 milijonų žmonių, kuriems gamtinės sąlygos leidžia laisvai 
pasiūgėti bent iki 400 milijonų ir dar keleriopai praturtėti. Tuo 
tarpu kai visos keturios Baltijos Respublikos pačiu geriausiu 
atveju gali pasiekti tiktai 20 milijonų gyventojų, neturinčių 
savo tėvynėse turto tinkamo įvairumo ir gausumo“ (105 p.). 

Dar vienas reikšmingas sumetimas. Lietuvoje gali tu- 
rėti politinių, ekonominių ir kultūrinių interesų trys kaimyninės 
valstybės: Vokietija, Rusija ir Lenkija. Taigi „dabartinė Lie- 
tuvos Respublika su 2.400.000 gyventojų gali kartu ar atskirai 
susidurti su trimis valstybėmis, kuriose gyvena 240 milijonų 
žmonių“ (106 p.). Tokiu būdu lietuvių tauta stovi prieš užinte- 
resuotus kaimynus, kaip vienas prieš šimtą. 

Mūsų tauta skaudžiai yra patyrusi savo praeityje, ką reiš- 
kia slavų kaimynų veržimasis į Lietuvą. Lenkų istorinės pink- 
lės, kurios pagaliau privedė prie mūsų sostinės užgrobimo ir 
daugiau kaip trečdalio mūsų etnografinės teritorijos okupavi- 
mo, o iš kitos pusės iki karo neštas rusų jungas yra mūsų istorijos 
patyrimai, kurie neleidžia abejoti dėl jų tikros vertės, tautiniu 
atžvilgiu sprendžiant. Mažiau yra jaučiamas nejučiomis vis di- 
dėjąs pavojus iš vokiečių pusės. „Vokiečių Lietuvoje be Vil- 
niaus krašto yra 495, o suvienytoje Lietuvoje jie sudarytų tik 
apie 2,57,. Didžiausia jų tvirtovė, tai Klaipėdos miestas, kur 
jie sudaro 5875 turtingų, įtakingų ir gerai politiškai susiorga- 
nizavusių piliečių. Ačiū tikybos bendrumui, jie laiko savo įta- 
koje didesnę dalį Klaipėdos krašto lietuvių. Žymus vokiečių 
procentas sutinkamas dar šiuose apskričiuose: Pagėgių 4795, 
Šilutės 3875, Klaipėdos (be miesto) 2195, Vilkaviškio 1275, Ša- 
kių 475. Šis elementas, labai stiprus ūkiškai, svetur beveik ne- 
emigruoja, bet atbulai: iš Vokietijos Lietuvon nuolat po truputį 
spaudžiasi ir užima čia pelningesnes vietas pramonėje ir pre- 
kyboje. O Klaipėdoje ir dabar vokiečiai nepasitenkina savo 
tautybės išlaikymu, bet dargi su dideliu intensyvumu varo seniau 
pradėtą germanizacijos darbą, kurs labai stipriai subsidijuoja- 
mas iš Vokietijos. "Turėdami savo kalboje beveik visas Klaipė- 
dos krašto mokyklas, bažnyčias ir valstybės istaigas, jie galės 
per kelias dešimtis metų lietuvių nutautinimą ir visiškai užbaigti, 
žinoma, jei nepasikeis tame krašte lietuvių teisinė padėtis“ 
(72—73 p.). 

Gyvendami kompaktine mase Klaipėdos krašte ir šiaipjau 
pačiame Vokietijos pasieny, vokiečiai turi labai realią atramą 
galingoje valstybėje. Nacionalistiški Reicho elementai labai 
yra linkę panaudoti gyvenančius Lietuvoje ir šiaip jau visoje 
Baltijoje vokiečius, kaipo vokiškos kolonizacijos pionierius. 
Įtakingos vokiečių organizacijos organas „Stahlhelm“ 1929 m. 
14 nr. straipsnyje „Deutsche Kolonisation“ šitaip atpasakoja vo- 


Liet. tauta ir jos ūgd. 5 


06. 


kiečių tikslus: „Visas pasaulis yra formaliai padalintas. Nėra 
neužimtų sričių, bet už tai yra tokių, kurios randasi netiku- 
siose rankose. Tose mes turime įsikurti. Ir juo tuo pat metu 
mes liekame arčiau savo tėvynės, kaip atramos, tuo stipresni mes 
būti galėsime. Dėl to pirmiausia turim Rytuose, pakraščių 
valstybėse (Randstaaten), kolonizuotis ir kartu slavų bangai, 
kuri mums iš ten gresia, sėkmingai ir aktingai pasipriešinti. Te- 
nai visur yra dar likučiai vokiečių kolonijų: Baltikume, Len- 
kijoje, Mozūruose, Silezijoje. Turim ieškoti ryšių su jomis. 
Jos turi tapti mūsų avangardais. Įsikūrimas šitose žemėse, ku- 
rios dar daug galimybių tiekia, gali įvykti politikos pagalba, bet 
ir amatininkų, pirklių ir ūkininkų pagalba“ (75—76 p.). 

Visai teisinga manyti, kad panašus mūsų kaimynų nusi- 
statymas susidaro visai savaimingai akivaizdoje mūsų kultū- 
rinio atsilikimo ir pasyvumo. Buvo cituota kariškos organi- 
zacijos atvira ir griežta kalba. „Kitos vokiečių organizacijos 
ir „grupės gal taip aiškiai nesikesina prieš Baltijos valstybes. 
Bet jei Lietuva neturi ir beveik neruošia savų gerų amatininkų 
ir pirklių, tai juk ir ramiausiam vokiečiui yra išrokavimo Lie- 
tuvoje įsikurti, nes čia konkurincija lengvesnė ir lietuvių pa- 
sitikėjimą nesunkiai galima įgyti. Tad ir atmetus imperialisti- 
nius planus, vokiečių elementas stiprėja ir stiprės Lietuvoje 
naujai atvykstančiomis pajėgomis bent tol, kol neįsikurs lietu- 
viai bent šimto amatų ir prekybos mokyklų, neprisiugdys aukš- 
tai išlavintų technikų“ (76 p.). O tuo tarpu vokiečių kalba, 
politinė itaka ir ekonominė bei kultūrinė infiltracija didėja ir 
stiprėja. 

Gyvendami tokioje pavojingoje padėtyje, kuri ką tik nu- 
sakyta, turime su visu rimtumu įsidėmėti tiesą, kad „mažo- 
sioms tautoms mokslinis ir bendrai kultūrinis kilimas yra be- 
veik vienintelis tikras būdas išlaikyti savo tautinę gyvybę ir 
ryškų tautinį veidą“ (107 p.). Ir tai todėl, kad „kova dėl būvio, 
dėl tautinės gyvybės iš mažų tautų reikalauja daug didesnio 
inteligentų procento, negu iš didžiųjų. Kuo mažesnė tauta, tuo 
labiau ji turi būti išmokslinta ir technišku mokslu apsiginkla- 
vusi. Kitaip jai gresia lėta mirtis, ištirpimas. Šioje intelek- 
tualinėje srityje mums privalu turėti visai aiškus idealas, visu 
tikslumu ir pasiryžimu siekiamas. Šis idealas tuo aukštesnis 
turi būti, kuo pavojingesnėje vietoje tauta gyvena, kuo mažiau 
ji izoliuota nuo svetimų itakų“ (106 p.). Kitaip tariant mes tu- 
time apsiginkluoti visomis galimomis kultūrinio aktivizmo prie- 
monėmis. 

Galinga technika, intensyviai išvystytas ūkis, aukšta dva- 
sinė kultūra ir tarp kitko aukšta dorovė yra pajėgos, kurios at- 
sveria žmonių gausumą ir didelę materialinę galybę. Matyda- 
mi tad, kur glūdi mūsų išganymas pilnoje pavojų padėtyje, 
mes turime išsiduoti sau aiškią sąskaitą, kuo mes esame ir kuo 


LE m 


privalome būti. Dr. K. Pakšto veikalas šituo atžvilgiu yra vie- 
nintelis mūsų literatūroje. Jame mes randame labai įdomų 
bandymą išmatuoti mūsų kultūringumo laipsnį tais objektyviniais 
kriterijais, kurie gali būti palenkti skaičiavimui. 

Šitoje srityje dr. K. Pakštui buvo kiek pramynęs kelią 
žymus mokslininkas E. Huntington, Yale Universiteto profeso- 
rius, kuris savo knygoje „Civilization and Climate“ (New 
Hawen, 1924) paskelbė savo tyrinėjimų, kelionių ir ankietų 
išdavas apie civilizacijos laipsnius įvairiuose kraštuose. Civi- 
lizacijos laipsniams spręsti E. Huntingtonas paėmė dvylika kri- 
terijų, būtent: 1. iniciatyvos pajėgą, 2. sugebėjimą išrasti ir for- 
muluoti naujas idėjas, 3. sugebėjimą plėtoti filosofines siste- 
mas, 4. sugebėjimą vykdyti toli siekiančius sumanymus, 5. pa- 
jėgumą vadovauti kitoms tautoms, 6. aukštai išplėtotą švietimo 
sistemą, 7. higienos principų pritaikymą, 8. teisingumo ir mora- 
lumo laipsnį, 9. asmens saugumo laipsnį, 10. grožio pajautimą 
mene, 11. grožio pajautimą literatūroje, 12. grožio pajautimą 
gamtoje (113—114 p.). 

Statant laipsnius pagal kiekvieną kriterijų, dešimties po- 
žymių sistema, galima bet kuriam kraštui gauti bendrą civiliza- 
cijos indeksą. E. Huntingtono knygoje yra ankietos davinių, 
kurie liečia ir Baltijos kraštus. Pavyzdžiui, tarp kitko ten pa- 
tiriama, kad pagal labiausiai kompetentingų šiuo atveju moksli- 
ninkų teutonų nuomonę, Beltijos kraštus tenka sustatyti sekan- 
čion kultūringumo eilėn: 


5. Norvegija 93 
6. Estija, Latvija ir Lietuva 82 
7. Rusija ir Gudija 74 
8. Lenkija (Kongresuvka) 66 


1. Danija 100 
2. Švedija s 98 
3. Š. r. Vokietija 96 
4. Suomija 94 


(117—118 p.). 


E. Huntingtono ankieta, paremta atskirų specialistų nuo- 
monėmis, bet ne tiksliais daviniais, aiškus dalykas, negali turėti 
visai griežtos sprendžiamosios reikšmės, juo labiau, kad iš šios 
ankietos kriterijų tik keturi prileidžia tikslų statistinį meto- 
dą, būtent: žmonių švietimas, sveikatingumas, asmens saugu- 
mas ir, šiek tiek, teisingumas su moralumu. "Todėl dr. K. 
Pakštas bandė modifikuoti kriterijų sistemą ir ieškoti materia- 
linei, fizinei ir dvasinei civilizacijos bei kultūros sričiai elemen- 
tų, kurie pasiduotų statistiniam metodui. "Tokiais elementais, 
kurie galėtų eiti civilizacijos kriterijais, dr. K. Pakštas palaikė 
1. valstybės biudžetą, imamą per capita, 2. žemės įdirbimą, 3. 
gyvulių ūkį, 4. užsieninę prekybą, 5. pasinaudojimą jūra, 6. na- 
turalinį gyventojų prieauglį, 7. kūdikių mirtingumą, 8. raštin- 
gumą, 9. moksleivijos procentą, 10. studentų skaičių, 11. moks- 
leivijos skaičių meno ir muzikos mokyklose ir 12. miestelėnų 
skaičių. 


968 — 


Pagal šituos kriterijus dr. K. Pakštas išveda iš statistinių 
davinių laipsnius Baltijos kraštams ir paskui suveda juos į bend- 
rus civilizacijos indeksus, kurie atskiriems kraštams išeina 
tokie: Danijai 100, Suomijai 70, Estijai 70, Latvijai 67, Lietu- 
vai 43 (127 p.). Lietuvos 43 punktai susidaro šitokiu būdu. 
Gyventojų prieauglis ir raštingumas įvertinti požymiu 7, že- 
mės našumas ir studentų skaičius — požymiu 5, kūdikių mir- 
tingumas ir moksleivijos procentas — požymiu 4, galvijų ūkis 
ir meniškos pastangos — požymiu 3, valstybės biudžetas — 
požymiu 2, užsienio prekyba, jūrininkystė ir miestelėnų pro- 
centas — požymiu 1. Tokiu būdu dr. K. Pakšto skaičiavimu 
Baltijos kraštai stovi gerokai žemiau, negu buvo manyta E. 
Huntingtono apklaustų 1913 m. mokslininkų. Jo Lietuvai gau- 
tas iš statistinių davinių civilizacijos indeksas beveik du kartu 
mažesnis: 43 prieš 82. 

Prie silpniausių Lietuvos pozicijų priklauso, kaip matė- 
me, jūrininkystė, miestelėnų procentas ir užsienio prekyba. 
„Kaipo pasyvaus būdo tautai, lietuviams sunkiausias uždavinys 
bus prasiveržimas jūron: tai sunkiausiai suprantama ir sun- 
kiausiai sprendžiama mūsų problema. O tauta be laivyno 
vargiai ar galės ilgus laikus pajūry išsilaikyti. Kita beveik ly- 
gaus sunkumo problema tai lietuvių įsistiprinimas miestuose, 
pramonėje ir prekyboje. Amatų mokyklų Lietuva beveik ne- 
turi, prekybos mokyklų maža ir jos nepraktiškos, tad beveik 
ir nėra įstaigų laisvųjų miestelėnų kadrui paruošti. Neturint 
aiškiai lietuviškų miestų su stipriu pramonininkų ir pirklių 
sluoksniu, lietuviškojo gyvenimo tempas pasiliks labai lėtas, 
snūduringas, nepasiruošęs europeinei konkurencijai ir kovai 
dėl būvio, dėl tautinio išlikimo. Be inteligentijos pertekliaus, 
be lietuviškų miestų, be laivyno ir, žinoma, be aukštos ūkio 
kultūros lietuvių tauta ilgą laiką pasiliktų nuostolingos defen- 
zyvos būsenoje, lėto tirpimo stadijoje“ (133 p.). 

Vis dėlto, remdamasis gyvenimo tendencijomis ir ypač 1a- 
biau itemptomis intelektualinėmis pastangomis, dr. K. Pakštas 
drįsta spėlioti apie ateities galimybes ir numato galimą Lietu- 
voje kultūrinio išsivystymo tempą. „Jeigu elgsimės pagal išmin- 
tingiausius ir tikslingiausius pavyzdžius, kurių teikia kultūrin- 
gzosios pasaulio tautos, tai dviejų kartų gyvenimo užteks, įstatyti 
Lietuvą kultūringųjų tautų pirmon eilėn...: iki 1955 m. Lietuva 
galėtų pasiekti civilizacijos indeksą apie 76, o 1980 m. jau ir 
visą šimtą“ (131 p.). 

Einant kultūrinės pažangos keliu mums „neprivalu užmiršti, 
kad sąmoningos mažosios tautos, matydamos aplink save siaurai 
aprėžtą horizontą, susiorientuoja horizontalinę augimo kryptį 
pakeisti vertikaline kryptimi: gilyn ir aukštyn“ (141 p.). Toks 
kultūrinio išsivystymo linkmės pakeitimas pateisinamas yra tuo, 
kad „tautų ir valstybių galybė ir patvarumas gali remtis ne vien 


672 


teritorijų platybėmis, bet gal dar daugiau jy dydis ir jėga gali 
būti matuojami jų dvasios kūrybinėmis pastangomis ir išdavo- 
mis... Mažųjų tautų vertikaliniu ūgiu ir kūryba nepaprastai 
įturtintos žemės įgauna vidujinės galybės, kuri peržengia jų 
siauras ribas ir net tarptautinių interesų sūkury pelno joms 
didelį moralinį prestižą ir pagarbą, kas dažnai atstoja joms mi- 
lijonines armijas ir milijardines sumas“ (141—142 p.). 

Todėl „prieš horizontalinių erdvių platybę reikės pastatyti 
aukštą vertikalinį Baltijos tautų ūgį. Tik šis beveik vienintelis 
būdas ir tėra reikiamai pusiausvyrai palaikyti Baltijos pajūry“ 
(166 p.). Mums, kultūriškai ypatingai atsilikusiai tautai, itin 
svarbu padaryti visas išvadas iš šitos reikšmingos tiesos. 

Žengiant vertikaline kultūrinės kūrybos linija mes visų pir- 
ma turime sutelkti tautinio savo genijaus pastangas. Praeitis 
mums liudija apie šito genijaus buvimą, deja, dispersijos stovyje; 
ateitis po mirties pavojumi reikalauja šitą tautini genijų su- 
telkti tautinės savo kultūros kūryboje. „Maža, t. y. negausinga, 
lietuvių tauta XIV — XV amžiuose buvo sukūrusi imperiją a mare 
usgue ad mare ir tai plačiausioje kontinento vietoje. Šitokio 
didingo istorijos žygio nepakartojo nė viena maža ar vidutinė 
tauta, o iš didžiųjų retai kuriai pavyko realizuoti panašų užsi- 
mojimą. Kai 100.000 kv. klm. šalis valdo ir kontroliuoja mili- 
joną kv. klm. ir kelis kartus už save didesnes tautas, tai apie 
tokios šalies gyventojų gabumus netenka abejoti“ (127—128 p.). 
„Senovės Lietuva kariavo, politikavo ir valdė, bet jos valdymą 
visi, stiprieji ir silpni, su pagarba mini... Lietuvių įvykdytas 
„Drang nach Osten“ sau lygaus Europoje neturėjo. Didžiosios 
Kunigaikštystės laikais prasidėjusi militarinio, politiško ir admi- 
nistracinio lietuvių genijaus dispersija nesustojo ir vėlesniais 
laikais, kada lietuvių valstybės šviesa jau baigė gesti... Šita 
lietuvių kūrybos, energijos ir genijaus dispersija į didžiausias 
erdves nesidavė sustabdyti iki pat „Aušros“ laikų... Iš Lietuvos 
importuotas genijus sukūrė Lenkijai tokias kultūrines vertybes, 
kuriomis ji labiausiai didžiuojasi. Lietuviai lenkų tautą padarė 
nacija, o ir kitus kaimynus apdovanojo didžiais dvasiniais tur- 
tais“ (129 p.). 

„Nepriklausomybės realizavimas, nors ir nevisoje etnogra- 
Tinėje teritorijoje, sulaikė lietuvių genijaus dispersiją ir pra- 
dėjo jo koncentraciją“ (130 p.). „Kaimo inteligentija, t. y. ki- 
lusi ne iš intelingentų ir augusi nuošaliai nuo pačių veikliausių 
kultūrinės kūrybos centrų, atliko didelį darbą Lietuvoje: ji su- 
stabdė lietuviškų jėgų dispersiją, iškovojo nepriklausomybę, 
dabar grumiasi prieš tautinės energijos smukimą, kovoja su nuo- 
vargiu. Tačiau prikelti senosios Lietuvos genijų pilnoje jo ga- 
lybėje ši karta nepajėgs, nesuspės, nes ji dar nepratusi greit 
orientuotis stambaus kalibro problemose, perdaug palinkusi į 
kaimietiškos aplinkumos vidutiniškumą. Jos konservatyvumą, 


— 70 — 


siaurą horizontą ir menką tautinį susipratimą tarp kita ko įrodo 
mažas švietimo biudžetas, nedidelis laikraščių ir žurnalų tira- 
žas, stoka amatų mokyklų, vos viena lietuviška pradžios mo- 
kykla visame Klaipėdos krašte, uždarymas jūrininkų mokyklos, 
kalbos apie intelingentijos perteklių, daromos sunkios kliūtys 
organizuotam kultūros darbui ir t.t.“ (134 p.). Visa tai turi būti 
pergalėta ir lietuvių genijus sutelktas ir nuolatos gaivinamas in- 
tensyvioje visuotinai reikšmingoje kultūrinėje kūryboje, nes 
kitaip mums bus lemta paskęsti svetimų įtakų ir interesų ant- 
plūdyje. 

6. Pagaliau tenka kiek susidomėti tomis Lietuvos politinės 
geografijos problemomis, kurios turi daugiausia tiesioginių ryšių 
su politika. Pirmoje eilėje čia susiduriama su Lietuvos ribų 
problema. 

Dabartinės Nepriklausomos Lietuvos ribos sykiu su demar- 
kacijos linija sudaro 1258 klm., būtent: pajūrio 91 klm., ribos 
su Latvija — 480 klm., ribos su Vokietija — 245 klm. ir demar- 
kacijos linija su Lenkija — 442 klm. (lenkų apskaičiavimu — 
521 klm.). Riba su Latvija yra saugiausia mūsų siena, nes čia 
politinė riba sutampa su etnografine ir, be to, yra laiduojama 
gerais kaimyniniais santykiais. 

Mūsų pajūris yra jau silpnesnė mūsų siena, nes čia jaučia- 
mas didelis germanizmo spaudimas. „Turėdama savo žinioje 
Nemuno žiotis ir Klaipėdos uostą, Lietuva gali pilnai paten- 
kinti savo ekonominius interesus. Šito pajūrio ir vieno gero 
uosto visiškai užtenka, kad priskyrus Lietuvą prie jūrinių vals- 
tybių. Tačiau, kol Lietuva nesistato savo prekybos laivyno, 
neatgaivina Klaipėdoje buvusios jūrų mokyklos ir nesistengia 
savo vėliavos išvesti į plačiuosius pasaulio vandenis, tol geo- 
grafai (Haltenberger ir k.) priskaito Lietuvą prie pusiaukonti- 
nentinių valstybių“ (151 p.). Klausimas, ar Lietuvai pasiseks 
atsilaikyti prie jūros, pareis nuo to, kiek sėkmingai lietuvių 
tauta atsispirs ateityje žengiančiai į priekį germanizacijos ban- 
gai. Iš 245 klm. ribos su Vokietija tik pietinė jos dalis yra 
pilnai nusistovėjusi tautiniu atžvilgiu. Tuo tarpu vakarinė siena, 
einanti Nemunu, kad ir turi naturalinę išvaizdą, tautiniu atžvil- 
giu kol kas „yra sprogdinama ne iš lauko, bet iš vidaus. Klai- 
pėdos krašte eina tyli tautinė kova, kurioje Lietuva nedalyvauja, 
nes Klaipėdos konvencija neleidžia. Ten grumiasi skaičiais be- 
veik lygios jėgos; tačiau susipratimu ir pinigais vokiečiai kele- 
riopai tvirtesni, o be to, jie gauna nuolatinę milijoninę pašalpą 
iš Vokietijos. Tad nenuostabu, kad ten tėra vos viena lietu- 
viška pradžios mokykla. Anot kai kurių mokytojų, per pasta- 
ruosius penkerius metus lietuviškai kalbančių vaikų Klaipėdos 
krašto mokyklose sumažėjo 375... Tad šitas vertingiausias 
Lietuvos pasienis yra didelio spaudimo zona, kur rišamas Lie- 
tuvos likimas kaipo pajūrio valstybės: išsilaikys Lietuva Ne- 


Žr 


muno deltoje, ar bus išstumta į kontinentą?“ (151 p.). Šitą 
klausimą turės išspręsti švietimo organizacija: kas turės savo 
rankose mokyklą, tas kovą laimės. 

Demarkacijos linija su Lenkija yra didžiausio spaudimo zo- 
na, nes čia gula visu savo smarkumu kova už Vilnių. Lenkai 
tikisi „Vilniaus koridorium izoliuoti ir uždusinti Lietuvą ir per 
ją pasiekti saugesnės išeities į Baltiją. Šituos tikslus lietuvių 
tauta gerai supranta, ir todėl matome nepaprastą pasauly reiš- 
kinį, atsparumo ir pasiryžimo šedevrą: Lietuva uždarė neribo- 
tam laikui visus kelius ir takelius, kurie tik veda lenkų pusėn. 
Jau 10 metų kaip akla siena stovi nepajudinama ir neatveria savo 
vartų. Lietuva yra daug giliau įžeista, negu atimant kokią pa- 
prastą provinciją. Vilniaus klausimu sprendžiamas visos Lietu- 
vos likimas... Lietuva laukia skriaudos atlyginimo ir tikisi 
sulaukti, nes yra ir daugiau Lenkijos kaimynų, pasiruošusių su 
ja sąskaitas suvesti“ (155—156 p.). | 

Iš bendro ilgio Lenkijos ribų, kuris yra lygus 5.287 klm., 
3.979 klm. yra labai nesaugūs, arba yra didelio spaudimo sienos, 
ypač iš Vokietijos ir Rusijos pusių. Viduje taip pat padėtis 
labai netvirta dėl tautinio trynimosi, kuris yra labai opus esant 
krašte daugiau, kaip 4075 tautinių mažumų. Tokiose aplinky- 
bėse Vilniaus klausimas reziumuojamas šiomis tezėmis: 

„1) Lenkija, nesulikvidavusi ginčytinų klausimų bent su 
vienu didžiuoju savo kaimynu, dabartinėse ribose negalės ilgai 
išsilaikyti ir bus visais pakraščiais labai smarkiai apkarpyta. 

2) Silpniausia Lenkijos vieta, tai Vilniaus koridorius, ku- 
ris jokiu būdu neatlaikys bent kiek didesnio spaudimo. 

3) Jei Vilniaus klausimas bus išrištas taikiomis priemonė- 
mis, tai jis bus savo viduje nepriklausomas kantonas Lietuvos 
ribose. 

4) Jei jis bus rišamas kelių tautų ginklu, tai jo likimo ne- 
galima iš anksto numatyti: greičiausia, kad didesnė Vilniaus 
krašto dalis teks Gudijai, o pats miestas su neplačiu ruožu že- 
mės — Lietuvai. Tačiau karo sūkury didieji nugalėtojai, Lie- 
tuvos sąjungininkai, gali pasukti ir nenumatoma linkme ir ben- 
drus laimėjimus vien sau rezervuoti“ (159—160 p.). 

Jei Lietuva nori atgauti Vilnių ir išeiti iš siaurų lingvisti- 
nių savo ribų į platesnes etnografines, tai jai reik rimtai skaity- 
tis su tuo, kad platesnėse etnografinėse savo ribose lietuvių tauta 
yra pasidariusi daugiakalbė, ir kad šitoje teritorijoje šiaip ar 
taip susiduria įvairios įtakos ir interesai, reikalaujantieji susi- 
derinimo pusiausvyroje. „Mažosios valstybės turi daugiausia 
šansų išsilaikyti, kai jos tampa tautinių kovų neitralizuotojos, 
lygsvaros palaikytojos arba svarbių punktų sergėtojos. Jei 
Šveicarija nebūtų sugebėjusi trijų tautų susikirtimo vietoje jų 
tautines kovas neitralizuoti — ji būtų jau gal seniai į tris l0- 
pinius sudraskyta. Jei Olandija nebūt mokėjusi palaikyti lygs- 


— 72 — 


varos tarp vokiečių, anglų ir prancūzų interesų, vargiai ji būt 
pasiekusi tokios gerovės ir garbės. O Danija laikėsi kaipo Zundo 
sąsiaurio sargas, patogus visiems galingiesiems. 

Lietuva gali būti Europoje vertinama kaipo Nemuno žiočių 
sargas, kaipo lygsvaros palaikytoja tarp slavų ir germanų, kiek 
jų interesai susikerta Baltijos pamary. Bet didžiausias ir kil- 
niausias jos vaidmuo būtų kaip tautinių ir kultūrinių kovų 
neitralizuotojos toje zonoje, kur susitinka lietuviai, lenkai, gu- 
dai, žydai ir dar kitos tautos. Rimtai norint sustabdyti pradėtą 
čia balkanizaciją, tektų sugrąžinti Lietuvai senąją jos sostinę, 
o pačią Lietuvą perorganizuoti federalizmo pagrindais, kad mak- 
simumas piliečių galėtų naudotis laisve ir tvarka“ (153 p.). 
„Svarbu čia priminti, kad federalizmo idėja atitinka ir pasauli- 
nės santvarkos eigą. Aukščiausį veiklumą ir gerovės laipsnį kaip 
tik yra pasiekę federalinės ar bent regionalinės valstybės, bet 
ne centralizuotos“ (152—153 p.). 

Čia gali kilti klausimas, kokia tarptautinių santykių link- 
mė palankiausia yra mažųjų tautų išsivystymui, nepriklausomu- 
mui ir klestėjimui. Pasirodo, visų pirma, kad „maža valstybė 
labiausiai užtikrina sau saugumą, jei ji yra reikalinga kuriai 
didžiajai valstybei“ (142 p.). „Juo didesnės varžytynės didžiųjų 
tarpe, tuo mažosios valtybės darosi vis labiau reikalingesnės 
didžiosioms. Ir kol didžiosios valstybės ieško tarpusavio lygsva- 
ros, tol niekas negalės iš politinio žemėlapio išbraukti tokių 
aukštos kultūros lizdų, kaip Belgija, Olandija, Danija ir Švei- 
carija“ (142 p.). Žodžiu tariant, palanki tarptautinė konjunktūra, 
tinkamai išnaudota, yra pirma viltinga sąjungininkė ma- 
žajai tautai. 

Lygiai svarbus veiksnys tautos kovoje už savo būvį ir ne- 
priklausomumą yra aukšta kultūra. Tai tarsi antra mažosios 
tautos sąjungininkė. „Jau paminėtos keturios valstybės, o šalia 
jų Švedija ir Norvegija, taip sukultūrina savo piliečius, įveda 
tokią puikią tvarką ir įgyvendina laisvę, moksluose ir kultūroje 
padaro tokių žygių, o savo literatūroje paskleidžia tiek univer- 
salinės reikšmės idėjų, kad šitiek dvasinių turtų pasauliui neats- 
kleidžia jokia lygaus didumo didžios valstybės provincija. Tai 
kilniųjų aukštybių nepavergiama jėga“ (141 p.). Tokių mažų 
kraštų moralinis prestižas civilizuotame pasaulyje tiek yra dide- 
lis, kad nieks nebaudžiamai nedrista kėsintis prieš jų laisvę. 

Bet ne vien tik moralinis prestižas saugoja mažas aukštai 
kultūringas tautas. Tokia tauta pigiai neišsižada savo laisvės, 
o tai yra atgrasinimo ginklas. Pavergimo „pavojus tikriausia 
sumažės tuo atveju, kai Baltijos tautoms pavyks greitu tempu 
suintensyvinti savo ūkį, Belgijos ar Šveicarijos aukštumon pa- 
kelti savo intelektualinį ir bendrai kultūrinį niveau, sukelti 
didelį laisvės pamylėjimą ir kartu su juo patriotizmą plačiose 
masėse, trumpiau tariant: įtraukti šalį aktyvios, ar dar geriau — 


=— Jak 


ultra-aktyvios civilizacijos zonon. Tuomet moralinis Baltijos 
prestižas būtų perdaug galingas, o jų užkariavimas Rusijai 
reikštų tarsi dinamito statinės pasistatymas prie savo virtuvės 
pečiaus. Šitokiose apystovose mūsų padėtis būtų saugi, net ir 
tuomet, kai Rusijos ekonominiai interesai Baltijos uostuose net 
labai padidėtų“ (142—143 p.). 

Buvo paminėta apie sąjungininkus netiesiogine prasme. Gali 
būti Lietuvai sąjungininkų ir tiesiogine prasme, bet gerų tokių 
sąjungininkų prirodyti jai ne taip lengva. Neabejotina, kad 
Baltijos sąjunga būtų pageidaujama visoms Baltijos respubli- 
koms. Bet į šitą sąjungą eiti mažai užinteresuota yra Suomija 
dėl savo saugesnės padėties ir neturėjimo Rusijai būtinų uostų. 
Latvija ir Estija linkusios yra orientuotis į Lenkiją, tuo tarpu 
kad Lietuva tai linkmei jokiu būdu pritarti negali. Lietuva 
būtų greičiau linkusi matyti Baltijos politinę sąjungą su nusi- 
kračiusia bolševikais Rusija, bet dar labiau būtų pageidaujama 
sueiti i politinio solidarumo santykius su Skandinavija. 

Kaip ten bebūtų su politinių sąjungininkų klausimu, reik 
visados aiškiai nusimanyti, kad „gyvi tautos interesai dažnai 
verčia politinių simpatijų nesulieti su ekonominiais ar kultūri- 
niais reikalais“ (166 p.). 

„Lietuvos ir kitų Baltijos respublikų ekonominių interesų 
zonon pakliūva visi kraštai aplink Baltijos ir Šiaurės jūras. Jų 
eksportas eina į vakarus, o jų tranzitas cirkuliuoja tarp vakarų 
ir rytų“ (168—169 p.). „Mūsų trijų šiaurės kaimynų užsieni- 
nėje prekyboje pirmą vietą užima Anglija, paskiau seka Vokie- 
tija ir Belgija. Gera, nes šitaip ne taip pavojinga jų ekonominė 
ir politinė hegemonija, o skirianti jūra paskatina mūsų kaimynų 
laivyno ūgi, kurs garantuoja susisiekimo krypčių įvairumą ir 
savarankiškumą. 

Lietuvos padėtis šiuo atžvilgiu yra prastesnė, nes ji turi ilgą 
sausumos sieną su dideliais pramoningais kaimynais. Jų eko- 
nominis įsigalėjimas Lietuvoje jau dabar jaučiamas ir eina tvirtu, 
planingu keliu. Turint su jais politinio pobūdžio ginčų, jie 
darosi mažai valstybei nepaprastai pavojingi, nes visuomet gali 
pavartoti prieš Lietuvą ekonomines represijas. Kad šitos gali- 
mos represijos netaptų Lietuvai katastrofingos, reikia išplėsti 
žymiai didesnius ekonominius santykius su tolimesnėmis Bal- 
tijos kolonizacija nesuinteresuotomis valstybėmis. Šiaurės kai- 
mynų pavyzdys rodo Anglijon ir Belgijon“ (169 p.). Pavyz- 
džiui, tuo tarpu kai Lietuva daugiau kaip pusę savo eksporto 
atiduoda Vokietijai ir tik ketvirtą ar penktą dalį — Anglijai, 
Suomija šeštą dali savo eksporto atiduoda Vokietijai, o 4095 — 
Anglijai; Estija tuo pačiu laiku Anglijai atiduoda 3075, Vokie- 
tijai 3075; Latvija Anglijai atiduoda beveik trečdalį savo eks- 
porto, o ketvirtadalį — Vokietijai. Taip maždaug atrodė svar- 
biausiose pozicijose Baltijos Respublikų eksportas 1927—1929 


= JAV 


m. Aišku, iš čia matyti Lietuvos eksporto linkmės dezavan- 
tažas. 

„Neprivalu užmiršti, kad Klaipėdos vidujinė, politinė ir 
kultūrinė santvarka Vokietijai ilgai dar rūpės. Ir jos rūpesniai 
bus dažniausiai priešingi lietuvių tautos interesams. Jeigu Lie- 
tuva nebus užtikrinusi savo ūkio produktams tinkamos vietos 
Anglijoje, Belgijoje ar kur kitur, o beveik viską pardavinės gre- 
timam kaimynui, tai Lietuva neteks žmoniškų galimybių net 
ginčytis su tuo dideliu kaimynu, nuo kurio priklausys mūsų 
ūkininkų produktų kainos ir progos ką nors parduoti... Kad 
Vokietija kol kas priima ir antros ir trečios rūšies prekes, Lie- 
tuvai nėra ko džiaugtis, nes tuom atbukinamas tas pažangos aks- 
tinas, kurs skatina mus lygintis į Vakarų Europą, daugiau ir 
geresnių produktų gaminti ir gauti už juos aukščiausias kainas 
Londone, Berlyne, Briusely ir kitur. Tad Lietuvai nepaprastai 
svarbu yra bent dvigubai išplėsti savo prekybą su tolimesniais, 
gerų produktų ir aukštų kainų kraštais. Tai duoda galimybių 
greičiau praturtėti ir, kas be galo svarbu, sustiprinti mūsų ne- 
priklausomybę“ (171 p.). 
venime užgožėjimo aplinkybes. Kultūrinis santykiavimas ir 
ypač kultūrinės paskolos dažnai esti ir politinio pavergimo pro- 
gos. „Mažosios tautos, kartais ir vidutinės, sunkiau išvengia 
didesnių kaimynų užgožėjimo pavojaus. "Todėl tos jų, kurios 
labai nori kultūrinio savarankiškumo ir net kai kurio origina- 
lumo, vengia kiek galėdamos kultūrinių paskolų iš didesniųjų 
ir labai artimų, betarpių kaimynų, nes šimtmečiui ar keliems 
praslinkus didžiosios tautos mėgsta tas paskolas atsiimti su labai 
dideliais procentais“ (171 p.). Tarp kitų tautų šitą dėsnį gerai 
yra patyrusi ant savo kailio Lietuva, brangiai užmokėjusi už 
savo paskolas tiek germanams, tiek ir slavams. 

„Tačiau moderniškose kontaktų ir interpenetracijų apysto- 
vose negalima nė vienai tautai išvengti savo kaimyno kultūri- 
nės įtakos, ypač jei tas kaimynas aukštai kultūroje pakilęs ir 
gerai organizuotas: uždarysi jam duris — eis per langus, užda- 
rysi langus — eis per sienos plyšius. Prieš toki užgožėjimo 
pavojų šiais laikais vartojamas atskiedimo metodas, sudarąs tau- 
tiniame organizme antiseptinį procesą“ (171'p.). Šito metodo 
esmė reikalauja prieš kultūringo ir stipraus kaimyno įtaką pa- 
statyti kitų kultūringų tautų įtaką, kuri galėtų neutralizuoti pir- 
mosios pavojingą mažai tautai reikšmę. Pavyzdžiui, tokioms 
Olandijai arba Čekoslovakijai būtų sunku atsilaikyti prieš ga- 
lingą vokiečių kultūros įtaką, jei šitos tautos nesistengtų plačiai 
atidaryti pas save duris prancūzų ir anglų kultūrinei įtakai. 

Mūsų šiaurės kaimynai iš Baltijos pajūrio suprato jau šito 
metodo racionalumą ir stengiasi sąmoningai atrinkti kultūrinių 
įtakų šaltinius. „Tuo pačiu keliu pasekė ir atgimusi Latvija. 


=. t 


Vos spėjo ji atkovoti savo politinę nepriklausomybę — tuojau 
padėjo pamatus ir kultūriniam savarankiškumui: įkūrė anglišką 
kolegiją, prancūzišką gimnaziją, prancūzų institutan pasikvietė 
keletą prancūzų profesorių. Ji pasiskubino padaryti tai, ką daro 
kiekviena atsargi ir toli matanti tauta... Tik viena Lietuva 
kol kas be atodairos prisiima galingo kaimyno visas gerai orga- 
nizuotas ir planingai teikiamas dovanas, nes mūsų būde daugiau 
yra pasyvumo ir pasitikėjimo laiku, kurs dirba daugiau mūsų 
pražūčiai, negu išganymui“ (172 p.). Be rusų ir lenkų, kurių 
kultūrinė įtaka gali būti lietuvių tautai pavojinga, bet šiomis 
aplinkybėmis yra neutralizuojama dėl susidariusios konjunktū- 
ros, „trečias didelis kultūringas Baltijos kaimynas — Vokie- 
tija — turės didžiausios įtakos Baltijos tautų kultūrai ir tai dėl 
kelių priežasčių: vokiečių Europoje arti 80 milijonų, taigi jie 
yra didžiausia Europos tauta ir užima centrinę, t. y. patogiausią 
padėtį; jie turi įleidę stiprias diasporas į visų kaimynų tauti- 
nius organizmus, ypač pietuose ir rytuose... Rytuose nėra nė 
vienos tautos, kuri galėtų tapti Vokietijos kultūriniu konku- 
rentu. Vokiečių kultūriniai turtai labai dideli, o jų kultūrinė 
įtaka plečiama puikiai organizuotu ir planingu būdu. Jų kul- 
tūrinė įtaka nepavojinga Suomijai ir Estijai, truputį pavojinga 
Latvijai, bet daug daugiau — Lietuvai, ypač kad lietuviai nėra 
pratę iš viso svetimoms įtakoms atsispirti tiksliais ir organizuo- 
tais metodais“ (173—174 p.). 

Kas darytina tokiose aplinkybėse? „Lietuvių kultūriniam 
atsparumui padidinti antiseptikai turėtų būti imami iš anglų, 
keltų, prancūzų ir net italų kultūrų. Dėl padėties panašumo 
mums priderėtų smulkiai studijuoti belgų, čekų ir šveicarų įgytą 
kultūrinį patyrimą, o tautinio atsparumo atžvilgiu reikalingiau- 
sios mums studijos turėtų apimti gyvenimą japonų, žydų, airių, 
Kanados prancūzų ir kai kurių kitų, už savo likimą gudriai ko- 
vojusių tautų“ (174 p.). 


III. 


1. Aukščiau išdėstyta svarbiausios liečiančios lietuvių tautą 
ir Lietuvos kraštą idėjos, kurios randa vietos dr. K. Pakšto vei- 
kale „Baltijos Respublikų Politinė Geografija“.  Nelaikau čia 
savo uždaviniu įeiti į pačio veikalo, tiek į atpasakotų davinių 
ir idėjų kritiką. "Tai būtų analoginės specialybės mokslininko 
uždavinys. Visi paliesti klausimai man rūpėjo labiausiai kul- 
tūros atžvilgiu, kaipo žmogui, turėjusiam reikalo su bendra kul- 
tūros problema, ir taip pat tautinės lietuvių kultūros klausimu. 
Šituo atžvilgiu negalima nekonstatuoti, kad, neskaitant nebent 
smulkmenų, bendra dr. K. Pakšto veikalo linija yra giliai teisinga 
ir tikrai pamokoma. Dr. K. Pakštui, mano įsitikinimu, pasisekė 


B js 


tinkamai įvertinti dabartinę kultūros padėtį ir teisingai nurodyti, 
kokia linkme privalu eiti, kad galėtume atsilaikyti tautų kovoje 
už būvį ir užimti kitų tautų tarpe garbingą vietą. 

Naudojantis daviniais ir sumetimais, kurių patiekia jo vei- 
kalas, galima jau nustatyti tvirtą liniją mūsų tautinei politikai 
ūkio, kultūros ir tautinių santykių srityje. Reali tautos politika 
turi remtis, iš vienos pusės, savo krašto ir tautos pažinimu, o 
iš antros — tais reikalavimais, kurių stato bendroji kultūringo 
pasaulio pažanga ir tautų lenktyniavimosi faktas. Realybės pa- 
žinimas tautinei politikai yra reikalingas tam, kad galima būtų 
orientuotis apie medžiagą, su kuria turima reikalo. Nusimanyti 
apie kultūrinės pažangos idėją reik tam, kad galima būtų matyti, 
kur privalu vesti savo tautą. Pagaliau, reik skaitytis su aktua- 
liomis tautų lenktyniavimosi aplinkybėmis, nes nuo to pareina 
būdai, kaip galima apsaugoti savo tautą nuo pralaimėjimo gy- 
venimo kovoje ar, atvirkščiai, vesti ją laimėjimo keliu. 

Dr. K. Pakšto veikale mes randame kaip tik visus šituos 
davinius, kurie leidžia nustatyti vedamąją liniją realiai tautinei 
politikai, neužmerkiančiai akių prieš tai, kas yra blogo tauti- 
niame mūsų gyvenime, ir aiškiai matančiai, kas privalu daryti 
laimingesnei ateičiai. Remiantis šitais daviniais, galima formu- 
luoti savo rūšies „kategorinius imperatyvus“ realiai tautinei lie- 
tuvių politikai. Tai ir bandysiu padaryti, norėdamas atsiekti 
praktinių išvadų iš ilgoko dr. K. Pakšto veikalo atpasakojimo, 
kiek jis liečia Lietuvą. 

10. Po mirties grasme Lietuva privalo planingai sutvarkyti 
antropologinį savo ūkį. — Šitam aktualiausiam tautos gyvybei 
reikalui reik tarp kitko sistematingai didinti kaimo ir miestų 
talpuma, nuosekliai dauginant pragyvenimo šaltinius ūkio, pra- 
monės ir prekybos priemonėmis, planingai keliant tautos svei- 
katingumą ir racionaliai tvarkant krašto emigraciją. 

20. Vardan elementarinio žmoniškumo turi griebtis griežtų 
priemonių nedovanotinam kūdikių mirtingumui krašte sustab- 
dyti. — Nekalbant jau apie bendras priemones tautos sveikatin- 
gumui kelti, privalu visų pirma nuplauti nuo savęs didžiausio 
barbariškumo dėmė sveikatos departamento žygiais, propagandos 
priemonėmis ir t.t. 

30. Lietuva turi susirūpinti skęstančios svetimose jūrose savo 
išeivijos likimu ir nė vieno išeivio nebeišleisti neplaningai iš 
savo krašto. — Privalu dar išgelbėti nuo nutautimo tuos išei- 
vius, kurie galima, ir planingai sutvarkyti būsimąją emigraciją 
pagal racionalios kolonizacijos reikalavimus. Šiam reikalui pirma 
turi būti atlikti tyrinėjimai ir reikiamos studijos. 

49. Lietuvių tauta privalo sustabdyti nutautimo vyksmą savo 
lingvistinės teritorijos periferijoje iš lenkų, vokiečių ir gudų 
pusės. — Slenkąs į priekį lietuvių nutautimo vyksmas iš stipres- 
nio kaimyno pusės, kad ir vykstąs nevaldomoje tautinėje terito- 


77 


rijoje, yra didelis pavojus tautos nepriklausomybei; todėl tenka 
sistemingai palaikyti tokiose periferijose lietuviškos tautinės są- 
monės gyvavimą, ruošiant joms inteligentijos, vedant atitinkamą 
propagandą ir šiaipjau palaikant tautinį bendravimą. 

50. Geresnės ateities vardan Lietuva turi planingai ruoštis 
tapti intensyvaus tranzito kraštu. — Kadangi ateityje nuo tran- 
zito išsivystymo turės padidėti ir krašto talpumas ir jo turtin- 
gumas, tai jau iš anksto tenka tranzito reikalais tinkamai susi- 
rūpinti, plečiant susisiekimo tinklą, ruošiant žmones prekybos 
ir pramonės mokyklose ir šiaipjau išvystant žmonėse komerci- 
nių sugebėjimų. 

60. Platesnių perspektyvų vardan Lietuva privalo tinkamai 
išnaudoti savo pajūrį, ir, įsisteigus prekybos laivyną, tapti jū- 
rine valstybe. — Šiam tikslui turėtų tarp kitko tarnauti įsistipri- 
nimas Klaipėdoje, įsteigimas joje jūrininkų mokyklos, suinte- 
resavimas platesnių tautos sluoksnių laivyno klausimu ir apskri- 
tai sukėlimas tautoje vajaus į jūrą. 

790. Savo nepriklausomumo vardan Lietuva turi padėti visas 
savo pastangas išvystyti intensyviems ekonominiams santykiams 
su tolimesniais kaimynais, nesuinteresuotais Lietuvos koloniza- 
cija ir politiniu jos pavergimu. — Šituo atžvilgiu Lietuvai ypa- 
tingai pavojingos yra Vokietija ir Lenkija, todėl ekonominius 
santykius su jomis reikėtų atstoti intensyviais santykiais even- 
tualiai su Anglija ir Belgija. 

80. Lietuvos pavojinga padėtis, svetimų įtakų intensyvumas, 
ypač iš vokiečių pusės, ir reikalas išlaikyti konkurenciją su tvir- 
tomis kultūringomis tautomis verčia lietuvių tautą atstoti žmo- 
nių gausingumą ir didelę materialę galybę galinga technika, 
intensyviai išvystytu ūkiu, aukšta dvasine kultūra ir tarp kitko 
nepaliesta ištvirkimu dorove. — Tik prie tokių aplinkybių lie- 
tuvių tauta sugebės turėti lietuviškus miestus su gyva prekyba 
ir pramone, laivyną, inteligentijos gausingumą, keliantį kultūrą 
į aukščausius laipsnius, ir kitus veiksnius, be kurių, akivaiz- 
doje pavojingų ir stiprių priešų, tauta tegali būti vien liūdnos 
defenzyvos ir merdėjimo stovyje. 

90. Lietuvių tautai yra gyvybės klausimas kuo veikiausiai 
paimti spartaus vertikalinio augimo liniją, gilyn ir aukštyn, kad 
galima būtų tinkamai apsiginkluoti techniškai, intelektualiai ir 
apskritai kultūriškai. — Šituo atžvilgiu intensyvus švietimo iš- 
vystymas turėtų būti pastatytas pirmon eilėn. Privalomas ilga- 
metis visuotinis mokymas ir platus visų rušių aukštesniųjų mo- 
kyklų tinklas, ruošiąs technikų, ekonomistų, komersantų, agro- 
nomų ir šiaipjau specialistų praktikų techninio ir ekonominio 
gyvenimo šakoms, yra lietuvių tautai aktualiausias reikalas. 

109. Lietuva turi padaryti savo nepriklausomą buvimą rei- 
kalingu didelėms kaimyninėms valstybėms, kaipo tautinių kovų 
neutralizuotoja, pusiausvyros palaikytoja ir svarbių punktų ser- 


E IBLė— 


gėtoja. — Šita prasme Lietuva gali būti Nemuno žiočių sargas, 
pusiausvyros palaikytoja tarp slavų ir germanų, ir tautinių kovų 
neutralizuotoja tarp visų tų tautinių gaivalų, kurie yra įsigalėję 
kadaise tautinėje lietuvių teritorijoje. Čia Belgija, Olandija, 
Šveicarija ir Danija turi tarnauti Lietuvai pamokomais pavyz- 
džiais. 

110, Lietuvai privalu stiprinti politinė savo nepriklausomy- 
bė įsigyjant tarptautinėje plotmėje moralinį prestižą, viduje — 
visuotinai reikšmingą kultūrą ir pavyzdingą vidaus santvarką, 
raginančią piliečius mylėti nepriklausomumą ir išvidinę laisvę. 
— Viso pasaulio pagarba ir piliečių patriotizmas yra jėgos, ku- 
rios tautinio nepriklausomumo apgynimo sistemoje turi savo 
būtiną vietą. 

129. Lietuva turi išvengti kultūrinio priklausomumo nuo 
artimų stipresnių kaimynų ir užmegsti tamprius kultūrinius 
santykius su tolimesnėmis kultūringomis tautomis pagal anti- 
septinį atskiedimo metodą prieš kultūrinį užgožėjimą. — Šiuo 
metu, kai bolševikiškoji Rusija yra gerokai izoliuota tiek savo 
nenormalia padėtimi, tiek lenkiškuoju koridoriumi, ir kai nuo 
Lenkijos skiria Lietuvą sunkiai peržengiama administracinė 1i- 
nija, ypatingai pavojinga yra planingai ir sumaniai plečiama vo- 
kiečių itaka, paremta dar ekonominiais santykiais ir politine 
konjunktūra. 

139. Okupuoto Vilniaus atvadavimas turi būti lietuvių tau- 
tos laikomas viso savo likimo klausimu, ir visos tautos pastangos 
turi būti koordinuojamos šituo tikslu — Lietuvių tauta privalo 
gerai nusimanyti, kad Vilniaus atvadavimas pareis ne tik nuo 
tarptautinės, Lenkijai nepalankios, konjunktūros, bet ir nuo iš- 
vidinio Lietuvos susiorganizavimo, tolerantiškos kultūringos 
politikos ir visuotinai reikšmingos tautinės kultūros. 

149. Norint apimti savo etnografines ribas, išeinančias iš 
lingvistinių ribų, Lietuva turi skaitytis su šitos platesnės terito- 
rijos daugiakalbiškumu ir savo politiką vesti kultūrinio ir poli- 
tinio federalizmo linkme. — Lietuvai būtų nedovanotinas savo 
pozicijos silpninimas ir apsilenkimas su savo padėties pašaukimu 
stengtis sudaryti vieningą valstybę, kuri nesiskaitytų su susi- 
dariusiomis Lietuvos teritorijoje mažumomis ir deformuotomis 
periferijomis. Todėl tam tikras išmintingas ir atsargus federa- 
lizmas Lietuvai yra neišvengiamas, jei ji nori išeiti iš grynai 
lingvistinių lietuvių tautos ribų. 

Štai kaip atrodo pagrįstos ištisu mokslo veikalu vedamo- 
sios idėjos, kurios turėtų būti padėtos kertiniu akmenimi tauti- 
nėje politikoje. Tokia politika būtų ne tik tautinė, bet ir tautiš- 
ka tikra šito žodžio prasme. Užbrėžta ilgesniam laikui plačių 
iniciatyvos užsimojimu, ji skaitytųsi su visomis lietuvių tautos 
ir Lietuvos krašto ypatybėmis ir būtų atremta į gerai ir plačiai 
suprastus lietuvių tautos interesus. Kai dabar su reikalu ar be 


NA 


reikalo įprasta pas mus kalbėti apie tautiškus dalykus, būtų tikrai 
išmintinga ir savo vietoje susirūpinti šitaip suprastos tautiškos 
politikos reikalais. 

2. — Iš eilės bus ne pro šalį paakinti mūsų visuomenę, kas 
turėtų šiaip ar taip susidomėti ir susirūpinti aukščiau užbrėžtos 
tautiškos programos realizavimu. — Pasirodo, kad tautiškos po- 
litikos programa gali ir privalo būti realizuojama iš vienos pu- 
sės politinio veikimo, o iš antros pusės tautos auklėjimo tvarko- 
je. Politinio veikimo tvarkoje plačiai suprastos tautiškos politi- 
kos reikalais turi pareigą susirūpinti visų pirma krašto vyriau- 
sybė, kurios rankose yra toks galingas įrankis, kaip valdžios 
aparatas. 

Iki šiolei mes gyvenome politikoje tą naivaus diletantizmo 
periodą, kai politikų nejaučiama reikalo rimtų studijų ir planin- 
go dairymosi plačiame kultūringame pasaulyje. Mūsų valdovų 
dažnai manoma, kad pakanka siauro „gaspadoriško“ akiračio, 
kad galima būtų valdyti kraštas kultūringu ir pažangiu būdu. 
Todėl taip dažnai jų priemonės tikrai barbariškai atrodo Vakarų 
Europai ir tokią liūdną renomė daro mūsų Lietuvai. Tuo tarpu 
Lietuvos politinės geografijos trumpa apžvalga galėjo pakanka- 
mai gerai įrodyti, kiek jos daviniai yra svarbūs įvairioms valdy- 
mo šakoms. 

Sakysime, Švietimo Ministerijai yra reikalingos rimtos stu- 
dijos, liečiančios Lietuvos tautinės kultūros problemą ir jos in- 
tensyvaus kėlimo klausimą. Šitų studijų šviesoje Švietimo Mi- 
nisterijai galėtų paaiškėti, kad jos uždavinys yra ne varžyti pri- 
vatinės iniciatyvos ir kultūrinio apsisprendimo laisvę nepateisi- 
namo etatizmo priemonėmis, bet papildinėti privatinės iniciaty- 
vos stoką ir žadinti kūrybines tautos pajėgas, išvystant kultūrinį 
tautos aktyvumą. Švietimo Ministerija perdaug dar turi Lietu- 
voje darbo ir neišpildytų uždavinių, kad ji galėtų gaišinti ener- 
giją kovoje su visuomenės kultūriniu apsisprendimu.  Rimtos 
studijos šitoje srityje galėtų gerokai prablaivinti Ministerijos 
nusistatymą ir pakreipti jos energiją ten, kur labiausiai jaučia- 
mi mokyklinio švietimo, kultūros ir tautinio valstybinio susi- 
pratimo trūkumai. 

Žemės Ūkio Ministerijai ir Finansų Ministerijai (su jos pre- 
kybos ir pramonės departamentais) turėtų rūpėti tos studijos, ku- 
rios liečia technikos, ekonominio gyvenimo ir apskritai tautos 
materialinės politikos klausimus. Tik gilus ir platus susipaži- 
nimas su šitais klausimais galėtų leisti išeiti iš pusiau sąmo- 
ningo elgimosi ekonominės politikos klausimuose ir užbrėžti 
drąsų planą geresnei ateičiai. 

Užsienio Reikalų Ministerijai derėtų nemažiau turėti rei- 
kalo su politine geografija, nes jai tenka rūpintis teritorijos, 
tarptautinių — ekonominių, kultūrinių ir grynai politinių — san- 
tykių klausimais. Tik rimtos studijos galėtų išgelbėti mūsų už- 


0 


sienio politiką nuo to neplaningumo ir nuostolingumo, kuriais 
iki šiolei ji pasižymėjo. 

Vidaus Reikalų Ministerija turėtų tarp kitko labiau susido- 
mėti antropologinio ūkio klausimais, kad galėtų sąmoningai sekti 
ir normuoti tautos sveikatingumo reikalus, taip menkai aprūpi- 
namus ikišioline jos darbų linija. Sykiu su Užsienio Reikalų 
Ministerija ji turėtų pastatyti ant rimtų pagrindų tautos emi- 
gracijos klausimą, kad galima būtų pagaliau sustabdyti šitą nuo- 
stolingą tautos kraujo plaukimą į svetimas jūras ir normuoti 
emigracijos judėjimą planingos kolonizacijos principais. 

Susisiekimo Ministerijai privalu susirūpinti studijomis apie 
susisiekimo santykiavimą su visu ekonominiu ir kultūriniu kraš- 
to gyvenimu, kad ji kontakte su Žemės Ūkio, Finansų ir Užsienio 
Reikalų Ministerijomis galėtų išvystyti krašte tokį kelių tinklą, 
kurio reikalauja ne tik vidaus gyvenimas, bet ir tarptautiniai 
santykiai ir, tarp kitko, ateityje numatomas intensyvesnis tran- 
zitas. 

Štai tik keli paakinimai apie rimtų studijų reikalingumą 
mūsų valdymo organams. 

Kai šitie paakinimai adresuojami beasmenėms įstaigoms, gali 
kilti klausimas, kas turėtų būti primintų pareigų subjektai. Su- 
prantama beveik savaime, kad pirmoje eilėje tai yra patys mi- 
nisteriai, kurie neša moralinę ir juridinę atskaitomybę už valdo- 
mas jų ministerijas. Ogi šiais autokratiškais laikais jų atsako- 
mybė yra dar labiau padidėjusi, nes jie yra daugiau ant savęs 
pasiėmę, atsisakę nuo viešos kontrolės iš visuomenės pusės. Tai- 
gi šiais laikais galima ir privalu iš ministerių reikalauti dides- 
nio kompetentingumo, negu kitais normalesniais laikais. Tei ku- 
riam ministeriui stoka asmeninio kompetentingumo, tai tokiu 
atveju, jam yra pareiga tai atpildyti su pagalba nusimanančių 
patarėjų ir ekspertų. 

Šalia vyriausybės, visuomenė niekados nėra atpalaiduojama 
nuo privatinės iniciatyvos, ir todėl ji taip pat turėtų susidomėti 
ir, kiek nuo jos pareina, vykdyti tuos tautiškos politikos reika- 
lavimus, kurie yra pagrįsti politinės geografijos daviniais. 

Bet mūsų pasyvi ir neturtinga savo iniciatyva visuomenė 
nėra tinkamai išauklėta aktyvumo prasme, kad ji sugebėtų daug 
padaryti savo nesuorganizuotomis pajėgomis. Daug didesnis da- 
lykas yra įtraukti į realizavimą tautiškos politikos idealų peda- 
gogus ir jaunuomenę. Šis pasakymas gali ne vieną pedagogą iš- 
gąsdinti savo politiniu turiniu: juk tai reiškia, pasakys nesusi- 
pratėlis, traukti jaunuomenę į politiką? — Tačiau čia reik tik 
nesusipratimą išaiškinti. 

Savo laiku šio straipsnio autoriui teko įrodinėti (ž. 1928 m. 
Židinys, 4 nr.), kad politinis jaunuomenės auklėjimas ne tik yra 
faktinai neišvengiamas, bet ir sąmoningai privalomas, kaipo pla- 
čiai ir gerai suprantamo visuomeninio auklėjimo dalis. 


=— 81 — 


Politinis jaunuomenės auklėjimas negali būti partyvinis ta 
prasme, kad jis ruoštų jaunuomenę vienos partijos reikalams, 
nors šita partija ir būtų valdančioji. Kitaip tariant, politinis 
auklėjimas negali ruošti jaunuomenės konkrečiai aktualiai vie- 
nos partijos politikai. Bet visuomeninis jaunuomenės auklėji- 
mas gali ir privalo ruošti jaunuomenę bendrai patriotiškai po- 
litikai. Ir todėl patriotinio politinio auklėjimo programa gali 
būti sudaryta pedagogams vadovautis ir jaunuomenei pasisavinti. 

Šita prasme visos neabejotinos išvados iš politinės Lietuvos 
geografios, panaudotos mūsų tautiškai politikai nustatyti, gali 
ir privalo būti įdiegtos jaunoms kartoms sykiu su patriotinių auk- 
lėjimu. Pavyzdžiui, ar gali būti abejonės, kad patriotinis auk- 
lėjimas reikalauja mūsų jaunuomenę orientuoti pagal šias pa- 
grindines mūsų tautiškos politikos idėjas? 

10, Kiekvienas lietuvis turi pareigos rūpintis gyventojų prie- 
auglio klausimu, nepamiršti nutaustančios periferijos tautinėje 
teritorijoje ir skęstančios nutautime emigracijos. 

20, Kiekvienas lietuvis privalo, kiek galėdamas, didinti Lie- 
tuvos gerovę ir nepamiršti apie reikalą įsistiprinti pajūryje, su- 
daryti laivyną, išnaudoti tranzito galimybes ir sueiti į ekonomi- 
nius ir kultūrinius santykius su politiškai nepavojingomis tau- 
tomis. 

39, Kiekvienas lietuvis privalo gerai įsisąmoninti, kad Lieti 
vos padėtyje tvirčiausias nepriklausomybės ginklas yra aukšta ma- 
terialinė ir dvasinė kultūra ir intensyvus kultūrinis aktyvumas) 

49. Kiekvienas lietuvis turi pareigos įsisąmoninti, kad Lie- 
tuva tik tada tegalės atsilaikyti nepriklausoma, kai ji sugebės 
realizuoti kultūringą santvarką ir piliečių sutarimą iš vidaus ir 
užinteresuotų jąja tarptautinių jėgų pusiausvyrą iš viršaus. 

59, Kiekvienas lietuvis turi pareigos nepamiršti, kad Vilniaus 
atvadavimas yra Lietuvai viso likimo klausimas, ir dirbti visomis 
savo jėgomis šita linkme. 

Kai šitie tautiškos politikos principai įeis į visuomenės kū- 
ną ir kraują per naujų kartų auklėjimą, Lietuva iš tikro galės 
būti rami dėl savo ateities! 

Kad tai iš tikro galėtų įvykti, reik rimtai susirūpinti pa- 
triotiniu jaunuomenės auklėjimu, atremtu į realinį tautotyros ir 
kraštotyros klausimų pažinimą. "Tinkamai pagaminta jaunuo- 
menei literatūra, specialios pamokos bei paskaitos ir plačiai pa- 
statytos jaunuomenės ekskursijos gimtajame krašte yra svar- 
biausios priemonės, kuriomis galima būtų padėti naujai kartai 
įgyti realų pažinimą savo krašto bei tautos ir sykiu tokį aktyvų 
patriotizmą, kokio reikalauja gerai ir plačiai suprasta tautiška 
politika. Šiuo atžvilgiu per maža yra daroma Lietuvoje, nes ne- 
sirūpinama tikrai pagristi savo tautos ir krašto gerovę patrioti- 
niu naujos kartos išauklėjimu. Tinkamas, pedagoginis, dr. K. 


"Liet. tauta ir jos ugd. 6. 


rai 


Pakšto knygos supopuliarinimas jaunuomenės reikalams galėtų 
pradžiai turėti pageidaujamos reikšmės. 

Baigdamas pridėsiu dar vieną trumpą paakinimo pastabą. — 
Neseniai prof. Mykolas Biržiška patiekė Universiteto Senatui 
plačiai suprantamos Kultūros Akademijos sumanymą. Šito su- 
manymo mintimi einant, Universiteto Senatas turėtų konkreti- 
zuoti ji projekto pavidale ir pasiūlyti vyriausybei, kaipo reali- 
zuotiną Lietuvos gerovės sumetimais reikalą. 

Iniciatoriaus supratimu, Kultūros Akademija turėtų savyje 
sujungti įvairias funkcijas: ir paprastos Mokslo Akademijos, ir 
kultūros kėlimo draugijos, ir kultūros fondo. Tai būtų įstaiga, 
kuri sukoncentruotų kultūros reikalų aprūpinimą ir forsuotų 
intensyvią kultūrinio išsivystymo eigą visose tautinio gyvenimo 
srityse. Sumanymas, be abejonės, vertas gyvo susirūpinimo ir 
stipriausio parėmimo. Netrukus Lietuvos visuomenė turės pro- 
gos įsitikinti, ar išlaikys šitą elementarinį kultūrini egzaminą 
mūsų šviesuomenė, nuo kurios pareina paremti Kultūros Aka- 
demijos sumanymą, ir krašto vyriausybė, nuo kurios pareina jį 
realizuoti valdžios priemonėmis. Taigi domėkimės, kaip spren- 
džiami mūsų tautos ir mūsų krašto gyvybės klausimai! 


PENKTAS SKIRSNIS. 
Tikras patriotizmas ir jo reiškimosi lytys.? 


Reikalas apsiginkluoti prieš nacionalizmo 
pavojų. 


I. Tikrojo patriotizmo savybės: 1. Tautinės savo individualybės meilė. — 
2. Pageidavimas moralinės didybės savo tautai. — 3. Jungimas individua- 
linės tautinės lyties su visuotiniu turiniu. — II. Tikrojo patriotizmo 
reiškimosi lytys: 1. Patriotizmas, kaipo asmens tobulinimosi akstinas. — 
2. Patriotizmas, kaipo tautos kultūrinės pažangos veiksnys. — 3. Patrio- 
tizmas, kaipo pagrindas tinkamam sugyvenimui su kitomis tautomis. — 
4. Patriotizmas, kaipo lytis asmens ir žmonijos derinimui per tautos 
tarpininkavimą. — Teisėtas būdas vadovauti pasauliui. 


Paskutiniais laikais kaskart dažniau pasitaiko progos paste- 
bėti, jog grįžtamoji agresyvaus nacionalizmo banga eina vis sti- 
pryn. Nepasotinamieji karo pergalėtojų apetitai, internacionalis- 
tinio bolševizmo paklaidos ir sunkios aplinkybės, kurios kom- 
promitavo nesusipratusios minios akyse taikingai nusistačiusių 
žmonių akciją, — visa tai sustiprino nacionalistinę reakciją, kuri 
ėmė net svajoti apie diktatūrą po to, kai fašistų žygis Italijoje 
apsivainikavo laimėjimu. Agresyvaus nacionalizmo akcijai yra 
simptominga tai, kad ji lengvai apsieina su konstitucinėmis ir 
parlamentinėmis garantijomis ir stengiasi mušti savo priešinin- 
kus ginklu, kuris nulėmė Rusijoje bolševizmo laimėjimą. Bet 
kaip tik todėl, kad nacionalistiškas fašizmas, kaip ir kosmopo- 
litiškas bolševizmas, nusižengia prieš demokratinės santvarkos 
pagrindus, blaiviai mąstančiam žmogui negali būti abejojimo, jog 
šiais laikais nei vieno nei antro laimėjimas negali būti nei realus 
nei pastovus, ir jog ir vienas ir antras ruošia sau istorijos pa- 
smerkimą. 

Kaip visur, taip ir pas mus Lietuvoje fašizmas yra radęs taip 
pat šiokių tokių atbalsių. Šis faktas gali mums būti gera proga 
rimtai susirūpint klausimu, ar viskas tvarkoje tautinio mūsų gy- 
venimo pakraipoje; ar, susidūrę su realios tikrovės pagundomis, 
mes nusimanysime, ko privalome laikytis, ir kaip kovoti su aklais 


*) Vieša paskaita, paskaityta Lietuvos Universitete Kaune 1923 m. 
kovo m. 12 d. Esperantiškas šios paskaitos vertimas, atliktas p. J. Ma- 
černio su sutrumpinimais, kurių reikalavo specialus vertimo paskyrimas, 
įdėtas knygoje „Litova Almanako“ (Kaunas 1923). Spausdinta „Logos“ 
1925 m. 2 nr., 169—185 p. 


— 84 LL 


tautinio temperameto polinkiais. Šitokiu metu dera ypatingai 
susidomėti tikro patriotizmo principais, kad, apsipažinus su jais, 
galima būtų sąmoningai spręsti išvidinės tautinio mūsų gyveni- 
mo apraiškos ir nustatyti tautiniam veikimui tinkamą vagą. To- 
dėl šios dienos pasikalbėjimą esu paskyręs patriotizmo princi- 
pams nagrinėti, tikėdamasis pačiu jų išaiškinimu palengvinti 
mūsų visuomenei apsisaugoti nuo apraiškų, kurios suteptų tauti- 
nę mūsų sąžinę agresyvaus nacionalizmo žygiais. 


I. 


Patriotizmo supratimas yra tvirtai surištas su tautybės su- 
pratimu. Dera tad visų pirma pasakyti keletas žodžių apie šitą 
pastarąją. 

Tauta, formaliai sprendžiant, yra žmonių masė sujungta ben- 
dros kolektyvios, arba sutelktinės, individualybės lytimi. Tiesą 
pasakius, kiekviena draugija, kiekviena visuomenė sudaro šiaip 
ar taip savo rūšies sutelktinę individualybę. "Tačiau, kai kalba- 
ma apie tautą, kurios individualybė vadinama paprastai tautybės 
vardu, turima galvoje aukščiausia ir turtingiausia sutelktinės 
individualybės rūšis, kuri savaimingu ir būtinu būdu susidaro 
aplink žmogiškąjį individą, kadangi tarnauja jam nepakeičiama 
priemone jo individualybei viešai gyvuoti ir aktyviai reikštis. 
Tautinė individualybė yra tarsi projekcija, kurią užbrėžia asmens 
individualybė visuomeninėje aplinkumoje. Ir etninis temperamen- 
tas, ir kalba, ir įpročiai, ir visuomeninė tvarka, ir valstybė, — visa 
tai gali sudaryti tautinės individualybės žymes; bet sykiu tauti- 
nė individualybė nenustoja buvusi tokia, kai jai pristinga vienos 
kitos iš šitų žymių. Juo mažiau tautinių žymių yra tautinėje 
individualybėje, juo mažiau jinai yra ryški, — panašiai, kaip kad 
žmogaus individualybė gali būti mažiau ar daugiau ryški bei 
turtinga. L 

Ir štai, patriotizmas yra tautinės savo individualybės meilė. 
Tai, kas žmogaus individui yra savimyla, tautai yra patriotizmas; 
arba, kitaip tariant, patriotizmas yra asmens savimylos projekci- 
ja, užbrėžta visuomeninėje aplinkumoje; dar trumpiau, — pa- 
triotizmas yra tautinė savimyla. Kiekviena savimyla, pati iš sa- 
vęs pateisina savo buvimo faktą. Todėl psichologų teisingai pa- 
stebėta, jog tarp patriotizmo ir jo objekto nėra priežastingo są- 
ryšio ir tiesioginės proporcijos: tauta mylima ne dėl to, kad ji 
yra didelė, graži ir galinga, bet visų pirma dėl to, kad jinai yra 
sava; kitą kartą net dėl to, kad ji yra nelaiminga; kad ji yra 
skriaudžiama, ir net kartais dėl to, kad ji yra... skriaudžianti. 

Tautų istorijoje maža tėra buvę liūdnesnių vaizdų už tąjį 
vaizdą, kurį buvo sudariusi mūsų tauta prieš tautinį savo atgi- 
mimą. Vos tepakeldama ant savo susilpusių pečių sunkų isto- 


-— gst 


rinės praeities likimą, ji buvo jau bemerdinti visais atžvilgiais, 
jos tautinė individualybė, sudarkyta ir suskaldyta svetimos įta- 
kos bei prievartos, negalėjo pasigirti nei susipratimu, nei nepri- 
klausomumu, nei kultūringumu, nei galingumu. O vis dėlto atsi- 
rado žmonių, kurie patriotizmo spiriami, pakėlė garbingą kovą 
už tautos būvį, už jos išvadavimą iš merdėjimo stovio, ir tam jų. 
žygiui pakako dviejų pagrindinių patriotizmo principų: pirma, 
jog kiekviena tautinė individualybė turi lygių su kitomis teisių 
gyvuot, ir antra, jog pirmas prigimtas kiekvienos individualybės. 
ir todėl tautinės individualybės dėsnis yra savimyla. 

Nuo patriotizmo, arba tautinės savo individualybės meilės, 
reik skirti iš vienos pusės tėvynės meilė siaurąja prasme ir iš 
antros pusės — valstybinis susipratimas. Tėvynės, arba gimtojo 
krašto, meilę gali turėti žmonės, kurie ir nemyli išskiriamuoju 
būdu gyvenančios šitame krašte tautos. Gimtojo krašto meilė 
gali jungtis su vietiniu valstybiniu susipratimu, bet dėl to dar 
ji nevirsta patriotizmu. Pavyzdžiui, sulenkėjęs lietuvis gali my- 
lėti Lietuvą, kaipo gimtąjį savo kraštą ir vadinti save per nesu- 
sipratimą lietuviu patriotu, tuo pačiu laiku, kai jo predilekcija, 
arba išskiriamoji simpatija, linksta į lenkų valstybę ir tautybę. 
Aklimatizavęsis Lietuvoje žydas gali mylėti gimtąjį Lietuvos 
kraštą ir būti sykiu susipratęs Lietuvos valstybės pilietis, tuo 
pačiu laiku, kai jo tautinis patriotizmas jį riša su žydų tautos 
individualybė. Lietuvis, gyvenąs Lietuvoje, jungia sykiu gim- 
tojo krašto meilę, valstybinį susipratimą ir tautinės individua- 
lybės meilę viename pilnutinio patriotizmo jausme. Pirmuoju 
atveju bendrumo pagrindu yra gimtojo krašto meilė; antruoju 
atveju juo yra krašto ir valstybės meilė, ir tik trečiuoju atveju — 
krašto, valstybės ir tautybės meilė. Tik labai plačiai suprantant 
patriotizmą galima apie jį kalbėti pirmais dviem atvejais. Bet 
tikrąja prasme jis teapsireiškia trečiuoju atveju. 

Taigi iš esmės, patriotizmas yra tautinės savo individualy- 
bės meilė, kuri dažniausiai jungiasi su savo krašto ir valstybės 
meile. Meilė yra giminė, kuriai patriotizmas priklauso, ir kurios 
bendras savybes palaiko savo prigimtyje. Tuo tarpu, kiek nesu- 
sipratimų rišasi su šituo vardu, kiek įvairių įvairiausių Žmogaus 
sielos apraiškų, kartais griežtai sau priešingų, padengiama iš- 
temptu jos supratimu; kiek net nusižengimų pateisinama jos 
vardu! Ir visa tai todėl, kad meilė, paprastai, žmonių laikoma 
girtina dorybe, net tuomet, kai pereina į savo karikatūrą. Tesie, 
pavyzdžiui, motinos meilė savo vaikams. Ar retai tenka matyti, 
kad šitas pasiaukojimo ir atsidavimo jausmas pereina i aklą 
instinktą, kuris yra motinos silpnybė, turinti vaikams nelemtų 
išdavų? Ir tai, kas kartais vadinama motinos meilės vardu, la- 
biau panėši į jos egoizmą, gaminantį vaikuose tik panašaus ego- 
izmo, ir aklų instinktų. Visai tad teisingai vienas Šveicarų pe- 
dagogas yra pasakęs, jog „esama meilės, kuri žudo, ir esama mei- 


"8GIE2 


1ės kantrios ir galingos, kuri išgano“ (E. Dėvaud). Tas pats 
pasakymas turi tiek pat reikšmės ir tai tautinės individualybės 
meilei, kuri vadinama patriotizmu. Pakanka pažvelgti į tautų 
istoriją kritikos akimi, kad įsitikintume, jog šalia patriotizmo, 
kuris išgano, esama dargi patriotizmo, kuris žudo. Jei pirma- 
sis yra tikras patriotizmas, tai antrasis yra nelemta jo kari- 
katūra. 
Kame gi glūdi skirtumas tarp tikro ir netikro patriotizmo? 
Pasirodo, jog tautybės meilėje, kaip ir kiekvienoje kitoje 
meilės rūšyje, yra elemento, kuris galima pavadinti didybės pa- 
geidavimu. Mylint ką nors, tikrai geidžiama, kad meilės daly- 
kas būtų geras, kilnus, žodžiu tariant, — didis. Pageidavimas 
visai pateisinamas, nes, jam išnykus, meilė virsta instinktu. Kai 
meilė pagrįsta didybės pageidavimu nurodyta prasme, mylima- 
jame dalyke visų pirma mylima tai, kas sudaro idealinį jo tipą; 
kitaip tariant, dalykas mylimas ne toks, koks jis yra, bet toks, 
koks jis privalo būti. Tik šitokia meilė gali protingai gimti, juo 
labiau, kad ji iš esmės yra jau tobulinimo veiksnys. Kai šv. Mo- 
nika sielojosi nedoru savo sūnaus, būsimojo šv. Augustino, gy- 
venimu, jai buvo pasakyta, jog dėl tiekos ašarų sūnus negalįs pra- 
žūti. Vadinasi, toje moralinėje atmosferoje, kurioje gyveno šv. 
Augustinas pirmą savo gyvenimo tarpsnį, jo motinos meilė buvo 
jam gelbėjimo veiksnys, nes iš tikrųjų, tariant Hello žodžiais, 
tikra meilė pakelia. Bet kas būtų buvę su šv. Augustinu, jei jo 
motina būtų jį mylėjusi tokiu, kokiu jis buvo buvęs, ir būtų jam 
pageidavusi kitokios didybės, būtent — turto gausos ir paviršu- 
tinių gyvenimo malonybių? Sunku dabar įspėti, kas būtų buvę, 
bet žinant, jog šv. Augustino tobulinimesi nebūtų buvę vieno pa- 
lankaus veiksnio, tegalima sau tarti: kažin kaip būtų buvę. 
Panašiai esti ir su tautybės meile, arba patriotizmu. Jei pa- 
triotizmas surištas yra su tinkamai suprastos didybės pageidavi- 
mu savo tautai, jis kelia ją ir gaivina. Jei jis surištas yra su 
blogai suprastos didybės pageidavimu, jis žemina jąją ir žudo. 
Tautos didybė klaidingai yra suprantama tada, kai ji suvedama 
prie materialinės bei fizinės galybės, neribojamai ir neteisėtai 
plečiamos. Materialinė tautos galybė turi teisėtų savo ribų tiek 
išvidinių, tiek ir išviršinių: iš vienos pusės materialinė tautos 
galybė neprivalo neproporcionaliai išbujoti, palyginus su aukš- 
tesne tautos kultūra, ir užstelbti normalų šios pastarosios tarpi- 
mą; o iš antros pusės, beplisdama ji neprivalo įžeisti kitų tautų 
materialinių, politinių ir kultūrinių teisių. Tuo tarpu, tautų is- 
torija mums liudija, jog tie, kurie vadindavo save patriotais, 
dažniausiai ir visų pirma pageidavo savo tautai materialinės ga- 
lybės ir šitą galybę stengėsi plėsti visais teisėtais ir neteisėtais 
įrankiais. Štai imperializmo versmė, štai taip pat šaltinis tų žmo- 
nijos nelaimių, kurios didėja sulig tuo, kaip auga tautų galybė! 
Ir visi tie nacionalistai, šovinistai, imperialistai, kurie norėtų 


pt 2 


mpasilaikyti savo monopolijoje tikro patriotizmo vardą, iš tikrųjų 
yra ne tik žmonijos, bet ir savo tautos budeliai ir dargi daug 
anksčiau, nekaip suskumba ateiti priešai iš šalies ir įsmeigti į 
tautos širdį materialinį kardą. 

Tikras tad didybės pageidavimas tautai privalo būti taiko- 
mas ne prie išviršinės jos galybės, kuri turi teisėtų ribų, bet 
prie išvidinės jos vertės, kuri galima neribojamai plėsti ir tobu- 
linti. Todėl, jei patriotizmas, kaip sakyta, nėra tiesioginėje pro- 
porcijoje su materialine ir šiaip jau aktualia tautos didybe, tai 
jisai privalo būti tokioje proporcijoje su pageidavimu jai dorinės 
ir šiaipjau kultūrinės didybės. — Aristotelis yra pasakęs, jog 
gražumo tėsama vien dideliame daikte. Su lygia teise galima būtų 
pasakyti (ir net manau, taip suprasdavo savo teigimą pats Aris- 
totelis), jog tik gražus daiktas yra tikrai didis. Tas pats dera 
ir dorinei didybei. Materialinė didybė, iš esmės jau visuomet 
apribota, gali slėpti savyje griuvėsių ir supuvimo; moralinė di- 
dybė net tuomet, kai ji yra varžoma prievartos priemonių, ne- 
turi ribų tikram savo išsiplėtimui ir laisvai valdo žmonių širdis, 
pralenkdama laiko ir vietos ribas. Pageidauti šitokios didybės 
savo tautai yra pirmutinė tikro patrioto prievolė; ir patriotiz- 
mas, kuris nustojo buvęs savo tautai tobulinimosi bei pažangos 
veiksnys, yra tarsi apmirusi šaka, neduodanti vaisių. 

Iš to, kas pasakyta, galima buvo jau pastebėti, jog patrio- 
tizmas turi ryšio tiek su tautybės forma arba lytimi, tiek ir su 
jos turiniu. Kai sakoma, jog patriotizmas yra tautinės savo in- 
dividualybės meilė, pabrėžiama formalinė patriotizmo pusė; ogi, 
kai sakoma, jog tikras patriotizmas yra pagrįstas tinkamai su- 
prastos didybės pageidavimu savo tautai, keliama aikštėn esmi- 
nis patriotizmo turinys. Jei imsime bet kurią gyvą tautą, tai 
pamatysime, jog pilną jos tautybę sudaro tiek individuali sutelk- 
tinio gyvenimo lytis, tiek ir tasai turinys, kuris pripildo šitą 
lytį. Lytis be turinio iš tikrųjų tebūtų tuštuma; turinys be ly- 
ties — abstrakcija, neturinti nieko bendro su realiu gyvenimu. 
Tik jų dviejų derinimas gyvajame tautos pavidale sudaro tai, 
ką vadiname pilnutinės tautybės vardu. 

Nesunku dar pastebėti kultūros istorijoje, jog, vykstant 
tikrai kultūrinei tautos pažangai, tautybės turinys tampa kas- 
kart visuotinesnis sulig tuo, kaip jos lytis darosi vis individua- 
lesnė. Kultūrinė tautos pažanga savo linkme nurodo, jog pilnu- 
tinė tautybė privalo suderinti visiškąjį lyties individualumą su 
pilnu turinio visuotinumu. "Todėl didieji žmonijos genijai, ku- 
xie visuomet yra kultūrinės tautų pažangos reiškėjai, jungia savo 
kūryboje individualią tautybės lytį su visuotiniu žmogaus dva- 
sios turiniu. Homeras, Platonas, Dantė, Šekspyras, Goethė, Dos- 
tojevskis ir visi kiti didieji žmonijos genijai reiškiasi tam tikra 
kalba, tam tikru tautiniu temperamentu, tam tikrais įpročiais, 
tam tikromis aplinkybėmis, žodžiu tariant, — tam tikra tautine 


88 


lytimi, kuri sudaro juose konkretinį gyvybės pavidalą. Bet tai, 
kas yra juose bendrai žmogiška ir amžina, sudaro tasai giliau- 
sias jų kūrybos turinys, kuris kaipo bendrai žmogiškas, yra sykiu 
visuotinis. Be tautinės individualybės genijui pristigtų gyvybės 
pulso; be visuotinio turinio genijus nustotų tikro žmogaus dva- 
sios platumo. Štai, kodėl kosmopolitas, kuris tevertina vien tau- 
tos turinį ir nepripažįsta prideramų teisių tautinei individualy- 
bei, yra bespalvis žmogus, nesudarąs gyvo asmens tipo; tuo tar- 
pu, kai tautininkas nacionalistas, statąs tautybės lytį aukščiau 
už turinį, yra paprastai siauras ir negilus individas, neįstengiąs 
įžvelgti pro tautybės lytį visuotinio turinio reikalingumo. 


Trečią tad pagrindinę tikro patriotizmo savybę sudaro jun- 
gimas individualinės tautinės lyties su visuotiniu turiniu. Ne- 
sunku net pastebėti, jog šita trečioji patriotizmo savybė plaukia 
savaime iš pageidavimo tautai tikros didybės. Tikra tiek žmo- 
gaus, tiek ir tautos didybė kyla ne iš materialinės lyties, kuri 
yra visuomet apribota, bet — iš dvasinio turinio, kuris iš esmės 
yra neribojamas. Kad apribota lytis ir tarnauja turiniui reiški- 
mosi priemone, vis dėlto jo neapriboja, nes tarp turinio ir lyties, 
kaip kad tarp idėjos ir ženklo, nėra kiekybinės proporcijos. Im- 
kime, pav., meilės idėją. Šita idėja (meilė) reiškiasi rašant pen- 
kiomis raidėmis, tariant — penkiais garsais. Tuo tarpu jos tu- 
rinys jokia prasme neapribojamas nei šitomis raidėmis, nei šitais 
garsais. Meilės turinys ir juo labiau jos klestėjimas žmogaus 
sieloje gali būti tiek pat platus, kaip kad ir pati žmogaus dvasia. 
Tarp meilės dalyko ir meilės žodžio, pasirodo, nėra kiekybinės 
proporcijos todėl, kad tarp jųdviejų tėra vien simbolinio sąryšio, 
kuriuo sutartinai jungiama idėja su ženklu. Mūsų kalboje sim- 
"boliniu meilės ženklu yra žodis „meilė“, vokiečių kalboje tokiu 
ženklu yra žodis „Liebe“, prancūzų kalboje — žodis „Vamour“ 
ir t. t. Visur su lyties individualumu jungiamas yra tas pats 
meilės idėjos turinys, kuris atitrauktas nuo konkretinių aplin- 
kybių turi visuotinės prasmės. 

Tai, kas čia pasakyta dėl vieno tik meilės žodžio, turi ben-- 
dros reikšmės visoms individualinėms tautinio buvimo lytims. 
Tautybės lytis tėra vien ženklas, kuriuo privalo reikštis žmogiš- 
kosios dvasios visuotinumas, ir, kaipo tokia, individuali tautybės 
lytis nėra sau tikslas, bet tik priemonė visuotiniam turiniui reikš- 
tis tautos gyvenime. 

Todėl, kai yra sudaroma tautinio veikimo programa, kuri 
iš tautybės padaro tikslą ir neriša jos su pozityviu gyvenimo 
turiniu, žinokime, jog ji yra padaras to siaurumo bei seklumo, 
kuriuodu yra prigimtu nacionalistų žygiams. Pakanka atsiminti 
rusų „sojuz russkavo naroda“, lenkų „narodowa demokracja“, 
vokiečių „Deutschnationale“, na, ir mūsų kai kurias nesusifor- 
mavusias dar galutinai grupes, kad įsitikintume, jog tautybė, 


= 891 


imama tikslu, o ne priemone, veda žmones prie to dvasinio su- 
bergždėjimo, kuris yra savas nacionalistų prigimčiai. 

Tuo tarpu plati tautinio veikimo programa, pagrįsta tikru 
patriotizmu, privalo visados jungti individualią tautybės lytį su 
visuotiniu žmogaus dvasios turiniu, kaipo ženklą su idėja, prie- 
monę su tikslu. Tik šitoks tautybės supratimas gali apsaugoti 
patriotizmą nuo nacionališko užsimojimo, kuris ji iš tikrųjų iš- 
kraipo ir pažemina. 

Taigi tikram patriotizmui tikiuosi susekęs tris pagrindines 
savybes: yra tai, pirma, išmintinga tautinės savo individualybės 
meilė; antra, pageidavimas savo tautai moralinės didybės; trečia, 
jungimas individualinės tautinės lyties su visuotiniu turiniu. 
Jungiant krūvon visas šitas tris pagrindines savybes galima pa- 
sakyti, jog tikras patriotizmas yra tautinės savo individualybės 
meilė, pagrįsta pageidavimu savo tautai moralinės didybės, ky- 
lančios iš visuotinio žmonių dvasios turinio ir besireiškiančios 
individualinėmis tautybės lytimis. 


11. 


Nustačius, kas yra tikrasis patriotizmas, man dera nusakyti, 
kaip jis privalo reikštis, arba kokios yra jo reiškimosi lytys. 
Čia kyla visa eilė klausimų, kurie man teks paeiliui nagrinėti: 
pirma, kaip reiškiasi tikras patriotizmas atskirame tautos naryje 
atžvilgiu į jį pati? Antra, kaip jis reiškiasi patrioto veikime savo 
tautos atžvilgiu? . Trečia, kokių santykių nustato tikras patrio- 
tizmas tarp atskirų tautų? Ir, ketvirta, kaip atsiliepia žmogaus 
santykiavime su visa žmonija? 

Turint galvoje tikrą patriotizmo supratimą, pigu įspėti, jog 
tikras patriotizmas tiek pačiam patriotui, tiek ir patriotiškai my- 
limai tautai privalo būti tobulėjimo bei kultūrinės pažangos 
veiksnys. Tikras patriotizmas, kaip sakyta, neatskiriamas nuo 
tinkamai suprastos didybės pageidavimo savo tautai; ogi šita 
didybė, kaip žinome, kyla iš visuotinio tautybės turinio, kuris 
apreiškia bendrai žmogiškąjį tautos vertingumą. Čia gali kilti 
klausimas, kas gi iš tikrųjų yra šito žmogiškojo vertingumo tu- 
rėtojas ir veikėjas. Tauta, kad ir vadinama sutelktiniu individu, 
vis dėlto individu tėra vien per panašybę su realiu individu. 
Iš tikrųjų, ją sudaro tas santykių tarp atskirų individų visetas, 
kuris vadinamas visuomenine aplinkuma, kur atskiras asmuo 
randa savo individualybei sykiu ir papildymo ir reiškimosi sri- 
ties. — Tiesa, sociologijoje buvo bandyta ginti teorija, skelbianti 
tautą esant gyvą organizmą. Tačiau niekam iki šioliai nepasise- 
kė šitos teorijos apginti nesugriaunamais argumentais. Faktas 
visados tebelieka, jog reali bei gyva tautos, kaip ir kiekvienos 
kitos sutelktinio gyvenimo lyties, atrama yra gyvas Žmogaus 


90 


asmuo, ir tik atskirų asmenų santykiavimas kuria tai, kas mums 
apsireiškia, kaipo sutelktinio gyvenimo organizmai. - 

Jei tat sakoma, jog tikras patriotizmas turi būti pagrįstas 
pageidavimu savo tautai moralinės didybės, kylančios iš visuo- 
"tinio žmogaus dvasios vertingumo, ar tai tuo pačiu nereiškia, jog 
šitas pageidavimas privalo visų pirma reikštis pačiame patriote, 
kaipo nepalenkiamas pasiryžimas pačiam tobulintis ir savo as- 
menimi patarnauti realia medžiaga savo tautos vertingumo rū- 
mams statyti? — Amor bene ordinatus incipit a se ipso, sako mo- 
ralistai; vadinasi, gerai sutvarkyta meilė prasideda nuo savęs. 
Bet, jei meilė prasideda nuo savęs, tai sykiu žmogui privalu tai- 
kyti visų pirma prie savęs ir tos prievolės, kurių sudaro tinka- 
mai suprasta meilė. Tikrai mylėti save reiškia visų pirma mylėti 
idealinis savo tipas ir stengtis jis realizuoti savo gyvenime. Jei 
mylime save tokiais, kokiais faktinai esame, tai iš tikrųjų mūsų 
savimyla nėra kas kita, kaip paprasčiausias egoizmas. Panašiai, 
yra ir su patriotizmu: jei tikras patriotizmas reikalauja pagei- 
dauti savo tautai moralinės didybės, tai šitas pageidavimas pa- 
čiam patriotui yra visų pirma prievolė stengtis realizuoti pagei- 
daujamąją didybę savo gyvenime bei veikime. Žmogus, statąs 
panašaus reikalavimo savo tautai ir savo tautiečiams, bet ne- 
taikąs jo visų pirma prie savęs, nėra tikras patriotas. 

Žinant šitą patriotizmo reiškimosi taisyklę, kiek žmonių, vie- 
šai besigiriančių savo patriotizmu, turėtų kukliau kalbėt apie 
šitą visuomeninę dorybę! Nurodyta čia prasme patriotizmo pa- 
reigos sutampa su dvasinėmis asmens prievolėmis, ir todėl kalbėti 
apie savo patriotizmą reik su tuo pačiu atsargumu, kaip ir apie 
savo dorybes, nes tikras patriotizmas reiškiasi darbais, o ne šau- 
niais žodžiais ir tuščiais pasigyrimais. 

Tikras patriotizmas, kaip paminėta, yra tobulinimosi ir kul- 
tūrinės pažangos veiksnys ne tik atskiram tautos nariui, bet ir 
visai tautai. Žinoma, ir šitą kartą tobulinimosi ir kultūrinės pa- 
žangos veiksnys tegali reikštis per atskirus tautos narius. Bet, 
jei pirmuoju atveju buvo žiūrėta į asmeninę tautos narių veikimo 
pusę, tai dabar žiūrima į šitą veikimą viešuoju, arba visuome- 
niniu atžvilgiu. 

Patriotizmo reikšmė tautai, iš tikrųjų, pareina nuo to, kaip 
jis reiškiasi tautinės civilizacijos kūryboje. Susipratęs patriotas 
gali turėti vadovaujamos reikšmės aukštesnei intelektualinei 
kultūrai, kuri tik drauge su liaudies kultūra sudaro tautinę ci- 
vilizaciją. Liaudies kultūra, esanti kolektyvinis padaras, kuria 
savaimingu būdu labiausiai individualinę tautybės lytį. Taip, 
pavyzdžiui, susidaro tautos kalba. Aukštesnė intelektualinė kul- 
tūra, esanti šviesuomenės padaras, kuria sąmoningomis atskirų 
asmenų pastangomis visuotinį tautybės turinį. Taip, pavyzdžiui, 
pagaminti didieji tautinių genijų veikalai, kurie visuomet tebe- 
lieka visuotinės žmogaus dvasios paminklai. 


Hai 


Ir štai, tikras patriotizmas, derinąs individualinę tautybės 
lytį su visuotiniu turiniu, pasirodo laikąs savyje demokratizmo 
ir pažangumo pradus. Iš to, kas ką tik buvo pasakyta, galima bu- 
vo pastebėti, jog tautinės civilizacijos kūrimasis iš esmės yra de- 
mokratinis vyksmas, nes jis reikalauja liaudies iš šviesuomenės 
bendradarbiavimo: kolektyvinė liaudies kūryba ir individualinė 
šviesuomenės kūryba susijungia čia vienu solidariu tikslu sukurti 
pilnutinę tautinę civilizaciją, suimančią į save tiek liaudies, tiek 
ir šviesuomenės kultūrą. Tokiu būdu tautinė civilizacija yra toji 
plotmė, kur tur reikštis demokratinis tautos nusistatymas ir ko- 
lektyvinių bei individualinių pastangų solidarumas. 

Gal niekur taip ryškiai nėra išėjęs aikštėn demokratinis tikro 
patriotizmo pobūdis, kaip kad tai yra buvę tautiniame lietuvių 
atgimime. Jei Lietuvos istorijoje lietuvių tautybės nykimas 
buvo aristokratijos išdava, tai, atvirkščiai, demokratizacijos 
vyksmas atnešė Lietuvai tautinį atgimimą, kur ėmė aiškiai reikš- 
tis kolektyvinių liaudies ir individualinių šviesuomenės pastan- 
gų solidarumas. Vadinasi, demokratizmas, kaipo kolektyvizmo 
ir individualizmo sintezė, ir tikras patriotizmas yra iš esmės su- 
rištu viens su antru. 

Nesunku taip pat įsitikrinti, jog panašaus ryšio yra taip pat 
tarp tikro patriotizmo ir pažangumo. "Tautybės meilė, kaip sa- 
kyta, jungia individualinę tautinę lytį su visuotiniu turiniu, 
pagal kurį sprendžiama apie tautos vertingumą. Apribota tauty- 
bės lytis, t. y. kalba, etninis temperamentas, visuomeninė tvarka, 
įpročiai ir t.t., apreiškia apčiuopiamai tai, ko būta ir dar tebėsa- 
ma tautos gyvenime. Tautybės turinys, kaipo neapribotas ir to- 
dėl niekuomet griežtai nepagaunamas, yra tasai dalykas, kuris 
veikiausiai sprendžiamas pagal tai, kas privalo būti. 

Mylėti vien tautinė lytis, reiškia drauge su nacionalistais 
daryti iš tautybės stabą. Mylėti vien tautybės turinys, reiškia 
drauge su kosmopolitais platoniškai gerbti atitrauktą nuo rea- 
laus gyvenimo idėją. Tuo tarpu iš tikrųjų privalu patriotizme 
jungti individualinės tautinės lyties meilė su visuotinio tautybės 
turinio meile. Mylėdami tautinės individualybės lytį, mylime 
visų pirma tai, ko jau būta, t. y. savo praeitį, ir, gal nemažiau, tai, 
ko dabar tebėsama, t. y. savo dabartį. Mylėdami tautinės dvasios 
turinį, mylime visų pirma tai, kas privalo būti, t. y. savo ateitį, 
kuri turi būti nukreipta idealo linkon. 

Nacionalistas, kuris visų pirma myli tautybės lytį, myli 1a- 
biausiai tai, ko būta ir ko esama, ir todėl iš savo prigimties yra 
konservatorius. Kosmopolitas, kuris temyli vien atitrauktą nuo 
tautos gyvenimo turinį, myli labiausiai tai, kas privalo būti, bet, 
"nerišdamas ateities su praeitimi nuosekliu vyksmu, yra iš pri- 
gimties linkęs eiti pervartingo pažangumo, arba utopizmo, keliais. 
Tikras patriotizmas sutaiko šituodu kraštutiniu nusistatymu, 
„jungdamas teigiamąsias praeities tradicijas su tvirtu pasiryžimu 


g — 


nenukrypstamai eiti nuoseklios bei realios pažangos kelių į pil- 
nutinį idealą. 

Tikrai sakant, pažangumas plaukia savaime iš to moralinės 
didybės pageidavimo savo tautai, kuriuo yra pagrįstas tikras 
patriotizmas. Todėl tikra savo tautos meilė neleidžia nurimti, 
matant joje netobulybių ir ydų, ir pasitenkinti tuo, kas yra jos 
gyvenime; ji verčia kovoti su savo tautos silpnybėmis ir netiku- 
siais polinkiais, ją drausminti ir smarkiai net ją paplakti, kai jos 
nukrypimai velka ją iš deramos pažangos kelio. Bet, žinoma, ši- 
tokis savo tautos drausminimas niekuomet neprivalo virsti savo 
tautos denuncijavimu pasaulio akyse, kaip kad yra supratę savo 
prievolę kai kurie tariamieji mūsų patriotai, kurie yra palaikę 
mūsų tautai mirtina nuodėme tai, kad ji yra dar jauna ir galuti- 
nai nesubrendusi, ir skelbia plačiajam pasauliui šitą nesubrendi- 
mo nuodėmę kaip tik tada, kai mūsų tauta veda sunkią kovą už 
nepriklausomą savo buitį. Patriotas turėtų nusimanyti, jog kova 
už tikrąjį savo tautos pažangumą reiškiasi visų pirma ne bergž- 
džia bei išdidžia abstrakcija ir inirtusia kritika savo visuomenės 
atžvilgiu, bet pozityvia kūryba, kuri savo turiniu privalo pakelti 
dorinį tautos vertingumą. Todėl tasai, kas savo opoziciją da- 
bartiniam tautos stoviui teapreiškia vien neigiamuoju būdu, nu- 
sideda sykiu tiek prieš tikrą patriotizmą, tiek ir prieš tikrą pa- 
žangumą. 

Vieną dar uždavinį turi tikras patriotas savo tautos atžvil- 
giu: įis privalo rūpintis savo tautos pašaukimo įvykdymu. Kiek- 
viena tauta galima neribojamai tobulinti, nes dvasinės tautų ga- 
limybės nėra apribotos. Tačiau etninis pobūdis, geografinė pa- 
dėtis, tautinės istorijos vyksmas gamina tautoje tam tikrų po- 
linkių, kurie palengvina atitinkamų galimybių realizavimą. Tam 
tikras kultūrinis tautos nusiteikimas yra jos pašaukimas, kuris 
visų pirma privalu vykdyti patriotinėmis pastangomis, kaipo 
idealinis jos tipas. Tautos pašaukimo įvykdymas ir sudaro pa- 
grindinį kultūrinės jos pažangos uždavinį. Pavyzdžiui, lietuvių 
tauta turi savą tautinį pašaukimą, kuris yra parėjęs nuo jos etni- 
nio rytiško temperamento, geografinės padėties tarp Europos 
Rytų ir Vakarų ir ypatingo jos istorijos vyksmo, kur susipynė 
dviejų pasaulių civilizacijos. Šiandien man netenka ilgiau apie 
tai kalbėti, nes šis dalykas išeina iš mano uždavinio ribų; čia tik 
pripuolamai turiu konstatuoti faktą, kur kitur plačiau nušviestą, 
jog pagal nurodytas mūsų tautinio gyvenimo aplinkybes, mūsų 
tautos pašaukimas yra sutapdyti tautinės mūsų individualybės 
lytyse į harmoningą sintezę dviejų pasaulių, Rytų ir Vakarų, ci- 
vilizacijas. Belgija ir Šveicarija panašiai yra pašaukti sudaryti 
romaniškos ir germaniškos civilizacijos sintezę. Mūsų pašauki- 
mas tuo yra ypatingas, jog vietoje dviejų rivalizuojančių tautų 
civilizacijų tur apimti tautinėje sintezėje dviejų pasaulių, Rytų 
ir Vakarų, civilizacijas. Siekti šitos sintezės pilnutinės tautinės 


— 93 — . 


savo civilizacijos ribose sudaro mūsų tautos uždavinį. Uždavinys 
didelis, nes ir idealas aukštas; gal niekuomet visiškai nepasie- 
kiamas. Bet kaip tik tuo jis ir yra mūsų tautai tikras idealas, 
nes pasiektas idealas, kaip sakoma, yra iš tikrųjų idealas pralai- 
mėtas. Štai kaip aptariamas mūsų tautos pašaukimas kitų tautų 
draugijoje; tuo pačiu statomas jai aukštas uždavinys, o kiekvie- 
nam patriotui — moralinė priedermė sąmoningai vykdyti šitą 
uždavinį kultūrinėje savo kūryboje. 

Trečias klausimas, būtent, kokių santykių privalo nustatyti 
tikras patriotizmas tarp atskirų tautų, duodavo ir tebeduoda pro- 
gos kilti įvairių įvairiausiems nesusipratimams. Kalbėti čia apie 
tikro patriotizmo prievoles šiais sujaudintų tautinių jausmų lai- 
kais reiškia kalbėti apie dalykus, beveik nesuprantamus didžiau- 
siai daugumai žmonių. Ir iš tikro, ar maža gali sužadinti nusi- 
stebėjimų, teigimas, jog tikras patriotas turi prievolės mylėti vi- 
sas kitas tautas, kaip savąją? — Tačiau aš esu pasiryžęs toliau 
ginti šitaip aptariamą prievolę ir įrodinėti, jog ji sutaria su tuo, 
kas buvo anksčiau pasakyta apie tikrąjį patriotizmą, ir jog etika 
tegali pateisinti vien šitaip suprantamą normalų tautų santy- 
kiavimą. 

Atsiminkim visų pirma, jog tauta yra kolektyvus, arba su- 
telktinis, individas, turįs labai reikšmingos analogijos su atskiru 
individu. Tautybė yra tautai tai, kas individualybė — individui, 
arba asmenybė — asmeniui; ir net sutelktinė tautos .individua- 
lybė yra ne kas kita, kaip asmens individualybės išsiplėtimas vi- 
suomeninėje aplinkumoje. Toliau esame matę, jog tai, kas asme- 
niui yra savimyla, tautai yra patriotizmas. Tikra savimyla yra 
idealinio savo tipo meilė, surišta su prievole jį realizuoti savo 
gyvenime bei veikime. Pagal tai tikras patriotizmas yra ideali- 
nio savo tautos tipo meilė, surišta su prievole šitą tipą reali- 
zuoti tautiniame gyvenime bei veikime. Padarę dar vieną žings- 
nį analogiją išplėtojant, gausime vienodą normą santykiavimui 
iš vienos pusės tarp atskirų asmenų, o iš kitos pusės — tarp 
atskirų tautų. Juk aišku, kad visi atskiri vienos ir tos pačios 
rūšies individai naudojasi lygiomis moralinėmis teisėmis. Taip 
kiekvienas asmuo yra visuotinės žmogaus dvasios turinio reiškė- 
jas ir, kaipo toks, naudojasi lygiomis moralinėmis teisėmis su 
bet kuriuo kitu asmeniu. Iš čia eina kiekvienam asmeniui mora- 
linė prievolė mylėti savo artimą kaip patį save. — Panašiai kiek- 
viena tautybė yra sutelktinė individualybė, reiškianti tam tikru 
būdu visuotinį žmonijos turinį, ir todėl naudojasi lygiomis mo- 
ralinėmis teisėmis su bet kuria kita tautine individualybe. Iš čia 
tad susidaro kiekvienam patriotui moralinė prievolė mylėti visas 
kitas tautas, kaip savąją. 

Nusakyta prievolė mylėti visas kitas tautas, kaip savąją, ži- 
noma, dar nereiškia, jog vienos tautos patriotas privalo sykiu bū- 
ti visų kitų tautų patriotu. Patriotizmas, kaip sakyta, yra išski- 


4894 — 


riamoji savo tautos meilė, tam tikra predilekcija, panašiai, taip 
savimyla yra išskiriamoji savęs meilė. Kai sakoma, kad žmogus 
privalo mylėti savo artimą, kaip save, ir patriotas privalo mylėti 
kitas tautas, kaip savąją, tegalima kalbėti ne apie faktiną, arba 
psichologinį, bet apie moralinį tolygumą. 

Štai ką sako apie šitą dalyką Vladimiras Solovjovas, vienas. 
iš žymiausių kalbamojo principialaus nusistatymo gynėjas: 
„Reikalavimas mylėti kitas tautybes, kaip savąją, reiškia ne psi- 
chologinį jausmo tolygumą, bet moralinę valios santykiavimo 
lygybę: aš privalau taip pat pageidauti tikro gėrio visoms tau- 
toms, kaip ir savajai; šita „gero pageidavimo meilė“ yra tolygi 
. jau todėl, kad tikras gėris yra vienintėlis ir neskirstomas. Žino- 
ma, šita moralinė meilė yra surišta ir su psichologiniu supratimu 
bei pamėgimu visų kitų tautų teigiamųjų savybių: pergalėję gera 
valia neprotingą ir tamsią tautinę neapykantą, mes sugebame pa- 
žinti ir gėrėtis svetimomis tautybėmis, ir jos ima mums tikti. 
Tačiau šita „gėrėjimosi meilė“ negali būti tolygi tajai, kurios 
mes jaučiame savo tautai, kaip kad gryniausia savo artimo meilė, 
kuri Evangelijos įsakymu privalo būti etiniu atžvilgiu lygi sa- 
vimylai, niekados negali būti sykiu tolygi pastarajai psicholo- 
giniu atžvilgiu. Aš pats ir manoji tauta turi jau neprarandamos 
pirmenybės, kaipo pradedamasis punktas. Pašalinus šitą nesu- 
sipratimą, baigia Solovjovas, nyksta savaime ir visi rimti prie- 
kaištai, kurių gali būti mūsų principui: Mylėk visas kitas tau- 
tas, kaip savąją“ (VI. Solovjov, Sobranie sočinenij SPB *VIII, 
330—331). 

Suprantamas savaime dalykas, kad prievolė mylėti kitas tau- 
tas, kaip savąją, visai sutaikoma su prigimtąja teise ginti savo 
tautos individualybę ir pateisinamus reikalus visomis teisėtomis 
priemonėmis. Nusižengimas prieš prievolę mylėti kitas tautas, 
kuris paskutiniais laikais pagamino didžiausių katastrofų, yra 
žinomas imperializmo vardu. Kovoti tiek su savo tautos, tiek su 
kitų tautų imperializmu sudaro ne tik teisę, bet ir prievolę kiek- 
vienam tikram patriotui. Bet, žinoma, šita teisėta kova niekuo- 
met negali pateisinti kitų tautų, kad ir priešingai nusistačiusių, 
neapykantos. Net tauta, su kuria kariaujama apsigynimo dėliai, 
privalu mylėti, kaipo savoji, t. y. mylėti jos idealinis tipas ir pa- 
geidauti jai tos moralinės didybės, kuri šitą idealinį jos tipą rea- 
lizuoja tikrumoje. Bet kaip tik šitos tautos imperializmas ir yra 
tasai neigiamasis veiksnys, kuris neleidžia idealiniam jos tipui 
realizuotis tikrovėje, ir su kuriuo privalu kovoti tiek savo tau- 
tybės apgynimui, tiek ir agresyvios tautos susipratimui. 

Pavyzdžiu teesie mums Lenkija, nuo kurios imperializmo 
mums tenka skaudžiai kentėti per visą atgauto mūsų nepriklau- 
somumo laiką. Istorinėje savo praeityje Lenkija gyveno ir plito 
iš dalies sąskaita tų tautų, kurios noroms ar nenoroms patekdavo 
į politinę bei kultūrinę jos orbita. Tai buvo lietuviai, ukrainie- 


— 95 — "ų 


čiai, baltarusiai ir k. Šitų tautų aukštesnieji sluoksniai žymiai. 
nutauto su lenkų tautos nauda ir net suteikė lenkų tautai ne-- 
maža kultūrinių patarnavimų, apleisdami teisėtus savo tautų rei- 
kalus. Rodos, ta aplinkybė, kad viena tauta gauna iš kitų tautų 
naudos, su skriauda net tautinei šitų pastarųjų individualybei, 
negali sudaryti pirmajai jokių politinių teisių nei prie atskirų 
svetimos teritorijos dalių nei prie svetimo suverenumo apriboji- 
mo. "Tačiau atgavusi nepriklausomumą lenkų tauta nenorėjo 
šito suprasti ir faktinus istorinius santykius palaikė juridiniu. 
pagrindu imperialistinėms savo užgaidoms vykdyti. Tuo tarpu 
pradedant naują valstybinį gyvenimą Lenkijai buvo atdaras ki- 
tokis plėtojimosi kelias: ji buvo galėjusi pripažinti pilnas nepri- 
klausomo buvimo teises visoms pavergtosioms buvusios Rusijos 
tautoms ir leisti joms visoms solidariomis pastangomis kurt ir 
tvirtinti nepriklausomas valstybes. Jai tik reikėjo surasti ir pa- 
daryti praktinių išvadų iš to, kad kultūrinė įtaka svetimai tau-- 
tybei dar nesudaro teisės šitą tautybę valdyti. Lenkija šito su- 
prasti neįstengė, vakarykštė vergė pasidarė kitų tautų pavergėja 
ir tuo užnuodijo iš naujo ilgam laikui tautinių santykių atmosfe- 
rą Rytų Europoje. Mano giliu įsitikinimu, būsimam istorikui 
teks konstatuoti, kad lenkų imperializmas, kad ir kariavo su bol- 
ševikais, vis dėlto turėjo palankios veikmės plėstis bolševizmui, 
kuris tarp kitko yra gaivalinga reakcija prieš tautinį imperia- 
lizmą; ir reik spėti, jog visa šių dienų Europos padėtis būtų ki- 
tokia, jei lenkai būtų nuėję nurodytu pageidautinu keliu. Iš. 
kitos pusės nereik būti pranašu, norint iš anksto įspėti liūdną 
lenkų likimą ateityje: tauta, nepadariusi aplink save stiprių drau- 
gų kaimynų ir savo imperialistiniu užsimojimu užgavusi iki gy-- 
vam kaului beveik visas kaimynines tautas, negali nesusilaukti 
savo istorinės Nemezidos. Matant, kaip per jos galvą tiesia sau. 
draugiškas, o jai grumojančias rankas vokiečiai ir rusai, negalima. 
abejoti, jog Lenkija ne tik turės išsižadėti to, ką ji neteisėtai pa-- 
sisavino, bet ir skaudžiai apmokėti savo paklaidas tuo, kas jai 
tikrai priklauso. Žodžiu tariant, Lenkija neišvengiamai eina 
prie katastrofos. Aš čia nespėliosiu apie katastrofos rūšį ir dydi, 
konstatuoju tik jos būtinumą. 

Ar mes, norėdami būti tikrais patriotais, galėsime džiaugtis, 
kai šita katastrofa bus jau įvykusiu faktu? Žinoma, ne. Kaip 
dabar mes turime apgailestauti, kad lenkų tauta yra nukrypusi 
nuo idealinio savo tipo, taip tuomet turėsime apgailestauti, kai 
bus padaryta skriauda tikroms jos teisėms; juo labiau, kad lenkų 
tautos iškrypimas iš tikro jos kelio mums patiems yra pavojin-- 
gas tiek jos puolimu į mus, tiek ir jos tikru teisių įžeidimu sve-- 
tima prievarta. Šitas pavyzdys mums gali tik nurodyti į tai, jog 
gerai suprasti visų tautų reikalai yra solidarūs, ir jog visų kitų 
tautų meilė suderinama su gerai suprastu patriotizmu net tada,. 
kai tautos yra susispyrusios karo stovyje. 


05 


Šitoje vietoje bus taip pat ne pro šalį panagrinėti trumpai 
vadinamąjį tautinių mažumų klausimą, kuris šiais laikais itin 
yra aktualus. Tautines mažumas sudaro tie asmens, kurie, bū- 
dami nuolatiniai krašto gyventojai ir valstybės piliečiai, nepri- 
klauso prie tautybės, kurios yra valstybės piliečių dauguma. 
Apie tautines mažumas negalima kalbėti valstybėse, kurios iš pri- 
gimties neturi tautinio pobūdžio, kadangi jose nėsama vienos ku- 
rios pagrindinės tautybės. Tokios valstybės vadinamos kartais 
„mišriomis tėvynėmis“ (patries mixtes), kurių gryniausiu pa- 
vyzdžiu gali eiti Šveicarija. Lietuvos Valstybėje, kuriai tautinio 
pobūdžio suteikia pagrindinė lietuvių tautybė, prie žymesnių 
tautinių mažumų priklauso žydai, vokiečiai ir lenkai, arba tiesiau 
pasakius sulenkėję lietuviai. Paaštrėję paskutiniais laikais lie- 
tuvių santykiai su šitomis grupėmis ir daro pas mus tautinių ma- 
žumų problemą ypatingai aktualią. Kaip gi iš tikrųjų privalu 
nusistatyti šituo klausimu tikram patriotui? 

Tautybė, kaip žinome, yra viešoji individo reiškimosi lytis, 
ir todėl, gerbdami žmogiškąjį individą apskritai, turime taip pat 
gerbti ir prigimtą jam šitą lytį. Be to, prievolė mylėti kitas 
tautas, kaip savąją, įsako patriotui gerbti kiekviename individe 
jo tautybę. Žodžiu tariant, asmens tautybė yra neliečiamoji jo 
individualybės teisė, ir vesti asimilacijos politiką keno nors at- 
žvilgiu, reiškia patriotui nusižengti prieš šitokią teisę. Tuo tarpu 
joks moralinis nusižengimas negali būti suderintas su tikru pa- 
triotizmu. Panašiai negalima pateisinti patriotiškos politikos 
motyvais siaurinimas politinių teisių piliečiams sudarantiems 
tautines mažumas. Išskiriamoji tautinių mažumų padėtis ne tik 
nėra pateisinama principialiu atžvilgiu, bet dargi, kaip ryškiai 
įrodo istorija, yra kenksminga tiek pačioms tautinėms mažumoms. 
tiek ir globojamai jų sąskaita tautybei, — jau todėl, kad kiek- 
viena neteisėta prievarta demoralizuoja sykiu ir tą, kuris skriau- 
džiamas, ir tą, kuris skriaudžia, ir net šitą pastarąjį demorali- 
zuoja labiausiai. 

Žinoma, negalima neigti, jog kartais tautinių mažumų nusi- 
statymas esti kenksmingas tiek gimtajam jų kraštui ir valstybei, 
prie kurios joms tenka priklausyti, tiek ir pagrindinei tautybei. 
Bet kiek jų veikimas nesudaro įstatais numatytų ir teismo bau- 
džiamų priešvalstybinių nusižengimų, prieš jas nevalia vartoti 
jokių prievartos priemonių. Mes gyvename tuo laiku, kai juridi- 
nis mokslas yra išdirbęs ir principialiai apgynęs teisėtos valsty- 
bės koncepciją, kuri prieš policinę vykdomosios valdžios nuožiū- 
rą yra pastačiusi laiduojamą konstitucinėmis garantijomis teisė- 
tumą. Pagal šitą visuomeninės santvarkos supratimą žmogui 
užleidžiama tam tikrose ribose daryti net laisvai ir nebaudžia- 
mai moralinių nusižengimų. Prie tokių nebaudžiamų nusižen- 
gimų priklauso taip pat nusidėjimai prieš savo tautybę, arba 
prieš patriotizmą, kiek jie neardo tiesioginiu būdu valstybės pa- 


= 197 = 


grindų. Juo mažiau tad galima taikyti juridinių represijų tauti- 
nėms mažumoms, nusistatančioms kenksmingai pagrindinės tau- 
tybės atžvilgiu. Žinoma, tai nereiškia, kad su šitokiu tautinių 
mažumų nusistatymu nėra reikalo kovoti; tik kova privalo būti 
vedama kultūrinės veikmės priemonėmis lygiose teisėtos padėties 
sąlygose. Tikras patriotas, tūrįs garbingos kovos supratimą, ne- 
reikalaus iš savo valdžios surišti ir paguldyti savo priešininką, 
kad paskui galėtų jį brutaliai spardyti. Jis, žinoma, kovos viso- 
mis teisėtomis priemonėmis su kenksmingu tautinių mažumų nu- 
sistatymu, neišeidamas tačiau iš tikslingumo ribų, t. y. nei reika- 
laudamas prideramų joms politinių teisių suvaržymo, nei dary- 
damas negalimą ateity gerą su jomis sugyvenimą. 

Taigi tikras patriotas išvengs atžvilgiu į tautines mažumas 
asimiliavimo pagundos, o kovodamas su kenksmingu jų nusista- 
tymu krašto, valstybės ar pagrindinės tautybės atžvilgiu, reika- 
laus joms lygių teisėtumo sąlygų, kad vestų su jomis kovą fak- 
tinojo tikslingumo ribose. Taip elgiasi žmogus, turįs nusimany- 
mo apie garbingos kovos sąlygas. 

Mažumų klausimas žymiai komplikuojasi, kai tautinę mažu- 
mą sudaro elementai, atkritę istoriniame vyksme nuo pagrindinės 
tautybės ir priešingai jai nusistatę jos kovoje su agresyvia tau- 
tybe, kuriai jie prijaučia. Panašų atsitikimą mes turime Lietu- 
voje, kur vadinamųjų lenkų mažumą sudaro didžiausioje daugu- 
moje ne kas kitas, kaip sulenkėję lietuviai. Iš Lietuvos istorijos 
vyksmo mes lengvai galime patirti, jog sulenkėję aukštieji vi- 
suomenės sluoksniai yra suvaidinę joje nelemtą rolę: jie nedavė 
lietuvių tautai aukštesnės intelektualinės kultūros tautinės in- 
dividualybės lytyse; jie buvo valstybės nepastovumo priežasti- 
mi; jie savo nedemokratiška socialine politika gerokai apardė 
ekonominį krašto gyvenimą; jie yra iki šiolei  trukdomuoju 
veiksniu tautiniam kultūriniam politiniam mūsų atgimimui ir 
dargi savo buvimo faktu tarnauja faktina atrama agresyviems 
lenkų tautos žygiams į Lietuvą, nekalbant jau apie tai, kad jie 
šitiems žygiams dažniausiai prijaučia, o, progai pasitaikius, net 
jiems aktyviai padeda. Pripratimas prie senų tradicijų, ir kul- 
tūrinis bendradarbiavimas su lenkų tauta, padarė tai, kad jie yra 
pamilę išskiriamuoju būdu tautinę lenkų individualybę ir šiai 
pastarajai įprato taikyti patriotinę savo predilekciją. Kai lietu- 
vių tautybė ėmė savo atgimimu vėl reikštis pralaimėtose pozici- 
jose, jie, daugelio Lietuvos nelaimių kaltininkai, pasijuto įžeisti 
tradiciniuose savo įpročiuose ir pakėlė kovos įbalsį už valdomą- 
sias lenkų teises Lietuvoje, lenkiškai tariant už „stan polskiego 
posiadania na Litwie“. Kai paskui jiems nepasisekė įvykdyti 
savo reakcinės svajonės, kadangi atgimimo vyksmas nustūmė juos 
į šalį, kaipo praėjusių laikų reiškėjus, jie pasijuto kankiniais ir 
į savo martirologijos pagrindą įrašė nesąmoningą — būčiau nu- 
sižengęs prieš teisybę pasakęs sąmoningą — renegacijos bei iš- 


Liet. tauta ir jos ugd. 7. 


08. — 


davimo apologiją. Štai liūdnos sulenkėjųsių elementų istori- 
jos esmė. 

Suprantamas savaime dalykas, jog išlaikyti tinkama linija 
atžvilgiu į šitokią tautinę mažumą yra sunkiau, negu paprastai: 
ne taip sunku gerbti lenkų tautybę lenkuose, bet daug sunkiau 
gerbti lenkų tautybę sulenkėjusiuose lietuviuose, kai šita tauty- 
bė atsirado juose negarbingu nutautimo keliu. Lietuvių patrio- 
tui, bendraujant su šitais suklydusiais savo broliais, yra labai 
sunku atsipalaiduoti nuo tam tikro etinio nesigrožėjimo jausmo, 
kuris atsiranda žiūrint į nesąmoningos renegacijos ir nesąmo- 
ningo išdavimo žygius. Bet čia turime skaitytis su dviem daly- 
kais: su asmens laisve ir su patriotizmo prigimtimi. 


Moralinis tautinių teisių gynimas remiasi tuo, kad jos yra 
gyvo asmens teisių praplėtimas visuomeninių santykių aplinku- 
moje. Pagrindą čia sudaro neleistina gyvo asmens teisė nevar- 
žomai reikštis viešumoje tokiu būdu, kaip jam patinka, ir ben- 
drauti su žmonėmis, kurie turi su juo ko nors bendra, kiek, ži- 
noma, šitas reiškimosi ir susibūrimo būdas nėra atkreiptas prieš 
valstybės arba viešosios tvarkos pagrindus ir todėl nėra įstaty- 
mais baudžiamas. "Tuo tarpu moralinis nusidėjimas prieš tau- 
tines prievoles, pavyzdžiui, išsižadėjimas savo tautybės, nėra 
baudžiamas juridinių represijų priemonėmis, nes asmens teisė 
prie individualinės laisvės nusveria moralinę tautos teisę reika- 
lauti iš savo narių patriotizmo. Todėl negalima pateisinti jokių 
juridinių represijų atžvilgiu į nutautusius mūsų elementus, kiek 
jie nenusikalsta bendrų įstatymų baudžiamais nusižengimais. 

Be to, reik nusimanyti, jog juridinės represijos panašiuose 
atsitikimuose ne tik yra nepateisinamos iš principo, bet dargi 
faktinai yra betikslės ir net kenksmingos. Tuo tarpu nacionalis- 
tai niekuomet negali suprasti šitos paprastos tiesos, nes nesuge- 
ba suvokti tikro patriotizmo prigimties. Būdamas tautinės savo 
individualybės meilė, patriotizmas, kaipo toks, yra neįvykdomas 
jokios prievartos priemonėmis. Jokia prievarta žmogus negali 
kitų prispirti jį mylėti. Taip lygiai ir tauta jokios prievartos 
priemonėmis negali sužadinti meilės prie savęs, arba patriotiz- 
mo nutautusiuose elementuose. Čia reik daug kantrumo, daug 
tolerancijos ir išmintingumo, daug kultūrinės kūrybos, o itin 
reik saugotis, kad nebūtų duota jiems tariamojo išsiteisinimo 
proga. 

Kai, pavyzdžiui, sulenkėjusių elementų atstovai buvo įžeisti 
veiksmu mūsų Seimo posėdyje, ir kai ivyko nenaudingas jiems 
aiškinimas neaiškiai suredaguoto Seimo rinkimų įstatymo, — 
kiekvieną kartą mūsų tautos sūnūs palaidūnai aplengvindavo sa- 
vo sąžinę, teisindami savo praeities nusidėjimus minėtais dabar- 
ties įvykiais, o sykiu persiskyrimo atstumas ir antagonizmas 
tarp mūsų tautos ir nutautusių elementų vis didėjo. Jei čia iš 


100 


tikro kas galėjo pasidžiaugti, tai buvo tas mūsų priešas, kurio 
naudai pats nutautimas yra įvykęs. 

Tas pats priešas negalėjo ramiai žiūrėti į mūsų palyginti 
gerus santykius su žydų tautine mažuma. Bet dabar, po nevyku- 
siai sutvarkytų rinkimų į Seimą ir po ekscesų iš pusės nesusi- 
pratusių mūsų visuomenės elementų, šis priešas ir dėl šito su 
aplengvinimu atsiduso. Mūsų priešas gerai nusimano, jog šito- 
kia mūsų vidaus nesantaika silpnina mūsų jėgas, žemina mūsų 
“ moralinį prestižą kitų valstybių akyse ir moraliai atitolina nuo 
mūsų jo okupuotus, žymiai nutautusius, mūsų teritorijos plo- 
tus. Jei šitam mūsų priešui būtų leista užbrėžti mūsų plėtoji- 
muisi pakraipą, tai jis, vadovaudamasis savo nauda, kaip tik 
padarytų mums įtaigos eiti ir toliau paminėtų įvykių krypsniu. 
Tad saugokimės džiuginti savo žygiais mūsų priešą, nes priešo 
džiaugsmas — geriausias įrodymas, jog mūsų žygiai yra nevykę: 
iš tikrųjų jie vykdo ne tą meilę, kuri išgano, bet tą, kuri žudo. 

Tuo tarpu tikras patriotas turėtų čia elgtis kaip tik priešin- 
gu būdu. Jei privalu rūpintis savo tautinių teisių apgynimu, 
tai yra ne mažesnės prievolės vengti įžeidimų tautinių mažumų 
teisėms; ir tikras patriotas itin privalo rūpintis teisingumu šituo 
pastaruoju atžvilgiu, nes jis negali nenusimanyti, jog įžeisti tau- 
tinių mažumų teisės ne tik iš principo neleistina, bet dargi fak- 
tinai kenksminga tai tautai, kuri atlieka negarbingą skriaudė- 
jos rolę. 

Paskučiausiais laikais vėl yra kilusi grįžtamoji aklo naciona- 
lizmo banga, ir joje yra simptominga tai, kad drauge su ja eina 
gretimais lengvabūdis apsiėjimas su konstitucinėmis bei parla- 
mentarinėmis garantijomis. Šito madoje dabar judėjimo vardas 
visiems gerai žinomas — tai fašizmas. Tis pagauna mažai susi- 
pratusius, principų atžvilgiu, bet aktyvius žmones ir stumia juos 
į tautinės diktatūros vajų. Kaip ir bolševikai, fašistai nusižengia 
prieš demokratinės santvarkos pagrindus, ir todėl blaiviai mąs- 
tančiam žmogui negali būti abejojimo, jog jie tuo pačiu ruošia 
sau istorijos pasmerkimą. Praeis mažiau ar daugiau laiko, su- 
byrės tiek bolševikų, tiek fašistų diktatūros ir istorija savo šal- 
to teisingumo ranka lygiai įvertins du liūdnu simboliu: Č—K ir 
numerus clausus. 

Tikras patriotizmas tesuderinamas vien su tikru demokratiz- 
mu ir, kas tai pamiršta, negali būti tikras patriotas. Todėl ko- 
voje su savo tautos priešais tikras patriotas nenusižengs prieš 
demokratizmo principus, bet stengsis iškelti savo tautą į tokį 
ekonominį, politinį ir kultūrinį stovį, kad ji būtų neįveikiama 
savo priešų pasikėsinimams. Sąmoningas ir laisvas kultūrinis 
apsisprendimas ir susitvarkymas, net ne policinė biurokratiškos 
valdžios globa, gali patiekti tikrų laidų buities kovos sėkmin- 
gumui, nekalbant jau apie tai, kad tik šitoks veikimo būdas yra 
vienintelis iš principo leistinas. Laikas jau atmesti žemažiūrių 


— 100 — 


žmonių prietaras, jog ij Sado nusistatymas gyvenime esąs 
nusistatymas nepraktiškas ituo savo teigimu dvasinis aklumas 
solidarizuojasi su tais, kas neišlaiko gyvenimo pagundų ir 
ieško savo brutaliam veikimui teorinio pateisinimo. 

Taigi kultūrinė kūryba — štai, kas geriausiai apšarvuoja 
tautą kovoje su priešais ir ypač su kenksmingai nusistačiosio- 
mis tautinėmis mažumomis. Kiekvienas iš mūsų gali patirti ši- 
tos tiesos tikrumą visuomeniniame gyvenime. Jei esame netei- 
singai žmonių puolami už savo geros valios veiksmus, galime pa- 
sirinkti du keliu: neigiamojo bylinėjimosi ir teigiamojo reiški- 
mosi naudingais darbais. Eidami pirmuoju keliu išaikvosime 
visą savo energiją, nieko neįtikinsime ir galutinai nepaliksime 
jokių pozityvių darbų, kurie mus užtartų prieš istorijos spręsmą. 
Pasirinkę antrą kelią didinsime pozityvių darbų turtą sulig tuo, 
kaip augs neigiamieji mūsų priešų darbai, ir einant šitokiai ko- 
vai, negal neateiti laikas, kada sukrautas mūsų darbų turtas pats 
pratars į žmonių sąžinę ir sudarys teisingą jų pažiūrą apie mū- 
sų vertingumą. 

Panašiai yra ir tautinėje mūsų kovoje už laimingą savo atei- 
ti. Jei, pavyzdžiui, norime pasidaryti nekenksmingas tautines 
mažumas ir net grąžinti suklydusius savo brolius į tautinę pas- 
togę, stiprinkime kultūrinės kūrybos dirvą. Eidami šituo keliu 
negalime anksčiau ar vėliau nelaimėti, ir mūsų laimėjimas bus 
ne laikinas ir iluzorinis, bet pastovus ir tikras. 

Baigdamas, turiu dar šį tą pasakyti apie tikrąjį patriotizmą, 
kaipo asmens derinimą su žmonija per tautos tarpininkavimą. 
Kaip buvo jau matyti pirmiau, savo civilizacijos turiniu tauta 
gali turėti visuotinės reikšmės žmonijos istorijoje. Visa žmo- 
nija, kaipo tokia, neturi savo reiškimuisi individualinės lyties, 
kokia kad yra tautai tautinis individualumas. Todėl asmuo, ku- 
ris, kaipo vienos kurios tautos narys, reiškiasi savo gyvenime bei 
veikime savo tautybės lytimis, prieina prie žmonijos esmės per 
visuotinį tautinės savo civilizacijos turinį. Mylėdamas ne tik 
individualinę savo tautybės lytį, bet ir visuotinį tautinės civili- 
zacijos turinį, tikras patriotas negali nevertinti visuotinių žmo- 
gaus dvasios savybių, o sykiu ir — Žmonijos, kaipo tokios. Na- 
cionalistas, gerbiąs visų pirma ir labiausiai tautinės individualy- 
bės lytį, negali pakilti prie aukštų humanitarinių jausmų, kurie 
apimtų visą žmonijos platumą, nes formalistinis reakcinis jo šo- 
vinizmas teapima paprastai savo tariamuoju patriotizmu tik vien- 
minčių žmonių būrelį. "Tikras patriotas per visuotinį tautinės 
civilizacijos turinį siekia į pačią žmonijos širdį, nes jis nusima- 
no, jog tautybė tobulėja sulig tuo, kaip didėja iš vienos pusės jos 
reiškimosi lyties individualumas, o iš kitos pusės — jos bendro 
žmogiškojo turinio visuotinumas. Žmonijos dvasia nesireiškia 
kitaip, kaip tik per tautinės individualybes, bet todėl ir atskiras 
asmuo negali prie jos eiti kitaip, kaip gerai suprasto patriotizmo 


— 101 — 


žygiais. Šitas patriotizmas liepia susipratusiam asmeniui rū- 
pintis savo tautybės visuotiniu turiniu, ir sykiu mylėti visas kitas 
tautybes, kaip savąją, nes visos tautinės lytys yra pašauktos būti 
žmonijos dvasios nešėjos ir reiškėjos. Iš to aiškėja, kaip tik- 
ras patriotizmas privalo derinti atskiro asmens kūrybą su idealia 
visos žmonijos esme. 

Reik sykiu pripažinti, jog šitokis atskiro asmens ir visos 
žmonijos derinimas įgauna vis daugiau realumo sulig tuo, kaip 
ekonominis, politinis ir kultūrinis tautų bendrabarbiavimas ap- 
sipavidalina organizuotomis lytimis. Istorija apskritai, ir ypač 
paskutinių laikų istorija, pakankamai suteikė mums išrodymų, 
jog, kultūrai žengiant pirmyn, izoliuotas tautų gyvavimas pasi- 
daro vis labiau negalimas. Sulig kultūros pažanga tautų gyveni- 
mas susipina tarp savęs įvairių įvairiausiais ryšiais taip, kad 
šioks ar toks bendradarbiavimas tampa tiesiog neišvengiamas. 
Bet iš kitos pusės reik pastebėti, jog gretimais su šituo vyksmu 
eina kitas vyksmas, kuris stiprina tautinės individualybės jaus- 
mą ir kelia reikalą ginti šitą individualybę nuo neteisėtų pasikė- 
sinimų. Ir čia taip pat pasirodo, jog tautų universalizacija eina 
vienu žingsniu su jųjų individualizacija. Todėl kaipo siektinas 
tikslas, arba idealas, čia tegali būti laisvas ir harmoningas tau- 
tinių individualybių sugyvenimas pasaulinėje tautų sąjungoje. 
Mūsų laikai, kiek jie vadovavosi sveiko instinkto balsu, aiškiai 
užbrėžė šitą idealą, bet pirmasis padarytas šita pakraipa bandy- 
mas taip pat yra toli nuo pilno subrendimo, kaip pirmas vaiko 
kojukės kilstelėjimas nuo tvirtų suaugusio vyro žingsnių. Ta- 
čiau tikėkimės: idealas, turįs realios atramos tikrovėje, negali 
pasilikti bergždžias žmonijos sąmonėje, kad ir pirmasis bandymas 
ji labiau kompromituotų, nekaip gintų. 

Tautinių individualybių bendrabarbiavimas žmonijos visu- 
moje yra reikalingas dar tuo atžvilgiu, jog jokia viena kuri tau- 
tybė negali išreikšti viso žmonijos dvasios turtingumo. Tautinis 
pašaukimas, pareinąs nuo aplinkybių, kuriose tautai teko ir tebe- 
tenka gyventi, stumia ją labiausiai realizuoti savo gyvenime bei 
veikime vieną kurį visuotinės reikšmės uždavinį, bet tuo pačiu 
iš kitos pusės jis tarsi apriboja kultūrinės tautos galimybes. Iš 
čia kyla tautoms reikalas pasidalyti kultūrinės kūrybos darbu, 
taip sakant, specializuotis; bet iš čia taip pat gimsta reikalas pa- 
sidalyti šitokio darbo išdavomis. Tokiu būdu tautinės individua- 
lybės papildo viena kitą ir tik harmoningas jų visetas gali suda- 
ryti tai, ką vadiname visos žmonijos vardu. Todėl tikras patrio- 
tas, eidamas savo tautos pašaukimu ir dirbdamas kultūrinės kū- 
rybos darbą, dirba taip pat visos žmonijos naudai, ogi, naudoda- 
masis tautų bendradarbiavimo vaisiais, naudojasi pats žmonijos 
turtais. 

Taip dalykams stovint, yra neabejotina, jog tikras tautos 
vertingumas privalu matuoti pagal tai, kiek visuotinio turinio 


— 102 — 


arba bendrai žmogiškosios dvasios yra realizuota tautinėse jos 
civilizacijos lytyse. Sulig tuo taip pat matuojama tikra tautos 
reikšmė plačioje žmonijos draugijoje ir moralinis jos įsigalėji- 
mas pasaulyje. Pageidauti šitokio įsigalėjimo tautų šeimynoje 
reiškia padaryti nuosekli išvada iš pageidavimo savo tautai ge- 
rai suprastos didybės. Jei kiekvienas imperialistinis užsimoji- 
mas, paremtas bet kuria prievarta, yra nelygstamai smerktinas, 
tai pastangos vadovauti žmonijai kuriamosios dvasios žygiais ne 
tik yra pateisinamos, bet ir sudaro vieną iš tikro patriotizmo 
reiškimosi lyčių. Tik, deja, šitos pastangos paprastai karikatū- 
rinamos imperialistinių instinktų, kaip kad yra paprastai kari- 
katūrinamas tikros didybės pageidavimas savo tautai. 

Senovės istorija mums duoda ryškių pavyzdžių, rodančių, 
jog dvasinis tautos vadovavimas žmonijai esti kartais atvirkščios 
proporcijos santykyje su materialine jos galybe. Galingoji Ro- 
ma užkariavo mažą Graikiją, bet šitos Graikijos vienas tik Atė- 
nų miestas bene bus daugiau padaręs humanitarinei naujosios 
gadynės kultūrai, nekaip didžioji Romos imperija. Šitos kul- 
tūros dvasiniu lobiu mūsų kultūringas pasaulis nenustoja šiaip 
ar taip tebegyvenęs iki šiolei. Bet dar mažesnė už graikus žy- 
dų tautelė, nepasireiškusi senovėje jokiais materialinės galybės 
žygiais ir taip pat Romos užkariauta, pralenkė net graikus savo 
moraline reikšme naujajai gadynei. Nesuskaitomi milijonai žmo- 
nių dabar, kaip ir per ištisą šimtmečių eilę, teberiša kasdienį sa- 
vo gyvenimą su įvykiais, buvusiais mažojoje Palestinoje žydų 
tautos pašaukimo išdavomis. Štai pavyzdžiai, kaip privalu su- 
prasti savo tautos didybė ir realizuoti šita didybė ne tik vienu 
kuriuo laiku apribotame savo gimtajame krašte, bet visame pa- 
saulyje ir ilgiems amžiams. 

Apie tai ypatingai svarbu nusimanyti mažoms tautoms, nes 
tariant prof. M. de Munnynck'o žodžiais: „Apvaizda rodosi 
esanti atėmusi joms materialinę jėgą, kad jos tesiremtų dvasios 
jėgomis“ („Romuvos“ 2 Nr., 17 p.). Eidami šita pakraipa mes 
ne tik pajėgsime apsiginti nuo savo priešų, bet surasime dar savo 
tikrąją didybę, kuri nebus apribota nei mūsų teritorijos sienomis, 
nei mūsų gyvavimo laiku. — Jei tad turėčiau parinkti mūsų tik- 
ram patriotizmui sintetinį įbalsį, tai, parafrazuodamas Mickevi- 
čiaus Konrado žodžius, tarčiau: 


„Supinkime iš brangios tėvynės gyvą dainelę 
„Ir padarykim iš jos pasigėrėjimą amžiams“. 


Kaunas, 
1923 m. kovo m. 11 d. 


ŠEŠTAS SKIRSNIS. 


Tautinis auklėjimas. ?) 


I. Tautinio auklėjimo supratimas: 1. Tautinio auklėjimo sudėtingu- 
mas. — 2. Organiškas tautinio auklėjimo sąryšis su tarptautiniu. — 3. 
Dorinis tautinio auklėjimo pagrindimas. — II. Tautinis auklėjimas, 
kaipo tautinės lyties realizavimas naujose kartose: 1. Tautiškumas, kai- 
po priešginybė kosmopolitizmui. — 2. Tautos kalba, literatūra ir me- 
nas. — 3. Tautos praeitis ir dabartis. — 4. Tautos kultūrinės tradici- 
jos. — III. Patriotinis auklėjimas, kaipo sudarymas naujose kartose pri- 
deramo nusistatymo į savo tautybę: 1. Gerai suprastas patriotizmas, kai- 
po pagrindinis tautinio auklėjimo tikslas. — 2. Kova su nacionalizmu 
auklėjimo priemonėmis. — 3. Krikščioniškoji etika, kaipo stiprus sin- 
tezės veiksnys tautybės klausime. — IV. Nacionalinis auklėjimas, kaipo 
nauių kartų ruošimas kultūriniams uždaviniams, kurių išsprendimu tau- 
ta tampa nacija: 1. Naujų kartų ruošimas aktualiems tautos uždaviniams. 
— 2. Naujų kartų ruošimas pagrindiniam tautos pašaukimui. — 3. Neiš- 
vengiamas perėjimas nuo tautinių prie anttautinių kultūrinių žmonijos 
uždavinių. 


[- 


1. — Tinkamas tautinis auklėjimas mūsų laikais darosi vis 
svarbesnis sulig tuo, kaip pasaulinio karo sužadintas ir neteisingų 
taikos sutarčių maitinamas agresyvus nacionalizmas, zoologinis 
savo pagrindu ir patologinis savo reiškimusi, vis smarkiau gresia 
civilizuotam pasauliui visišku subarbarėjimu. Tokiose aplinky- 
bėse suprasti, koks privalo būti tikras tautinis auklėjimas, ir kaip 
jis privalo būti realizuojamas naujose kartose, yra tiesiog išga- 
nymo įsakymas. Reik betgi iš pat pradžios pasakyti, kad tai 
nėra lengvas dalykas akivaizdoje to sudėtingumo ir daugiapras- 
miškumo, kuriuo pasižymi tautinio auklėjimo sąvoka. 

Paprastai net žmonės nespėja, kiek yra komplikuota tautinio 
auklėjimo problema. 'Tautinis auklėjimas, plačiai suprastas, 
apima daug dalykų, nors ne visi jie vaidina lygią rolę naujųjų 
kartų ugdyme. Nėra abejonės, kad tautinio auklėjimo pagrindi- 
nis uždavinys yra tautos ugdymas atitinkamų naujų kartų auk 
lėjimu. Šis uždavinys yra tinkamai išsprendžiamas vien tada, 
kai naujose kartose yra realizuojama aukščiausiame laipsnyje in- 
dividualinė tautybės lytis, kai jos yra tinkamai nuteikiamos tau- 
tybės atžvilgiu, ir kai jos yra paruošiamos visiems tautos užda- 


*) Spausdinta 1932 m. „Židinio“ 3 nr. 221—239 p. 


— 104 — 


viniams spręsti ir vykdyti. Jei tautinis auklėjimas apima visą 
nusakytų ugdomųjų pareigų plotą, tai tautišku auklėjimu galima 
specialiai vadinti individualinės tautinės lyties realizavimą nau- 
josiose kartose, patriotiniu auklėjimu — naujųjų kartų nutei- 
kimą tautybės atžvilgiu ir nacionaliniu auklėjimu — naujų kartų 
paruošimą tautos uždaviniams, kurių išsprendimu tauta tampa 
nacija. 

Kai kas yra linkęs vadinti tautinį auklėjimą patriotiniu auk- 
lėjimu, bet, kaip matome, šis pavadinimas iš tikrųjų tautinį 
auklėjimą susiaurina nepateisinamu būdu, nes tautinis auklėji- 
mas yra tautos ugdymas įkūnijant naujose kartose individuali- 
nes tautines lytis, sudarant jose patriotišką nusistatymą savo 
tautybės atžvilgiu ir paruošiant jas aktualiems tautos uždavi- 
niams ir jos pašaukimo realizavimui kultūringų tautų Šeimoje. 

2. — Kaip individualinis auklėjimas turi būti nuolatos ko- 
riguojamas ir papildomas visuomeniniu auklėjimu, taip lygiai 
tautinis auklėjimas nuolatos koriguotinas ir papildytinas tarp- 
tautiniu auklėjimu. „Tikras tautinis auklėjimas, sako Forste- 
ris, tegali klestėti vien tampriausiame sąryšyje su tarptautiniu 
auklėjimu ir atvirkščiai“ (Politische Ethik und politische Pi- 
dagogik, 477 p.). 

Tarptautinis auklėjimas ruošia naujas kartas harmoningam 
tautų sugyvenimui ir vaisingam bendradarbiavimui visos žmoni- 
jos naudai. Jei tautinis auklėjimas nebūtų lydimas ir papildo- 
mas šitokiu tarptautiniu auklėjimu, naujosios kartos arba visai 
nebūtų paruoštos tarptautiniam bendravimui, arba, įgavusios 
netinkamą nusistatymą į kitas tautas, šitą bendravimą ir bendra- 
darbiavimą padarytų negalimą, arba bent žymiai apsunkintą. 

Tarptautinio auklėjimo nebuvimas ne tik yra žalingas tautų 
sugyvenimui, bet ir tai tautai, kuri tepasitenkina vien tautiniu 
auklėjimu.  ,„,„Kosmopolitas, sako F6rsteris, žino viską, bet ne- 
supranta nieko. Taip pat paprastas apribotas nacionalistas nie- 
kados neistengia savo tautos giliausios vertės ir būdo taip aiš- 
kiai ir iš pagrindų pagauti, kaip tasai, kas yra su meile atsily- 
ginęs tam, kas svetima, — ir dabar tikrai nusivokia, ką reiškia 
tėvynė ir tautybė“ (ten pat, 477 p.). Tyrinėjant tautinio ir tarp- 
tautinio auklėjimo klausimus, nuolatos „yra jaučiamas organin- 
gas jų dviejų sąryšis, priklausomumas ir savitarpis veikimasis. 
Tik jų dviejų realizavimas deramoje harmonijoje tegali suda- 
ryti reikiamą perspektyvą vertinant tautos ir žmonijos reikalus. 

Tik tada gali būti atstatyta, kaip išsireiškia Forsteris, „tei- 
singa pusiausvyra tarp ištikimybės savai tautai ir ištikimybės 
universaliam žmogaus dvasios paskyrimui“ (ten pat, 478 p.). 

3. — Iš Forsterio paskutinio išsireiškimo nesunku paste- 
bėti, kad tiek tautinis, tiek ir tarptautinis auklėjimas remiasi į 
dorinį pagrindą ir todėl abudu esmine savo dalimi ieina į dorinį 
auklėjimą. Ir iš tikro tautinis auklėjimas turi savo pagrindiniu 


— 105 — 


uždaviniu nustatyti prideramą žmogaus santykiavimą su savo 
tauta, tuo tarpu kad tarptautinis auklėjimas nustato žmogaus 
santykiavimą su kitomis tautomis ir su visa žmonija. Prideramo 
santykiavimo nustatymas tarp žmogaus iš vienos pusės ir tokių 
kolektyvų, kaip tauta arba tautų draugija, iš antros pusės, yra 
doros dalykas, nors šitas santykiavimas gali turėti, ir paprastai 
turi, taip pat grynai emocionalinį pagrindą, kuris susidaro anks- 
čiau, kaip bet kuris sąmoningas nusistatymas šituose dalykuose. 
Bet kaip tik todėl, kad žmogaus 'santykiavimas su savo ir kito- 
mis tautomis gali būti instinktų, emocijų, simpatijų ir antipa- 
tijų veikimas, labai svarbu įnešti į jį dorinį pradą, kuris galėtų 
jį normuoti pagal aukštesnius racionalinius principus. 

Reik net pripažinti, kad tik tada žmogaus santykiavimas su 
savo ir kitomis tautomis įgauna tvirtą ir patikimą pagrindą, kai 
jis yra pagrįstas doriniais principais ir atremtas į išlavintą būdą. 
Pavyzdžiui, patriotizmas tik tada yra patikima ir tikrai teigiama 
pajėga, kai jis nėra emocionalinių motyvų nuolat blaškomas ir 
mėtomas į kraštutinius nusistatymus kaip tik todėl, kad jis yra 
tapęs moraline dorybe, apšviesta proto argumentais ir susti- 
printa valios galia. Žodžiu tariant, dorinis tautinio auklėjimo 
pagrindimas ne tik atitinka šito auklėjimo esmę, bet ir griež- 
tai yra privalomas atžvilgiu į tuos tikslus, kurių jis turi siekti. 

Tautinis auklėjimas, kaip galima buvo pastebėti, turi tris 
pagrindinius uždavinius, būtent: pirma, ikūnyti jaunose kartose 
individualinę tautinę lytį, antra, sudaryti jose patriotišką nu- 
sistatymą į savo tautybę, ir trečia, paruošti jas tautos uždavi- 
niams. Jei žmogus nesijaučia moraliai surištas su tautine savo 
lytimi, jei jo patriotizmas nėra normuojamas dorinių principų 
ir jei jis nejaučia dorinės pareigos tarnauti savo tautos užda- 
viniams, — negali būti kalbos apie tautini jo susipratimą bei, 
išsiauklėjimą. 


ž1, 


1. — Tautinis auklėjimas, kaip žinome, visų pirma turi 
būti tautiškas auklėjimas ta prasme, kad jis turi suteikti nau- 
joms kartoms tobuliausiam laipsnyje tą tautinę lytį, kuri išski- 
riamai charakterizuoja savo tautą, palyginant su visomis kitomis 
tautomis. Jei galime įsivaizduoti tautą be teritorijos, be vals- 
tybės ir net be savo kalbos, tai vis dėlto negali būti tautos be 
šiokios ar tokios, pilnesnės ar siauresnės, sutelktinės indivi- 
dualybės, kuri išskiriamai ją charakterizuotų palyginant su kito- 
mis tautomis. Tautos individualybė turi labiausiai formalinį 
pobūdį ir glūdi visų pirma tame, kokiomis individualinėmis 
lytimis reiškiasi tautos kolektyvas. Normaliai tauta jungia sa- 
vyje ir tam tikrą teritoriją, kuri su visomis savo fizinėmis, an- 
tropogeografinėmis ir kultūrinėmis ypatybėmis sudaro tėvynę, 


— 106 — 


ir tam tikrą politinę piliečių organizaciją, kuri sudaro atskirą 
nepriklausomą valstybę, ir tam tikrą sutelktinę individualybę, 
kuri paprastai apima ne tik atskirą kalbą, bet ir etnines tem- 
peramento ypatybes, savotišką istorinį likimą, kultūrines tradi- 
cijas ir kitas charakteringas kokybes. 

„Nacija, sako Gessenas, yra... savotiškas tautos gyvenimo 
stilius, forma, kurią savaime įgauna tautos kūryba, pakreipta 
į bendrai žmogiškų kultūrinių uždavinių sprendimą... Ne ma- 
terialinis tautos buvimo „kas“, bet formalinis, „kaip“ sudaro 
tautinį jos būdą. Todėl taip beprasmiška imti naciją tikslu 
asmens ir tautos kūrybai... Nacija yra ne rūpesčio padaras, 
bet savaimingas vaisius pastangų, pakreiptų į anttautinių tikslų 
atsiekimą“ (Osnovy pedagogiki, 334 p.). Tai, ką čia Gessenas 
vadina nacijos vardu, yra tauta aukštesniame savo kultūrinio iš- 
sivystymo laipsnyje, būtent, tauta, išėjusi iš savo pirmykščio 
užsiskleidimo stovio ir atsiekusi garbingą kultūrinę padėtį kul- 
tūringų tautų draugijoje. 

Taigi tautiškumas reiškiasi kultūrinės kūrybos stiliuje, ar- 
ba lytyje. Jis sudaro formalinę kultūros pusę, bet ne šitos kul- 
tūros turinį. Šituo atžvilgiu jis yra priešingybė kosmopolitiz- 
mui, kuriam rūpi visų pirma ir net išskiriamai kultūros turinys. 
Jei yra beprasmiška statyti tikslu kultūros lytį, tai yra nerealu 
ir netikslinga tesirūpinti vien kultūros turiniu, nes žmonijos 
istorijoje nesti kultūros be šiokios ar tokios lyties. Maža to: 
žmonijos istorija mus pamoko, kad vertingiausias kultūrinis tu- 
rinys visados buvo ir yra surištas su ryškiausia tautine lytimi. 
Tautinė lytis universaliam kultūros turiniui ne tik yra visai 
neišvengiama, bet ir būtina priemonė. Individualinė tautinė Iy- 
tis tuo ir yra tikrai vertinga, kad ji yra būtiname funkcionali- 
niame sąryšyje su universaliu kultūros turiniu. Žmonija, kaipo 
tokia, neturi savo reiškimuisi individualinės lyties; čia jai pa- 
tarnauja tautinės lytys, kurios tuo pačiu įgauna tam tikra pras- 
me visuotinės reikšmės. Jų kosmopolitiškas paneigimas galų 
gale atsigręžia prieš patį kosmopolizmą, linkusį vertinti vien 
bendrai žmogiškąjį kultūros turinį. 

Fichtė pirmas įžvelgė tautinio lavinimo problemą formali- 
niame tautos santykiavime su ateinančia jai iš šalies kultūra. 
Šiuo klausimu Gessenas, visai teisingai eidamas Fichtės nuro- 
dyta linkme, gina individualini tautos savabūdiškumą: „Kaip 
dorinio auklėjimo uždavinys yra apsaugoti atskiro asmens sa- 
vabūdiškumą ir laisvę, betarpiškumą ir pilnatvę išviršinės kul- 
tūros pasisavinime, taip lygiai ir tautos lavinimo uždavinys yra 
neleisti, kad ateinančios iš šalies kultūros spaudimas persvertų 
kūrybinių jos pastangų laisvą savabūdiškumą ir suardytų išvidi- 
nę jos pilnatvę“ (O. c., 327 p.). Tautiškas auklėjimas, įeinąs 
atskira dalimi į plačiai suprantamą tautini auklėjimą ir turi sa- 
vo specialiu uždaviniu apsaugoti tautos savabūdiškumą ir išvi- 


— 107 — 


dinę laisvę neišvengiamajame svetimų kultūrinių laimėjimų pa- 
sisavinime.  F6rsteris net paaiškina, kaip tautiniu auklėjimu 
šitas tautos apsaugojimas yra pasiekiamas: „Tautinis auklėji- 
mas, sako jisai, mums yra reikalingas be abejo ta prasme, kad 
atskiras žmogus privalo įsišaknyti pagrindiniame naturaliai duo- 
tame ir istoriškai išsivysčiusiame savo tautos būde, kuo tiktai 
taip pat jo niūosava būtybė pasiekia pilno pasireiškimo. Tiktai 
ten, kur duotasis tautinis savotiškumas sumaniai yra saugojamas, 
apvaisinantieji svetimi pradai gali būti asimiliuojami be pavo- 
jaus savo tautos gyvenimui. Toks tautinės individualybės rea- 
lizavimas atskiro žmogaus viduje pasiekiamas ne tiesioginiu ir 
tendencingu veikimu, bet tik su pagalba gilaus susigyvenimo 
su klasiškais savo tautos sielos kūriniais“. (O. c., 484 p.). 

Su kokiais gi tautos sielos kūriniais susigyvehimas laiduoja 
geriausią tautinės individualybės įkūnymą naujose kartose? 

2. — Negali būti abejonės, kad tautos kalba yra ryškiausias 
tautos dvasios kūrinys, kuris geriausiai charakterizuoja tautos 
individualybę. Kaip buvo jau užsiminta, tauta gali neturėti 
atskiros savo kalbos, dėl to ji dar nenustoja buvusi tauta su tam 
tikra individualybe; bet, šiaip ar taip, kalba yra brangiausias 
tautinės individualybės turtas. 

Kalba yra sutartųjų ženklų sistema, su kurios pagalba yra 
reiškiama žmogaus mintis. Tuo minties reiškimo būdas turi 
svarbos ir pačiai žmogaus mąstysenai. Kalba, kitaip tariant, 
grįžtamuoju būdu tampa mąstymo įrankiu. Ji todėl, vieną kartą 
susidariusi, nuteikia atitinkamai vėlesnes kartas į tam tikrą mąs- 
tymo būdą, savą tik vienos tautos žmonėms. Aišku po to, ko- 
kios didelės reikšmės tautiškam auklėjimui turi įsigyvenimas 
į savo kalbos dvasią, jos tobulas pasisavinimas ir įgudimas jąja 
tiksliai ir gražiai reikštis. Su gimtąja kalba žmogus pramoksta 
tautiškai reikštis pagal savo tautos individualumą. Be to, ir 
tai labai svarbu, per kalbą žmogus sutampa su ta nenutrūkstama 
kartų eile, kuri sudaro tautą praeityje, dabartyje ir ateityje. 
Kalba labai realiu būdu riša gyvenančias įvairiais laikais ir įvai- 
"riose vietose kartas ir padaro jas dalyviais viename bendrame 
kultūrinės kūrybos vyksme. „Kalba, sako prof. Dėvaud, yra 
tarpasmeninio išsiskėtimo (diffusion interpersonnelle) įrankis 
ne tik tarp individo ir jo aplinkumos, bet ir tarp šito individo 
ir ištisos jo bočių eilės su elitu tųjų, kurie mąstė, mylėjo, verkė 
šita kalba“ (A propos de la Mation Wettstein. — Rėflexions sur 
VEducation patriotigue 28 p.). 

Kalbos gyvas organizmas yra tautinės kultūros saugotojas 
ir tarpininkas jai einant iš kartos į kartą. „Gimtoji kalba, sako 
Gessenas, kurioje susikristalizavo tautos kultūrinės kūrybos 
atsiekimai, viltys ir lūkesčiai ir kuri pasisavinama be mokymosi 
pastangų visai naturaliai, taip sakant, su motinos pienu, yra ta- 
sai naturalus mediumas, kuriai tarpininkaujant ir pati kultūra 


— 108 — 


pasisavinama ne kaipo įsigyjama mokymosi pastangomis, bet, 
kaipo prigimtoji“ (O. c., 335 p.). 

Žinoma, kalbos tarpininkavimas perteikiant tautinę kultūrą 
iš kartos į kartą įvyksta labai primityviame laipsnyje, jei jis 
neišeina iš šeimos ir jos tradicijų ribų. Kalba įgauna tikrai 
didelę kultūrinę rolę, kai su ja yra jungiamas tautosakos ir lite- 
ratūros mokslas. Tik sąryšyje su tautosaka ir literatūra žmonių 
mąstysena ir pasaulėžvalga įgauna tą savotišką pobūdį, kuris 
charakterizuoja tautinę individualybę. Žodinis menas gali būti 
tautiškas keleriopu atžvilgiu, būtent: ir tuo, kad jis yra reiškia- 
mas tautine kalba; ir tuo, kad jam yra imami tautiniai motyvai; 
ir, pagaliau, tuo, kad šitie motyvai traktuojami tautišku, t. y. 
visai savotišku, būdu. Nestebėtina todėl, kad žodinis menas, be- 
sireiškiąs tautosakoje ir literatūroje, turi didžiausios reikšmės, 
realizuojant tautinės individualybės lytį naujose kartose. 

Kitos dailiojo meno rūšys, kaip architektūra, liaudies me- 
nas, skulptūra, lipdyba, tapyba ir t. t., turi taip pat nepasku- 
čiausią rolę tame uždavinyje, nes menas kaip tik yra sugesty- 
vus formaliniu savo momentu ir todėl įteigia visai sąmoningai 
tautišką stilių naujoms kartoms. Čia, tiesa, nėra to stipriausio 
tautiškumo veiksnio, kuriuo yra gimtasis tautos žodis, bet vis 
dėlto bet kuris tautiškas menas yra vienas iš stipriausių tautiško 
auklėjimo priemonių, kadangi jame tautinė lytis reiškiasi kon- 
kretiniais pavidalais. 


3. — Tautiškam auklėjimui turi toliau didelės reikšmės savo 
tautos praeities ir dabarties pažinimas. Nieks negali įsigyti 
tautinio susipratimo ir sąmoningo nusistatymo, nesusipažinęs 
su savo krašto ir tautos istorija, neįsigilinęs į tautinės kultū- 
ros susidarymą ir išsivystymą, nenusimanąs apie savo tautos, 
krašto ir valstybės padėti geografiniu, ekonominiu, politiniu ir 
šiaip jau visuomeniniu atžvilgiu. Tautos sūnus, tėvynės gyven- 
tojas ir valstybės pilietis harmoningai susigyvena viename as- 
menyje tik tada, kai tautos, krašto ir valstybės pažinimas pa- 
deda sąmoningai susiprasti ir racionaliai nusistatyti visais tau- 
tinio gyvenimo klausimais. 

Toks patrioto nusistatymas visais tautinio gyvenimo klau- 
simais yra tautiškos individualybės apraiška, kuri skiria vienos 
tautos žmones nuo kitų tautų žmonių, kaipo individualinė jų 
žymė. Nestebėtina, jei šitokį patrioto nusistatymą charakteri- 
zuoja ypatinga predilekcija savo tautos, krašto ir valstybės rei- 
kalams. Tai yra visai naturalu, nes yra surišta su pačia dalyko 
esme. Čia tik yra labai svarbu ir net griežtai privalomas tei- 
singas savo tautinės praeities ir dabarties įvertinimas bei spren- 
dimas.  Patriotizmas ne tik nereikalauja apakimo akivaizdoje 
savo tautos reikalų, bet dar įsako matyti visą tiesą, liečiančią 
savo tautos praeitį ir dabarti. Bet kuris tautinės istorijos ar 


— 109 — 


dabartinės tautinės padėties suklastavimas negali būti suderin- 
tas su tikro patriotizmo reikalavimais. 

„Vienas labai svarbus tautinio auklėjimo uždavinys, sako 
Forsteris, glūdi sugebėjime jungti istorijos moksle savo tau- 
tos meilę su griežtu tiesumu. Tai yra reikalinga visų pirma iš 
atžvilgio į tautinį auklėjimą, nes šis reiškia ne tik tautinių jaus- 
mų žadinimą, bet ir dar daugiau — šitų jausmų suderinimą 
su dorinės sąmonės visuma... Tikras vyriškumas privalo taip 
pat vesti prie drąsaus savo tautos pažinimo ir pakaltinimo... 
Kiekviena patriotiško istorijos suklastavimo rūšis sužaloja vy- 
riškąjį charakterio pradą, — tiesumo ir nesutepto taurumo 
pradą, nes pataikavimas savo neblaivumui perveria palaipsniui 
visą sielos gyvenimą“ (O. c., 479—48 p.). Savaime aišku, kad 
nesugebėjimas blaiviai žiūrėti į tautos gyvenimą neleidžia matyti 
tikrų tautos uždavinių ir anksčiau ar vėliau baudžia tą tautą, 
vardan kurios buvo išsižadėta tiesumo ir teisingumo. 

4. — Vienas iš reikšmingiausių tautiško gyvenimo faktų 
yra nenutrūkstamų kultūrinių tautos tradicijų žengimas iš kar- 
tos į kartą ir augimas tokiu būdu kultūrinio paveldėjimo, kuris 
su kiekviena karta vis labiau turtėja ir įvairėja. "Toks kultū- 
rinio tautos paveldėjimo žengimas per tautos kartas įgalina 
ilgą kartų eilę pažangiai dirbti bendriems tautiniams uždavi- 
niams ir visų pirma tautinio pašaukimo realizavimui tautos gy- 
venime. Kultūrinės tradicijos drauge su geografinėmis krašto 
ypatybėmis, etninėmis tautos savybėmis, istorijos vyksmo savo4 
tiškumu apsprendžia tautos kultūrinį tipą, kurs pagal savo pri- 
gimtį yra pašauktas realizuoti žmonijos gyvenime atitinkamą 
uždavinį, turintį visuotinės reikšmės. 

Iš čia jau matyti, kokios didelės reikšmės turi tautos kul- 
tūrinės tradicijos tautinei individualybei ir kaip svarbu yra jos 
įgyvendinti naujose kartose, kad šios pilnai įkūnytų savyje tau- 
tinės individualybės lytį ir įstengtų atsiliepti į gyvastingus 
tautos uždavinius. Branginimas ir ugdymas kultūrinių tradicijų 
anaiptol nereiškia sustingusio konservativizmo, kuris stabdo gy- 
vesnę tautos pažangą prie naujų kultūrinių laimėjimų. Kultū- 
rinių tradicijų branginimas yra būtina sąlyga kiekvienai racio- 
naliai kultūrinei pažangai, nes tik ta pažanga yra tikrai patvari, 
kuri nuosekliai sintetizuoja praeities laimėtus kultūrinius tur- 
tus su dabarties laimėjimais. Istorija pakankamai iškalbingai 
įrodo, kad tik ta pažanga tegali pateisinti save, kuri ėjo iš 
praeities į ateitį per dabartį organingos priklausomybės 
„keliu. 

„Gyvenimas, nuolatai iš naujo prasidedąs kartų eigoje, sako 
Dėvaud, palaiko betgi pagrindinę vienybę. Dabartis, jei ir nėra 
praeitis ir jos nekartoja, yra vis dėlto praeities sąlygojama; ji 
remiasi praeitimi, kad šią pratęstų... Dabarties karta nusivokia 
pati ir įgauna savo uždavinio supratimą vien tada, kai ji studi- 


— 110 — 


juoja ir pasisavina savo rasės ir nacijos praeitį Dabartinės 
gadynės prasmė tegali išeiti aikštėn vien praėjusių amžių pa- 
žinime. Auklėjimo misija yra kaip tik padaryti einančią kartą 
sąmoningą savo pašaukimo atžvilgiu ir jai parodyti praeityje 
dabarties pareigas ir realizuotinus ateityje uždavinius“ (O. c., 
10—11 p.). Tasai paslaptingas sąryšis, kuris jungia mus pa- 
garbos ir meilės ryšiais su mūsų bočiais, psichologiškai pagrin- 
džia kultūrines mūsų tradicijas, pašauktas vaidinti tvirto tautinės. 
kūrybos pagrindo rolę. 


III. 


1. — Jei tautiškas auklėjimas, apie kuri iki šiolei kalbėta, 
turi savo uždaviniu realizuoti naujose kartose individualinę tau- 
tybės lytį, tai patriotinis auklėjimas turi sudaryti jose prideramą 
nusistatymą į savo tautą ir jos reikalus. Patriotinis auklėjimas 
yra centrinė tautinio auklėjimo dalis ir todėl jam privalu skirti 
ypatingas dėmesys, kalbant apie tautinio auklėjimo dalykus. 

Pagrindinis nusiteikimas, kuris yra patriotinio auklėjimo 
siekiamas, kaipo šio svarbiausias tikslas, yza, savaime aišku, pa- 
triotizmas. Nuo patriotizmo supratimo, Kaki susidaro pats auk- 
lėtojas, ir koki tuo pačiu sugestionuoja naujoms kartoms, pareina 
grindžiamoji viso tautinio auklėjimo linkmė. Kas tad yra pa- 
triotizmas ir kaip reik jis ugdyti žmonėse? 

Patriotizmas, neabejojamai, yra savo tautos meilė. Bet my- 
lėti savo tautą galima tinkamai ir netinkamai. Galima mylėti 
savo tautą už tai, kad ji yra didelė, galinga ir turtinga, bet ga- 
lima jinai mylėti tiktai už tai, kad ji yra sava. Gerai suprastas 
patriotizmas reikalauja mylėti savo tautą visų pirma todėl, kad 
jinai yra sava ir tuo pačiu nieku kitu nepakeičiama. Panašiai 
vaikas myli savo motiną visų pirma todėl, kad jinai yra jojo 
motina, sava, individualiai nepakeičiama. Šitokis individualinis 
tautos nepakeičiamumas ir yra priežastis to, kad tikras patrio- 
tizmas yra visų pirma tautinės individualybės meilė. "Tautinė, 
individualybė mylima ne dėl kažkokių ypatingų vertybių, bet 
dėl jos pačios, kaipo tokios. Žodžiu tariant, patriotizmo pa- 
grinde nėra jokio savanaudiškumo jausmo; tai yra jausmas, ne- 
suinteresuotas jokiais materialiniais sumetimais, — jausmas, ku- 
ris, priešingai, dažnai Uu didelių materialinių ir mora- 
linių aukų. 

Užtat gerai suprasta meilė negali abejingai susiderinti su 
mylimo objekto netobulumu. Tikra meilė verčia pageidauti my- 
limam objektui gerai suprastos didybės. Todėl ir patriotizmas 
verčia mus pageidauti gerai suprastos didybės savo tautai. Ši 
patriotizmo intencija yra labai opi ir pavojinga ta prasme, kad, 
nukreipus didybės pageidavimą netinkama linkme, patriotizmas 
labai lengvai gali virsti savo priešginybe. Racionalu ir teisinga 


— 111 — 


yra pageidauti savo tautai materialinės didybės tik objektyvinio 
teisingumo ribose, tuo tarpu kad ne tik yra leista, bet ir pri- 
valoma pageidauti savo tautai maximum dvasinės didybės, kuri, 
kaipo tokia, negali sueiti į konfliktą su kitų tautų teisėmis. 
Paparastai vadinamųjų patriotų rūpinamasi visų pirma maksi- 
maline materialine didybe ir pamirštama apie prievolę rūpintis 
dvasine tautos didybe. 

Dvasinė tautos didybė pareina nuo to, kokio moralinio, inte- 
lektualinio ir estetinio turinio yra pripildoma individualinė tau- 
tybės lytis. Tautinė lytis tėra vien formalinė priemonė visuo- 
tiniam žmogiškosios dvasios turiniui reikštis. Tikras patrio- 
tizmas ir ragina realizuoti visai individualinėje tautybės lytyje 
visuotinį turinį, nes tautinė lytis negali būti imama, kaipo tokia, 
Žmogaus gyvenimo tikslu. Paprastai tautybės lytis yra bran- 
ginama, kaipo tikslas, ir sykiu yra pamirštama, kad jinai įgauna 
tikros vertės tik sąryšyje su tuo turiniu, kuris joje yra rea- 
lizuojamas. 

Suvedant krūvon nusakytąsias gerai suprasto patriotizmo 
žymes, gaunama, kad patriotizmas yra tautinės savo individua- 
lybės meilė, pagrįsta pageidavimu savo tautai dvasinės didybės, 
kylančios iš visuotinio žmogaus dvasios turinio ir reiškiančios 
save individualinėms tautybės lytimis. Jei šitaip suprastas pa- 
triotizmas visados turi savyje emocionalinį pagrindą žmonių jaus- 
muose, tai šis faktas visai nekliudo jam būti moralinei didybei. 
Maža to: tik patriotizmas, sąmoningai pakeltas į moralinių do- 
rybių laipsnį, yra tikrai vertingas ir pilnai patikimas tautos 
ramstis. "Toks patriotizmas yra tikras patriotinio auklėjimo 
„tikslas. Realizuotas masėse, jis tampa tiek patiems patriotams 

tiek ir patriotiškai mylimai tautai tobulėjimo ir kultūrinės pa- 
žangos veiksniu. Jis yra tobulinimosi akstinas patriotui todėl, 
kad pageidavimas savo tautai dvasinės didybės uždeda jam 
prievolę stengtis realizuoti atitinkamą didybę savo gyvenime 
bei veikime. Jis yra kultūrinės pažangos veiksnys visai tautai 
todėl, kad stengimasis suderinti individualinę tautybės lytį su 
universaliniu turiniu yra ne kas kita, kaip pastangos atpalaiduoti 
tautą nuo bet kurios dvasinio ribotumo, nuo bet kurio dorinio 
netobulumo. 

Be to, gerai suprastas patriotizmas liepia gerbti bet kurią 
tautybę ir mylėti kiekvieną kitą tautą, kaip savąją. Šis para- 
doksalus iš pirmo pažvelgimo įsakymas tampa visai naturalus, 
kai tautybės yra laikomos principialiai lygiomis vienos rūšies 
individualybėmis, ir kai moralinis visų šitų individualybių trak- 
tavimas ne tik gali, bet ir privalo būti lygus. Lygiai mylėti 
svetimą tautą, kaip savąją, ir reiškia, kaip teisingai buvo ka- 
daise išaiškinęs Soloviovas, lygiai moraliai, bet ne psichologiš- 
kai ar emocionaliai, jiedvi traktuoti. Taip suprastas patriotiz- 
mas yra galingas tarptautinio taikingumo ir solidarumo veiks- 


— 112 — 


nys, nors jis iš kitos pusės nekliudo visomis leistomis priemo- 
nėmis ginti savo tautą nuo svetimos neteisingos agresijos. 

Pagaliau, gerai suprastas patriotizmas yra labai sėkminga 
priemonė derinti asmens ir visos žmonijos gyvenimą per tau- 
tos tarpininkavimą. Mylėdamas ne tik individualinę savo tau- 
tybės lytį, bet ir giliai vertindamas visuotinį tautinės civiliza: 
cijos turinį, tikras patriotas negali nevertinti ir visuotinių žmo- 
gaus dvasios savybių ir tuo pačiu — visos žmonijos, kaipo to- 
kios.  Realizuodamas individualinėse tautybės lytyse visuotinį 
kultūros turinį, tikras patriotas dirba visos Žmonijos naudai, 
o naudodamasis tautų bendradarbiavimo vaisiais, naudojasi pats 
žmonijos turtais. 

Patriotizmas paprastai visai savaime „gimsta ir išsivysto 
žmonių sielose tose šeimyninio ir visuomeninio gyvenimo aplin- 
kybėse, kuriose tenka gyventi naujosioms kartoms. Mokyklos 
ir visuomenės auklėtojai turi uždavinį racionaliai pateisinti pa- 
triotinį jausmą, jį apvalyti, praplėsti ir, jį sustiprintą sąrno- 
ningu valios nusistatymu, pakelti i dorybių laipsnį. Pagrindą 
patriotiškam susipratimui sudaro jau tautiškas auklėjimas, ku- 
ris įgalina naujas kartas būti tautos išraiška; vienodai su tauta 
jausti, mąstyti ir stengtis; sykiu su tauta džiaugtis ir liūdėti, 
žodžiu tariant, jos gyvenimu gyventi, su ja sudaryti vienybę. 
Bet šalia šito patriotiško susipratimo, reik dar, kad naujos kar- 
tos tiksliai nusimanytų apie patriotizmo dorybės tikrą prasmę 
ir reikšmę. Maža to, šalia šito pozityvinio skatinimo patriotizmo 
dorybės, privalu padėti visas reikiamas pastangas negatyviniam 
atgrąsymui nuo tos patriotizmo karikatūros, kurią sudaro jo 
iškraipymas nacionalizme. Naujosios kartos turi visai sąmonin- 
gai vengti šito didžiausio pavojaus tiek tautiniam tiek tarp- 
tautiniam gyvenimui. "Tikro patrioto prigimtyje glūdi atsako- 
mybės jausmas atžvilgiu į savo tautą, ir todėl jis privalo būti 
visai sąmoningas tautinio savo nusistatymo dalykuose. 

2. — Nacionalizmas yra neprotinga savo tautos meilė, iške- 
lianti tautybę aukščiau už dorą ir teisę ir daranti iš jos žmogiš- 
kojo veikimo tikslą. "Traktavimas savo tautos, kaip absoliutinio 
tikslo, bet ne kaip priemonės nelygstamiems žmogaus tikslams 
atsiekti, yra pagrindinė nacionalizmo klaida ir sykiu nusižen- 
gimas. Šitaip suprantamas nacionalizmas jau senovėje rado savo 
esminiam dėsniui žinomą formulą: Salus populi suprema lex 
esto, kuri iškelia tautos gerovę į vyriausią įstatymą. Nuo anų 
laikų beveik visos kalbos yra įgijusios panašių posakių, kurie, 
jei ir skiriasi kiek savo išraiška, tai savo turiniu skelbia tą patį 
tautos absoliutizmą. Pavyzdžiui, vokiečiai kartoja Bismarko 
žodžius: „Ten, kur eina į sąskaitą vokiškas interesas, aš nepri- 
pažįstu teisės“; anglosaksai tą pat pasako žodžiais: „teisybė ar 
neteisybė, bet vis dėlto tai mano kraštas“; ir šiaip jau visų kraštų 
nacionalistai skelbia savo tautą, savo tėvynę esant pasaulyje 


— 113 — 


„aukščiausia už viską“. Tiesa, nevisados nacionalizmas teorijoje 
prisipažįsta prie šitos savo esmės, bet praktiškai jis visados pa- 
sireiškia už tautos absoliutizmą. 

Šitas absoliutizmas suteikia nacionalizmui religinį pobūdį 
tam tikros idoliatrijos prasme, ir todėl neišvengiamai sueina į 
kontliktą su universalinė krikščionybės religija. "Tai įvyksta 
iš syk dėl kelių priežasčių. Pirma, nacionalizmas stato indivi- 
-dualinę tautos lytį aukščiau už gyvenimo turinį ir tuo pačiu 
paneigia dorinio įstatymo pirmenybę gyvenime. Antra, dary- 
damas iš tautybės gyvenimo tikslą, nacionalizmas iškraipo tikrą 
religijos rolę žmogaus gyvenime, būtent: rodyti ir vesti žmogų 
į antgamtinį vyriausiąjį tikslą. Trečia, nacionalizmas dievina 
tautą, panašiai, kaip doktrinalinis liberalizmas dievina individą, 
ar doktrinalinis demokratizmas — liaudį. Universalinė religija 
su jokia panašia dievinimo rūšimi suderinta būti negali. 

Universalinės religijos supratimu, net Bažnyčia negali būti 
laikoma žmogaus tikslui atsiekti. Dar mažiau ji gali matyti 
gyvenimo tikslą tautybėje, kuri, palyginta su Bažnyčia, yra net 
mažiau reikšminga priemonė žmogaus tikslams siekti. Supran- 
tama iš čia, kodėl tarp universalinės krikščionių religijos ir na- 
„cionalizmo vis smarkyn eina koniliktas ir kova už teisingą kul- 
tūrinių ir religinių vertybių koordinaciją žmonijos gyvenime. 
Universalinė religija ne tik negali sutarti su nacionalizmo ideo- 
logija, bet taip pat negali abejingai žiūrėti į nacionalizmo ap- 
raiškas žmonių gyvenime. 

Visų pirma, nacionalizmas pasireiškia neapykanta bet ku- 
rios pasaulėžiūros, nesuderinamos su nacionalistiška ideologija; 
eksliuzivistiškas iš savo prigimties, jis nėra tolerantiškas, tai- 
kingas ir sutariamas. Statydamas tautos interesus aukščiau už 
viską, jis faktinai įpuola į politinį materializmą, kuris yra nepa- 
liaujamų tarptautinių konfliktų šaltinis. Nacionalizme turi savo 
šaknis imperializmas ir tuo pačiu visi karai, kurie kyla iš impe- 
rialitiškų sumetimų. Paneigęs etikos privalomumą tautinėje po- 
litikoje, nacionalizmas yra politinio banditizmo veiksnys tiek 
užsienio tiek vidaus politikoje. Būtent, tarptautiniuose santy- 
kiuose nacionalizmas yra nesantaikos, antagonizmo ir agresijos 
veiksnys. Vidaus santykiuose jis yra neapykantos, tautinio mak- 
simalizmo ir partyvinės diktatūros rėmėjas.  Tepripažindamas 
vieną tik nacionališką pasaulėžiūrą ir skelbdamas kitų įsitiki- 
nimų žmonėms žūtbūtinę kovą, jis yra stipriausias tautinės ne- 
santaikos palaikytojas, nors labai balsiai ir iškalbingai skelbia 
tautos vienybę ir solidarumo reikalą: reikalaudamas sau beape- 
liacinio pritarimo, jis padaro nebegalimą piliečių taikingą susi- 
tarimą. Žodžiu tariant, nacionalizmas yra stipriausias neapy- 
„kantos, antagonizmo, prievartos, susiskaldymo, nesantaikos, ko- 
vos ir karo ramstis ir tuo pačiu yra vienas iš didžiausių pavojų 
kultūringam pasauliui. 


„Liet. tauta ir jos ugd. 8 


21142 


Pagaliau, nacionalizmas yra kultūrinės destrukcijos veiks- 
nys ir, kaipo toks, stumia į kultūrinį dekadansą tautą, vardan 
kurios jis yra pasišovęs, viską paaukoti, nebent išskyrus savo 
vienminčių grupę, kurią jis yra linkęs indentifikuoti su visa 
tauta. Statydamas tautinę gyvenimo lytį aukščiau už univej- 
„salinį gyvenimo turinį, nacionalizmas pagal šitą savo ypatybę 
yra visuotinių kultūrinių vertybių alintojas tautos gyvenime. Tuo 
jis užima kraštutinę poziciją prieš kosmopolitizmą, kuris yra. 
abejingas individualinėms tautų lytims ir tevertina vien univer- 
salines žmogaus dvasios vertybes, pamiršdamas, kad šios verty- 
bės tegali rasti pilną savo išraišką vien tautinėse lytyse. Jei 
todėl kosmopolitizmas yra gyvenime nerealus, tai nacionaliz- 
mas yra iš vidaus bergždžias: jis pasilieka ant tautinio gyvenimo 
paviršiaus ir nesiekia bendrai žmogiškų šito gyvenimo gelmiųį 
Isižiūrėjęs į formalinę tautybės pusę, jis plečia aplink save 
dvasinį sustingimą, konservatyvinį subergždėjimą ir palinkimą 
į reakciją. 

Keistas dalykas, nacionalizmas, kilęs iš tautinio absoliutiz- 
mo, galų gale dvasiniame savo subergždėjime tampa tam tikra | 
prasme internacionalizmo apraiška. „Seniai, sako Gessenas, bu- 
vo jau pastebėta, kad nėra prekės labiau beasmenės, labiau tin- 
kančios eksportui į svetimus kraštus, kaip nacionalizmas. Visi 
nacionalizmai, tarsi du vandens lašu, yra panašūs viens į kitą... 
Tai vis tas pats viešpatavimo, visiško savęs pakankamumo, ga- 
lingumo idealas; tas pats abstraktinis išskiriamosios savo ver- 
tės teigimas, išsireiškiąs dažniausiai net panašiais terminais. 
„.. Tauta išgaruoja nacionalizme ir praranda prigimtą savo in+ 
dividualumą ir savitumą“*) (O. c., 331 p.). Taigi nacionalizmas 
ne tik užnuodija tarptautinį gyvenimą, bet ir žudo pačią tautą 
moraliu, visuomeniniu ir kultūriniu atžvilgiu. Iš čia jau aišku, 
kaip yra svarbu tinkamu patriotiniu auklėjimu racionaliai nu- 
teikti naujas kartas savo tautybės atžvilgiu ir apsaugoti jas nuo 
nelemto nacionalizmo užmačių. Nacionalizmas turi būti nuga-- 
lėtas naujose kartose tautinio auklėjimo priemonėmis. 

3. — Kovoje su nacionalizmu gali suvaidinti labai teigiamą 
rolę krikščioniškoji pasaulėžiūra, kuri sykiu yra tolima ir kos-- 
mopolitizmui ir nacionalizmui, nors sykiu pripažįsta ir aukštą 
tautybės pašaukimą, ir universaliai reikšmingą visos žmonijos 
vienybę. Mercier'o žodžiais tariant, „Kristaus religija patrio-- 
tizmą pakelia į dėsnį: nėra tobulo krikščionies, kuris nebūtų 
tobulas patriotas“ (cituojama pagal Dėvaud, A propos de la Mo- 
tion Wettstein, 45 p.). Krikščioniškos etikos supratimu, savo 
tautos ir tėvynės meilė, tasai ne tik visai pateisinamas, bet ir“ 
moraliai privalomas jausmas, yra gera tik tada, kai ji yra sude-- 


*) Mano pabraukta. St. Š. 


— 115 — 


rinta su doriniais gyvenimo tikslais. Antra vertus, gerai su- 
tvarkyta tautos ir tėvynės meilė gali tapti moraliniu nuopelnu 
tik tada, kai ji yra atremta į tvirtą būdą ir pakelta į dorybės 
rangą. 

Taigi krikščioniškoji etika stato patriotizmui dvi pagrin- 
dines sąlygas, pirma, kad jis būtų racionaliai sutvarkytas dori- 
nių žmogaus tikslų atžvilgiu, ir antra, kad jis būtų iškeltas į 
sąmoningų dorybių laipsnį. Šitose sąlygose yra visa, kas yra 
reikalinga nacionalizmui išvengti ir patriotizmui iškelti į aukš- 
tesnį dorinių nusiteikimų laipsnį, nes jomis patriotinis auklė- 
jimas yra statomas į organišką sąryšį su doriniu auklėjimu, o 
nacionalizmas yra smerkiamas, kaipo netvarkinga savo tautos 
ir tėvynės meilė, priešinga doros reikalavimams. Deja, prakti- 
nis krikščionių nusistatymas tautybės klausime toli gražu ne- 
visuomet sutaria su krikščioniškąja doktrina, nes viena tik ra- 
cionali pasaulėžiūra neįstengia padaryti žmonių tobulais. 


Krikščioniškoji pažiūra tautybės klausime pasižymi dar tuo, 
kad laiko patriotizmą iš esmės aktyvine dorybe ir todėl reika- 
lauja iš patrioto ne tiek meilės jausmo, kiek pildymo visos eilės 
pareigų, kurias uždeda jam bendros gerovės sumetimai tauti- 
nėje gyvenimo tvarkoje. Nekalbant jau apie pilietines patrioto 
pareigas, čion sueina ir tokios pareigos, kaip rūpinimasis gerai 
suprastos moralinės tautos didybės reikalais.  Krikščionis pa- 
triotas, pavyzdžiui, negali abejingai žiūrėti į žemą moralinį tau- 
tos stovį ir pataikauti agresyviniems ir nedoriems nacionalistų 
žygiams bet kurioje visuomeninie gyvenimo srityje. Krikščio- 
niškoji etika reikalauja suderinti patriotinį auklėjimą su doriniu 
auklėjimu, o šį pastarąjį — su religiniu auklėjimu. 


Pagaliau, krikščioniškoji etika sugeba nustatyti prideramus 
santykius tarp patriotizmo ir visos žmonijos gyvenimo ir reika- 
lauja to paties jau tautiniame auklėjime. Krikščioniškoji pasau- 
lėžiūra įstengia praskaidrinti ir apvalyti tautinę sąmonę tokii“ 
būdu, kad tautos dvasia tampa suderinama su visos žmonijos 
organizacija, nes šita pasaulėžiūra, eidama savo sintetine linkme, 
sugeba patiekti tobulą sintezę tarp tautos individualumo ir 
žmonijos universalumo, kaip kad ji suderina tobuloje sintezėje 
visuomenę ir individą. 

Žodžiu tariant, krikščioniškoji etika yra stipriausias sinte- 
zės veiksnys racionaliniame tautiniame auklėjime, ir todėl pri- 
valu naujoms kartoms įsąmoninti, ko šita etika reikalauja tau- 
tybės ir patriotizmo klausimuose, ir kas įvyksta tautų gyvenime, 
kai šita etika nustoja vadovavusi jų elgimuisi. 


— 116 — 


IV. 


1. — Kaip matėme, tautiškas auklėjimas realizuoja nau- 
jose kartose individualines tautybės lytis, patriotinis auklėjimas 
nuteikia jas racionaliam nusistatymui į tautybę ir jos reikalus, 
pagaliau eina nacionalinis auklėjimas, kuris yra pašauktas pa- 
ruošti naujas kartas tautos uždaviniams ir per šiuos iškelti tautą 
į nacijos rangą. Ši tautinio auklėjimo dalis yra pavadinta na- 
cionaliniu auklėjimu, kaip tik todėl, kad su šito auklėjimo pa- 
galba įvyksta tautos subrendimas į visuotinai vertingą naciją. 
Nacija yra tauta, tapusi savo universaliai vertinga kultūrine 
kūryba neatstojamu nariu pasaulio tautų šeimoje. Šita prasme 
ne visos tautos yra nacijos. Šiuo tarpu ir mes, lietuviai, netu- 
rime davinių pretenduoti į nacijos titulą, nors principe jokiai 
tautai, ir todėl taip pat — mums negali būti atimta galimybė 
ir viltis tapti nacija: ne tautos gausingumas ir galingumas, bet 
išvidinis kultūrinis vertingumas sprendžia apie jos buvimą na- 
cijų tarpe. Senovės pasaulyje negausingi graikai ir dar kuk- 
lesnė žydų tauta buvo daug labiau nacijomis, negu galingi ir 
gausingi romėnai. Šitų nacijų dvasiniai atsiekimai nenustojo 
veikę žmonijos gyvenimą ir iki mūsų laikų. Tai yra ryškiau- 
sias pavyzdys tam, kaip nacija tampa neatstojamu veiksniu visos 
žmonijos gyvenime. 

Nacijos negalima sudaryti tam tikromis specialiomis pastan- 
gomis, nors galima tautai padėti tapti nacija per tinkamą naujų 
kartų tautinį auklėjimą. Čia ir kyla klausimas, kaip privalo 
vykti šitas nacionalinis auklėjimas, turįs išvesti tautą į nacijas. 
— Nacionaliniam auklėjimui galima numatyti trys pagrindiniai 
uždaviniai: pirma, jis turi paruošti naująsias kartas aktualiems 
tautos uždaviniams, kuriuos išspręsdama tauta atsipalaiduoja 
nuo savo trūkumų, papildo savo vienašališkumą ir realizuoja 
gyvastingus tautinės savo politikos tikslus; antra, jis turi pa- 
ruošti naujas kartas tautos pašaukimui realizuoti kultūrine savo 
kūryba; ir trečia, jis turi sudaryti naujose kartose sugebėjimą 
kuriamai ir galingai dirbti anttautinių kultūrinių uždavinių 
darbą. 

Kiekviena nauja karta, šalia bendrojo lavinimo, einančio pil- 
nutinio ugdymo linkme, privalo įsigyti specialų pasiruošimą 
tiems aktualiesiems uždaviniams, kurių stato konkretinės laiko 
bei vietos aplinkybės. Šitų uždavinių pirmoje eilėje stovi paša- 
linimas kliūčių pilnutiniam tautos išsivystymui. Pavyzdžiui, 
lietuvių tautos integralitetui, arba pilnatvei, išlaikyti reikalingi, 
tarp kitko, trys dalykai pasiekti: pirma, atvaduoti savo sotinę, 
Vilnių, kaipo istorinį, kultūrinį ir religinį savo centrą, visos lie- 
tuvių tautos pastangomis kurtą ištisų amžių bėgyje; antra, atsi- 
laikyti ir įsistiprinti prie jūros, nuo kurios lietuvių tauta buvo 


— 117 — 


svetimo užkariautojo gerokai atstumta, ir trečia, palaikyti ir veik- 
dyti tautiniu atžvilgiu lietuvius išeivius ir tautines lietuvių ma- 
žumas anapus Lietuvos valstybės ribų. Tai yra būtinos sąlygos 
pilnutiniam lietuvių tautos išsivystymui. Aišku, kad šitų užda- 
vinių išsprendimas negali būti pasiektas be specialaus naujųjų 
kartų paruošimo, juos atitinkančio. 

Koks konkrečiai privalo būti šitas paruošimas, yra speciali 
tautinio auklėjimo problema, kuri negali būti sprendžiama siau- 
rose šio straipsnio ribose. Čia nebent gali būti padarytos kelios 
labai trumpos principialios pastabos. — Būtų, pavyzdžiui, klai- 
dinga manyti, kad Vilniaus atvadavimas ir atsilaikymas Klaipė- 
. dos pajūryje galima būtų atsiekti karingumo ir agresyvumo prie- 
monėmis. Beveik visiems yra aišku, kad šiems uždaviniams yra 
reikalingas didelis lietuvių tautos atsparumas. Mažiau jau yra 
žmonėms aišku, kad tam yra reikalingas didelis kultūrinis pa- 
jėgumas, kuris leistų sėkmingai ginti lietuvių teises ir atva- 
duoti prarastas kultūrines pozicijas. Bet jau visai nedaug žmo- 
nių nusimano apie tai, kad tam pačiam reikalui yra neišvengia- 
mas sugebėjimas džentelmeniškai sugyventi su svetimomis ir 
nutautusių lietuvių mažumomis, kad ilgainiui geruoju galima 
būtų jos nuteikti lietuvių tautos teisių ir kultūrinės indivila- 
lybės pripažinimui ir pagarbai. Todėl atitinkamai naujose kar- 
tose turi būti išvystomi: tautinis atsparumas, kultūrinis pajė- 
gumas ir sugebėjimas visuomeniškai sugyventi su nedraugiško- 
mis mažumomis. Uždavinys nelengvas, bet neišvengiamas. 

Kitą aktualių uždavinių grupę stato reikalas atitaisyti lie- 
tuvių tautos istorinės evoliucijos trūkumas. Didžiausią istorinę 
lietuvių tautos dramą sudarė liaudies ir šviesuomenės išsiskyri- 
mas tautinio veikimo dirvoje. Aristokratizacijos vyksmas pri- 
vedė net prie istorinės lietuvių valstybės sulikvidavimo, taip 
kad tik prasidėjęs su tautiniu lietuvių atgijimu demokratiza- 
cijos vyksmas tegalėjo jau mūsų laikais laimingai susidėjusiose 
aplinkybėse atstatyti nepriklausomą Lietuvos valstybę.  Tra- 
giškų liaudies ir šviesuomenės išsiskyrimo išdavų mes nesame 
dar galutinai išgyvenę iki mūsų laikų, ir todėl auklėjant naujas 
kartas yra gyvo reikalo atsižvelgti į šitą klausimą. Iš tikrųjų, 
tai yra klausimas, kaip galima sudaryti geriausią tautinę vado- 
vybę demokratinėms tautos masėms. Problema taip pat sunki 
ir mūsų gyvenimo aplinkybėse gana paini, bet neišvengiamai 
spręstina tautiniame naujų kartų auklėjime. 

Ton pačion tautinių uždavinių grupėn patenka ir kitų isto- 
rinio mūsų paveldėjimo neigiamybių likvidavimas. Etniniai 
mūsų rasės palinkimai, geografinė padėtis ir ypač istorinio vyks- 
mo ypatybės sudarė mūsų tautoje ištisą eilę tokių silpnybių, 
kaip palinkimas į servilizmą, pasyvumas, iniciatyvos stoka, blogi 
visuomeninio gyvenimo įpročiai, nesugebėjimas organizuotis. 
Pašalinimas visų šitų ydų ir silpnybių iš mūsų tautos gyvenimo . 


— 118 — 


naujųjų kartų atitinkamu auklėjimu yra vienas iš aktualiausių 
uždavinių mūsų pedagogams. 

Pagaliau, trečią aktualių uždavinių grupę tautos ugdyme 
sudaro visi tie uždaviniai, kurie turi savo tikslu papildyti 
dabartinio kultūrinio tautos ugdymo trūkumus. Čion, pavyz- 
džiui, priklauso visuotinio privalomo švietimo realizavimas tau- 
toje ir jo pakėlimas iki kultūringų Europos tautų lygmalo, rei- 
kiamo specialinių mokyklų tinklo sudarymas, profesinio lavinimo 
bei auklėjimo sustiprinimas iki privalomo laipsnio ir šiaip jau 
jaunuomenės lavinimo bei auklėjimo suderinimas su paskutiniais 
pedagoginės kultūros reikalavimais, žodžiu tariant, užtaisymas 
spragų tautos ugdyme. Kultūrinis tautos apsiginklavimas, kad 
ji galėtų atsilaikyti prideramoje aukštumoje tautų varžytynėse 
yra iš esmės tautinio auklėjimo reikalas. 

2. — Žymiai aukštesnį ir reikšmingesnį laipsnį tautos ug- 
dyme sudaro tautos ruošimas tautiniam jos pašaukimui, — ruo- 
šimas, kuris taip pat įvyksta per naujųjų kartų atitinkamą auk- 
lėjimą. Tautos pašaukimas yra jos palinkimas į tam tikrus už- 
davinius, kurie pareina nuo prigimtųjų jos ypatybių. Savo pa- 
šaukimo pildymas plačiame žmonijos gyvenime yra tautai pa- 
grindinė sąlyga tapti nacija, nes tik tokiu būdu ji įgauna aukš- 
tesnę buvimo raciją kultūringų tautų šeimoje. „Nacija, sako 
prof. Dėvaud, pasiima kitų tautų tarpe, kaipo buvimo raciją, 
tam tikrą misiją; ji, būtent, realizuoja amžių ir įvykių eigoje 
tam tikrą tautinį pašaukimą, nulemtą pagal jos praeitį, geografinę 
padėtį, ir turtus, glūdinčius jos teritorijoje ir gyventojų sieloje. 
Ir iš tikro, kiekviena nacija turi išpildyti istorinę savo misiją, 
suvaidinti tam tikrą rolę apvaizdingame žmonijos išsivystyme, 
ir tai ji tegali padaryti vien su sąlyga pasilikti savimi ir žengti 
savo tradicijų linkme, t. y. į savą idealą“ (O. c., 38 p.). 

Tautinio idealo vykdymas štai aukščiausias tikslas tautinei 

kultūrai. Šitas idealas suteikia tautos civilizacijai savąjį stilių, 
kuris padaro ją vienintelę savo rūšyje, kuo ji tampa visai ne- 
pakeičiama žmonijos gyvenime, t. y. nacija. Tautinis pašauki- 
mas ir verčia tautą realizuoti sąvąjį idealą. "Tuo tarpu, kai liau- 
dis tarnauja nesąmoningu įrankiu tautiniam pašaukimui, kurį 
apsprendžia geografinė padėtis, tautos gabumai ir istorinio išsi- 
vystymo aplinkybės, vien šviesuomenė tegali sąmoningai aptarti 
vyriausiąjį tautos uždavinį iš jos pašaukimo ir paraginti tautą 
jį vykdyti savo gyvenime bei veikime. Kai tauta nuvokia savo 
-pašaukimą ir statosi atitinkamą uždavinį, tai reiškia, kad tautinis 
jos susipratimas yra pasiekęs užkštesnį laipsnį. 

Šito laipsnio mes, lietuviai, dar nesame pasiekę, nors tauti- 
nis mūsų pašaukimas ryškiai išeina aikštėn geografinėje mūsų 
„padėtyje ir mūsų istorijos eigoje. — Mūsų kraštas turi aiškiai 
limitrofinį pobūdį, t. y. jis užima nedidelę teritoriją, kuri susi- 
"liečia su keliomis didelėmis tautomis ir kuri todėl yra veikiama 


— 119 — 


įvairių kultūrinių įtakų. Šita prasme mūsų kraštas prisiartina 
prie tokių mišriųjų tėvynių, kokiomis yra Šveicarija ir Belgija. 
Jei šios guli ant slenksčio romanų ir germanų pasaulių, tai Lie- 
tuva užima vietą, kur arti sueina germanų ir slavų pasauliai. 
Maža to: būdama ant ribos Rytų ir Vakarų Europos, ji tampa 
arena, kur šiaip ar taip susiduria Rytų ir Vakarų pasauliai. 

Istorinė Lietuvos valstybė, suėmusi į save didelius plotus į 
rytus ir į pietus nuo savo tautinio branduolio, tarnavo kaip tik 
kovos lauku, kur grūmėsi iš tikrųjų Rytų ir Vakarų pasaulių 
dvasios. Lietuva tvirtai laikėsi ir klestėjo tol, kol du pasauliu 
'sueidavo į šiokią ar tokią pusiausvyrą, ir ji silpnėjo ir menkėjo 
sulyg tuo, kaip vienas katras iš jų dviejų įgaudavo persvaros. 
Limitrofinių kraštų pašaukimas ir yra sudaryti dviejų pasaulių 
„sintezę ir sykiu išlaikyti pusiausvyroje savo teritorijos plote ko- 
vojančius šitų pasaulių gaivalus. Ir tai yra ne tik aukštas kultū- 
rinis pašaukimas, bet ir gyvastingas reikalas, nuo kurio pareina 
krašto nepriklausomas gyvavimas ir klestėjimas. 

Iš čia aiškėja tautinis lietuvių idealas, tautos pašaukimo nu- 
:statomas: tai yra pilnutinė dviejų civilizacijų, Rytų ir Vakarų, 
sintezė tautinės lietuvių individualybės Iytyse. „Štai kilnusis 
idealas, sako prof. M. de Munnynck'as, kalbėdamas apie sintetinį 
mišriųjų tėvynių idealą; mišrioji tėvynė turi pasistatyti užda- 
viniu išugdyti tautoje tikrai žmogišką sielą, tarnauti ryškiu sim- 
'boliu visam žmonijos platumui ir dvasiniam lobiui ir suvienyti 
apsiribojusias kultūras broliškoje sintezėje. Daugiau jau iš 
"tikro nebereikia ieškoti, norint sužadinti tautoje pasitikėjimą 
savo vertingumu ir patiekti mišriesiems kraštams tvirto ir vai- 
singo patriotizmo“ (Psychologie du patriotisme. Fribourg 1914, 
39 p.). 

Geografine savo padėtimi ir istoriniu savo likimu Lietuva 
pasirodo net kalbamuoju atžvilgiu laimingesnė už tokias mišrią- 
sias tėvynės, kokiomis kad yra Šveicarija ir Belgija: iš vienos 
pusės lietuvių tauta yra vieninga pagrindiniu savo sąstatu, o iš 
kitos pusės tautinės sintezės plotas yra pasiekęs čia universaliz- 
mo ribų, kadangi suima iš karto Rytų ir Vakarų pasaulius. 
Nacionalis auklėjimas ir turi paakinti naujas lietuvių kartas 
šituo didžiuoju lietuvių tautos pašaukimu ir pastūmėti jų ugdy- 
mą pašaukimo užbrėžtos visuotinės sintezės linkme. 


3. — Tautos pašaukimo užbrėžtas uždavinys yra individua- 
lus tautine savo lytimi ir universalus savo bendru žmogiškuoju 
turiniu. Štai kodėl didieji žmonijos genijai, eidami savo tautų 
pašaukimo linkme, visados jungė tobulą tautinės lyties išraišką 
su vertingiausiu visuotiniu turiniu. "Tokiu būdu žmonija, netu- 
rėdama individualinės savo reiškimosi lyties, pasireiškia per tau- 
tines lytis, o iš antros pusės atskiras genijus tik per tautos tarpi- 
ninkavimą siekia į pačią Žmonijos širdį. 


— 120 — 


Tautybė tobulėja sulig tuo, kaip didėja iš vienos pusės jos: 
reiškimosi lyties individualumas, o iš antros pusės — jos bendro 
žmogiškojo turinio universalumas, bet tikras tautos vertingumas: 
privalu matuoti pagal tai, kiek visuotinio turinio, arba bendrai. 
žmogiškos dvasios, yra realizuota tautinėse jos civilizacijos Iy- 
tyse, nes tik pastaruoju atžvilgiu tauta tampa nacija. „Tautinė 
individualybė, sako Forsteris, lygiai taip pat kaip atskiro asmens 
gyvenimas, vien tada randa savo atbaigimą, kai ji yra palenkta 
kažkam aukštesniam, tuo tarpu kad ji lieka negyva ir nevai- 
singa, kaip tik ji pasidaro pati sau tikslu“ (O. c., 471 p.). 

Gessenas aiškiai mums pasako, kas yra tasai aukštesnis tiks- 
las, kuriam privalo būti palenkta tautinė individualybė; tai yra 
visuotinis žmonijos idealas, laisvas nuo bet kurio tautinio ribo- 
tumo. „Nacija, sako jisai, slepia savyje žmoniją, kaip vyriausią 
savo uždavinį ir pateisinimą, nes tik sulig tuo, kaip tauta reali- 
zuoja bendrai žmogiškas vertybes, ji tampa individualybe, uži- 
mančia atskirą nepakeičiamą vietą visos žmonijos kultūroje, 
kitaip tariant, tampa nacija“ (O. c. 332 p.). „Panašiai, kaip as- . 
menybė, sako kitoje vietoje tas pats autorius, susidaro antasme- 
ninių tikslų tarnyboje, taip lygiai tauta tampa nacija, dirbdama 
anttautiniams uždaviniams“ (t. p. 70 p.). 

Sykiu labai reikšmingas yra faktas, kad tik per siekimą ant- 
tautinių tikslų ir per tarnavimą visuotiniams žmonijos kultūros 
uždaviniams tauta pasiekia didžiausios galybės ir tam tikra pras- 
me ima vadovauti ir viešpatauti žmonijai ne imperialistiškos ag- 
resijos ir prievartos, bet kuriamosios dvasios žygiais. Pageida- 
vimas tokio vadovavimo ir viešpatavimo žmonijai, kuri remiasi 
visuotiniu kultūriniu tautos nuopelnų pripažinimu, yra gerai su- 
prastos didybės pageidavimas, privalomas kiekvienam patriotui. 

„Jeruzalė, sako Ed, Montier, viešpatavo pasauliui savo dok- 
trina, propaguota iš vieno amžiaus į kitą ir amžių bėgyje tam- 
panti vis labiau verta sykiu ir Dievo ir žmonių, kad pagaliau 
pritaptų prie Kristaus Bažnyčios, to bibliškų raštų apvainikavi- 
mo ir išsipildymo. — Atenai viešpatavo pasauliui savo estetika, 
davusi pasauliui nežlungamus modelius, kurių pasaulis iki šiolei 
nėra pralenkęs, laimingas galėdamas jiems pamėgdžioti ir gerai 
atpildomas už savo pastangas, įstengdamas prie jų prisiartinti. 
— Senovės Roma neįsiteigė pasauliui nei savo tikyba, nei savo 
filosofija, nei savo grožiu: ji jam uždėjo valdžią ir įstatymus; 
po Meilės ir Grožio, tai buvo Jėga („De Yėducation patriotigue, 
45—46 p. Paris 1912). — „Ir tai ne kuo kitu, kaip moraline savo 
galybės puse, trys miestai, apie kuriuos aš kalbu, baigia savo 
pastabas autorius, yra tikrai paveikę pasaulio likimą, ir galima 
šiandien pasakyti, kad nuginkluoti jie yra galingesni, negu kada 
nors“ (t. p. 56 p.). Štai paguoda ir viltis mūsų ateičiai! 

Apgynę savo tautos integralitetą ir laidavę jai palnutinio iš- 
sivystymo sąlygas, atitaisę istorinės savo evoliucijos trūkumus, 


— 121 — 


pakėlę savo tautos ugdymą į aukščiausią dabartinės kultūros 
laipsnį, pradėję realizuoti didįjį savo tautos pašaukimą ir tuo: 
pačiu tarnauti anttautiniams visuotiniams žmonijos kultūros už- 
daviniams, mes tapsime tautų šeimoje visai neatstojamu jos na+ 
riu — nacija. Štai bendra linkmė, kuria turi eiti naujųjų mūsų 
tautos kartų kultūrinis ugdymas. Tiktai šis kelias veda mus į 
tikrai garbingą ateitį. 


SEPTINTAS SKIRSNIS. 


Tarptautinis auklėjimas ? 


I. Tarptautinis auklėjimas ir jo uždaviniai: 1. Tarptautinis auklėjimas, 
"kaipo tautinio auklėjimo atbaigimas. — 2. Pagrindiniai tarptautinio auk- 
lėjimo uždaviniai. — II. Tarptautinis susipratimas: 1. Internacionaliza- 
cijos vyksmas tautų gyvenime; 2. Tautų diferenciacija ir tarptautinis 
'bendradarbiavimas. — 3. Ne nacionalistiškas tautų suverenumas ir ne- 
lygstamas internacionalizmas, bet solidarumo ir organiškos vienybės or- 
ganizacija lygstamai suverenių tautų įvairumoje. — 4. Internacionalo 
idealas. — III. Tarptautinis nusistatymas: 1. Tarptautinio nusistatymo 
pagrindimas doriniais principais. — 2. Naujų kartų auklėjimas tarptau- 
tiniam teisingumui ir taikai. — 3. Naujų kartų ruošimas tarptautiniam 
"kultūriniam bendravimui ir bendradarbiavimui. — 4. Naujų kartų ruoši- 
mas tarptautinio Žmonijos organizavimosi darbui. 


I. 


1. — Tautinio auklėjimo proga buvo pasakyta, kad tarp- 
"tautinis auklėjimas ruošia naujas kartas harmoningam tautų 
:sugyvenimui ir vaisingam bendradarbiavimui visos žmonijos 
„naudai. Šitaip suprastas tarptautinis auklėjimas atbaigia tautinį 
„auklėjimą keliais atžvilgiais: jis koriguoja tautinį auklėjimą 
universaliu žmonijos idealu; jis papildo tautinį auklėjimą ant- 
tautiniu pradu, ir pagaliau, jis suteikia tautiniam auklėjimui 
„aukštesnės prasmės ir vertės. 

Tinkamai pastatytas tarptautinis auklėjimas, siekdamas toli- 
.mesnį tautos gyvenimo tikslą, savaime nustato reikiamą linkmę 
tautiniam auklėjimui ir neleidžia jam nukrypti į taip pavojingą 
tautos ir žmonijos gyvenimui nacionalizmą. Šita internacionali- 
nė linkmė nuteikia tautinio auklėjimo darbą į aukštesnius tautos 
gyvenimo tikslus ir neleidžia naujoms kartoms konservatyviai 
"užsiskleisti palyginant siaurose vienos tautos gyvenimo ribose. 

Tarptautinis auklėjimas kaip tik gaivina tautos gyvenimą 
-supranacionaliniais, arba anttautiniais, uždaviniais. Tauta, kaip 
žinome, tampa nacija sėkmingai ir kuriamai dirbdama anttauti- 
nių kultūrinių uždavinių darbą. Be tarptautinio auklėjimo tau- 
tai būtų sunku net įsigyti reikalingą čia anttautinių uždavinių 
"supratimą, — uždavinių, kuriais tautos siekiami tautinės indi- 


*) Spausdinta 1932 m. „Židinio“ 4 nr., 316—331 p. 


— 123 — 


vidualybės lytyse bendri žmogiškosios dvasios laimėjimai. Tuo 
pačiu tarptautinis auklėjimas pakelia tautinio auklėjimo vertin- 
gumą ir prasmingumą, nes nuteikdamas naujas kartas universa- 
liams žmonijos uždaviniams, paverčia tautines jų lytis nelygsta- 
mojo turinio reiškimosi priemonėmis. 

Nederinimas tautinio auklėjimo su tarptautiniu yra iš tikro 
nelemtas nusistatymas arba nerangus apsileidimas, kuris yra 
sykiu žalingas ir tautai ir žmonijai. Tiek rodos naturalus ir su- 
prantamas dalykas, kaip tautinio ir tarptautinio auklėjimo sude- 
rinimas, vis dėlto palyginti labai retai suprantamas ir dar rečiau 
realizuojamas dėl dviejų priežasčių: arba dėl nacionalistiško 
apakimo arba dėl dvasinio ribotumo. Tačiau nei viena nei antra 
priežastis negali būti auklėjime pateisinta. 

2. Jei tarptautinis auklėjimas, kaip galima buvo pastebėti, 
turi savo tikslu harmoningą tautų sugyvenimą ir vaisingą ben- 
dradarbiavimą visos žmonijos naudai, tai tuoj gali kilti klausi- 
mas, kokiais pagrindiniais uždaviniais šitas tikslas privalo būti 
siekiamas, kitaip tariant, kokius pagrindinius nusiteikimus pri- 
valu sudaryti naujose kartose, kad jos būtų paruoštos harmonin- 
gam tautų sugyvenimui ir vaisingam bendrabarbiavimui. Nesigi- 
linant į smulkius tarptautinio auklėjimo uždavinius ir skirstant 
jas į dvi pagrindines grupes, galima čia numatyti iš vienos pu- 
sės uždavinį sudaryti naujose kartose tinkamą tarptautinį susi- 
pratimą, o iš antros pusės — uždavinį įteigti-joms reikiamą tarp- 
tautinį nusistatymą. 

Tarptautiniuose santykiuose didesnės žmonių masės vaidina 
tik tą rolę, kuri pareina nuo teorinio susipratimo tarptautiniuose 
klausimuose ir praktinio nusistatymo šiaip ar taip reaguoti į 
juos. Tiesa, šita viešosios opinijos ir pajėgos rolė yra labai 
svarbi tarptautiniams santykiams, bet plačiosios masės vis dėlto 
paprastai nedalyvauja tarptautiniame bendradarbiavime kiek 
specialesne prasme. "Tokiam tarptautiniam bendradarbiavimui 
paprastai atsideda vien negausingas tautos elitas, kuris, žinoma, 
turi būti šitam bendradarbiavimui paruoštas visai specialiai. 
Čia svarbu išaiškinti vien tą tarptautinį susipratimą ir nusista- 
tymą, kuris yra pageidaujamas plačiosioms tautų masėms, kaipo 
kolektyvinis gerų tarptautinių santykių pagrindas. 

Taigi pagrindiniai tarptautinio auklėjimo uždaviniai yra iš 
vienos pusės išvystymas naujose kartose tam tikro tarptautinio 
susipratimo, o iš antros pusės — sudarymas jose tinkamo tarp- 
tautinio nusistatymo. Be šitų dviejų nusiteikimų, vieno teorinio, 
antro praktinio, naujos kartos negali būti reikiamai paruoštos 
tarptautiniam sugyvenimui ir bendradarbiavimui. Yra tad reika- 
lo, iš vienos pusės, nušviesti naujoms kartoms tarptautinio gyve- 
nimo prasmę, principus, tikslą ir idealą, o iš antros — įkvėpti 
joms tam tikrą elgimosi liniją, pagrįstą doriniais principais ir 
pasireiškiančią tarptautiniuose klausimuose už tarptautinį tei- 


a 


singumą ir taiką, už tautų bendradarbiavimą ir tarptautinę žmo- 
nijos organizaciją. 

Ir čia, kaip ir visame visuomeninio gyvenimo plote, pagal 
principą „iš pradžios doktrina, paskui akcija“ pirmoje vietoje 
privalo stovėti tarptautinis susipratimas, ir tik paskui eiti tarp-- 
tautinis nusistatymas ir veikimas. 


II. 


1. — Naujoms kartoms tarptautiniu auklėjimu turi būti 
įdiegta visa eilė teisingų, liečiančių tarptautinį gyvenimą, idėjų,. 
kurios turi didelės reikšmės ne tik tarptautiniam susipratimui, 
bet ir nusistatymui. Kokios tai yra idėjos, turinčios sprendžia- 
mosios reikšmės tarptautiniam išsiauklėjimui? 

Visų pirma naujos kartos privalo turėti aiškų supratimą 
apie neišvengiamą internacionalizacijos vyksmą, vis labiau api- 
mantį pasaulio tautas. Šitas internacionalizacijos vyksmas būtų:- 
klaidinga suprasti ta prasme, kad tautos vis labiau nutausta ir 
išsižada savo individualybės istorijos eigoje. Dabartinis inter-- 
nacionalizacijos vyksmas reiškia visų pirma vis įvairesnių santy- 
kių užsimezgimą tarp atskirų tautų, vis intensyvesnį ekonominį 
ir kultūrinį bendravimą ir vis didesnį tarptautinio organizavi-- 
mosi stiprėjimą. 

Visa eilė faktų įrodo šitą vis smarkyn einantį internaciona-- 
lizacijos vyksmą. Tarptautinė prekyba, tarptautinis finansų pri- 
klausomumas, tokios tarptautinių patarnavimų įstaigos, kaip 
Tarptautinė pašto, telegrafo ir telefonų unija, tarptautinių vago- 
nų draugija, ir kitos tarptautinio susisiekimo bendrovės, profe- 
siniai internacionalai, tarptautinės ekonominės asociacijos, tarp- 
tautiniai moksliniai kongresai, tarptautiniai traktatai ir konven-- 
cijos, tarptautinės politinės konferencijos, valstybių apsimainy-- 
mas diplomatinės ir konsularinės tarnybos agentais, — visa tai 
įrodo tą internacionalizacijos vyksmą, kuris apima vis platesniu. 
ratu tarptautinius valstybių ir tautų santykius. Tokiose aplinky-- 
bėse izoliuotas valstybės, ar tautos stovis tampa vis mažiau įma- 
nomas, nes atskirų tautų gyvenimas yra susijęs kartais neregi-- 
mais, bet visai realiais, siūlais su kitų tautų gyvenimu. 

Vis stiprėjančiame internacionalizacijos vyksme vienas da- 
lykas itin yra reikšmingas: faktini tarptautiniai santykiai ilgai- 
niui nustoja atsitiktinio savo pobūdžio ir vis labiau organizuo- 
jasi ant juridinių pagrindų. Kitaip tariant, atsitiktinis nesu- 
tvarkytas tautų bendradarbiavimas turi tendencijos išsilieti į 
lytis teisinės tvarkos, kuri privalo turėti savo konstituciją, savo. 
legisliacinį, vykdomąjį ir teisiamąjį organus. Nors šitos tenden- 
cijos yra dar toli nuo pilno savo realizavimosi pastoviose ir 
konkretinėse lytyse, vis dėlto jos turi tikrai realų gyvastingu- 


— 125 — 


mą, kuris laiduoja neišvengiamą jų pažangą. Tautų Sąjunga ir 
pastovus Tarptautinis Teismas tėra vien pirmos netobulos šitų 
tendencijų apraiškos, pagal kurias negalima dar visai tiksliai 
spręsti apie tų tendencijų tikrą vertingumą, kurios pašaukė jas į 
gyvenimą. 

Anttautinė tarptautinių santykių organizacija ypatingai 
reikšminga yra tuo, kad jinai stato ribas tarpautiniam indivi- 
dualizmui ir atskirų valstybių nuožiūrai ir palenkia tautų gyve- 
nimą, bent tam tikrame laipsnyje, tautų solidarumo ir bendros 
gerovės idėjai. Iš čia kyla tam tikras atskirų valstybių teisių 
apribojimas, tam tikra tarptautinė kontrolė ir, pagaliau, atsako- 
mybė už tarptautinio sugyvenimo principų paneigimą užsieninės 
savo politikos aktais. 

„Sulig tuo, kaip civilizacija žengia į priekį, sako Lyono 
profesorius Valensin, tarptautiniai santykiai daugėja, ir tautos 
linksta gyventi tarpusavio priklausomumo stovyje“ (Traitė de 
droit naturel, II t., 489 p., Paris 1925). Tarptautinių santykių iš- 
sivystymas, Valensin'o supratimu, „iš tikrųjų apreiškia tam tikrą 
žmogaus prigimties aspektą, tam tikrą tarpsnį žmonijos istorinės 
evoliucijos, kuri iš šeimų sudarė nedideles pilis, iš pilių — pro- 
vincialines tėvynes, iš provincijų — tautas, iš tautų — dideles 
moderniąsias valstybes, ir kuri iš šitų valstybių linksta dabar 
padaryti dalyves plačiausios federacijos. — Jis apreiškia taip 
pat prigimtosios tautų draugijos buvimą. Tautos tėra vien da- 
linės draugijos; jos yra žmonijos visumos sudedamosios dalys, 
ir todėl jos turi vienos atžvilgiu į kitas teisių ir pareigų, anks- 
tybesnių už bet kurį kontaktą ir randančių pritaikymą sulig 
tuo, kaip tautos sueina į santykius“ (t. p. 491 p.). 

Taigi visuotinė žmonijos tautų draugija yra idealas, į kurį 
linksta normali žmogaus prigimtis. Tai yra žmogiškojo univer- 
salumo reikalavimas, kuris randa pritarimo giliausiose ir kil- 
niausiose žmogaus dvasios apraiškose. Ir tik apakęs, ekskliuzi- 
vistiškas ir žiaurus nacionalizmas ir rasiniai prietarai nenori 
skaitytis su šituo idealiniu faktu. 


2. — Naujoms kartoms ne tik privalu įsamoninti internacio- 
nalizacijos vyksmas, kaipo vis tamprėjančių tarptautinių santy- 
kių apraiška, bet ir nušviesti įvairūs jo atžvilgiai: ekonominis, 
kultūrinis, politinis, juridinis. Visais šitais atžvilgiais svarbu 
susekti ir iškelti aikštėn santykiavimas, kurio yra tarp tautų 
diferenciacijos, iš vienos pusės, ir tarptautinio bendravimo ir 
bendradarbiavimo, iš antros. Yra juk savaime aišku, kad tarp- 
tautinis bendravimas ir bendradarbiavimas būtų nepriimtini tau- 
tinei sąmonei, jei jie niveliuotų tautines individualybės, jas 
alintų kultūriniu atžvilgiu ir šiaipjau nebūtų tautoms naudingi 
jokia prasme. Iš tikrųjų, nereik net didelių pastangų, kad galima 
būtų pastebėti, jog tarptautinis bendravimas ir bendradarbiavi- 


— 126 — 


mas yra sykiu naudingi ir visumai ir atskiroms dalims, t. y. ir 
tautų draugijai ir atskiroms tautoms. 

Viena iš seniausių tarptautinio santykiavimo apraiškų yra 
prekių mainomainis tarptautinėje apyvartoje. Šitas mainomainis 
tuo ir yra reikšmingas, kad jis yra visai neišbraukiamas faktas, 
tautų gyvenime. Pirma jo priežastis glūdi įvairiame kraštų tur- 
tingume prigimtosiomis gėrybėmis. Vieni kraštai turi vienus 
naturalinius turtus, kiti — kitus; atitinkamai, vieni kraštai gali 
gaminti vienas prekes, kiti — kitas. Jei kiekvienas kraštas nori 
patenkinti visus savo reikalus, kiekvienam yra visai neišvengia- 
ma sueiti į prekybinius santykius, ir tai yra naudinga išsyk 
visiems kraštams, dalyvaujantiems mainomainio apyvartoje. 

Su nurodyta pirmykščia ekonominės diferenciacijos priežas- 
timi ilgainiui susipina kiti veiksniai, kaip antai: tautų įvairūs 
sugebėjimai, kultūrinis stovis, technikos išradimai, politiniai 
sumetimai ir t. t. Šitie įvairūs veiksniai žymiai komplikuoja 
ekonominį tautų bendradarbiavimą ir net kartais iškiša į priekį 
jo tam tikrą nepatogumą. Būtent, ekonominis bendradarbiavi- - 
mas didina tarpusavį tautų priklausomumą, kuris kartais tampa. 
net pavojingas politiniu atžvilgiu, kai ekonominis priklausomu- 
mas gali tapti politinių represijų pagrindu arba net pastatyti 
atskiras tautas į nepatogias sąlygas ginkluotos kovos metu. To- 
kiose aplinkybėse tautoms net ima rodytis, kad ekonominis savęs 
pakankamumas yra idealinis stovis, kurio reik siekti, kaipo: 
normos. 

Iš tikrųjų yra blogas ne pats ekonominis tautų bendradar- 
biavimas, bet tai, kad tautos stengiasi išnaudoti ekonominį pri- 
klausomumą savo ekskliuzivistiškiems reikalams. Kitaip tariant, 
ekonominis tautų bendradarbiavimas ir todėl taip pat ekonomi- 
nis tarpusavis jų priklausomumas yra nenaudingas tik nenorma- 
liose tarptautinio santykiavimo sąlygose. Ne ekonominis tautų 
bendradarbiavimas yra nenormalus, bet atitinkamo bendravimo 
stoka kitose tarptautinio santykiavimo srityse. Šiaipjau ekono- 
minis bendradarbiavimas yra neišvengiamas dėl nelygaus pri- 
gimtųjų turtų suskirstymo žemės paviršiuje; be to, ir kitos 
ekonominės, socialinės, kultūrinės ir politinės sąlygos gali reika- 
lauti tokios ekonominės tautų specializacijos, kuri būtų naudin- 
giausia ir atskiroms tautoms ir tautų draugijai. 

Ekonominis tautų bendradarbiavimas yra naudingas tautoms: 
dar tuo, kad paprastai jis yra tas materialinis substratas, kuris 
tampa kitų kultūrinių gėrybių nešėju. "Tuo tarpu kultūrinis tau- 
tų bendravimas yra reikšmingiausias pavyzdys to fakto, kad. 
tautų diferenciacija ir vis tamprėjantis tarptautinis bendravi- 
mas ne tik eina lygiu žingsniu, bet ir gali tobulai susiderinti. 

Tautinė individualybė įgauna ryškiausių lyčių tada, kai ji 
ima realizuoti visuotinai vertingą savo pašaukimą, kuris pareina: 
nuo prigimtųjų tautos aplinkybių ir išskiriamai ją charakteri- 


— 127 — 


zuoja kitų tautų draugijoje. Šitokiu atveju tauta jungia didžiau- 
sią tautinės lyties individualumą su kultūrinio turinio universa- 
lumu ir kaip tik todėl yra nacija, t. y. visai neatstojamas narys 
tautų draugijoje. Kitaip tariant, tautų gyvenime individualiza- 
cijos vyksmas eina vienu žingsniu su tam tikros universalizaci-- 
jos vyksmu. Tai yra ne kas kita, kaip tautų specializacija ant- 
tautinių kultūrinių uždavinių sprendime, kuri neišvengiamai reį- 
kalauja tarptautinio kultūrinio bendradarbiavimo, kaip savo pa- 
pildymo ir atbaigimo. 

Ir iš tikro, kaip teko man rašyti kitoje vietoje, tautinių indi- 
vidualybių bendradarbiavimas žmonijos visumoje yra reikalingas 
jau todėl, kad jokia tautybė neįstengia viena pati išreikšti viso 
žmonijos dvasios turtingumo. "Tautinis pašaukimas, pareinąs nuo 
aplinkybių, kuriose tautai teko ir tebetenka gyventi, stumia ją 
labiausiai realizuoti savo gyvenime bei veikime vieną kurį visuo- 
tinės reikšmės uždavinį, bet tuo pačiu, iš kitos pusės, jis tarsi 
apriboja kultūrines tautos galimybes. Iš čia kyla tautoms rei- 
kalas pasidalyti šitokio darbo išdavomis. Tokiu būdu tautinės 
individualybės papildo viena kitą, ir tik harmoningas jų visetas 
gali sudaryti tai, ką vadiname visos žmonijos vardu. 

„Tautinė individualizacija, sako F6rsteris, palyginus su pliku 
išblankusiu kosmopolitizmu, ne tik yra žmonijos praturtinimas, 
bet ji dar sudaro gilių vienijimosi motyvų ir reikalų, kurių be 
jos nebūtų buvę... Žmonija šiandieną yra jau pasiekusi tokį 
laipsnį, kuriame tarpusavis tautų pasipildymas, pasitarnavimas 
ir auklėjimasis yra pasidarę visai neišvengiami. Jokia nacija 
nebegali savo uždavinių išpildyti be kultūrinės svetimų tradici- 
jų pagalbos: atskiros rasės ne mažiau yra skirtos savo dvasiniam 
pasipildymui, kaip abidvi lytys. Be tokio aukštesnio ben- 
dravimo tauta ir siela turi žlugti nuosavame savo vienaša- 
liškume“ (Politische Ethik und politische Pidagogik, 469 — 
470 psl.). 

Dar vienu atžvilgiu kultūrinis individualizuotų tautų ben- 
dravimas yra ne tik naudingas, bet ir visai neišvengiamas: tik per 
tarptautinį bendravimą tauta tegali laiduoti savo nariams univer- 
salinio kultūrinio gyvenimo sąlygas. „Kaip atskiras žmogus, sa- 
ko prof. Gins, tik laimi iš to, kad gyvena kitų žmonių draugijoje 
ir nusilenkia tvarkai, palaikančiai visuomenės gyvenimą, nes 
kitaip negalėtų įvykdyti daugelio savo užsimojimų, — taip lygiai 
ir valstybė, stovinti anapus tarptautinio bendravimo ir atitraukta 
nuo solidarių žmonijos pastangų, negali laiduoti savo piliečiams 
visos kultūrinių atsiekimų pilnumos“. (Na putiach k gosudarstvu 
buduščego, 116 p.). Žodžiu tariant, solidarumas yra pagrindinis 
kultūrinio tautų gyvenimo principas ir todėl visos tautos turi“ 
dalyvauti solidariame kultūros kūrime ir jos išskėtime pasaulyje. 

3. — Svarstydami internacionalizacijos vyksmą politiniu ir 
juridiniu atžvilgiu, sutinkame vieną iš opiausių klausimų, lie- . 


— 128 — 


čiančių tarptautinį gyvenimą, būtent tautų lygybės klausimą. 
Konkrečiai imant dalyką, reik pripažinti, kad tautos nėra 
lygios: jos ne tik yra įvairios, bet ir nelygios ir savo turtais, ir 
savo galybe, ir savo kultūra, ir pripažintomis sau teisėmis, ir 
savo nepriklausomumo laipsniu. Kitaip atrodo dalykas, žiū- 
rint į tautas abstrakčiai, t. y. laikant jas vienos rūšies 
individualybėmis: šituo atžvilgiu visos tautos principialiai yra 
lygios. Ir iš tikro, kiekviena tautybė yra, kaip žinome, sutelk- 
tinė individualybė, reiškianti sau tinkamu būdu visuotinį žmoni- 
jos turinį, ir todėl, kaipo visuotinio žmonijos turinio reiškėjos 
tautybės privalo naudotis lygiomis ne tik moralinėmis, bet ir 
juridinėmis teisėmis. Žodžiu tariant, visos tautybės yra indi- 
vidualios nelygstamojo turinio nešėjos, ir todėl yra principialiai 
Jygios, nežiūrint į savo įvairumą, kuris čia kaip tik yra tikro 
vertingumo pagrindas. 

Tautų lygybės klausimas tarptautinėje politikoje kompli- 
kuojasi dar tuo, kad tarptautiniame santykiavime į pirmą vietą 
prasikiša valstybės, kaipo organizuotos tautos, nors toli gražu ne 
visuomet yra pilno atitikimo tarp valstybės ir tautos. Vis dėlto 
tarsi suponuojama, kad normaliai valstybė atstovauja atskirai 
tautai, nors, kaipo koriguojantis veiksnys, šalia jos išeina į tarp- 
tautinę vaidyklą, tautinės mažumos, kurios yra atitinkamai trak- 
"tuojamos tarptautiniame santykiavime. Čia ir kyla klausimas, 
kokia linkme privalo eiti tarptautinis valstybių ir tautų santy- 
kiavimas politiniu ir juridiniu atžvilgiu. 

Šis klausimas gali būti įvairiai sprendžiamas pagal tai, kuri 
koncepcija yra dedama į sprendimo pagrindą: tarptautinio in- 
„dividualizmo, tarptautinio absoliutizmo ar tarptautinės konsti- 
tucijos koncepcija. Tarptautinis individualizmas pripažįsta ne- 
lygstamąjį valstybės nepriklausomumą pagal etatistinio libera- 
lizmo principus: jis laiko valstybę neribojamai suverenia; žiūri 
į valstybę, kaipo į absoliutinę savo teritorijos savininkę; nepri- 
pažįsta jokių pareigų atžvilgiu į kitas valstybes ir atitinkamai ne- 
mori jokiame laipsnyje pripažinti tarptautinės kontrolės jokioje 
valstybinio veikimo srityje. Tarptautinis individualizmas ypa- 
tingai yra artimas valstybiniam nacionalizmui ir faktinai su juo 
sutampa. 

Užtat kosmopolitizmas iš savo prigimties yra linkęs remti 
priešingą, tarptautinio absoliutizmo, koncepciją, pagal kurią 
stengiamasi tarptautinį gyvenimą centralizuoti vienoje anttauti- 
nėje organizacijoje ir šiai pavesti nelygstamąjį suverenumą, ati- 
tinkamai aprėžiant atskirų valstybių nepriklausomumą. Jei iš 
vienos pusės nacionalistiškas valstybės suverenumas negali būti 
suderintas su pačia tarptautine teise ir veda prie arbitralaus val- 
stybės elgimosi tarptautiniuose santykiuose, kas sudaro didelį 
pavojų tarptautiniam gyvenimui, tai kosmopolitinio internacio- 
„nalo absoliutizmas, iš kitos pusės, veda tarptautiniuose santy- 


— 129 — 


kiuose taip pat prie despotizmo, nuo kurio ne mažiau kenčia tau- 
tų bendravimas. Kraštutiniai nusistatymai ir šiuo atveju susi- 
liečia savo išdavomis. 

Sintetinį klausimo išsprendimą patiekia trečioji, būtent, 
tarptautinės konstitucijos, koncepcija, pagal kurią valstybėms 
pripažįstamas lygstamasis suverenumas ir sykiu tautų vienybė 
organizuojama solidarumo, lygybės ir tarptautinio teisingumo 
pagrindais. Šitoks klausimo išsprendimas eina tiesioginiu būdu 
iš tautos esmės ir kultūrinio jos pašaukimo. Tautos, panašiai 
kaip individai visuomenėje, yra vienos rūšies individualybės, 
kurios yra pašauktos diferencijuotu būdu realizuoti universali- 
nius žmonijos uždavinius. Jos negali tinkamai atlikti šito pa- 
grindinio savo pašaukimo tiek tada, kai principialiai yra nusista- 
toma prieš žmonijos solidarumą ir vienybę, tiek ir tada, kai yra 
nepateisinamai suvaržomas diferencijuoto kultūrinio funkciona- 
vimo nepriklausomumas. 

Kaip diferencijuotas ir laisvai sutartinis atskirų grupių vei- 
kkimas visuomenėje yra aukštesnio jos civilizacijos laipsnio ap- 
raiška, palyginant su pirmykščia laukinių žmonių anarchija ar 
barbariška primityvios tautos despotija, taip lygiai tarptautinis 
žmonijos organizavimasis solidarumo, lygybės ir laisvo diferen- 
cijuoto veikimo pagrindais yra aukštesnio pasaulinės civilizaci- 
jos laipsnio apraiška, kuri, savaime aišku, negali išsyk pasiekti 
tobulumo stovio. Šito dėsnio šviesoje ir tenka vertinti pirmą 
pasaulio tautų organizavimosi bandymą, kurį sudarė Tautų 
Sąjungos įsisteigimas tarptautinės konstitucijos pagrindais. 
Nors apskritai ir ypač šiuo momentu netenka idealizuoti Tautų 
Sąjungos tokios, kokia ji yra faktinai, bet vis dėlto negalima 
nepripažinti, kad pagrindinė savo idėja jinai puikiai atsako tam 
tarptautinio santykiavimo reikalui, kuris taip iškalbingai pasi- 
reiškia mūsų laikų internacionalizacijos vyksme. 
| „Versalio traktatu įsteigtoji Tautų Sąjunga, sako prof. Gins, 
pirmutinio susitarimo intencija turi aprėpti visas pasaulio val- 
stybes ir uždėti joms pareigą dirbti ir paklusti teisinei tvarkai, 
laiduojančiai taikos palaikymą. — Tautų Sąjunga solidarizuoja 
savo jungiamųjų valstybių interesus, palenkdama juos organi- 
zuotai tvarkai, kuri atitinka tuos dalyvių interesus. Tai yra 
pirmas bandymas įsteigti pastovią tarptautinio bendravimo orga- 
nizaciją ant teisinių pagrindų, be valstybių nepriklausomumo 
principų sulaužymo, nors ir su neabejojamu jo apribojimu“ (O. 
C. 116 p.) 

Gins ypatingai pabrėžia svarbią Tautų Sąjungos rolę tarp- 
tautinio solidarumo ugdyme. „Tautų Sąjunga, sako jisai, yra 
solidarizmo nešėja į tarptautinius santykius. Solidarizmas daro 
atskiroms valstybėms, Sąjungos nariams, veikimo laisvės apri- 
bojimų, bet kompensuoja juos patogumais, kurių negalima at- 
siekti kitaip, kaip bendromis pastangomis ir nusilenkimu aukš- 


Liet. tauta ir jos ugd. 9, 


— 130 — 


tesniam autoritetui...  Solidarizmas artina mus prie to laiko,. 
kai žmonija susidarys iš solidariai veikiančių tautų, — valstybių, 
kaip kad visuomenė susidaro iš solidariai veikiančių žmonių“ 
(O. c. 200 p.). Šituo atžvilgiu Gins pripažįsta Tautų Sąjungai 
didžiausios perauklėtojos misiją tautų gyvenime. Tautų Sąjun-- 
gos priemonės tautų bendradarbiavimui nustatyti, sako jisai,. 
„perauklėja žmonių psichologiją, bet kai pakitės psichologija 
valstybių viduje, pakitės ir tautų santykiai; kai solidarizmas 
įsigalės atskirų tautų gyvenime, jis taip pat palenks sau ir tarp- 
tautinius santykius“ (O. c. 125 p.). 

Tik tada susidarys tikros garantijos, kad teisė turės realią 
pirmenybę prieš jėgą ir prievartą, ir tik tada politinis tautų san-- 
tykiavimas bus atremtas į tvirtą teisingumo pagrindą, sudarytą. 
. pastovioje tarptautinėje konstitucijoje. 

4. — Aukščiau buvo išvystytas organingoje priklausomybėje. 
ištisas kompleksas idėjų, kurios liečia tarptautinį santykiavimą 
ir kurios turi būti sugestionuojamos ir išvystomos naujų kartų 
gai kad šios galėtų įsigyti teigiamąjį tarptautinį susipra-- 
timą. Šitas susipratimas tačiau būtų dar nepilnas, jei jis nepra- 
skaidrintų tokio internacionalo klausimo supratimo, koks daž-- 
niausiai pasitaiko mūsų laikais plačiojoje publikoje. 

Paprastai internacionalo vardu yra vadinamas tarptautinis 
įvairių pasaulio tautų darbininkų susiorganizavimas, turįs savo 
uždaviniu jų klasės reikalų gynimą. O kadangi socialiai nu-- 
skriaustos klasės žmonės labai dažnai yra linkę į kosmopolitiz- 
mą, tai susidarė žmonių sąmonėje beveik būtinas sąryšis tarp 
internacionalo ir nusistatymo statyti klasės reikalus aukščiau už 
tautos interesus. Negalima iš tikrųjų neigti tarptautinės prole- 
tariato organizacijos, t. y., internacionalo paprasta to žodžio 
prasme, palinkimo i šitaip suprastą internacionalizmą; bet reik 
čia pat pasakyti, kad panašus palinkimas nėra specifinė prole- 
tariško internacionalo ypatybė: visur, kur solidarizuojasi tarp-- 
tautiniai kitų klasių interesai, pavyzdžiui, kapitalistų, pasireiš- 
kia nė kiek nemažesnis palinkimas į kosmopolitišką internaciona- 
lizmą. Pakanka čia prisiminti kosmopolitišką kapitalistų pas- 
lankumą tiekti ginklus net savo tėvynės priešams. Tai tik reiš- 
kia, kad susidūrus materialiniams klasių interesams su idealiniais 
tautybės interesais, dažniausiai pirmieji persveria antruosius. Iš. 
čia tenka padaryti išvada, kad klasiniai internacionalai iš tikro 
yra pavojingi tautiniams interesams, nors negalima pasakyti, 
kad jie yra tokie iš savo esmės, bet ne atsitiktinai dėl žmonių 
netobulumo. 

Suprantant internacionalo vardą platesne prasme, reik pa-- 
sakyti, kad tarptautinės klasinės organizacijos nėra vieninteliai 
internacionalai. Tam tikra prasme internacionalu yra ir Tautų 
Sąjunga, būtent, tokiu internacionalu, kur tautiniai ir tarptau- 
tiniai interesai stengiamasi suderinti ant juridinių tarptautinės. 


— 131 — 


konstitucijos pagrindų. Šitų formalinių rėmų ribose yra koordi- 
nuojama ištisa eilė tarptautinių reikalų: ir politinių, ir ekonomi- 
nių, ir socialinių, ir finansinių, ir net intelektualinių ir morali- 
nių. Čia taip pat atsitiktinai gali persverti vieną kartą tarptau- 
tiniai visumos interesai, kitą kartą — atskirų tautų interesai. 
Bet kadangi Tautų Sąjungos veikimas, atremtas į teisinę tvarką, 
yra viešai kontroliuojamas ir vispusiškai debatuojamas suintere- 
suotų šalių, tai čia susidaro mažiau davinių, kad atsitiktinis 
tautinių interesų įžeidimas būtų taip dažnas, kaip klasiniuose 
internacionaluose. 

Pagaliau, yra ištisa eilė aukštesnės rūšies internacionalų, 
būtent, kultūrinių ir religinių, kurie iš savo esmės mažiausia 
turi davinių sueiti į konfliktą su tautiniais interesais. "Tarp- 
tautinės kultūrinio bendravimo organizacijos, kaip ir tarptauti- 
nio pobūdžio konfesijos turi savo uždaviniu išplėtimą ir apsimai- 
nymą dvasinėmis vertybėmis, pareinančiomis ne nuo tautinės 
reiškimosi lyties, bet nuo universalinio žmogaus dvasios turinio. 
Šitokių internacionalų konfliktai su tautiniais interesais yra reti 
todėl, kad vertybės, esančios jų veikimo objektais, yra net auk- 
štesnės rūšies, kaip tautinė lytis, antra, todėl, kad čia ne taip 
lengva įžeisti tautų lygybė, ir trečia, todėl, kad tokių interna- 
cionalų naudingumas atskiroms tautoms regimai jaučiamas, kaipo 
aiškiai ir greit pasireiškiąs, ir sykiu jų nenaudingumas lengviau 
įveikiamas. 

Jei visi internacionalai yra šiaip ar taip universalizmo reiš- 
kėjai, tai paminėtieji aukštesnės rūšies internacionalai yra uni- 
versalizmo reiškėjai aukščiausiame laipsnyje. Šituo atžvilgiu 
itin reikšminga yra Katalikų Bažnyčia, kuri faktinai sudaro se- 
niausią, plačiausią ir galingiausią internacionalą. Katalikų Baž- 
nyčia tiek etimologiškai, tiek realiai yra visuotinis susivieniji- 
mas, neturįs nacionalinio pobūdžio ir todėl nekonkuruojąs su 
tautoms tautinio gyvenimo ir veikimo srityje. Drauge su savo 
pasaulėžiūra ir doriniu nusistatymu Bažnyčia perteikia tautoms 
universalinės vertės dvasinį turtą, kurį krovė ištisi amžiai ir iš- 
tisa tautų eilė. Todėl priėmimas Bažnyčios tikėjimo visados 
reiškia tautai įsibendrinimą į visuotinį žmonijos dvasios lobyną. 
Iš antros pusės, Bažnyčia visados yra suinteresuota, kad tautos 
stovėtų savo tautinio gyvenimo aukštumoje, nes tik tada įvyksta 
tautinėje kūryboje tas tobūlas individualinės tautinės lyties ir 
universalinio turinio susijungimas, kuris reiškia didžiausią lai- 
mėjimą ir tautai ir žmonijai. Tokiu būdu Bažnyčia per naujų 
tautų pašaukimą į kultūrinį religinį gyvenimą ugdė dvasinį savo 
lobyną ir per tautų klestėjimą nuolat atgydavo ilgų amžių bė- 
Byje. 

Žodžiu tariant, Bažnyčia yra sėkmingiausias pavyzdys sėk- 
mingo tarptautinio bendradarbiavimo aukštesnėje gyvenimo sri- 
tyje, kur gali tobulai susiderinti atskiros tautos ir visos žmonijos 


— 132 — 


interesai. Todėl Bažnyčia visados buvo ir yra stipriausias veiks- 
nys ir sėkmingiausia auklėtoja tarptautiniam bendradarbiavimui. 
IJei vis dėlto istorijoje pasitaikydavo ir dabar kartais pasitaiko, 
kad Bažnyčios žmonės nesugeba harmoningai suderinti Bažny- 
čios ir atskirų tautų interesų, tai toks nesugebėjimas yra jų 
netobulumas, bet ne eina iš Bažnyčios prigimties, jos ideologijos, 
ar jos tradicijų. 


III: 


1 — Išvedus nuoseklią liniją tarptautiniam susipratimui, 
tenka susidomėti tais nusiteikimais, kurie turi charakterizuoti 
aktyvinį tarptautinį naujų kartų nusistatymą ir kurie todėl pri- 
valo būti tarptautinio auklėjimo priemonėmis jose išvystomi. 
Pirmas dalykas, kuriuo čia iš pat pradžios reik susirūpinti, yra 
visai kategoriškas reikalas pagrįsti tarptautinį nusistatymą dori- 
niais principais. Jei apskritai tarptautinis bendradarbiavimas 
- tėra galimas ir sėkmingas vien tada, kai tarptautinis santykia- 
vimas yra pagrįstas doriniais principais, sakysime, taikingumu, 
teisingumu, nusilenkimu bendrai teisinei tvarkai ir tarptautiniam 
autoritetui, tai šitokis dorinis nusistatymas privalo būti ruo- 
šiamas atskirose tautose atitinkamu naujų kartų auklėjimu. Ki- 
taip tariant, tarptautinis naujų kartų nusistatymas turi būti pa- 
grįstas doriniais principais, nes nuo to paskui pareina atitin- 
kamas dorinis tarptautinio santykiavimo pagrindimas. 

Viena iš svarbiausių nelemto tautų nesugyvenimo priežasčių 
yra tai, kad per daug dar išplitęs yra įsitikinimas, jog teisė bei 
doros principai saisto Žmones tik išvidiniame tautos gyvenime, 
ir jog tarptautiniame santykiavime tautos arba valstybės intere- 
sai visai suvereniai sprendžia apie reikiamą nusistatymą tarptau- 
tiniuose klausimuose. Toks amoralus nusistatymas iš tikrųjų 
yra liekanos iš laukinių žmonių įpročių, kurie jau visai nepri- 
tinka mūsų civilizuoto gyvenimo stoviui. Tuo tarpu kuo iš 
esmės skiriasi imperialistinis karas su sekamais užgrobimais gy- 
ventojų, teritorijų ir tautinių turtų nuo laukinių žmonių papras- 
tų žudymų su plėšimais? — Nebent tuo, kad pirmuoju atveju 
tikra dorinė žiaurių ir plėšrių žygių vertė yra premedituotai 
užmaskuota civilizacijos lytimis, tuo tarpu kai antruoju atveju 
tie patys instinktai pasireiškia su savaimingu betarpiškumu, ir 
dažnai net be supratimo tikros dorinės jų vertės. Dorinė pir- 
menybė rodos teks atiduoti laukiniams žmonėms. 

Sudarymas dorinio naujų kartų nusistatymo tarptautiniuose 
klausimuose negali apsieiti, iš vienos pusės, be demaskavimo 
hipokritiško tautų elgimosi tarptautinėje politikoje, o iš antros 
— be apgynimo jų nuo savo nacionalizmo pavojų, kurie visados 
yra aktualūs tautiniame auklėjime. Tik persunkimas tiek tauti- 
nio tiek tarptautinio 21klėjimo doriniais principais tegali ap- 


— 133 — 


saugoti naujas kartas nuo nelemto tarptautinio naujų kartų nu- 
sistatymo ir paruošti tokiu būdu žmonių sielose tvirtą pagrindą 
vaisingam tarptautiniam bendradarbiavimui. 


2. — Tarptautiniam bendradarbiavimui svarbiausia yra tie 
žmonių nusiteikimai, kurie laiduoja teisingumo ir taikos reali- 
zavimą tautų santykiuose. Tad visų pirma tenka įdiegti naujoms 
kartoms teisingumo jausmą ir taikos nuotaiką dalykuose, liečian- 
čiuose tarptautinius klausimus. Čia, kaip ir visuomenės vidaus 
santykiuose, privalu gerai nusimanyti, kad ne taika tarnauja 
pagrindu teisingumui, bet teisingumas taikai. Kraštutinis paci- 
fizmas, kuris stengiasi atsiekti taiką bet kuria kaina, padaro 
kaip tik tą klaidą, kad taiką stato aukščiau už teisingumą. 

Tiek valstybės vidaus, tiek ir tarptautiniame gyvenime yra 
atsitikimų, kai taikingas nusilenkimas neteisybei ir prievartai 
yra ne kas kita, kaip nusižengimas. Rusų inteligentijos nesi- 
ryžimas ir nesugebėjimas pasipriešinti kaip reikiant su ginklų 
rankoje bolševikų revoliucijai buvo priežastis daug didesnių ir 
ilgiau trunkančių materialinių ir moralinių kataklizmų, kaip kad 
būtų buvusi griežta ir ginkluota, bet trumpa kova už valdžią 
prieš diktatorišką prievartą. Sudaryta 1918 m. Lietuvos Bras- 
toje bolševikų taika su vokiečiais, buvo pripažinta „nevalyva 
taika“, nes ji nesiskaitė nei su doriniais nei su valstybiniais 
reikalavimais ir buvo pagrįsta klastingais sumetimais ir bolše- 
vikų pasiryžimu atsilaikyti prie valdžios bet kuria kaina. 

Mūsų istorijoje taip pat yra žinomas vienas atsitikimas, kai 
taikingas nusilenkimas prieš prievartą buvo nedovanotino silp- 
numo ir nesiryžimo apraiška. Tai įvyko per Liublino uniją, kuri 
paskandino Lietuvą tautinės, kultūrinės ir valstybinės prostra- 
cijos pelkėse ir buvo didžiausių ne tik Lietuvos, bet ir Lenkijos 
nelaimių priežastis. Lietuvių pralaimėtas karas tokiu atveju būtų 
buvęs geresnis už taiką, kuri ilgainiui lietuvių tautoje nustelbė 
padarytos jai prievartos supratimą ir sykiu su juo gyvastingą 
tautos energiją. 

Pacifistiškai nusiteikęs F6rsteris teisingai nusako reikiamą 
teisybės ir taikos santykiavimą šiais savo samprotavimais: „Eraz- 
mas myli taiką daugiau už kryžių, pasakė Liuteris. Tr iš 
tikro yra žmonių, kurie palinksta į taiką vien iš silpnybės. Ne 
taika, bet tiesa yra aukščiausioji gėrybė. Ir jos kaina neprivalu 
dar vengti susiskaldymo ir koniliktų. Betgi visas dalykas glūdi 
tame būde, kuriuo žmonės tokius atsitikimus traktuoja. Be mei- 
lės net pati tiesa nėra teisinga, nes ji yra egoistiškų geidulių 
drumščiama. "Taigi taika išlepina, užtat galinga ir budri valia, 
kuri pažaboja žemesnius geidulius ir paaukoja smulkius jausmus 
šventajam sutarimo gėriui, užgrūdina ir taurina būdą žymiai 
daugiau, negu tai įstengia padaryti didvyriški žygiai karo lauke“ 
(O. c. 465 p.). 


— 134 — 


Žodžiu tariant, taikos pedagogika, apie kurią su tokiu pa- 
mėgimu kalba Fėrsteris, neprivalo susilpninti naujose kartose 
teisingumo pajautimo ir pasiryžimo aktyviai priešintis neteisy- 
bei ir prievartai, žinoma, būtinos akcijos ribose ir leistinomisi 
priemonėmis. "Tarp kitko, tautinio apsigynimo klausimuose, nau- 
jos kartos turi įsąmoninti, kad karinė pajėga nėra vienintelė ir 
net svarbiausia apsaugos priemonė. Tautos sugebėjimas sugy- 
venti su savo kaimynais, daryti sau draugų ir nuginkluoti pries 
šus idėjiniu savo nusistatymu turi tautinės defenzyvos reikalui 
be galo didelės reikšmės. „Naujos kartos auklėjimas pasirengi- 
mui prie taikos, sako F6rsteris, kuo mažiausiai yra tiek pat svar- 
bus, kaip auklėjimas pasirengimui prie karo“ (O. c. 462 p.). 

Fė6rsteris sykiu pripažįsta, kad taikos palaikymui ir atsta- 
tymui reikalingi yra net stipresni charakteriai, kaip ginkluotos 
prievartos pasiryžimams. Jis net aiškiai nurodo, kokie privalo 
būti nusiteikimai, kad galima būtų palaikyti taikos drausmę. 
Negatyviai naujos kartos turi būti apsaugotos nuo karingų ins- 
tinktų, užgaidų, įsivaizdavimų, kurie galėtų sudrumsti taikingą 
tautų sugyvenimą; pozityviai jose turi būti išvystytas sugebė- 
jimas objektyviai ieškoti teisybės ir susitarimo pagrindų kon- 
fliktų atvejuose. "Tarp kitko Forsteris pabrėžia žodžio draus- 
mės reikšmę taikai: „Yra žodžių, sako jisai, kurie sužadina 
sprogstamąjį pasipriešinimą; yra žodžių, kurie pažaboja demo- 
nus, ir žodžių, kurie atpalaiduoja pragaro galybes“ (O. c. 468 p.). 

Žodžiu tariant, taikos reikalui svarbiausia nuginkluoti žmo- 
nių sielos, nes tuomet savaime nusiginkluoja ir žmonių rankos. 
Šitas sielų nuginklavimas taikai yra tautoms ne kas kita, kaip 
dorinis pergalėjimas savo palinkimų į neteisingumą, prievartą, 
imperialistišką nusistatymą ir nacionalistišką ekskliuzivizmą. Jei 
tauta nepergali savęs šita prasme ir agresyviai puola kitas tau- 
tas, šioms susidaro teisė į teisingą atsparą ir net į ginkluotą 
priesparą būtino apsigynimo ribose. Tuomet taika suįra, ir karas 
neišvengiamas. Galimų konfliktų perspektyvoje pedagogams 
itin svarbu nusimanyti, kad jei yra teisė ir net pareiga kovoti su 
svetimu imperializmu, tai nemažesnė yra pareiga kovoti su im- 
perializmu ir nacionalistišku ekskliuzivizmu savo tautos viduje, 
auklėjant naujose kartose teisingumo ir taikingumo nusiteikimus, 
ir nuveikiant jose agresyvius instinktus ir neteisingus nusista- 
tymus. Patriotizmas turi būti suderintas su tarptautinės san- 
tvarkos reikalais. 

3. — Sudarius naujų kartų sielose tvirtą pagrinda teisingam 
ir taikingam nusistatymui į tarptautinį santykiavimą, tuo pačiu 
susidaro palanki nuotaika, tarptautiniam kultūriniam bendravi- 
mui ir bendradarbiavimui. Bet šiam pastarajam reikalui reika- 
linga yra dar specialieji nusiteikimai, kurie padaro tarptautinį 
bendravimą ir bendradarbiavimą tikrai naudingą tiek tautai, tiek 
ir visai žmonijai. Kultūrinis tautų bendravimas reiškia labiau 


— 135 — 


pasyvinę tautų santykiavimo pusę, kur pirmoje vietoje stovi kul- 
tūrinių gėrybių pasisavinimas. Atvirkščiai kultūrinis bendra- 
darbiavimas reiškia labiau aktyvinį tautų santykiavimą, kur pir- 
moje vietoje stovi kultūrinių gėrybių perteikimas. Kiekvienu 
atveju yra reikalingas atitinkamas kiekvienos tautos žmonių nu- 
sistatymas. 

Svetimų kultūrinių gėrybių pasisavinimas tautai yra tikrai 
naudingas tik tada, kai ji sugeba bendrus žmonijos kultūros tur 
tus padaryti tikrai savus, t. y., pasisavinti juos saviškai, pagal 
savo tautos individualinį stilių. Toks savarankiškas ir sykiu 
kūrybiškas žmonijos kultūrinio lobio pasisavinimas kaip tik cha- 
rakterizuoja subrendusią naciją. „Nacija, sako Gessenas, nėra 
kažkas priešinga tam, kas yra bendrai žmoniška, bet tėra vien 
kūrybinis stilius, kuriuo tauta pasisavina bendrai žmogiškos kul- 
-tūros turinį“ (Osnovy pedagogiki, 329 p.). Šitokis svetimų kul- 
"tūrinių pradų pasisavinimas praturtina sutelktinę tautos indivi- 
-dualybę, tuo tarpu kad pasyviai vergiškas svetimos kultūros pa- 
-sisavinimas nustelbia tautos individualybę ir paprastai skandi- 
na tautą kultūrinio fatalizmo nuotaikoje. Todėl tarptautinio 
bendravimo atžvilgiu, kiek šitas bendravimas veda prie svetimos 
kultūros pradų pasisavinimo, naujoms kartoms turi būti įdiegtas 
aktyviai kuriamasis nusistatymas, kuris leistų svetimos kultūros 
"pradus padaryti tikrai savus. Tai gali būti atsiekta vien glau- 
džiame sąryšyje su tautišku auklėjimu, kuris, kaip žinome, sau- 
goja ir sąmoningai ugdo individualinę tautos lytį, ją tobuliau- 
siame laipsnyje realizuodamas naujose kartose. Žodžiu tariant, 
kritiškas aktyvus kūrybinis nusistatymas svetimos kultūros pra- 
dų pasisavinime yra būtinai reikalingas naujoms kartoms. 

Bet nacijai nepakanka apsaugoti tautinį savo savabūdišku- 
mą ir išvidinę laisvę svetimos kultūros atžvilgiu; jai dar pri- 
valu, kaip išsireiškia Gessenas, „sugebėti užsidegti entuziazmu 
bendrai žmogiškų tikslų tarnyboje“ (t. p. 329 p.); tai reiškia, 
kad nacija ne, tik privalo savintis kultūrinių gėrybių iš kitų 
tautų, bet ir entuziastiškai atsilyginti joms kultūriniais savo lai- 
mėjimais. "Taigi tarptautinio kultūrinio bendradarbiavimo at- 
žvilgiu naujos kartos privalo pasižymėti paslankumu į kultūrinį 
patarnavimą, tautoms besimainant kultūrinėmis gėrybėmis. Šis 
paslankumas atsiekia didžiausio savo laipsnio tada, kai kūrybi- 
nis tautos darbas yra dirbamas su pilna sąmone, kad aukščiau- 
sieji tautinės civilizacijos atsiekimai slepia individualinėse savo 
lytyse vertingiausius bendrai žmogiškos dvasios turtus. Entu- 
ziazmas tokios rūšies tautinėje kūryboje ir paslankumas į patar- 
navimą kitoms tautos savo kultūriniais laimėjimais yra pridera- 
mas nusistatymas į tarptautinį kultūrinį bendradarbiavimą. 

Tarp kitko tarptautiniam bendradarbiavimui turi ypatingos 
reikšmės kalbų pažinimas, kuris tarnauja jam viena iš būtinų 
priemonių. Jei parinkimas svetimų kalbų naujoms kartoms daž- 


— 136 — 


niausiai pareina nuo to, su kokiomis tautomis daugiau „tenka: 
turėti santykių, tai vis dėlto šitame parinkime turėtų taip pat 
sverti sėkmingiausio tarptautinio bendradarbiavimo sumetimai. 
Pavyzdžiui, išeinant iš šitų sumetimų, galima būtų laikyti visai 
geru stoviu tik tą, kuriame naujos mūsų kartos įsigijusios, šalia. 
gimtosios savo kalbos, trijų kalbų mokėjimą: vienos romaniš-- 
kos, vienos germaniškos ir vienos slaviškos. Pasirinkimas kalbų 
kiekvienoje iš šitų trijų grupių turėtų toliau pareiti nuo tarp- 
tautinio tikslingumo, iš vienos pusės, ir tautinio saugumo — 
iš antros. 

4. — Pagaliau, dar vienu atžvilgiu ypatingai svarbu tinkamai 
nustatyti naujos kartos tarptautiniu auklėjimu. Būtent, svarbu 
jose paruošti pagrindą tinkamam tarptautiniam žmonijos susi- 
organizavimui. Pasaulio tautos niekados neįstengs susiorgani- 
zuoti į tikrą realią ir galingą Tautų Sąjungą, jei kiekvienos tau- 
tos viduje nebus sudaryta tvirta atrama Tautų Sąjungos idėjai 
ir pasiryžimas nusilenkti tarptautiniam autoritetui, sykiu išsi- 
žadant tų nacionalistiškų koncepcijų, kurios yra atkreiptos prieš 
Tautų Sąjungos idėją. 

Šituo atžvilgiu ypatingą dėmesį reik kreipti kovai su dviejų 
koncepcijų įsigalėjimu naujų kartų sąmonėje, iš kurių viena pro- 
paguoja principialią rasių nelygybę, o antra — nelygstamąjį vals- 
tybės suverenumą. Pirmoji iš jų, įsigalėjusi žmonių sąmonėje, 
yra tos rasinės neapykantos šaltinis, kuri neleidžia tautoms ly- 
giomis sueiti į vieną tarptautinę organizaciją. Jinai yra paver- 
gimo veiksnys tarpusaviame tautų gyvenime ir niekados negali 
sudaryti tinkamos nuotaikos tarptautinei taikai. Antroji kon- 
cepcija, įsigalėjusi žmonių sąmonėje, atpalaiduoja valstybę nuo 
bet kurio aukštesnio autoriteto ir todėl taip pat galutinėje są- 
skaitoje — nuo bet kurių dorinių sąvaržų. Savaime suprantama, 
kad šita koncepcija nesudaro tinkamų sąlygų tarptautinei žmo- 
nių organizacijai, atremtai į juridinius pagrindus. 

Apgynus tad naujas kartas nuo įsigalėjimo jose klaidingų 
koncepcijų apie tarptautinę tautų vienybę, reik sykiu suintere- 
suoti jas aktyviu nusistatymu už Tautų Sąjungos idėją ir pa- 
raginti prie šitos idėjos propagandos pasaulyje. Naujos kartos 
turi būti tinkamai painformuotos, kad toks sunkus tarptautinis 
uždavinys, kaip realios ir sėkmingos Tautų Sąjungos įsisteigi- 
mas, negali būti išsyk tobulai išspręstas, ir kad jis turės pereiti 
ilgą išsivystymo ir tobulėjimo evoliuciją, kol galės patiekti tik- 
rai patenkinančių rezultatų. Bet kaip tik todėl svarbu nenusi- 
vilti pirmais Tautų Sąjungos žingsniais ir nenusiminti dėl jos 
nepasisekimų, kurių apščiai gali būti ne tik pradžioje, bet ir jos 
subrendimo metu. 

Naujos kartos turi aiškiai nusistatyti, kad šiuo metu Tautų 
Sąjunga tebegyvena vien pirmą, bandomąjį, savo amžiaus laiko- 
tarpį, kai yra statomi jai dar labai kuklūs uždaviniai, ir kad jai 


— 137 — 


tenka savo gyvenimo pradžioje perlaužti per daug kliūčių, o tai 
neleidžia jai tinkamai išspręsti kad ir tų kuklių uždavinių. Tautų 
Sąjunga šiuo metu stengiasi realizuoti du tarptautinės teisės- 
reikalavimu, pirma, laiduoti pasaulio tautoms teisių ir pareigų 
bendrumą pastoviu, juridinę galią turinčiu tarptautiniu organu, 
ir, antra, įpareigoti tautas, su tarptautinių sankcijų grąsme, savo- 
konfliktuose negriebtis ginklų anksčiau, kaip bus išsemtos visos. 
priemonės taikingam iškilusio konflikto išsprendimui, numa- 
tytos Tautų Sąjungos statutu. 

Šiuo metu japonų kinų ginkluotame susirėmime mes turime 
iškalbingą įrodymą fakto, kaip dar nedidelis Tautų Sąjungos. 
autoritetas, ir kaip dar silpnos yra jos pajėgos rimtesniam kon- 
fliktui likviduoti numatytu jos statute būdu. Vis dėlto būtų 
per anksti ir neišmintinga nusivilti Tautų Sąjungos idėja ir ji 
palaidoti nacionalistiškų instinktų chaose. Tautų Sajungos 
idėja ne tik yra idealinės žmonijos koncepcijos padaras, bet ir: 
randa realų pagrindą mūsų laikų tendencijose: internacionali- 
zacijos vyksmas iš vienos pusės, ir būtinas reikalas surasti tai- 
kingą būdą vis pavojingesniems tarptautiniams konfliktams, iš 
antros pusės, yra faktai iš esmės ne mažiau reikšmingi, kaip jau- 
nutės Tautų Sąjungos silpnumas ir netobulumas. 

Tokiose aplinkybėse, norint sudaryti atskirose tautose sąly- 
gų, kad Tautų Sąjunga galėtų stiprėti ir tobulėti, yra būtina 
įkvėpti naujoms kartoms, sykiu su žmonijos prigimtosios vie- 
nybės idėja, nusistatymą nenusivilti jokiose aplinkybėse Tautų 
Sąjungos idėja ir pasiryžimą šitą idėją propaguoti ir aktyviai 
remti kievieną sumanymą, kuris kokia nors prasme galėtų realią 
Tautų Sąjungą pastūmėti pageidaujamos pažangos keliu. "Tik 
tuomet atskirose tautose bus sudarytas viltingas pagrindas, ant 
kurio galės ilgainiui Tautų Sąjungos idėja pražydėti visai rea-- 
liais atsiekimais. 


AŠTUNTAS SKIRSNIS. 


Visuomeninės vadovybės ugdymas lietuvių 
tautoje *). 


Ugdymo uždaviniai sistemingumo ir aktualumo 
atžvilgiu. — I. Kritiškoji dalis. — Istorinis paveldėjimas ir pagrin- 
dinės mūsų tautos gyvenimo silpnybės: 1. Normalus šviesuomenės ir 
liaudies santykiavimas mūsų istorijos vyksme. 2. Pirmos tautiškai susi- 
pratusių inteligentų kartos trūkumai. 3. — Nepakankamas jauniausios 
inteligentų kartos pasiruošimas aktualaus gyvenimo bei veikimo užda- 
viniams. 4. Psichologiniai tautos branduolio trūkumai. — II. Statomoji 
dalis. — Trumpa apžvalga aktualiausių ugdomųjų uždavinių, surištų su 
tautos vadovybės klausimu: 1. Bendras pilnutinio ugdymo aktualumas. 
2. Nustatymas deramų santykių tarp liaudies ir šviesuomenės ir tuo pa- 
čiu sudarymas geriausios vadovybės demokratinėms masėms. 3. Šeimy- 
nos, mokyklos ir visuomeninių bei valstybinių organų pastangų sutelki- 
„mas šitam tikslui. 4. Išvystymas vadovaujančioje tautai šviesuomenėje 
teigiamųjų aktualių savybių: a. sugebėjimo lemtai organizuoti profesinį ir 
visuomeninį darbą, b. visuomeniškumo, paremto drausmingumu, teisėtu- 
mu ir solidarumu, c. drąsios iniciatyvos ir d. plataus užsimojimo. Aktualių 
tautos uždavinių vykdymo pradžia. 


Pilnutinio ugdymo sistema**) stato pedagogui visus tuos 
uždavinius, kurie šiaip ar taip turi būti atlikti kiekvieno auklė- 
tinio ugdyme. Bet vieno pagrindinio uždavinio apleidimas pa- 
daro ugdomąjį veikimą vienašališką ir tuo pačiu mažiau ar dau- 
giau ydingą. Taip atrodo ugdomųjų uždavinių visuma sistemos 
atžvilgiu. Bet užtat, kai žiūrima į ugdymo uždavinius aktualumo 
atžvilgiu, tam tikroje vietoje ir tam tikru laiku, vienas kuris už- 
davinys gali turėti daugiau reikšmės, kaip kad jos turi tas pats 
uždavinys kitoje vietoje ir kitu laiku. Jau žmonių specializacija 
pagal profesijas daro, atžvilgiu į juos, vienus ugdymo uždavinius 
aktualesnius už kitus, nors sykiu specializacija suponuoja pilnu- 
tinio ugdymo sistemos išlaikymą bent tam tikrame laipsnyje. To- 
kiu pat būdu vieno kurio krašto padėtis, istorinis paveldėjimas ir 


*) Spausdinta 1926 m. „Židinio“ 3 nr.(131—143 p.), kaipo „Lietuvių 
tautos ugdymo uždaviniai“. Šiuo vardu buvo tais pačiais metais išėjusi 
ir atskira atspauda. 

**) Apie pilnutinio ugdymo sistemą ž. autoriaus straipsnius: „Pil- 
nutinio ugdymo gairės“ (Romuva, 1922 m. 2 Nr.), „Mokyklų tipai etc.“ 
(Lietuvos Mokykla, 1923 m. 11 sasiuv) ir „Pilnatvės, sutartinės ir pri- 
„klausomybės principai ugdymo sistemoje“ (Lietuvos Mokykla, 1924 m. 
7 sąsiuv.). 


— 139 — 


ateities uždaviniai gali statyti šito krašto pedagogams tam tikrų 
ugdomųjų uždavinių, į kuriuos privalu atsižvelgti su didesniu su- 
sidomėjimu, ir kurie dera pildyti su didesniu atsidėjimu. Pa- 
vyzdžiui, nelaimingai pralošus karą, kraštui tenka rūpintis jau 
ugdymo sistemoje sudaryti pagrindą, ant kurio galima būtų bent 
iš dalies atsilošti ir išlyginti savo nuostoliai. Taip pat tautai 
atgimstant, kaip kad mūsajai, ugdymo sistemoje galima numatyti 
tie ugdomieji uždaviniai, kurie turi ypatingo aktualumo atgims- 
tančios tautos gyvenimui. — Ir štai, kalbant apie mūsų aktualiau- 
sius ugdymo uždavinius, tenka imti tie uždaviniai, kurie turi 
„didžiausio aktualumo mūsų laikais, mūsų kraštui, mūsų gyvenimo 
aplinkybėse, ypatingai atsižvelgiant į tai, ką mes esame gavę iš 
praeities paveldėjimo keliu, ir, iš kitos pusės, ką mes privalome 
laimėti ateityje. 

Išspręsti šitas klausimas plačiai ir dokumentuoti jis išsemia- 
mai būtų uždavinys, neįvykdomas vienos paskaitos ar vieno 
straipsnio ribose. Turėsiu apriboti vien trumpais metodologi- 
niais nurodymais ir išvesti gana greitu tempu liniją iš praeities 
į ateitį. Visas uždavinys čia gali būti suvestas prie dviejų pa- 
grindinių pareigų: pirma, kritiškai susekti mūsų gyvenime silp- 
niausias vietas, kurios gali ir privalo būti užtvertos ugdomuoju 
darbu; ir antra, nustatyti uždavinius, kuriuos mums stato gyve- 
nimo pažanga bei pakraipa, vykstant iš praeities į ateitį. Kaip 
matome, yra tai visų pirma savo rūšies sąžinės sąskaita, kuri 
žmogui, tegalvojančiam dabar vien apie priešrinkiminės agtaci- 
jos karštį*), gali pasirodyti balsu, jei ne šaukiančiu dykumoje, 
tai bent plakančiu visas partijas išsyk. 

Taigi, kame yra silpniausios mūsų tautos gyvenimo vietos, 
ir kokių uždavinių stato mums rytojus? 


I 


1. — Visai teisingai yra sakoma, kad ugdymas yra sykiu ir 
visuomeninės aplinkumos padaras ir jos priežastis. Jis yra vi- 
suomeninės aplinkumos padaras, kadangi ir auklėtojas ir auklė- 
tinis šiaip ar taip, mažesniame ar didesniame laipsnyje, pareina 
nuo tos visuomeninės aplinkumos, kurioje jiems tenka gyventi 
ir veikti. Ugdymas yra iš antros pusės visuomenės aplinkumos 
priežastis, kadangi visuomeninė aplinkuma savo ruožtu pareina 
nuo to, kokia yra ugdymo sistema. Pedagoginės pažangos ne- 
galėtų būti vien tada, jei ugdymas tegalėtų suteikti būsimai vi- 
suomeniniai aplinkumai tik tiek, kiek jis pats yra gavęs iš susi- 
dariusios jau visuomeninės aplinkymos. Tokios pažangos, iš tik- 


*) Kalba eina apie 1926 m. rinkimus į Seimą. 


—140— 


ro, nėra pas gyvulius, kurie tik tiek perteikia ateinančioms kar- 
toms, kiek patys yra gavę iš pirm ėjusių kartų. Kas kita pas 
žmones, kurie turi protinę iniciatyvą ir valios pasiryžimą vykdyti 
šitos iniciatyvos pastatytus naujus uždavinius. Visuomeniniame 
gyvenime pedagoginės iniciatyvos veiksniu yra šviesuomenė, ku- 
riai tenka tvarkyti ne tik savo, bet ir liaudies gyvenimas. Liau- 
dyje, paliktoje pačiai sau, pedagoginė iniciatyva maža tegali pa- 
sireikšti ir sužadinti pedagoginės pažangos. Todėl joje arba vy- 
rauja ilgos sustingusios tradicijos, arba staiga įsivyrauja nauji 
gyvenimo ir ugdymo būdai ryšyje su visuomeninėmis pervarto- 
mis. Tik šviesuomenei sąžiningai atliekant kultūrinį savo pašau- 
kimą atžvilgiu į liaudį, tautos gyvenimas tegali būti normalus ir 
pedagoginių atžvilgiu, nes šviesuomenė iš esmės privalo būti 
ugdomuoju veiksniu tautos ir tuo pačiu liaudies gyvenime. Todėl, 
jei šviesuomenė neatlieka sąžiningai savo kultūrinės, tautinės, 
visuomeninės ir pedagoginės pareigos tautos gyvenime, ji neuž- 
sitarnauja nei aukštesnės materialinės gerovės, nei vadovaujamos 
rolės valstybės gyvenime, nei šiaipjau garbingos padėties. 

Šviesuomenės ir liaudies santykiavimas mūsų tautos gyve- 
nime nuo priešistorinių laikų iki mūsų atgimimo buvo visai ne- 
normalus. Nuolatinėse kovose su teutonų ordenais ir ekspansi- 
joje į rytus liaudis tetarnavo vadovaujančių sluoksnių rankose 
vien karo medžiagą. Užvaldymas didelių plotų rytuose ir rei- 
kalas aprėpti juos savo valdomosiomis jėgomis padarė tai, kad 
aukštesnieji Lietuvos sluogsniai ilgainiui žymiai surusėjo ir tuo 
pačiu nutolo nuo liaudies tautiniu atžvilgiu. Taip aplinkybėms 
susidėjus, Lietuva negyveno viduramžiais tuo pilnu korporaty- 
viniu gyvenimu, kuris buvo gera kultūrinio išsilavinimo mo- 
kykla. Vėliau, Lietuvai susėjus su lenkais į uniją, prasidėjo kitas 
vyksmas, kuris nebuvo palankesnis normaliam tautiniam gyve- 
nimui. Tuo tarpu, kai Vakarų Europa ėjo nuo feodalinės vidur- 
amžių santvarkos prie sudarymo tvirtų centralizuotų valstybių, 
Lietuvoje lenkų įtakos dėliai vis labiau stiprėjo bajorų luomas 
ir vedė valstybę prie aristokratinės santvarkos, kuri paskui ne- 
galėjo sėkmingai atsiremti kaimynų absoliutizmui. Tuo pačiu 
laiku tarp kitko įvyko du faktu, kuriuodu turėjo nelemtos reikš- 
mės lietuvių tautos gyvenimui. Pirma, tų laikų šviesuomenė po 
Liublino unijos ėmė linkti savo kultūrinėmis simpatijomis į 
lenkus ir todėl sykiu lenkėti. Antra, įsigalėjus valstybiniame 
gyvenime bajorų luomui, valstiečių baudžiava buvo Lietuvoje 
fiksuota tvirčiau ir ilgesniam laikui, negu ten, kur apsišvietęs 
absoliutizmas ėmė visus visuomenės luomus derinti bendram vals- 
tybės reikalui. Tokiu būdu, tie aukštesnieji visuomenės sluoks- 
niai, kurie turėtų sudaryti tautos šviesuomenę, virto nutautinimo, 
pavergimo ir deorganizacijos veiksniu Lietuvos gyvenime. 

2. — Santykiai tarp šviesuomenės ir liaudies nepagerėjo ir 
tada, kai, žlugus aristokratinei Lenkų Lietuvių Respublikai, Lie- 


= MAS 


tuvą užvaldė rusiškasis monarchizmas. Sulenkėję sluoksniai ko- 
voje su rusais rūpinosi pagilinti savo lenkiškąją idealogiją ir 
stengėsi išlaikyti savo tradicijas, kurios faktinai nebuvo palan- 
kios lietuvių tautos gyvenimui nei kultūriniu, nei visuomeniniu, 
nei tautiniu atžvilgiu. Šitokiame stovyje baudžiavos panaikini- 
mas buvo nauja gairė lietuvių tautos gyvenime, nes šitas panai- 
kinimas sykiu reiškė pradžią atsipalaidavimo nuo įtakos ir glo- 
bojimo tos šviesuomenės, kuri neištesėjo atlikti savo pašaukimą 
lietuvių visuomenėje. Todėl nestebėtina, kad vienos kartos at- 
stumtoje nuo išsivadavimo iš baudžiavos prasidėjo tautinis lie- 
tuvių atgimimas. '"Tautinis atgimimas turėjo iš pat pradžios pa- 
sistatyti uždavinį išsiauklėti naują šviesuomenę, kuri geriau atsa- 
kytų savo pašaukimui ir imtų tikrai vadovauti lietuvių visuome-- 
nei ir tuo pačiu liaudžiai. Tačiau visos gyvenimo aplinkybės po 
rusiškuoju jungu buvo tokios, kad šitas pagrindinis atgimimo 
uždavinys negalėjo būti tinkamai įvykdytas. Nei savų mokyklų, 
nei minimalinių laisvių, nei tikros savivaldybės, nei gero pavel- 
dėjimo iš praeities, nei inteligentiškųjų šeimynų negalima buvo 
turėti šitam reikalui. 

Tiesa, vis daugiau atsirasdavo lietuvių inteligentų, kurie dė- 
josi prie tautinės akcijos. Bet, reik vėl pastebėti, kad šitų inte- 
ligentų išsiauklėjimas bei išsilavinimas toli gražu nebuvo toks, 
kokio galėtų pageidauti lietuvių tauta normaliam savo gyvenimui 
ir išsivystymui. Naujo tipo lietuviams inteligentams teko daž- 
niausiai eiti mokslą Rusijoje, būtent, rusų universitetuote, kurie 
negyveno taip pat normaliu gyvenimu. Rusų inteligentijai teko 
lavintis bei auklėtis nuolatinėje opozicijoje nekultūringam rusų 
valstybės autokratizmui ir visam tam, kas buvo su juo šiaip ar 
taip kad ir pripuolamai surišta, pavyzdžiui, religijai. Nuolati- 
nis gyvenimas ir augimas opozicijos atmosferoje padarė tai, kad 
rusų inteligentija nesusidarė jokių tvirtų teigiamųjų tradicijų: 
nei teigiamųjų pasaulėžiūros tradicijų, nei visuomeninių, nei 
valstybinių, nei tautinių, nei pedagoginių. Mūsų pirmoji inteli- 
gentijos karta, ėjusi mokslą sykiu su šitaip nusistačiusia rusų in- 
teligentija, persiėmė didžiausioje daugumoje kaip tik visomis 
šitos pastarosios ypatybėmis: ir teoriniu nihilizmu, ir supratimu 
laisvės, kaipo atsipalaidavimo nuo bet kurių visuomeninės draus- 
mės ir tvarkos sąvaržų, ir religiniu abejingumu, jei ne religijos 
neapykanta, ir pedagoginių tradicijų stoka šeimyniniame gyve- 
nime ir t.t. Todėl, jei tradicinė inteligentija sunyko lietuvių 
tautos gyvenimui lenkiškoje bajorų įtakoje, tai ir pirmoji at- 
gimusios inteligentijos karta neišėjo tokia, kokios galėtų pagei- 
dauti lietuvių tauta, ir kuri būtų pasiruošusi vykdyti tautos gy- 
venime pilnutinio ugdymo sistemą. 

3. — Po 1905 metų revoliucijos, kurioje lietuviai inteligen- 
tai pasireiškė labiausiai neigiamai griaujamais gabumais, buvo 
nujaustas reikalas naujo dvasinio atgimimo, kuris galėtų sutai- 


A 


kyti ir suderinti šviesuomenės ir liaudies gyvenimą bei veikimą 
ne tik tautinėje, bet ir kitose kultūros srityse, pavyzdžiui, pasau- 
lėžiūros, šeimos, visuomenės ir religijos srityse. Bet išsyk šitas. 
reikalas nepasireiškė su visišku aiškumu ir nuoseklumu. Iš lais- 
vamaniškai ir destruktyviai nusistačiusių radikalų pirma išsi- 
skyrė grupė liberališkai nusistačiusių žmonių, kurie, kad ir pa- 
darė žingsnį prie religijos, vis dėlto apsistojo pusiaukelėje, nes 
nesugebėjo padaryti harmoningos sintezės iš tautinės ideologijos 
ir pozityvios religinės pasaulėžiūros. Ilgainiui šita grupė savo- 
tiškai suderino liberalinį nusistatymą religijos atžvilgiu su so- 
cialiniu konservatizmu ir, sudarydama palyginti nežymią inteli- 
gentų dalį su atitinkama įtaka visuomenėje, pasireiškė už oli- 
garchinį režimą valstybiniame gyvenime. 

Kai paaiškėjo, kad liberališkai tautiškoji srovė neįstengia nei 
sukurti universalinės gyvenimo sintezės nei sužadinti tikro dva- 
sinio mūsų tautos atgimimo, prasidėjo, keli metai prieš didįjį 
karą, naujas judėjimas katalikų jaunuomenėje, kuris šalia tau- 
tinio atgimimo ir organiškame sąryšyje su juoju iškėlė religinio 
dvasinio atgimimo įbaisį. Šitas naujas mūsų tautos atgimimas. 
prasidėjo palyginti labai vėlai taip, kad mūsų laikais, kai teko 
organizuotis Lietuvos Valstybei ir tvarkytis lietuvių visuomenei, 
pirmoji šitos naujos inteligentijos karta pasirodė dar jaunesnės. 
formacijos, negu išaugusi rusų inteligentijos įtakoje pirmoji at- 
gimimo karta. "Todėl ji pasirodė taip pat nepakankamai pasi- 
ruošusi tiems svarbiems tautinio, religinio, visuomeninio ir vals- 
tybinio gyvenimo uždaviniams, kurių pastatė pokariniai laikai 
ir senos tvarkos laužimosi aplinkybės. Žinoma, gyvenimas ne- 
galėjo laukti, kol šita naujoji karta galutinai suaugs ir pilnai su- 
bręs, bet sykiu, pastūmęs ją per anksti į veikimą, kuris viršija 
jos pasiruošimą ir todėl taip pat faktinus jos sugebėjimus, tuo 
pačiu ją gerokai sudemoralizavo: nei tautiniai, nei religiniai, nei 
šeimyniniai, nei visuomeniniai, nei valstybiniai, nei pedagoginiai 
įpročiai bei tradicijos nepasirodė joje pakankamai tvirti, kad to- 
limesnis naujųjų kartų ugdymas rastų joje pakankamai viltingos 
atramos. Viskas dar tebelieka uždavinio stovyje, ir beveik nie- 
kas dar nėra tvirtai laimėta ateinančioms kartoms. Padėtis juo 
mažiau yra užtikrinta todėl, kad kova su neigiamosiomis tradici- 
jomis, susidariusiomis sąryšyje su lenkų bajorijos ir rusų inteli- 
gentijos įtaka, nėra dar pasibaigusi. 

4. — Šitoje nenusistovėjusioje dar padėtyje visai pateisinta 
ieškoti mūsų visuomenės gyvenime veiksnių, kurie galėtų įnešti 
į visuomeninį gyvenimą tam tikro pastovumo, ir į kuriuos galima 
būtų įsiremti einant pažangos keliu. Toks veiksnys Lietuvos gy- 
venime galėtų būti valstiečių ūkininkų sluoksnis, kuris neabejo- 
jant turi daugiausia nusistovėjusių tradicijų, pastovumo, atspa- 
rumo ir patvarumo. Tačiau, sykiu reik konstatuoti, kad šitas 
pastovumo bei pusiausvyros sluoksnis savo įpročiuose ir susidė- 


81 — 


jusioje psichologijoje turi taip pat nemaža veiksnių, kurie nelei- 
džia mūsų tautos pažangai pasireikšti stipriau ir pasistūmėti 
pirmyn su didesniu kuriamuoju užsimojimu. Ne tik pas mus, 
bet ir visur kitur, mažas žemės savininkas, kokiu kad yra mūsų 
tipingas valstietis ūkininkas, turi bendras silpnybes šalia teigia-- 
mųjų dorinių savybių. Čia mums terūpi silpnybės, todėl tenka. 
atvirai apie jas ir kalbėti. 

Prancūzų pedagogas J. Wilbois laiko kaip tik prancūzus. 
mažųjų žemės savininkų tauta, ir, šita prasme, mes turime su 
prancūzais daug daugiau panašumo, negu su anglais arba vokie-- 
čiais, nors mūsų temperamentas yra artimesnis anglo-saksų ra-- 
sei. Ir štai apie prancūzų mažųjų žemės savininkų psichologiją 
J. Wilbois sako tai, kas visai gerai gali būti pritaikyta ir mūsų 
valstiečiams ūkininkams: „Turėdami kovoti su netikėtomis metų 
atmainomis, jie neturi pagrindo būti duosniais didžiadaviais; iš-- 
mėtyti dideliame žemės plote, jie neturi įpročio jungtis; kaipo 
maži, jie dažniausiai pasireiškia smulkiais sumanymais ; kaipo sa-- 
vininkai, jie nedrįsta turėti drąsios iniciatyvos“ (La nouvelle 
Ėducation Francgaise, Paris 1922, 40 p.). 

Ir iš tikro mažas žemės savininkas praktiniame gyvenime yra 
realistas, kuris dažnai orientuojasi visuomeniniame gyvenime 
materialiniu egoistiniu išrokavimu; jis nepasižymi visuomeniniu 
drausmingumu, nes visuomeninis kaimo gyvenimas nėra suimtas: 
į tvirtas lytis, kurios reikalauja punktualumo, tvarkingumo, eko- 
nomiškumo laiko atžvilgiu. Jis yra konservatorius ne tik gera, 
bet ir bloga prasme, nes jis palaiko ne tik teigiamąsias, bet ir 
neigiamąsias tradicijas ir todėl nėra paslankus lengvai prisiimti 
pažangos laimėjimus. Jis, kad ir turi nemaža sveikos išminties, 
tačiau dažniausiai supranta išmintį, kaipo paprastą atsargumą,. 
atsisakymą nuo drąsių sumanymų ir plačios toli siekiančios ini-“ 
ciatyvos. Pagaliau, mažas žemės savininkas, gyvenęs dar nesenai 
baudžiavoje, ir iki šiolei neįsigijęs kultūros, pasižymi nemažu 
servilizmu, kuris verčia jį lenktis prieš jėgą ir turtą ir rodyti 
kumštį, kai jis yra pats įgavęs valios ar pralobęs. Taigi ir mūsų 
tautos branduolys nėra laisvas nuo didelių silpnybių, kurios 
tramdo pažangą. 


II 


1.— Jei, nežiūrint nelemto paveldėjimo iš praeities ir menko- 
kultūrinio stovio dabartyje, lietuvių tauta vis dėlto ne tik gy-- 
vuoja, bet ir eina atgimimo keliais, ir šiaip ar taip organizuoja. 
savo tautinį, visuomeninį, valstybinį ir šiaipjau kultūrinį gyve-- 
nimą, tai reiškia, kad iš kitos pusės lietuvių tautos gyvenime yra 
dar pakankamai teigiamųjų veiksnių, kurie pajėgia atsilaikyti 
prieš neigiamuosius praeities ir dabarties veiksnius. Todėl ir 
lietuvių tautos stovio įvertinimas gali būti daromas dvejopu ma-- 


-—- 144— 


tu pagal tai, ar žiūrima į tai, kas buvo galima iki šiolei atsiekti su 
tomis priemonėmis, kurių patiekė mums praeitis ir tebetiekia da- 
bartis, — ar sprendžiama, kas privalo būti, arba kas yra apskritai 
„pageidaujama. Vertinant mūsų padėtį pirmuoju matu, negalima 
būti griežtu pesimistu, nes, objektyviai sprendžiant mūsų atsie- 
kimus pagal buvusias galimybes, padaryta yra labai daug. Užtat, 
vertinant mūsų padėtį antruoju matu, negalima būti griežtu op- 
timistu, nes mūsų padėtis nėra toli gražu ideali, ir, norint ją pa- 
gerinti, reik atsiekti palyginant daug daugiau, kaip kad yra pa- 
daryta. Tematydamas vien tai, kas yra padaryta sunkiose aplinky- 
bėse, griežtas optimistas lengvai nustoja reikiamo kuriamojo nu- 
sistatymo į tolimesnę pažangą. Tematydamas vien tai, kas pri- 
valo būti, ir ko faktinai nėra mūsų gyvenime, griežtas pesimistas 
lengvai praranda sykiu su pasitikėjimu ateitimi ir kuriamąjį užsi- 
degimą. Pirmasis pavojus gresia mūsų pozicijai, antrasis — mū- 
sų opozicijai, prie kurios prisideda ir tie mūsų tautinio atgimimo 
idealistai romantikai, kurie naiviai tikėjo, jog pakanka Lietuvai 
laimėti nepriklausomumą, kad ji tuoj atsipalaiduotų nuo visų 
savo nelaimių ir netobulybių. 

Taigi išeina, kad, vien teturint aiškų supratimą apie dvejopą 
mūsų padėties vertinimo matą, galima tinkamai nusistatyti toli- 
mesnės privalomos pažangos atžvilgiu. Tai ypatingai svarbu su- 
prasti pedagogams, kurie privalo statyti ugdymui šalia tų užda- 
vinių, kurių stato pilnutinė ugdymo sistema, dar aktualių užda- 
vinių, atsižvelgdami vienu ir tuo pačiu laiku į tai, ko trūksta da- 
barčiai, ir į tai, kas privalo būti ateityje. Ateities gerovė reika- 
lauja kovoti su dabarties silpnybėmis ir ypatingai atsižvelgti į 
tai, kokių specialių reikalavimų gali pastatyti tolimesnė visuo- 
menės pažanga. Bendrai sprendžiant dalyką, reik pasakyti, kad 
mūsų išsivystymo sąlygos padarė tai, kad iki šiolei esame labai 
silpni visose gyvenimo bei veikimo srityse. Būtent, mūsų fizinio 
gyvenimo aplinkybės neleido fizinei mūsų prigimčiai sudaryti 
gryną, sveiką, stiprų ir miklų rasės tipą; kultūrinio gyvenimo 
„aplinkybės neleido mums įsigyti didesnės inteligencijos protinio 
išsilavinimo srityje, žymesnio jautrumo bei tvirtumo dorinio išsi- 
„auklėjimo srityje, ir subtilaus skonio bei platesnio kuriamojo už- 
simojimo estetinėje srityje; taip pat, stokstant kultūrai, toli gra- 
žu nėra pakankamas nei principialus religinis susipratimas nei 
nuoseklus religinis veiklumas net pas tuos žmones, kurie yra ar 
tik skelbiasi religijos šalininkais. Todėl tam tikra prasme ir fi- 
zinis lavinimas, ir protinimas, ir dorinimas, ir estetinimas, ir re- 
liginimas yra pas mus aktualūs ugdymo uždaviniai. Bet čia 
mums rūpi vien tai, kas yra mūsų tautos ugdyme aktualiausia, 
atsižiūrint į mūsų paveldėjimą iš praeities ir į specialius ateities 

reikalavimus. 
į 2.— Esame jau matę, kad pagrindinę dramą lietuvių tautos 
„gyvenime sudarė ypatingai nenormalūs santykiai tarp šviesuome- 


ži SK 


nės ir liaudies, t. y. tarp vadovaujančios ir vadovaujamos mūsų 
tautos dalies. Šitie nenormalūs santykiai galų gale buvo mus 
-privedę ir prie tautinio, ir prie visuomeninio, ir prie kultūrinio, 
ir prie valstybinio suirimo. Yra tad savaime aišku, kad prasi- 
dėjus tautiniam atgimimui gangreit svarbiausiu aktualiu ugdy- 
:mo uždaviniu yra mums tinkamas inteligentijos, arba šviesuome- 
„nės, išlavinimas bei išauklėjimas, nes tradicinės šviesuomenės 
:atskilimas nuo tautinio kamieno, jos praradimas solidarumo jaus- 
mų su liaudimi, jos atsisakymas nuo savo kultūrinės misijos šitos 
liaudies atžvilgiu ir jos nusidėjimas prieš Lietuvos Valstybės 
reikalus buvo katastrofos priežastimi, 

Tinkamas šviesuomenės lavinimas bei auklėjimas įgauna dar 
-daugiau reikšmės sąryšyje su tuo, kad atgimusi Lietuvos Vals-. 
-tybė yra pasidariusi demokratinė respublika. Man nėra abejoji- 
mo, kad demokratinė respublika yra tobuliausia valstybinės san- 
tvarkos lytis. Bet sykiu man yra lygiai aišku, kad tikrovėje šita 
"tobuliausia lytis tik tiek tėra verta, kiek yra verti žmonės, ku- 
rie šita lytimi yra tvarkomi. Todėl ir pasirodo, kad tobuliausia 
-principe valstybinės santvarkos lytis yra faktinai tik tada geres- 
nė už aristokratinę respubliką arba net už monarchiją, jei jos 
mariai yra sykiu reikiamai išlavinti bei išauklėti. Kitaip ta- 
ziant, tobuliausia valstybinės santvarkos lytis reikalauja sykiu 
didžiausio savo piliečių išsilavinimo bei išsiauklėjimo. Be to, 
reik dar nusimanyti, kad pati demokratinė respublika, kaipo tokia, 
savo lytimi dar negali tinkamai piliečių išlavinti bei išauklėti. 
"Tad, taip dalykams stovint, ne tik yra reikalo ypatingai susirū- 
pinti demokratinėje respublikoje žmonių lavinimu bei auklėjimu, 
bet dargi juos lavinti bei auklėti būdu, kuris labiausiai atsako 
Šitos valstybinės lyties pobūdžiui. Tiesa, šitas būdas, bendrai 
tariant, sutampa su pilnutinio ugdymo sistema, kur laisvas bei są- 
moningas apsisprendimas visose gyvenimo srityse ir harmonin- 
gas gyvenimo bei veikimo reikalų koordinavimas pagal objekty- 
vius tikslus kaip tik geriausiai atsako valdymosi bei tvarkymosi 
būdui demokratinėje respublikoje. 

Bet ir labai aukštas bendras masių išsilavinimo bei išsiauk- 
lėjimo lygis demokratinėje respublikoje reikalauja dar, be to, 1a- 
bai aukštos vadovybės, sutelktos geriausių žmonių rankose. „Kaip 
man teko konstatuoti kur kitur, (ž. Židinys, 1925 m. 8—9 Nr. 
244—250 p.) dabartinė vadinamoji demokratizmo krizė kyla iš 
neišspręstos dar praktikoje problemos apie tokį vadovybės su- 
tvarkymą visuomenėje ir, tarp kitko, valstybėje, kad šita vado- 
vybė ir, tarp kitko, valdžia patektų, iš tikrųjų į faktinai geriau- 
sias rankas, — geriausias ne tik profesinio pasiruošimo, bet ir 
bendro išsilavinimo bei išsiauklėjimo atžvilgiu.  Demokratizmo 
krizė bus išspręsta, kai bus sėkmingai nustatytos priemonės, ku- 
zios laiduos, kad demokratinėje tvarkoje faktinais valdžios reiš- 
kėjais bei vykdytojais būtų geriausieji žmonės. Geriausių žmo-.. 


Ziet. tauta ir jos ugd. 10 


40 


nių valdžia graikiškai yra vadinama aristokratijos vardu; išeina 
tad tam tikra prasme, kad kalbamoji čia problema yra proble- 
ma apie gerai suprasto demokratizmo ir gerai suprasto aristokra- 
tizmo sintezę. 

Taigi demokratinės respublikos klestėjimas pareina iš vienos 
pusės nuo bendro demokratinių masių kultūringumo, o iš antros 
pusės—nuo šitų masių vadų kilnumo. Ir reik pasakyti, kad šita 
pastaroji sąlyga yra tiek svarbi, kad neklystama, kai yra teigiama,. 
kad demokratinė respublika tiek tėra verta, kiek verti yra de-- 
mokratinių jos masių vadai. Akivaizdoje šitų aplinkybių reikalas 
nustatyti deramus santykius tarp liaudies ir šviesuomenės ir tuo 
pačiu sudaryti tikrą vadovybę demokratinėms masėms yra mums 
aktualus ne tik mūsų nelemtos praeities atžvilgiu, bet ir atžvilgiu 
į tai, kokių naujų reikalavimų stato mums rytojus, kad galėtume: 
išeiti iš šios dienos vadinamosios demokratizmo krizės. Būtent,. 
ne tik turime kelti bendrą kultūrinį mūsų liaudies lygį, bet tuo 
pačiu laiku privalome ne mažiau susirūpinti reikalu paruošti jos 
vadovavimui tikrų vadų, kurie būtų vadais ne dėl atsitiktinių 
aplinkybių, bet todėl, kad jie, iš tikro, yra geresni žmonės ir-- 
tautiniu susipratimu, ir visuomeniniu drausmingumu, ir doriniu 
vertingumu, ir šiaipjau kultūriniu bei religiniu kilnumu. 

Nieks neabejoja, kad plačiosios demokratinės masės privalo 
būti šviečiamos, lavinamos ir auklėjamos. Visai kitaip stovi 
dalykas su sąmoningu bei sistematingu lietuvių tautos vadovybės 
ruošimu. Tuo tarpu, kaip matėme, tai yra vienas iš svarbiausių 
ir aktualiausių mūsų tautos ugdymo uždavinių, būtent, tas, kurį 
pastatė mums mūsų tautinė evoliucija, ir kuris sykiu yra pasida- 
ręs aktualus visam pasauliui ryšyje su reikalu suvesti į sintezę 
teigiamuosius demokratizmo ir tikro aristokratizmo principus. 

3. — Paruošti tautai tinkama vadovybė faktinai reiškia taip 
išlavinti bei išauklėti jos inteligentija, arba šviesuomenė, kad ji 
geriausiai atsakytų pilnutinio ugdymo idealui. Bet čia vėl kyla 
klausimas, kas šitame ruošime sudaro aktualiausius uždavinius 
ir kokios yra visų pirma priemonės, kurios privalo pirmoje eilėje 
šitam reikalui patarnauti. 

Ugdant naują inteligentijos kartą, skiriamą svarbiam tautos 
vadovavimui, dera visų pirma skaitytis su tais veiksniais, nuo 
kurių pareina šiaip ar taip šito ugdymo vykdymas. Šitokiais 
veiksniais ir yra šeima, mokykla ir visuomeninės santvarkos 
organai. "Todėl ir tautos vadovybės ugdymo reikalas gali būti 
patenkintas vien tada, kai šeima, mokykla ir visuomeninės 
santvarkos organai supras savo ugdomuosius uždavinius ir suge- 
bės juos tinkamai atlikti. Negali būti, pavyzdžiui, kalbos apie 
tinkamą vadovybės ruošimą tautai, jei šeimos gyvenimas nėra 
deramai susitvarkęs ir pakilęs į tam tikrą aukštumą; jei mokykla 
nesusitvarko pagal paskutinius pedagogikos reikalavimus ir neį- 
gauna patyrusių pedagogų mokytojų; jei, pagaliau, valstybiniai 


"+ 


organai nesupranta reikalo materialiai šelpti ir organizuoti viso- 
mis jiems prieinamomis priemonėmis sistemingą tautos vadovybės 
ruošimą. Tokiu būdu bendras uždavinys paruošti lietuvių tautai 
reikiamos vadovybės inteligentijos lytyje priežastingai yra su- 
rištas su trimis smulkesniais uždaviniais, kurie todėl yra lygiai 
aktualūs. Tai yra, pirma, šeimyninio gyvenimo bei auklėjimo 
sutvarkymas, antra, mokyklos pastatymas reikiamoje aukštumoje 
tinkamu pedagoginio personalo paruošimu, ir trečia, sudarymas 
valstybės ir kitų visuomeninių organizacijų pajėgomis tokių 
organizacijų bei materialinių sąlygų, kad tautos vadovybės ugdy- 
mas galėtų vykti kuo sėkmingiausiu būdu ir kuo greičiausiu 
tempu. 

Nelaimei tenka konstatuoti, kad nei mūsų šeima, nei mūsų 
mokykla, nei mūsų visuomeniniai bei valstybiniai organai toli 
gražu nėra pasiruošę patenkinamai atlikti šituos nusakytuosius 
uždavinius. Tautinė inteligentiškoji šeima pas mus tėra vien 
užuomazgoje; mokykla neturi ne tik jokių tvirtesnių tradicijų, 
bet ir pakankamai kvalifikuotų pedagogų; pagaliau, valstybės 
valdžios organai nėra dar susidarę pakankamai plataus ir siste- 
mingai sumanyto plano švietimui tvarkyti ir, tarp kitko, inteli- 
gentijai išugdyti visiems mūsų visuomenės bei valstybės reika- 
lams. Yra tad gyvo reikalo padidinti ir sykiu suderinti ugdomą- 
sias šeimos, mokyklos ir visuomeninių organų pastangas. "Tarp 
kitko, ypatingas trūkumas tenka konstatuoti šeimos pozicijoje. 
Tuo tarpu galima su visiškąja tikrenybe iš anksto teigti, kad visos 
kitos pastangos negalės būti tikrai vaisingos, jei inteligentų šei- 
myninis gyvenimas nebus susidaręs tvirtų tautinių, visuomeninių, 
kultūrinių ir religinių tradicijų, ir jei šeimyninis auklėjimas ne- 
bus pastatytas deramoje aukštumoje. Prie šios progos negalima 
pakankamai stipriai pabrėžti mūsų moterų pedagoginiai uždavi- 
niai. Objektyviam sprendėjui negali būti abejojimo, kad vyras 
yra žymiai mažesniame laipsnyje šeimos veikėjas, negu moteris. 
Todėl nuo vyro žymiai mažiau pareina šeimos sutvarkymas ir 
šeimyninio auklėjimo pakėlimas į reikiamą aukštumą. Dėl šitos 
priežasties lietuvių moterų pasiruošimas, reikalingas šeimos 
gyvenimui bei auklėjimui patobulinti, yra vienas iš svarbiausių 
ir aktualiausių mūsų visuomenės uždavinių. Be patenkinamo 
šito uždavinio išsprendimo mes negalime susilaukti geresnės 
ateities rūpimais mums čia atžvilgiais. 

Teigdamas tai labai kategoriškai ir sąmoningai uždedamas 
mūsų moteriai žymiausią atsakomybės dalį už šito uždavinio atli- 
kimą, sykiu visai gerai nusimanau, kad paliečiau čia klausimą, 
kuris maža teranda kredito pas besiemancipuojančią dabarties 
moterį. Bet čia mūsų moterys turėtų suprasti, kad išsiemanci- 
pavimas nuo nereikalingų sąvaržų ir įgijimas iš vienos pusės 
aukštojo mokslo, o iš kitos pusės — lygių su vyrais moralinių bei 
visuomeninių teisių (kam galima tik pritarti), ne tik nereikalauja 


48 


atsipalaidavimo nuo savo pašaukimo uždavinių, bet suponuoja 
tinkamą prie jų prisirišimą ir sąmoningą jiems atsidėjimą. Tarp 
kitko, dabartinės Rusijos pavyzdys pakankamai iškalbingai liu- 
dija, kad moterų emancipacija ne tik nepriveda prie jokių tei- 
giamųjų išdavų, bet dar jas pažemina, jei sykiu jų yra apleidžiama 
šeimyninio gyvenimo bei veikimo sritis, ir jos nelaimi savo darbu 
ir dorinėmis savybėmis pastovios padėties bei pagarbos kaip tik 
šitoje srityje. 

Šiais laikais būtų labai svarbu tinkamai suprasti, kad kultū- 
ringai suorganizuotas šeimyninis gyvenimas ne tik nėra moteriai 
pavergimo veiksnys, bet tėra vienintelis kelias į prideramą pa- 
dėtį visuomeniniame gyvenime, nes šeimyninis gyvenimas bei 
veikimas ne tik yra faktinai visuomeninio gyvenimo bei veikimo 
funkcija, bet ir privalo būti atitinkamai vertinamu nustatant ma- 
terialinį bei moralinį atlyginimą už visuomenines pareigas. Kad 
visa tai galima būtų pravesti gyvenimo praktikoje, reik dar ne- 
maža dalykų reorganizuoti šeimos gyvenime ir visuomenės 
pažiūrose. Bet šitam tikslui kaip tik reikalingas yra sąmoningas . 
pačių moterų nusistatymas kalbamuoju klausimu ir tinkamas jų 
pasiruošimas šeimyninį gyvenimą bei auklėjimą reformuoti ir 
tobulinti. Čia, aišku savaime, negalima apsieiti be platesnių šei- 
motyros studijų, kurios duotų galimybės prieiti su moksliškuoju 
metodingumu prie šeimos organizacijos, vaikų auklėjimo, ma- 
trimonialinės psichologijos ir kitokių panašių klausimų. Žinoma, 
vienos tik teorijos čia toli gražu nepakaks, nes šalia jos reikės 
turėti ir įgimto takto ir įsigyto patyrimo. Bet šiaip ar taip 
dabartinės lietuvės moterys turi prieš save svarbų, platų ir sunkų 
uždavini. 

Mažai geriau stovi pas mus mokyklų klausimas. Šiuo tarpu 
jis yra išspręstas labai provizoriniu būdu. Mūsų mokykla ne tik 
nėra tokia, kokios galėtų pageidauti atgimstančioji tauta, bet 
nėra taip pat ir tokia, kokios reikalauja dabartinis pedagogikos 
mokslas. Jų organizacija iš vienos pusės ir mokymas bei auklė- 
jimas iš kitos pusės reikalauja ne tik patobulinimo, bet ir gilesnių 
reformų, kurioms turi būti jau nuo šios dienos ruošiamasi ir 
eiliniai pedagogai ir vadai reformatoriai. Pas mus dar tesirūpi- 
nama eiliniais dienos reikalais, bet paprastai visai nesugebama 
platesniu akiračiu aprėpti būsimų būtinų reformų reikalų ir savo 
laiku joms paruošti vadų su drąsia iniciatyva ir plačiu užsimo- 
jimu. Šitas trūkumas kaip tik nepritinka visuomenės ir valstybės 
organams, kurie yra pašaukti dalyvauti šiaip ar taip bendrame 
ugdymo uždavinių tvarkyme ir šelpime. Šiais laikais yra aišku, 
kad kiekviena mūsų visuomeninio ir valstybinio gyvenimo sritis 
stinga tinkamai pasiruošusių tiek bendru, kiek ir profesiniu 
atžvilgiu organizatorių darbininkų. Todėl planingas ir toli sie- 
kiąs šito reikalo aprūpinimas yra atitinkantiems visuomenės ir 
valstybės organams aktualus ugdymo uždavinys. 


=—149— 


4. — Kai randasi jau nustatyta, kad bendras aktualiausias 
mums ugdymo uždavinys yra reikiamos mūsų tautai vadovybės 
išlavinimas bei išauklėjimas, ir kad šituo uždaviniu turi solida- 
riai susirūpinti šeima, mokykla ir visuomenės bei valstybės 
organai, vykdydami savo ugdomuosius uždavinius, bus ne pro 
šalį nustačius keletą pagrindinių savybių, kuriomis turi pasižy- 
mėti vadovaujančioji visuomenė, kad ji atsvertų praeities silp- 
nybes ir atsakytų ateities reikalavimams. Kiekvienai teigiamajai 
mūsų vadų savybei išvystyti turės būti numatomas atskiras ug- 
dymo uždavinys. 

Prieš liaudies ir šviesuomenės persiskyrimą, kuris įvyko 
ryšyje su lenkų įtaka mūsų tautiniam, visuomeniniam ir valsty- 
biniam gyvenimui, pastatytas reikalas išugdyti demokratinės 
respublikos lytyje tokią tautos vadovybę, kad visuomenės vadais 
ir valstybės vadovais būtų, iš tikro, geriausi žmonės. Turint 
toliau galvoje pirmos atgimusios mūsų inteligentijos kartos silp- 
nybes, įgautas ryšyje su permanentine rusų inteligentijos opo- 
zicija valstybei ir Bažnyčiai, tenka rūpintis visų pirma teigamo- 
mis visuomeninės ir šiaipjau kultūrinės kūrybos savybėmis. To- 
kiomis teigiamosiomis savybėmis ir privalo būti, pirma, suge- 
bėjimas Iemtai organizuoti profesinį bei visuomeninį darbą ir, 
antra, tikras visuomeniškumas, paremtas drausmingumu, teisė- 
tumu ir solidarumu. 

Darbo organizacija tiek profesinių užsiėmimų, tiek ir vi- 
suomeninių pareigų srityje pas mus stovi dar nepaprastai žemai. 
Jei mes norime sutvarkyti savo visuomeninį gyvenimą ir sykiu 
pakilti gamyboje tiek, kad galėtume konkuruoti su savo kaimy- 
nais ir atsilaikyti nepriklausomi ekonominiu, kultūriniu ir val- 
stybiniu atžvilgiu, turime labai rimtai susirūpinti sisteminga 
darbo organizacija visose tautinio veikimo srityje. Tiesa, tai 
nėra net šiais laikais vien mums aktualus uždavinys. Labiau 
kultūringi kraštai, žymiai toliau nužengę į priekį darbo organi- 
zacijoje, ima vis labiau rūpintis reikalu pastatyti tiek profesinio, 
tiek ir visuomeninio darbo organizaciją ant tikrai moksliškų pa- 
grindų. Ir tuo tarpu, kai amerikiečio Taylor'o ir prancūzo 
FayolV'io teorijos sužadino jau labai rimtų judėjimų darbo orga- 
nizacijos srityje, mūsų administraciniai valdininkų kursai, kiek 
man žinoma, nebuvo numatę jokio dalyko, skiriamo administra- 
cinio darbo organizacijai.  Nusidėjimas ir nesirūpinimas šituo 
klausimu iš dalies išaiškina tai, kodėl mūsų draugijų ir visuome- 
ninių organizacijų gyvenimas yra efemerinis, arba nykus, ir taip 
mažai vaisingas. Prie darbo organizavimo ir administravimo 
reikėtų prieiti su didesniu pasiruošimu ir, tarp kitko, su apsipa- 
žinimu su visu tuo, kas yra atsiekta šitoje srityje kitų kultūrin- 
gesnių kraštų tiek teorijos, tiek ir praktikos atžvilgiu. Susirū- 
pinimas šituo dalyku turėtų šiaip ar taip reikštis ir šeimynoje 
ir mokykloje ir visos visuomenės gyvenime. 


— 150 — 


Gera darbo organizacija yra jau nebloga visuomeniškumo 
mokykla. Bet, žinoma, šalia to reik dar mūsų tautai aiškiai ir 
sąmoningai pasistatyti visuomeninio išsiauklėjimo uždavinys. 
Drausmingumas, teisėtumas, solidarumas, — štai pagrindinės 
tikro visuomeniškumo žymės, kurių turime įsigyti, jei nenorime 
suirti, galutinai net nesusiorganizavę. Daug galima būtų ir, ki- 
tose aplinkybėse, reikėtų pasakyti apie šitų visuomeninių žymių 
auklėjimą mūsų visuomenėje; čia teturiu beveik pasitenkinti pli- 
ku konstatavimu šito svarbaus ir visuomet aktualaus uždavinio. 

Pridėsiu tik čia tai, kad ta mūsų inteligentijos karta, kuri su- 
siformavo atmosferoje permanentinės opozicijos rusų valdžiai, 
šituo atžvilgiu negali būti mums pavyzdys, nes kuriamasis atgi- 
mimo darbas reikalauja visai ne tų ypatybių, kurios susidaro nuo- 
latiniame pateisinamos ar nepateisinamos opozicijos stovyje. Ši- 
tame stovyje kaip tik nesusidaro nei tikro visuomeninio draus- 
mingumo, nei tikro teisėtumo, nei tikro solidarumo. Drausmin- 
gumas suvedamas tokiu atveju, prie boikoto drausmės; teisėtu- 
mas tik tiek pripažįstamas reikalingas, kiek jis padeda kriti- 
kuoti priešingą poziciją; solidarumas suprantamas, kaipo išim- 
tinas savo žmonių protegavimas. 

Tikro visuomeninio išsiauklėjimo pavyzdžiu mums negali 
būti ir ta oligarchiškai nusistačiusi mūsų inteligentų grupė, kuri 
reikalauja iš mūsų visuomenės aklo klusnumo ir siūlo kitiems 
inteligentams dirbti su jais pritarimo, bet ne susitarimo pagrin- 
dais. Šiuo atveju drausmingumas virsta vargų dresūra, teisėtu- 
mas — valdančios partijos nuožiūra, solidarumas — neprieštarau- 
jančiu nusilenkimu vienos partijos diktatūrai. Tuo tarpu tikras 
visuomeniškumas, taip reikalingas kuriamajame gyvenimo bei 
veikimo tarpsnyje, reikalauja, kad visuomeninis drausmingumas 
būtų suprantamas kaipo nuolatinis kuriamasis nusistatymas, pa- 
naudojąs visuomenės tvarką bei drausmę teigiamajam veikimui; 
kad teisėtumas pasidarytų habitualine dispozicija, arba pastoviu 
nusiteikimu, elgtis pagal prigimtosios teisės ir įstatymų reikala- 
vimus; pagaliau, kad visuomeninis solidarumas būtų aukščiau 
statomas visokių privatinių bei partyvinių išskaičiavimų. Ne- 
pergalimas egoizmas ir partyvumas visuomeniniame ir valstybi- 
niame darbe yra paprastai nekultūringumo žymės, kuriomis taip 
dažnai pasižymi kraštutiniai politinių sugrupavimų sparnai. 
Prieš privatinį egoizmą reikėtų pastatyti kooperatyvinio veiki- 
mo ipročiai, o prieš partyvumo dvasią — tikrasis humanitariz- 
mas, kuris moka kiekviename individe pagerbti žmogų ir pratęsti 
teisybės liniją tarp atskirų organizacijų ir visos visuomenės 
reikalų. 

Neabejotina, kad visi šitie aktualūs ugdymo uždaviniai tu- 
rėtų pirmoje eilėje rūpėti mūsų jauniausios formacijos kartai, 
kuri pasirinko savo gyvenimo tikslu dvasinį mūsų atgimimą, tu- 
rintį atsverti visus pirm ėjusių kartų trūkumus. Kaip sakiau, 


— 151 — 


šiuo metu gręsia jai dorinio sumenkėjimo pavojus todėl, kad gy- 
venimo eiga per anksti pastūmėjo ją į politinį ir visuomeninį vei- 
kimą be tinkamo jos paruošimo. Bet šitas pavojus yra laikinas 
ir dalinis. Šiaipjau, atsižvelgiant į jos pasaulėžiūrą, jai tik vie- 
nai tėra priimtinas pilnutinio ugdymo idealas, ir todėl ji tik 
viena tegali sudaryti bendrą pagrindą, ant kurio galėtų būti pa- 
tenkinamai išspręsti aktualūs mūsų tautos ugdymo uždaviniai. 

Čia dera dar priminti, kad šito ugdymo vykdytojams teks 
dar kovoti su ta mažo žemės savininko psichologija, kuri, jei 
yra savo vietoje mažame ūkyje, vis dėlto yra per siaura plačioje 
kultūrinėje kūryboje. Mūsų šviesuomenei ir ypač jos Žžymes- 
niems vadams pridera kultūrinei kūrybai įsigyti drąsios iniciaty- 
vos ir plataus užsimojimo. "Tautų šeimoje mes tik tada tega- 
lėsime garbingai užimti prideramą vietą, jei savo kultūrinės kū- 
rybos kilnumu, nesakau — sukurtų vertybių skaičiumi, prilygsi- 
me kitoms kultūringesnėms tautoms. Ir tai yra ne tik mūsų 
garbės, bet ir mūsų gyvybės reikalas. Todėl yra visai aktualus 
ugdymo uždavinys lavinti mūsų būsimuose vaduose drąsią ini- 
„ciatyvą ir platų užsimojimą. 


Baigdamas trumpą aktualiausių mūsų tautos ugdymo užda- 
vinių apžvalgą, turiu dar pridurti vieną kitą pastabą, kaip ši- 
tiems uždaviniams galima būtų užbrėžti vykdomasis planas, bent 
metodologiniu atžvilgiu. Kiekvienas bet kurių uždavinių pla- 
nas turi numatyti, iš.vienos pusės, veiksnių, iš antros pusės, prie- 
monių organizaciją. Pagrindiniai veiksniai, kurie galėtų šitam 
reikalui patarnauti, yra, kaip žinome, šeimyna, mokykla ir visuo- 
meniniai bei valstybiniai organai. Kiek šitas reikalas liečia do- 
rinio ir religinio auklėjimo sritį, nemaža dar galėtų padėti Baž- 
nyčia. — Bet čia gali kilti klausimas, kas daryti, jei visi šitie 
veiksniai nei iniciatyvos, nei užsimojimo neparodo. Tokiais at- 
sitikimais vienas telieka pradedamasis akstinas, būtent: privati- 
nės, t. y. atskirų asmenų, iniciatyvos organizacija. Tokia pri- 
vatinės iniciatyvos organizacija turėtų pirmuoju savo uždaviniu 
paraginti pašauktuosius ugdymo veiksnius prie aktualių jų už- 
davinių pildymo. 

Bet šitas raginimas būtų tikrai vaisingas tik tada, kai sykiu 
su juo būtų jau nurodomos bent elementarinės priemonės aktua- 
liems uždaviniams atlikti. Todėl iš pat pradžios privatinės ini- 
ciatyvos organizacija turėtų pasireikšti tokiomis smulkesnėmis 
rūpimų klausimų studijomis, kad pašauktiesiems ugdymo veiks- 
niams galėtų būti tiksliai ir aiškiai nurodyti metodai bei priemo- 
nės. Ogi kol nėra net jokios suorganizuotos privatinės iniciaty- 
vos, tenka klausimas judinti atskiriems asmenims su viltimi, kad 
netrukus ateis mums geresni laikai. Taigi daugiau drąsios ini- 
ciatyvos ir plataus užsimojimo! 


DEVINTAS SKIRSNIS 


Svarbieji lietuvių tautos ugdymo 
uždaviniai *) 


Lietuvių tautos ugdymo problema įvedamaisiais atžvilgiais; a. tam- 
tos ugdymas ir tautinis auklėjimas; b. reikalas kultūrėti vajaus tvarkoje; 
c. vyriausybės akcija ir laisva visuomenės iniciatyva tautos ugdyme; d. 
tautos ugdymo laiptai; e. kritiškoji ir statomoji linkmė tautos ugdymo 

problemos nušvietime. 


Pirmu pažvelgimu tautos ugdymas ir tautinis auklėjimas gali 
pasirodyti tuo pačiu dalyku. Iš tikrųjų yra tai dvi nesutampan- 
čios sąvokos : tautinis auklėjimas įeina į tautos ugdymo plotą, bet 
jo viso neišsemia, nes tautos ugdymas, suimdamas į save tautinį 
auklėjimą, yra Žymiai platesnis dalykas. Pagrindinis tautinio 
auklėjimo uždavinys yra tautos ugdymas atitinkamu naujų kartų. 
auklėjimu; tauta tačiau ugdoma ne vien tik naujų kartų auklėji-- 
mu: šis auklėjimas yra viena iš svarbiausių tautos ugdymo prie- 
monių, bet šalia jos yra dar tokių priemonių, kaip kultūrinė kū-- 
ryba, tautinė politika, krašto ūkis, visuomeninė akcija ir p. d. 
Žodžiu tariant, tautos ugdymo priemonėmis gali eiti visa tai, kuo 
galima didinti materialinis ar dvasinis tautos vertingumas. 


Vis dėlto visada lieka neabejotina, kad tikriausiai, sėkmin- 
giausiai ir planingiausiai tauta ugdoma naujų kartų auklėjinus. 
Todėl ir mums šiuo atveju teks Jabiausiai susidomėti lietuvių. 
tautos ugdymu, kiek jis pareina nuo tikslingo naujų kartų auk- 
lėjimo. Tačiau būtų nenaudinga apsiriboti vienu tik šituo daly- 
ku, kai reik kalbėti apie lietuvių tautos ugdymo uždavinius. Lie- 
tuvių tauta tiek yra atsilikusi nuo kitų kultūringų Europos tau- 
tų, kad jai yra gyvybės klausimas kuo veikiausiai pasivyti kultū- 
ringesnius savo kaimynus ir todėl neatidėliojant išnaudoti visos. 
galimos priemonės savo kilimui, kultūrėjimui, stiprėjimui. 


*) Spausdinta 1932 m. „Židinio“ 8—9 nr. (110—126 p.) ir 10 nr. 
(227—243 p.). 


— 153 — 


Tikras išvidinis ir išviršinis tautos atsparumas neišvengia- 
mai reikalauja didelio tautinio susipratimo, tvirto kultūrinio- 
apsisprendimo ir kūrybinio pajėgumo. Visais šitais atžvilgiais. 
lietuvių tauta toli gražu nestovi dar reikiamoje aukštumoje tuo 
tarpu kai iš visų pusių jai gresia gausingesni, galingesni ir“ 
kartais kultūringesni kaimynai. Lėtas ir net normalus kultū- 
rėjimo tempas šiuo atveju reiškia tarptautinių rungtynių pralai- 
mėjimą ir, kas neišvengiamai seka, tautos pasmerkimą istorinėje 
žmonijos vaidykloje. Akivaizdoje susidariusios tarptautinės 
konjunktūros lietuvių tautai šiuo metu yra privalomas aliarminis: 
kultūrėjimo tempas, nes kitaip jai teks paskęsti svetimos kul- 
tūrinės ekspansijos bangose anksčiau, negu ji pajėgs kultūriškai. 
apsiginkluoti sėkmingam pasipriešinimui. Žodžiu tariant, 
lietuvių tautai yra reikalingas kultūrėjimas vajaus tvarkoje, kat 
visos gyvosios tautinės pajėgos yra įtempiamos kultūrinei pa- 
žangai su maksimaliniu našumu. Kultūrėjimas vajaus tvarkoje 
yra neatidėliotinas mūsų tautinės gyvybės reikalavimas: mes: 
esame pasmerkti žlugti, jei mes nesugebėsime vajaus tvarkoje 
pagreitinti tautos ugdymo tempą ir trumpu laiku atsistoti ly-- 
giomis kultūringų Europos tautų aukštumoje. 


Kalbamuoju atžvilgiu bolševikiškosios Rusijos pavyzdys. 
- turėtų būti mums labai pamokomas. Ji yra nusistačiusi penk- 
mečio vajaus tvarkoje pergalėti industrialinį ir šiaipjau ūkiš- 
kąjį atsilikimą ir, įsigijus ekonominę galybę, laimėti ne tik. 
ekonomines, bet ir politines varžytynes kultūringajame pasau- 
lyje. Jei bolševikiškasis sumanymas ir yra vienašališkas ir ydin- 
gas savo ekonomiškuoju materializmu ir todėl nepakyla aukščiau: 
už barbariškosios civilizacijos koncepciją, vis dėlto psichologiš-- 
kai jis yra labai reikšmingas ir šita prasme negali nepavykti, 
nors materialinės išdavos ir atsiliktų labai toli nuo numatyto- 
penkmečiui plano. Penkmečio vajus atpalaiduoja pasyvines ap- 
snūdusias rusų tautos pajėgas, jis veikdo tautos energiją ir di- 
dina jos pasitikėjimą savo iniciatyva ir savo jėgomis. Rytiškai. 
pasyviai tautai tai kiekvienu atveju yra labai svarbus atsiekimas,. 
nors penkmečio planas ir nepavyktų visais kitais atžvilgiais.. 
Tiesa, ir psichologinis penkmečio vajaus pasisekimas yra žymiai. 
apribotas ir neutralizuojamas privatinės iniciatyvos ir asmeninių. 
laisvių suvaržymu, bet ir vergai yra linkę išvystyti savo darbin- 
gumą, našumą ir drausmingumą, kai šios ypatybės žada jiems- 
atsipalaidavimą nuo nepakenčiamo režimo. Juk kažin ar penk- 
mečio vajaus laimėjimas neneša su savim psichologinį pergalėji-- 
mą režimo, kuris jį yra pagimdęs. 

„ Šiaip ar taip bolševikiškasis penkmečio vajus yra mums, 
tyvos tautai, labai ir labai susidomėtina apraiška. Analogiais 
sumanymas, pritaikytas plačiajai tautinės kultūros sričiai, galė- 


— 154 — 


“tų Mums padėti trumpiausiu laiku tikslingiausiomis pastango- 
mis atsiekti didžiausių kultūrinių laimėjimų ir tuo pačiu atsi- 
„stoti lygiomis Europos nacijų eilėje. šio rašinio pagrindinis 
uždavinys ir yra apžvelgti trumpai ir bendrai svarbieji tautos 
ugdymo uždaviniai, kurie turėtų būti sprendžiami planingo kul- 
tūrinio vajaus tvarkoje, 

Tautos ugdymas yra ne kas kiša, kaip fizinio, kultūrinio ir 
religinio jos vertingumo didinimas visomis galimomis priemonė- 
mis: fiziniu ir dvasiniu naujų kartų auklėjimu bei lavinimu, 
antropologinio tautos ūkio ir rasinio tipo gerinimu, materialinės 
"jos gerovės kėlimu, visuomenės saugojamąja ir auklėjamąja poli- 
tika, intelektualinės, dorinės ir estetinės kultūros skatinimu, 
"tautinės iniciatyvos ir veiklumo raginimu, visuomeninių tautos 
„organizacijų rėmimu ir tų organizacijų energingu darbu ir t.t., 
ir t. t. Tautos ugdymo priemonės yra neapribotos savo skaičiu- 
mi, ir čia išvardytos vien svarbesnės ir tai labiausiai tautos val- 
„domosios akcijos atžvilgiu. Iš tikrųjų, tautos vyriausybės akcija 
"turėtų tautos ugdymo darbe ieškoti ir rasti paramos ir pagalbos 
iš privačių asmenų ir visuomeninių organizacijų, nes tik tas tau- 
tos ugdymas tegali būti tikrai naudingas, kuris sykiu yra pačios 
"tautos ugdymusi. Autoritetinga vyriausybės akcija čia turi 
remti ir remtis savarankiškąja visuomenės iniciatyva ir laisvomis 
pastangomis. Tik tada tautos ugdymas, galima sakyti, stovėtų 

"tikrose vėžėse. Išleisti tai iš akių, kai rūpi kuo veikiausias 
tautos išsitiesimas kultūringų tautų draugijoje, būtų didelė, o 
„kartais ir nebepataisoma klaida. 

Nusistatę orientuotis tautos ugdyme pagal tautinį auklėji- 
:mą ir duoti daugiausia dėmesio atitinkamam naujų kartų auklė- 
jimui, turėsime paeiliui susidomėti lietuvių tautos ugdymu tri- 
mis atžvilgiais, būtent: tautiško auklėjimo, patriotinio auklėjimo 
ir nacionalinio auklėjimo atžvilgiu. Kaip buvo kitoje vietoje 
nurodyta, tautiškas auklėjimas realizuoja naujose kartose, ir taip 
pat plačiojoje visuomenėje, individualinę tautinę lytį, kurios 
dėliai žmonės tampa tautinės individualybės nešėjai ir reiškėjai; 
patriotiniu auklėjimu žmonėms yra suteikiamas tinkamas nusi- 
statymas savo tautybės, savo tėvynės ir savo valstybės atžvilgiu; 
nacionaliniu atžvilgiu žmonės yra įvedami į tą kultūrinę kūry- 
bą, kurios žygiais tauta tampa nacija, t. y. nepakeičiamu bei ne- 
atstojamu nariu kultūringos žmonijos šeimoje. Tautišku auklė- 
jimusi tautybė yra įgyjama ir išvystoma; patriotinių auklėjimusi 
jinai yra branginama ir saugojama; nacionaliniu auklėjirnusi 
tautybė yra keliama į visuotinių žmonijos vertybių rangą. Štai 
laiptai, kuriais žengiama tautos ugdyme. Pažvelkime į lietuvių 
tautos perspektyvas iš kiekvieno tautos ugdymo laipto. 

Kiekvienu atskiru atveju mums teks iš pradžios kritiškai 
„pažvelgti į susidariusią istorinio išsivystymo padėtį, o paskui 


— 155 — 


stengsimės numatyti priemones, kuriomis galima būtų atitaisyti 
susidariusios padėties trūkumai ir atitinkamos žmonių ydos. 
Dažniausiai patobulintas naujų kartų auklėjimas bus tikriausia 
priemonė susidariusiai padėčiai pataisyti, bet bus ir tokių atsi- 
tikimų, kai sykiu, ir net pirm to, reikėtų imtis kitokių priemonių, 
pavyzdžiui, politinės, visuomeninės ar kultūrinės akcijos. Taigi 
lietuvių tautos ugdymo problema žemiau bus nagrinėjama dviem 
lygiagretėmis linkmėmis: kritiškąja ir statomąja. Pirmojoje bus 
įžiūrima, kas lietuvių tautoje yra taisytina, antrojoje — bus ieš- 
koma būdų, kaip taisytina. Kad tauta galėtų atitaisyti savo 
neigiamybes, ji pirma turi jas pažinti, o paskui surasti priemonių 
joms pašalinti. Tuo rūpesčiu ir žada sirgti šis rašinys, 


I. 


Tautinės lietuvių individualybės ugdymas 
ir jos realizavimas naujose kartose, 


1. Lietuvių tautos amorfiškumas ir kova su juo: a. istorinė lietuvių 
"tautos amorfiškumo kilmė; b. apipavidalinimo darbas kultūrinėje kūrybo- 
je, kaipo viena iš sėkmingiausių priemonių kovoje su tautos amorfiškų- 
mu; c, įsigijimas ryškaus kultūrinio tipo; d. kūrybinis derinimas svetimų 
kultūrinių laimėjimų su savo tautos savotiškumu. — 2. Pilnutinis tauti- 
nės lyties realizavimas naujose kartose: a. naujų kartų įgyvendinimas į 
tautos dvasios kūrinius: kalbą, tautosaka, literatūra, mena ir t. t.; b. 
kultūrinio tautos tipo auginimas naujose kartose; c, laidavimas jose tau- 
tinio atsparumo. 


1. a. — Lietuvių tautos istorija buvo pažymėta disproporcija 
ir priešingumu, kurie įsigalėjo nelemtu būdu tarp liaudies kultū- 
ros ir šviesuomenės kultūros. Tuo tarpu, kai liaudis garbingai 
atliko kultūrinę savo misiją, šviesuomenė neįstengė ant liaudies 
kultūros pagrindo sukurti aukštesnės dvasinės kultūros, kuri sy- 
kiu su pirmąja sudarytų harmoningą tautinę lietuvių civilizaci- 
ją. Pasiduodama įtakoms, einančioms iš pradžios iš Rytų, pas- 
kui — iš Vakarų, šviesuomenė nustojo tautinės savo individualy- 
bės ir ėmė gyventi svetimais tautiniais idealais, savotiškai deri- 
namais su savo krašto reikalais. 

Šis liūdnas vyksmas stovi priežastiniame ryšyje su tuo faktu, 
kad lietuvių tauta iš vienos pusės išėjo į istorinę vaidyklą vėliau 
už kitas kaimynines tautas, o iš antros pusės sykiu su tuo turėjo 
vesti ekspansijos politiką atžvilgiu į šias pastarąsias. Tokiose 
aplinkybėse tautos vadovaujantiems sluoksniams nebuvo beveik 
fizinės galimybės vienu laiku ir vadovauti intensyviai politinei 
ekspansijai ir dirbti kūrybinį tautinės kultūros darbą. Šiaip ar 
taip tradicinė šviesuomenė pasirodė neištikima tautiniam savo 
pašaukimui, nepajėgdama sukurti aukštesnės dvasinės kultūros 
"tautinės lietuvių individualybės lytyse. 


— 156 — 


Tokios susidariusios padėties išdavos buvo kuo liūdniausios. 
Tautinis suskilimas tarp liaudies ir šviesuomenės tragiškai atsi- 
liepė į lietuvių tautos likimą, nes sumažino tautos atsparumą, 
aptirpdė lietuvių tautą svetimose įtakose, padarė ją svetimų pre- 
tenzijų objektu ir paliko ją kultūriškai neapginkluotą kaip tik 
tuo metu, kai kultūrinės tautų varžytynės reikalauja didžiausio 
kultūrinio atsparumo, ryškumo ir integralumo iš tautinės indivi- 
dualybės. Kai po to, taip dar neseniai, lietuvių tautos atgimimas. 
pasišovė sudaryti tautiškąją inteligentiją, ir ją pašaukti į tauti- 
nės kūrybos darbą, šiai inteligentijai teko pradėti savo kultūrinę 
misiją be didelio sąryšio su kultūrinėmis pirm ėjusios šviesuo- 
menės tradicijomis. Garbinga išviršiniu būdu, bet negarbingai 
išvilkta iš tautinių savo rūbų praeitis ir patvari, it žemė, primi- 
tyvinė liaudies kultūra, štai du ramsčiu, kurie įkvėpė ir padėjo 
atgimimo drąsuoliams užsimoti ir ištesėti tautinės kūrybos darbe. 

Tautinis atgimimas kultūrinėje ir politinėje srityje yra jau 
dabar įvykęs faktas, bet tai nereiškia, kad tautinis suskilimas tarp 
< jadicinės šviesuomenės ir patvarios savo konservatizmu liaudies 
dabar jau nebeveiktų mūsų gyvenimo ir mūsų kultūrinio tipo. 
Atgimimas, kuris turėjo atsiremti visų pirma primityvine liau- 
dies kultūra, negalėjo nepasižymėti kultūriniu atsilikimu, palygi- 
nant su tomis tautomis, kurios turėjo normalų tautinės kultūros. 
išsivystymą. Dabar, kai lietuvių tauta nebegali jau tenkintis 
liaudiškos kultūros laipsniu, šviesuomenės vaidmuo kultūrinia- 
me tautos formavime turėtų būti tikrai intensyvus ir patvariai 
pastovus savo lytimis. Tuo tarpu tenka konstatuoti kiekviename: 
mūsų gyvenimo žingsnyje rėkiantį mūsų visuomenės amortiš- 
kumą, arba beformiškumą. 

Kiekvienas tautos kultūrėjimas yra tam tikras apipavidali- 
nimo vyksmas. Aukštesnis kultūros laipsnis visados yra suriš- 
tas su aiškiomis pastoviomis lytimis, kurios suteikia tautai indi- 
vidualinės išraiškos. Tauta, kuri stoksta ryškių lyčių, negali 
pasižymėti aiškia individualybe, nes be formiškumo negali būti 
tikro individualumo. Mūsų tautos gyvenimas, kad ir yra atsirė- 
męs į palyginti aukštą liaudies kultūrą, vis dėlto nebuvo suim- 
tas į aukštesnės dvasinės kultūros lytis, ir todėl, pasilikęs tam 
tikro primityvumo laipsnyje, iki šiolei serga neproporvcionaliai 
dideliu amorfiškumu. Taip tenka aiškinti ši neigiama apraiška 
mūsų tautos gyvenime, kuri yra neginčytinas kasdieninio mūsų 
gyvenimo faktas, 

Apsidairykime tik aplink save ir pastebėsime šimtus mūsų. 
beformiškumo atsitikimų: mūsų kalba literatūroje ir kultūrin-- 
game gyvenime nėra dar įgijusi estetiškai išdirbtos pastovesnės. 
frazeologijos; mūsų tarimas ir balsai mažai yra kultyvuoti ir 
netoli tenužengė nuo kaimiško primityvumo; mūsų pramogų 
dainavimas mažai tesiskiria nuo paprasto riksmo; pačios pramo- 


— 157 — 


gos vidutiniškai nedaug nutolo nuo barbariškų tautų pasilinks- 
minimų. Žodžiu tariant, dairantis kasdieniniame mūsų gyveni- 
me kiekviename žingsnyje pastebime primityvinį beformiškumą 
ir todėl taip pat aiškiai susiformavusio kultūrinio tipo stoką. 

Iš tikrųjų, šis mūsų kasdienis gyvenimas apreiškia amorfinį 
mūsų tautišką gaivalą, kuris iki šiolei mažiau ar daugiau tokiu 
tebelieka ir kultūrinio mūsų gyvenimo apraiškose. Žinoma, kai 
kalbame apie mūsų tautinio gaivalo amorfiškumą, nesakome, kad 
jam stinga bet kurių formų: mes tenorime tuo pasakyti, kad jo 
formos, arba lytys, yra dar labai primityvios. Šitas lyčių primi- 
tyvumas nėra dar pašalintas ir iš kultūrinio mūsų tautos gyve- 
nimo: mūsų mokslas, nekalbant jau apie turinį, kuris nėra pa- 
kilęs prie universalumo aukštumos, nesireiškia dar pastoviomis 
dailiomis lytimis, būtent, nusistovėjusiu moksliniu stiliumi ir 
tiksliai nustatyta terminija; mūsų visuomeninis ir valstybinis 
gyvenimas neturi dar savo ryškesnio veido ir tėra vien diletan- 
tiška kompiliacija svetimų sugestijų ir savų menkų bandymų, 
neapreiškiančių organizacinio pajėgumo; mūsų menas nėra įsten- 
gęs iki šiolei savo tautiniame stiliuje sujungti tobulą individua- 
linę lytį su visuotinai reikšminga idėja. Kultūrinis mūsų gyve- 
nimas, žodžiu tariant, nėra dar atsipalaidavęs nuo kasdienio 
mūsų gyvenimo amorfiškumo ir neveikia dar šio gyvenimo api- 
pavidalinamuoju būdu. 

Tautos amorfiškumas yra lygus jos neatsparumui, Kiekvie- 
na aiški forma turi visai naturalios linkmės dirbti apipavidalini- 
mo darbą, tuo tarpu kad amorfiškumas, kuris iš savo prigimties 
yra pasyvus, yra linkęs pasiduoti naujų formų įtakai. Tuo galima 
aiškinti, kodėl tautinis lietuvių gaivalas, amortiškas, pasyvus ir 
neatsparus iš senovės laikų, istorijos bėgyje nuolatos pasiduo- 
davo svetimų gaivalų apipavidalinamajai veikmei ir tirpo tiek 
rusų, tiek lenkų, tiek vokiečių įtakose. Jei, Lietuvos valstybei 
atsistačius, mūsų krašte kartais esti dabar ir kitaip, tai toks prie- 
šingas tautybių veikimasis eina ne iš tautinio lietuvių gaivalo sa- 
vybių, bet iš palankesnių, susidariusių valstybiniame gyvenime, 
aplinkybių. 

Lietuvių tautos amorfiškumas, kilęs iš primityvaus jos sto- 
vio, ir paskui sustiprintas liaudies ir šviesuomenės suskilimų 
tautinio gyvenimo dirvoje, susilpnino tautinę lietuvių individua- 
lybę ir atsparumą, neleido išsidirbti juose aiškiam ir aktyviam 
kultūriniam tipui ir iki šiolei laiko lietuvių tautą kultūrinio 
atsilikimo stovyje. Todėl kova su lietuvių tautos amorfiškumu 
yra vienas iš svarbiausių lietuvių tautos ugdymo uždavinių. 

b. — Sėkmingiausias būdas pergalėti tautos amorfiškumą yra 
tautinė kultūrinė kūryba, kuri, kaipo tokia, yra apipavidalinimo 
darbas. Šita prasme dirbti tautinio apipavidalinimo darbą yra pa- 
šaukti visi kultūros darbininkai: ir mokslininkai, kurie turėtų 


— 158 — 


išsidirbti mokslinį lietuvių kalbos stilių bei lietuviškąją termi- 
niją; ir valstybės vyrai, kurie turėtų valstybinio gyvenimo lytis. 
suderinti su lietuvių tautos dvasia, istorija, pašaukimu, su krašto. 
geografine padėtimi ir kitomis tautinės gyvatos aplinkybėmis; 
ir visuomenės veikėjai, kurie turėtų organizuoti laisvą žmonių 
iniciatyvą pagal būdus, geriausiai tinkančius lietuvių prigimčiai; 
ir menininkai, kurie turėtų žodinei ir kitoms meno rūšims surasti 
tautišką kūrybos stilių, vaizdžiai išeinantį aikštėn palyginime su 
kitais tautiniais stiliais. | 

Dirbant tautinio apipavidalinimo darbą kultūrinės kūrybos 
priemonėmis, niekados neprivalu pamiršti, kad tautinė lytis nėra 
sau tikslas ir kad ji teturi tikros reikšmės vien tik organiškame 
sąryšyje su tuo turiniu, kurį ji išreiškia. Nacionalizmas, imda- 
mas tautinę lytį tikslu, daro pagrindinę klaidą ir, realizuodamas 
šitą savo klaidingą pažiūrą gyvenime, atima tautiniam darbui 
tikrą prasmingumą, svarumą, gilumą. Todėl nacionalistiškoji 
akcija paprastai taip yra neturtinga savo turiniu ir bergždžia 
savo išdavomis. 

Ką reiškia tikras tautinis apipavidalinimas, galima geriau- 
siai suprasti žodinio meno pavyzdyje. Dailioji literatūra galima 
laikyti tautine tik todėl, kad ji yra surašyta tautine kalba. Tai 
yra paviršutiniškiausias sprendimo būdas. Didesnį tautiškumo 
laipsnį gausime tada, kai dailiosios literatūros kūrinys bus su- 
rašytas ne tik tautine kalba, bet ir tikrai tautiška kalba. čia jau 
turi reikšmės klausimas, ne tik kuria kalba, bet ir kokia kalba. 
Tačiau, ką vertas žodis be sąryšio su idėja, kurią jis reiškia? 
Ženklas teturi reikšmės vien tik sykiu su tuo turiniu, kurį jis 
apreiškia. Todėl dailiojoje literatūroje taip svarbi, ypač tau- 
tiniu atžvilgiu, ir ta tematika, kurią jinai pasirenka reiškimui 
vaizdavimui. Vadinasi, dailiosios literatūros kūrinio tautišku- 
mui svarbu ne tik, kuris ir koks žodis yra pasirinktas, bet ir tai, 
ką jis reiškia, kokį turinį vaizduoja. Bet ir čia dar negalas žo- 
džiu reiškiamam tautiškumui dailiojoje literatūroje: kaip žo- 
džiui gali būti statomi klausimai, „kuris ir koks“, taip lygiai 
turiniui statytini yra klausimai „kas ir kaip“. Turinio atžvil- 
giu, dailiosios literatūros kūriniui ne tik turi reikšmės pati te- 
matika, bet ir vaizdavimo būdas. Žodžiu tariant, tik organiška- 
jame formalinio ir materialinio momentų sąryšyje reiškiasi pil- 
nas žodinio meno tautiškumas. Šis konstatavimas turi analoginės 
reikšmės ir kitoms kultūrinės kūrybos sritims. 

b. — Tautinio apipavidalinimo darbas gali ir privalo reikš- 
tis ne tik objektyvaus turinio kultūrinėje kūryboje, bet ir sub- 
jektyviniame kultūrinio tautos tipo formavimesi. Paprastai 
kuriamojo objekto apipavidalinimas eina lygiu žingsniu su kul- 
tūros nešėjo, arba subjekto, formavimusi, nes paprastai objektas 
apipavidalinamas pagal subjekto ypatybes, o iš kitos pusės, taip 


— 159 — 


sakant, grįžtamuoju būdu, suformuoto objekto asimiliavimas: 
įformina ir patį subjektą. Štai kodėl, kovojant su lietuvių tautos“ 
amorfiškumu, tenka kreipti dėmesį ne tik į apipavidalinimo dar- 
bą kultūrinėje kūryboje, bet taip pat ir į kultūrinio lietuvių tipo- 
formavimąsi. Kitaip tariant, lietuvių tautai privalu sąmoningai 
statytis savo uždaviniu įsigijimas ryškaus kultūrinio tipo, kuris. 
atitiktų rasines jos ypatybes, geografines krašto savybes, isto- 
rinio išsivystymo eigą, tautinį pašaukimą ir kitas tautines ypa-- 
tybes. 

Tvirtas fizinis tipas, atremtas į rasines tautos savybes, ir“ 
sustiprintas bei išvystytas atitinkamu fiziniu lavinimu, pritai- 
kytu prie klimatinių, socialinių ir kultūrinių krašto aplinkybių,. 
turėtų būti padėtas į kultūrinio tipo pagrindą. Fiziškai susifor-- 
mavusiam tautiniam tipui suteikia daugiau tautinio ryškumo 
tvirtai įsigyvenusi tautinė buitis su jos papročiais ir savaimingo-- 
mis tradicijomis. Tautinė individualybė tiesiog yra neįmanoma 
be savotiškų papročių ir kultūrinių tradicijų, nes vieni ir kitos. 
yra neišvengiama tautinės individualybės apraiška. Saugojant 
šią apraišką, saugojama ir pati sutelktinė tautos individualybė ;. 
jos nebranginant, negalima išsaugoti ir sustiprinti individualinių 
tautos ypatybių. Šia prasme išlaikymas etninių liaudies ypaty-- 
bių su jos papročiais, tautosaka, rėdymusi yra būtinas pagrindas, 
ant kurio paskui gali pražysti savitas aukštesnės dvasinės ku!- 
tūros tipas, kai liaudies kultūra ir šviesuomenės kultūra, harmo- 
ningai susiderinusios savo linkme, bus pasiekusios aukštesnio- 
tautinės civilizacijos laipsnio. 

Taigi sudarymas tautoje ryškaus kultūrinio tipo, pasisavinu- 
sio visas tautinės gyvatos ypatybes ir atitinkamai pareiškiančio- 
save kultūringomis lytimis, yra vienas iš būdų kovoti su tautiniu 
mūsų amorfiškumu, išeinančiu aikštėn ne žik mūsų darbuose, bet. 
ir kultūriniame mūsų tipe. 

c. — Tautinis amorfiškumas yra pavojingas, kaip matėme, 
tuo, kad jis yra geras substratas svetimoms tautinėms lytims. 
Kultūrinio apipavidalinimo darbas tautoje šitą pavojų sumažina, 
nes tautinė individualybė, atsipalaidavusi nuo primityvaus savo 
amorfiškumo, yra žymiai daugiau atsparesnė prieš nepateisina- 
mas svetimas įtakas. Vis dėlto kultūrinis tautų bendravimas 
visados sudaro tautai mažesnį ar didesnį pavojų nustoti savo in- 
dividualumo, pasisavinant sykiu su kultūros turiniu taip pat ir 
svetimas lytis. Suteikiant tautinėms lytims pastovumą ir atspa- 
rumą, šis pavojus tuo pačiu yra mažinamas. 

Kultūra visuotiniu savo turiniu yra bendras žmonijos lobis, 
kuris turi tendencijos skėstis per tautas visai savaimingu būdu. 
Neprisiėmimas visuotinai reikšmingo kultūrinio laimėjimo reiš- 
kia tautai kultūrinį atsilikimą, kurį tarptautinėse lenktynėse pa- 
prastai tenka brangiai apmokėti. Kas kita yra kultūros lytys: jos- 


— 160 — 


yra individualios ta prasme, kad visados yra surištos su tautinė- 
mis individualybėmis; jei jos yra pasisavinamos sykiu su kultū- 
ros turiniu, tautos individualybė, pasisavinanti svetimas tautines 
lytis, silpsta ir nustoja išvidinio savo nepriklausomumo. Iš čia 
aiškėja svarbus reikalas įstengti, dirbant kultūrinio apipavidali- 
mimo darbą, suderinti kuriamuoju būdu svetimus kultūrinius lai- 
mėjimus su savo tautos savotiškumu. Kitaip tariant, privalu sve- 
timas visuotinai reikšmingas turinys asimiliuoti nuosavomis tau- 
tinėmis lytimis. 

Šis atsparumas prieš svetimas tautines lytis kyla iš tautinės 
savo individualybės įsisąmoninimo ir esti nuosekliai išlaikomas 
„gyvenime tik tada, kai sykiu yra sustiprėjęs sugebėjimas dirbti 
apipavidalinimo darbą kultūrinės kūrybos srityje. Nesant šito su- 
„gebėjimo, sykiu su idėjomis yra savinami ir svetimi žodžiai; yra 
pamėgdžiojami svetimi papročiai; vergiškai prisilaikoma sveti- 
mų vaizduojamojo meno lyčių, ir įvyksta kiti pasisavinimai, ne- 
suderinami su tautine savo idividualybe. Su tokiu tautos iner- 
tiškumu svetimų kultūrinių laimėjimų pasisavinime reik kovoti 
vardan savo tautinės individualybės atvadavimo iš pavergiančios - 
svetimos įtakos, nes kultūrinė įtaka tik tada pateisinama, kai ji 
nenutautina taugos individualybės. 

2. — Nurodyti iki šiolei būdai kovoti su lietuvių tautos be- 
Tormiškumu liečia plačiąją kultūrinę kūrybą, kuri yra visos tau- 
tos uždavinys. Kultūrinio apipavidalinimo darbu tauta pergali sa- 
vo amorfiškumą, randa savitą išraišką savo individualybei, šią 
individualybę sustiprina, sukuria ryškiai sugestyvinį tautinį tipą 
ir visu tuo stipriai padidina tautos atsparumą prieš svetimų gai- 
valų veržimąsi į tautinį gyvenimą. 

Kai šitas tautinio formavimosi darbas iš dalies yra jau pa- 
darytas ir nuolatos toliau yra daromas, be galo svarbu yra ati- 
tinkamai formuoti naujos kartos ir joms įkvėpti tolimesnio tau- 
tiško formavimosi linkmę. Kultūrinė pažanga visados suponuo- 
ja du dalyku: pirma, kad kultūros laimėjimai yra integraliai 
perteikiami iš kartos į kartą, ir, antra, kad nauja karta ugdymo 
bei ugdymosi priemonėmis įgauna vis didesnio įsibėgėjimo į 
kultūrinę kūrybą. Jei vienos katros iš šitų sąlygų stoksta, negali 
„būti kalbos apie normalią kultūrinę pažangą. 

Iš visų kultūros perteikiamųjų veiksnių svarbiausieji yra 
šeima ir mokykla, ir todėl, kalbant apie tautinės kultūros ir tarp 
kitko individualinių tautinių lyčių perteikimą iš kartos į kartą, 
svarbu atkreipti ypatingą dėmesį į tuodu veiksniu. Jiedu abu 
me tik privalo būti sėkmingi kultūros laidininkai iš praeities 
į ateitį, bet ir pirmaciliai tautinio formavimo vykdytojai: jiedu, 
būtent, turi tobuliausiu būdu realizuoti individualines tautines 
lytis naujose kartose. Tėvai ir profesiniai pedagogai naturaliai 
yra įpareigoti dirbti tautinio formavimo darbą ir jie iš tikrųjų 


— 161 — 


„dirba šitą darbą savaimingai ar sąmoningai, noroms ar nenoroms, 
gerai ar blogai. 

Mūsų tautai dar taip naujai atgimus iš ilgo tautinio miego 
ir dar neatsipalaidavus nuo savo amorfiškumo, daugumas jos tėvų 
ir pedagogų nenustojo dar sirgti beformišku neapsisprendimu 
bei nesusipratimu. Net daugumas vadinamųjų inteligentų nėra 
„dar susiformavę tautinės kultūros atžvilgiu ir tebetūno amorfiš- 
ko primityvumo stovyje. Aišku savaime, kad ir tokie tėvai ir to- 
kie pedagogai negali patenkinamai dirbti tautinio formavimo 
darbo: jie negali perteikti naujoms kartoms to, ko patys neturi. 
Tei atsižvelgsime dar į tai, kad daugumas mūsų inteligentų — 
tėvų ir pedagogų — yra, taip sakant, liaudies vaikai, t. y. pir- 
moji inteligentiškoji karta, neturinti ilgesnių kultūrinių tradi- 
cijų, tai suprasime, kaip pas mus netobulai gali stovėti kultūrin- 
gesnio tautinio formavimosi klausimas. Naujos mūsų kartos ne 
žik neturi aplinkybių tautinėms lytims tobulai asimiliuoti, bet ir 
negauna reikiamų akstinų vis intensyviau dirbti tautinio kultū- 
rinio apipavidalinimo darbą. 

Šitokia padėtis galės tikrai pagerėti vien sulig tuo, kaip kils 
dietuvių visuomenėje bendra kultūra, ir kaip vadovaujantieji vi- 
suomenės sluoksniai, įsigiję daugiau rafinuotos kultūros, formuos 
pastovesnių kultūrinių tradicijų su tobulesnėmis ir sugestyves- 
:nėmis tautinėmis lytimis. O tuo tarpu svarbu duoti daugiau dė- 
mesio tiems akstinams, kurie sugebėtų paskatinti naujose kar- 
tose tautinio formavimosi vyksmą intensyvesnio kultūrėjimo 
linkme, 

a. — Visa tai, kas buvo kitą kartą (ž. straipsnį ,,Tautinis 
auklėjimas“) sakyta apie tautišką auklėjimą, kaipo apie tobuliau- 
sią tautinės lyties perteikimą naujoms kartoms, turi šioje vietoje 
daugiausia reikšmės, padarius atitinkamą tautiško auklėjimo rei- 
kalavimų pritaikymą lietuvių tautai. Sudominti naujas kartas 
lietuvių kalbos ypatingumu bei vertingumu ir sužadinti jose 
entuziazmą šios kalbos kultūrinimo reikalui bene bus pirmas iš 
eilės tautiško formavimo uždavinys, nes mūsų kalba yra ryškiau- 
sia ir tobuliausia tautinės mūsų individualybės žymė. Jos impo- 
nuojantis senumas, jos intensyvus sintetiškumas, jos lyčių tur- 
tingumas liudija apie uždėtas iš pradžios mūsų tautos prigim- 
tyje dvasines dovanas, kurias privalu išnaudoti vis tobulėjančios 
tautinės kultūros reikalams. 

Labai reikšminga tautiškam formavimui yra ir mūsų tauto- 
saka, nuoširdi savo švelnia lyrika, reali savo gilia išmintimi, 
skaisti savo jausmais ir išraiška. Kaip ir lietuvių kalbos reikalu, 
taip ir šiuo atveju privalu ne tik paraginti naują kartą įsigyventi 
į tautosakos dvasią, bet ir pratinti ją naudoti tautosakos turtus 
tolimesnei kultūrinei kūrybai. Apskritai, aukštesnė šviesuomenės 
kultūra turi būti atremta ir organiškai susijusi su liaudies kul- 


Liet. tauta ir jos ugd. 11 


— 162 — 


tūra, kuri yra primityvus bet viltingas pagrindas tautinei civili-- 
zacijai. Yra bergždumo apraiška, kai inteligentai kūrėjai ima. 
pamėgdžioti liaudies kultūrą, tarsi ši būtų kūrybos norma ir sek-- 
tinas pavyzdys. Bet yra taip pat nenormalu, kai šviesuomenės. 
kūryba atitrūksta visai nuo liaudies kultūros ir neišnaudoja tų. 
natūralių jos turtų, kurie kyla iš savaimingų tautos genijaus pa- 
sireiškimų. Pirmuoju atveju įvyksta intelektualinės kultūros. 
degradacija, antruoju atveju — jos atitrūkimas nuo gyvastingų 
tautos šaknų. 

Todėl dailioji tautos literatūra turi būti organiškai suau- 
gusi su tautosaka, kaip lygiai muzikalinė tautos kūryba turi būti 
atremta į liaudies muziką, o vaizduojamieji menai — į liaudies 
meną, Bet visais šitais atvejais organiškas suaugimas su savai- 
mingais liaudies kūrybos pradais toli gražu neprivalo reikšti 
pasitenkinimo liaudies primityvumu ir sekimo jos kultūros pavyz- 
džiais, Aukštesnė intelektualinė tautos kultūra, atsirėmusi į tau- 
tines liaudies kultūros lytis, materialiai nėra surišta ir apribota. 
liaudies kultūros turiniu. Šiuo atžvilgiu jos tikslu yra visuotinės. 
vertybės, kurios ne savo lytimi, bet savo turiniu yra visos žmo- 
nijos turtas. 

Šiuo atžvilgiu mūsų dailioji literatūra, neatsiekusi dar di- 
delės aukštumos nei savo lytimi, nei savo turiniu, negali paten- 
kinti inteligentiškųjų kartų reikalavimų ir todėl neįstengia su- 
žadinti naujose kartose to estetinio ir intelektualinio susižavėji- 
mo, kurio kad suteikia dailiosios pasaulinio masto literatūros. 
Studijuojant savąją literatūrą ir lyginant ją sykiu su kitomis, 
visuotinai reikšmingomis, literatūromis, privalu naujoms kar- 
toms įdiegti pasiilgimą matyti savo tautinę literatūrą stovint 
tikrai kultūringoje aukštumoje. Naujoms kartoms nusimananš, 
kuria linkme turi eiti tautinė kūryba, lengviau ir greičiau bus 
sulaukti didelių tautos kūrėjų. Ir šitas konstatavimas liečia ne 
tik dailiąją literatūrą, bet ir kitas tautinio meno rūšis, būtent, 
architektūrą, tapybą, skulptūrą, muziką, pritaikomąjį meną ir t.t. 

b. — Tautiškas kultūrinės kūrybos stilius pasireiškia ku- 
riamuosiuose objektuose, kurie sudaro tautinės civilizacijos tur-- 
tą. Bet šitas stilius pareina, aiškus dalykas, nuo kūrėjo nusiteiki- 
mų ir nusistatymo, kitaip tariant, jis tegaunamas vien tada, kai. 
pats kūrėjas yra ryškiai susiformavęs kultūrinis tipas. Apie 
bendrą reikalą įsigyti lietuvių tautai ryškų kultūrinį tipą bu- 
vo kalbėta kiek anksčiau, ir dabar visa tai, kas tada pasakyta, vi- 
soje pilnumoje gali būti pritaikyta kultūrinio tipo formavimui 
naujose kartose. Sustiprinimas rasinių tautos ypatybių fiziniu 
lavinimu ir jų suderinimas su geografinėmis krašto aplinkybė-- 
mis, naujų kartų sugyvendinimas su etninėmis tautos ypatybėmis 
ir apskritai su pagrindiniu tautos pobūdžiu, įsąmoninimas joms: 
tautinės praeities bei dabarties problemų, įtvirtinimas jose kul-- 


PPUBPHLPP PH VYNAS MTTP 


— 163 — 


tūrinių tradicijų ir, pagaliau, jų nuteikimas tautinio pašaukimo 
reikalui, štai svarbiausios priemonės kultūriniam tautos tipui 
auginti naujose kartose, 

„Daugumas iš jų bus jau pakankamai paaiškėję iš to, kas buvo 
anksčiau sakyta apie reikalą tautai įsigyti ryškų kultūrinį tipą. 
Čia bus nebent ne pro šalį pasakius keletą žodžių apie reikšmę 
gilaus susigyvenimo su tautos praeitimi ir dabartimi. Kultūri- 
nis tautos tipas yra viso kultūrinio tautos išsivystymo išdava. 
Asmuo, kuris yra susigyvenęs su vienu kuriuo savo tautinės 
istorijos laikotarpiu, neįstengia aprėpti tautinės kultūros visu- 
mos ir nėra pilnutinis savo tautos reiškėjas. Tai, anaiptol, ne- 
reiškia, kad reikėtų savo gyvenime realiai išgyventi tautos klai- 
das ir bergždžias klajones; tai tik reiškia, kad privalu savo vi- 
daus žvilgiu pereiti mintimi visą istorinio tautos išsivystymo 
eigą, pasimokyti iš tautinės istorijos klaidų ir net panau- 
doti tautinei kūrybai neigiamąjį tautos patyrimą. Tai ypatingai 
turi reikšmės mūsų tautai, kurios šviesuomenė savo klajojimais, 
jei ir nudilino gerokai mūsų kultūrinio tipo ryškumą, tai žymiai 
išskėtė jo kultūrinį imlumą, kuris leidžia jam imtis sintetinių 
uždavinių, kylančių iš geografinės Lietuvos padėties, iš įvairio- 
pų kultūrinių įtakų ir politinės konjunktūros. štai kokia linkme 
privalo būti vedamas istorijos mokslas, dėstomas naujoms mūsų 
tautos kartoms. 

c. — Sintetinis iš savo pašaukimo kultūrinis lietuvio tipas 
tik tada ištesės savo tautiniam uždaviniui, sykiu individualiniam 
ir visuotiniam, jei jis bus įgijęs didelį tautinį atsparumą. Kitaip, 
gyvendamas ant slenksčio įvairių tautybių ir besigrumiančių kul- 
tūrų, jis lengvai gali prarasti tautinę savo individualybę. Liūdno 
lietuvių tautos patyrimo įsisąmoninimas iš vienos pusės ir są- 
moningas tautinis susiformavimas iš antros pusės šitą pavojų 
neutralizuoja, nes tautinis susipratimas ir atitinkamas kultūrinis 
apsisprendimas yra tvirčiausios tautinio atsparumo atramos. 

Iš čia kyla reikalas sudaryti naujoms kartoms sugestyvinę 
pastovių tautinių tradicijų nuotaiką, kurioje mūsų kultūrinis ti- 
pas galėtų galutinai susiformuoti ir gyvenimiškai sustiprėti. 
Tiesa, šituo atžvilgiu pažanga yra apsuinkinta tuo, kad senesnioji 
visuomenės karta negali sudaryti jaunesniajai tos nuotaikos, 
prie kurios ji pati nėra priaugusi. Tik atitinkama pašauktųjų 
pedagogų atranka tegalėtų palaipsniui pagerinti dabartinę padėtį 
ir ilgainiui sudaryti pastovias kultūrines tradicijas, sugebančias 
apsprendžiamai formuoti atsparų ir vaisingą kultūrinį tipą. 

Taigi, pirma, įsijautimas į kuriamąją tautos dvasią per Ssu- 
sigyvenimą su kultūriniais tautinio genijaus padarais, būtent, 
su kalba, tautosaka, liaudies menu ir šviesuomenės kūryba vi- 
sose kultūros srityse; antra, realizavimas savyje tautos kultū- 
rinio tipo per išlavinimą savyje rasinių ypatybių ir etninių tau- 


— 164 — 


tos savybių, per suėmimą į save viso istorinio tautos patyrimo 
ir per prisitaikymą prie tautinio pašaukimo; pagaliau, trečia, 
įsigijimas tautinio atsparumo per aktyvų suderinimą objektyvi- 
nių kultūrinių galimybių su subjektyviniu kultūriniu pajė- 
gumu, — štai trys laiptai, kuriais eidamos naujos lietuvių kartos 
galėtų tobulai realizuoti savyje individualinę lietuvių tautos 
lytį ir tuo pačiu atbaigti savyje tautiško susiformavimo darbą. 


II. 


Gerai suprasto patriotizmo išvystymas nauv- 
jose kartose ir plačiojoje visuomenėje, 

1. Patriotizmo pakėlimas į sąmoningų dorybių laipsnį. — 2. Rei- 
kalas įsigyti išmintingą, kritiškai pažangią, tautinės savo individualybės 
meilę. — 3. Įdiegimas naujoms kartoms gerai suprastos tautinės didy- 
bės pageidavimo. — 4, Reikalas jungtį individualinę tautinę lytį su 
visuotiniu turiniu. 


1. — Sykiu su tautinės lietuvių individualybės ugdymu ir 
jos realizavimu naujose kartose turi lygiagrečiai eiti patriotinis 
naujųjų kartų ir šiaipjau plačiosios visuomenės auklėjimas. Kaip 
žinome, tautiškas auklėjimas stengiasi kuo tobuliausiai realizuoti 
žmonėse individualinę tautybės lytį, tuo tarpu kad patriotinis 
auklėjimas stengiasi išdirbti juose gerai suprastą patriotizmą, 
t. y. tinkamą nusistatymą į tautybę ir jos reikalus. Ryškiai išsi- 
vysčiusi tautos individualybė, jei tik su ja nėra susijęs reikiamas 
nusistatymas patriotizmo klausime, gali pasirodyti pragaištinga 
jėga tiek savo tautai, tiek kitoms tautoms, su kuriomis jai tenka 
susidurti. Gerai suprastas patriotizmas yra tautai pagrindinės 
reikšmės veiksnys, nuo kurio pareina sutelktinė tautos dorovė. 
Kaip prideramas nusistatymas į savo individualybę yra asmeniui 
sprendžiamasis momentas jo doriniame gyvenime, taip lygiai pri- 
deramas nusistatymas į savo tautybę yra tautai panašus spren- 
džiamasis momentas. Visai tad pravartu susidomėti klausimu, ko- 
kių uždavinių patriotinis auklėjimas gali turėti mūsų tautos 
ugdyme, 

Pirmas uždavinys, kuris čia gali būti statomas, yra patrio- 
tizmo pakėlimas į sąmoningų dorybių laipsnį: tiek naujose kar- 
tose tiek visoje visuomenėje ne tik privalo būti žadinamas gerai 
suprastas patriotizmas, bet dargi jis turi būti žadinamas, kaipo 
tam tikra dorybė. Patriotizmas turėtų būti kilni, nesavanaudiška 
tautinės savo individualybės meilė, kuri nepataikautų jokioms 
savo tautos ydoms ir silpnybėms ir laikytų savo pareiga tobu- 
linti visais atžvilgiais savo tautybę ir ją derinti su visuotiniais 
žmonijos idealais. Suprastas tokiu būdu patriotizmas turėtų būti 
suderintas su visa žmogaus gyvenimo tikslų jierarchija, bet įokiu 


— 165 — 


būdu neatpalaiduotas nuo dorinio dėsnio reikalavimų. Tik pa- 
grįstas dorine pareiga, patriotizmas tegali patiekti tautai viltin- 
gą moralinį ramstį jos gyvenimo kovoje. 

Patriotizmas, kaipo gryna emocionalė apraiška, nėra nei pa- 
kankamai pastovi nei pakankamai patikima jėga. Tik tada, kai 
jis yra racionaliai pateisintas ir sustiprintas doriniu nusistatymu, 
jis yra iš tikrųjų galingas ir sugeba atsilaikyti prieš įvairius 
iškrypimo pavojus ir ypač prieš ekskliuzivistišką nacionalizmą, 
kuris yra ne kas kita, kaip labai pavojinga patriotizmo karika- 
tūra. Mums ypatingai svarbu yra pakelti patriotizmą į pastovių 
dorinių nusiteikimų laipsnį. Visų pirma, patriotizmas, supras- 
tas, kaipo dorinė pareiga, galėtų mus apsaugoti nuo nusivylimo 
akivaizdoje materialinio, kultūrinio ir dvasinio mūsų tautos 
menkumo palyginant su visuotinai reikšmingomis kultūrinėmis 
nacijomis; o iš antros pusės neleistų mums pasiduoti to siauro 
nacionalizmo viliojimams, kurio ekskliuzivizmas atvestų mus 
dar prie didesnio kultūrinio ir dvasinio subergždėjimo. Pagaliau, 
tik gerai suprastas patriotizmas galėtų laiduoti mūsų tautai to- 
bulėjimą kultūrinėje pažangoje, nes tik doriškai suprastas patrio- 
tizmas tegali gaminti tikrai teigiamas išdavas. 

2. Kaip matėme, tautišku auklėjimu individualinė tautybės 
lytis yra realizuojama naujose kartose; patriotinis auklėjimas 
sužadina tinkamą nusistatymą į šitą individualinę lytį, būtent, 
turi įteigti nesavanaudišką tautinės savo individualybės meilę. 
Lietuvių tautai, kaip ir kiekvienai kitai tautai, gresia čia du pa- 
voju: arba per didelis pasididžiavimas savo individualybė, arba 
per daug kritiškas nusistatymas dėl jos neturtingumo ir ydin- 
gumo. Šitame punkte nesavanaudiškas nuteikimas naujų kartų 
savo tautybės atžvilgiu yra pagrindinis uždavinys patriotinio 
auklėjimo. 

Nesavanaudiškumas reikalauja mylėti savo tautą ne dėl jos 
ypatingumo ir materialinio ar dvasinio turtingumo, bet dėl vie- 
no tik prie jos priklausymo fakto; o iš kitos pusės jis reikalauja 
pasiryžimo daryti savo tautai aukų. Tėvynės meilė moraliai labai 
arti stovi vaikų meilės savo tėvams. Todėl savo tautos meilė 
normaliai yra sujungta su tėvynės meilė. Šita nesavanaudiška 
savo tautinės individualybės meilė gana sunkiai duodasi naujoms 
lietuvių kartoms dėl kelių priežasčių. Pirma, mūsų laikais ypa- 
tingai yra padidėjęs visuomenės gyvenime savanaudiškas mate- 
rializmas, kuris labai dažnai sukliudo idėjinį tarnavimą aukš- 
tesniems tikslams, kas labai žymu mieščioniškame nusiteikime 
mūsų vis gausėjančių pusinteligenčių. Antra, sunkios gyvenimo 
aplinkybės ir didelis materialinis priklausomumas nuo gyvenimo 
kovos išdavų labai galingai slegia naujų mūsų kartų idealizmą. 
Patriotinis auklėjimas turi čia svarbų uždavinį sužadinti nesava- 
naudišką meilę tautinei savo individualybei, — meilę; kuri 
įstengtų pareikalauti aukų savo tautai. 


— 166 — 


Tiesa, tautinės savo individualybės meilė, pagrįsta tautinio 
priklausomumo faktu, nereikalauja žiūrėti pro pirštus į savo 
tautos ydas ir netobulybes. Abejingumas moraliniam savo tau- 
tos vertingumui negali būti suderintas su gerai suprasta savo 
tautybės meile, kuri reikalauja teigiamai kritiško nusistatymo 
į savo tautybės vertę, t. y. tokio, kuris yra tikrai vaisingas dva- 
sinėje tautos pažangoje. Šitokis kritiškas, pažangiai vaisingas, 
naujų kartų nusistatymas yra labai svarbus mūsų tautai, kultū- 
riškai atsilikusiai, individualiai dar galutinai nesusiformavusiai 
ir atsirėmusiai žymoje dalyje į vis dėlto primityvią liaudies 
kultūrą. 

Žodžiu tariant, išmintinga tautinės savo individualybės miei- 
lė turi būti naujoms mūsų kartoms akstinu tarnauti moralinei 
mūsų tautos pažangai, nes gerai suprasta savo tautos meilė rei- 
kalauja iš patriotų pergalėti savo tautos netobulybes ir savo gy- 
venimo bei veikimo žygiais kelti tautą į aukštesnį tobulumo 
laipsnį. 

3. — Jei gerai suprasta savo tautos meilė neleidžia toleruoti 
visas jos netobulybes ir pataikauti jos silpnybėms bei ydoms, 
tai šita meilė kaip tik reikalauja pageidauti savo tautai visos 
galimos didybės. Tik šiuo atžvilgiu privalo būti daromas skirtu- 
mas tarp materialinės ir moralinės dvasinės didybės: materiali- 
nės didybės tegalima savo tautai pageidauti vien objektyvinio 
teisingumo ribose, tuo tarpu kad dvasinei didybei neprivalu 
statyti jokių ribų. 

Lietuvių tautos integralitetas ir pilnutinis išsivystymas lei- 
džia teisingai pageidauti Lietuvai ir netobulai turimos Klaipė- 
dos ir visai neturimo Vilniaus, nors ir čia ir ten yra jau kultūri- 
nių ir politinių veiksnių, kurie mažina mūsų teisių tvirtumą: 
kai tauta tirpsta svetimų bangų plaujama, visai teisinga ginčy- 
tinus klausimus spręsti nukentėjusios pusės naudai. Bet būtų 
neteisinga, kad tuo vadovaudamasi lietuvių tauta siektų toli į 
istorines savo teritorijas ir pretenduotų į ukrainiškas ir baltgu- 
diškas žemes. Toks pageidavimas teritorinės didybės savo tautai 
negalėtų būti pateisintas objektyvinio teisingumo kriterijumi. 

Taip pat materialinė gerovė, kuri net gali nesusidurti su 
kitų tautų interesais, gali būti pageidaujama su tam tikru išmin- 
tingumu, nes esti atsitikimų, kai didelė materialinė gerovė, atė- 
jusi tautai ne savo laiku, gali ją paskandinti prabangoje, išle- 
pinti ir, pagaliau, moraliai ištvirkinti, Net grynai humanitarinė 
kultūra, jei ji neranda minimalinių gerovės sąlygų krašte, kar- 
tais gali pasirodyti neribojamame laipsnyje nepatogi, kai ji ga- 
mina disproporciją tarp pretenzijų ir materialinių galimybių. 
Tad ir čia yra reikalingas tam tikras išmintingumas. 

Užtat nebūna atsitikimų, kai moralinė dvasinė didybė tautai 
būtų nepageidaujama didžiausiame laipsnyje: ar tauta yra skur- 


— 167 — 


«Je, ar ji skęsta prabangoje; ar ji yra laisva, ar kenčia išviršinę 
„ar išvidinę verguvę; ar ji yra kultūrinėje pažangoje, ar yra 
„pašlijusi į dekadansą, — moralinė dvasinė galybė yra jai visados 
:išganymo inkaras, kuris jokiu atveju negali pabloginti ar apsun- 
inti jos padėties. Todėl moralinei dvasinei tautos didybei 
:miekados neprivalu statyti jokių ribų. 

Mums, kaipo kultūriškai atsilikusiai tautai, tautinės didybės 
izlausimo tinkamas įsisąmoninimas turi nemažos reikšmės. Pa- 
prastai nekultūringos arba net mažai kultūringos tautos yra pa- 
linkusios ieškoti visų pirma materialinės didybės, būtent, ma- 
'serialinės gerovės, prabangos ir pramogų. Ateinančios į nekul- 
+ūringą aplinkumą šios materialinės gėrybės, nesant tinkamo do- 
rinio dvasinio Žmonių pasiruošimo, ne tik nepakelia tautos į 
aukštesnį kultūros laipsnį, bet dar dažnai ją degraduoja dvasi- 
nės kultūros atžvilgiu ir pakerta tautoje pačio gyvastingumo pa- 
grindą. Dairantis aplink save mūsų tikrovėje, kartais ateina bai- 
smė, ar mes kaip tik nepriklausome prie tų mažai kultūringų 
tautų, kurios žymiai greičiau savinasi vadinamojo kultūringo 
stovio neigiamybes, negu teigiamas kultūros apraiškas, 

Susirūpinus tautos ugdymu, labai svarbu įdiegti naujoms 
znūsų kartoms gerai suprastos didybės pageidavimą savo tautai, 
kad pasitenkinus teisingomis teritorinėmis savo ribomis, ir lai- 
smėjus būtiną materialinę gerovę, galima būtų maximum pajėgų 
skirti siekimui išvidinio kultūringumo ir moralinės-dvasinės di- 
«dybės, kuri visados sprendžia apie tikrą tautos vertingumą. 

4, — Gerai suprastas patriotizmas ragina jungti individua- 
Žinę tautinę lytį su visuotiniu turiniu. Mūsų laikais, kai yra tiek 
sustiprėjęs agresyvus reakcionieriškas nacionalizmas, atsiranda 
per daug pavojų pasilikti tautinio gyvenimo paviršiuje ir pasi- 
tenkinti formalinėmis tautybės apraiškomis. Šis pavojus yra vi- 
sai realus ir mums, kurie dar taip neseniai esame pradėję eiti tau- 
tinio atgimimo keliais: mums, būtent, tautinės lytys yra įgijusios 
naujienos pobūdžio, su kuriuo yra surišta tam tikra romantika, 
neleidžianti kartais realiai spręsti apie tautybės reikalus. Mes 
dar, it maži vaikai, vadiname save ne įvardžiu, bet tikriniu vardu: 
Štai ką reiškia lietuviškumo afišavimas mūsų vidaus gyvenime; 
mūsų tautinių emblemų kaišiojimas, kur reik ir kur nereik; mūsų 
„pasididžiavimas tautybės apraiškomis ten, kur kitoms tautoms 
tautybė yra naturaliai nepastebimas dalykas, kaip kvėpuojančiam 
žmogui oras. Mes gyvename naujai atidengta tautine lytimi, ne- 
įstengdami gyventi gilesniu kultūriniu tautinės kūrybos turiniu. 
"Visa tai yra psichologiškai ir istoriškai visai suprantama, bet 
norint išeiti iš šitos tautinės vaikystės, reikėtų labiau susidomėti 
tautinės kūrybos turiniu ir, būtent, jungti su tautine lytimi vi- 
"suotinį turinį. 

Tautinis mūsų pašaukimas, plaukiąs iš limitrofinio mūsų 
krašto ir istorijos pobūdžio, iš esmės yra visuotinis uždavinys, 


— 168 — 


nes jis verčia du pasauliu, Rytų ir Vakarų, suderinti į vieną vi-- 
suotinę sintezę. Šis didelis, atitekęs mums iš padėties ir istorijos, 
uždavinys gali mums įkvėpti mūsų didelio potencialinio vertin-- 
gumo pajautimą ir atpildyti mūsų menkumą kitais, materialiniais. 
ir kultūriniais, atžvilgiais. 

Vėliau mums teks kalbėti apie tautinio mūsų pašaukimo- 
realizavimo galimybės, čia mums svarbu pabrėžti, kad tinkamas 
nusistatymas į tautinį pašaukimą yra patriotizmo klausimas ir“ 
turi būti atsiektas patriotinio auklėjimo priemonėmis. Pašauki-- 
mo problema stato klausimą, koks visuotinai reikšmingas turi- 
nys geriausiai pritinka individualinei tautos lyčiai, sprendžiant 
pagal etninius tautos palinkimus, geografinę padėtį, istorinį 
patyrimą ir kitas tautinio gyvenimo aplinkybes. Naujos kartos 
turi būti nuteiktos ieškoti visuotinai reikšmingo turinio, kuris 
geriausiai tiktų individualinei tautybės lyčiai, nes toks nusitei-- 
kimas yra integralinė gerai suprasto patriotizmo dalis. 


111: 


Lietuvių tautos kėlimas į nacijos rangą. 


1. Tautinių ir kultūrinių lietuvių tautos galimybių išvystymas iki 
aukščiausio laipsnio: a, istorinių lietuvių tautos klaidų atitaisymas iš-- 
viršinio ir išvidinio tautos integraliteto saugojimu ir prideramo šviesuo- 
menės ir liaudies santykiavimo nustatymu; b. pergalėjimas pagrindiniu 
lietuvių tautos trūkumų: inertiško pasyvumo, palinkimo į servilizmą, 
iniciatyvos stokos ir organizacinio nerangumo; c. kultūrinio lietuviu 
tautos atsilikimo užpildymas objektyvine mokytojų atranka, visuomenės 
suinteresuotų veiksnių įtraukimu į švietimo kultūrinimo darbą ir tinkami: 
mokyklinių programų sutvarkymu. 2. — Tautinio lietuvių pašaukimo 
vykdymas: a. privalomas sąmoningas nusistatymas tautinio savo pa- 
šaukimo atžvilgiu; b. politinis Lietuvos Valstybės pašaukimas tarnauti 
tarptautinės pusiausvyros reikalams ir tuo laiduoti nepriklausomą savo 
buvimą; c. kultūrinis lietuvių tautos pašaukimas kurti savo individualy- 
bės lytyse pilnutinę Rytų ir Vakarų pasaulio sintezę ir tuo laiduoti tau- 
tinį ir kultūrinį savo nepriklausomumą; d. naujų kartų auklėjimas poli- 
tinės pusiausvyros ir kultūrinio sintetizmo nuotaikoje,. — 3. Aktyvus 
ir kuriamasis dalyvavimas universalių žmonijos problemų sprendime: 
a. stiprinimas tautinėje kūryboje funkcionalinio sąryšio tarp individuali- 
nės tautinės lyties ir universalinio turinio; b. paruošimas intelektualinio 
elito, kuris įstengtų su kuriamąja iniciatyva dalyvauti tarptautiniame: 
bendradarbiavime, didžiąsias žmonijos problemas sprendžiant. 


1. — Ne kiekviena tauta žmonijos gyvenime pasiekia nacijos: 
laipsnį. Nacija yra tauta, kuri savo visuotinai reikšminga kul- 
tūrine kūryba yra laimėjusi individualiai nebepakeičiamą vietą 
tautų draugijoje. Didelė ir galinga tauta gali nebūti nacija, ir, 
atvirkščiai, maža ir silpna tauta gali laimėti nacijos titulą. Per- 
sus vargu kas priskaitys prie nacijų, nežiūrint į tai, kad jie 


— 169 — 


kadaise buvo sudarę galingą ir didelę imperiją, užsimojusią se-- 
novėje viešpatauti anų laikų kultūringam pasauliui. Tuo tarpu. 
tokia norvegų tauta, kuri šiuo metu savo skaičiumi kuo mažiau- 
siai tris kartus ir savo teritorija penkis kartus mažesnė už per- 
sus, drąsiai gali būti priskaityta prie garbingos nacijų drau-- 
gijos. 

Kad tauta taptų nacija, reikalinga visa eilė sąlygų, iš kurių 
svarbiausios yra šios: pirma, tauta privalo turėti žymią tautinę 
individualybę, galingai pasireiškiančią ryškiomis, sau tinkan- 
čiomis, lytimis; antra, tauta turi būti patriotiškai susipratusi ir“ 
turinti tautinės savo garbės pajautimą; trečia, tauta privalo. 
stovėti tautinio ir kultūrinio išsivystymo aukštumoje; ketvirta, 
tauta turi vykdyti reikšmingą tautinį savo pašaukimą, išskiriantį 
ją individualiai iš kitų tautų tarpo; ir, penkta, tauta turi akty- 
viai ir kuriamai dalyvauti anttautinių visuotinės kultūros prob- 
lemų sprendime. Taip suprastos nacijos negalima išauklėti vienu 
tik naujų kartų ugdymu ar kitomis kokiomis specialiomis prie-- 
monėmis. Galima tik stengtis visomis tautos ugdymo priemonė-- 
mis sudaryti sąlygas, nuo kurių pareina tautos evoliucija nacijos 
linkui. 

Tautiškasis ir patriotinis auklėjimas sudaro pirmąsias dvi. 
pažymėtąsias sąlygas, būtent: tautiškasis auklėjimas išvysto 
tautinę individualybę, kuri reiškiasi sugestyviu būdu tautinėmis. 
lytimis; o gi patriotiniu auklėjimu atsiekiamas tautiškas supra-- 
timas ir savo tautinės vertės pajautimas. Tačiau tautišku ir pa- 
triotiniu auklėjimu nėra dar tauta tiesioginiu būdu keliama į na-- 
cijos rangą, nors jiedu abu ruošia pagrindą nacionaliniam auk- 
lėjimui: tautiškas ir patriotinis auklėjimas neišeina dar iš sub-- 
jektyvinio tautos gyvenimo ribų; tas kilimas iš tikro įvyksta 
tada, kai tauta išvysto savo tautinio ir kultūrinio gyvenimo 
galimybes iki aukščiausio laipsnio ir eina iš tautinio gyvenimo. 
ploto į anttautinių interesų plotmę. 

Pritaikant nusakytuosius bendrus rėmus lietuvių tautos 
ugdymui, tenka iš eilės eiti į nacionalinio auklėjimo sritį, t. y. 
pasistatyti klausimas, kokiomis priemonėmis lietuvių tauta gali. 
būti tiesioginiu būdu ruošiama savo pakilimui į nacijos rangą. 
Bendras atsakymas ką tik duotas nusakytoje schemoje; tai pri-- 
taikant lietuvių tautai, galima pasakyti, kad lietuvių tauta turi, 
pirma, atsistoti tautinio ir kultūrinio savo išsivystymo aukštu-- 
moje, arba, kitaip tariant, išvystyti savo tautines ir kultūrinės 
galimybes iki aukščiausio laipsnio, antra, vykdyti savo labai 
reikšmingą pašaukimą, ir, trečia, aktyviai ir kuriamai dalyvauti 
universalių kultūros problemų sprendime. Ką visa tai reiškia, 
konkretizuojant šiuos bendrus uždavinius realiame pritaikyme: 
prie lietuvių tautos ugdymo? 


— 170 — 


a. — Lietuvių tauta galės pilnai išvystyti savo tautines ir 
kultūrines galimybes tik tada, kai ji bus atitaisiusi, kiek tai ga- 
lima šiuo metu, istorines savo klaidas, užpildžiusi savo pobūdžio 
trūkumus ir pergalėjusi kultūrinį savo atsilikimą. Žinoma, vi- 
siems šitiems specialesniems uždaviniams yra tam tikros ribos, 
kurios šiuo metu yra jau faktiškai neperžengiamos: dauguma 
istorinių klaidų negali būti dabar atitaisyta jokiame laipsnyje, 
sakysime, nebuvimas nuoseklios tautinės politikos pas Jogailą, 
toleravimas pavergėjų Teutonų riterių Baltijos pajūryje, kai jų 
„galybė buvo jau sutriuškinta, neįvedimas tautinės kultūros ly- 
čių į valstybinį istorinės Lietuvos gyvenimą ir t. tt Bet vis 
«dėlto yra ir tokių istorinių klaidų, kurios bent tam tikrame 
laipsnyje gali būti dabar atitaisytos, pavyzdžiui, lietuvių neįsi- 
„galėjimas ir neįsistiprinimas Baltijos pajūryje gali dar būti 
mažame laipsnyje atitaisytas tautiniu ir politiniu lietuviškojo 
-gaivalo įsigalėjimu Klaipėdos krašte. Kurios istorinės lietuvių 
klaidos yra pirmoje eilėje taisytinos? 

Pirmas uždavinys, kuris turi iš dalies atitaisyti istorines 
mūsų klaidas ir iš dalies atpildyti istorines mūsų nelaimes, yra 
apsaugojimas išviršinio ir išvidinio mūsų tautos integraliteto 
“ir laidavimas jai pilnutinio išsivystymo sąlygų. Išviršinis lie- 
tuvių tautos integralitetas nyko sulig tuo, kaip lietuvių tauta 
nustodavo savo nepriklausomumo ir tirpdavo savo periferijoje 
svetimų valstybių ir tautinių gaivalų spaudžiama. Tam tikram 
laipsnyje išviršinis mūsų tautos integralitetas yra apsaugotas 
tautinės nepriklausomos mūsų valstybės atstatymu, bet tuo tarpu 
ne visa teritorija, į kurią turi objektyvinių teisių mūsų tauta, 
yra įėjusi į Lietuvos Valstybės ribas, būtent, nėra įėjęs Vilniaus 
kraštas su istorine Lietuvos sostine. Vilniaus atvadavimas lietu- 
vių tautai yra pirmutinė jos teisėto išsivystymo sąlyga. 

Šalia aspiracijų į Vilnių kitas dar rūpestis yra privalomas 
susipratusiai mūsų visuomenės daliai, kaipo išviršinio mūsų 
tautos integraliteto apsaugojimo sąlyga: būtent, mūsų tauta ne- 
turi teisės pamiršti apie užsieninę Lietuvą, susidariusią plačia- 
jame pasaulyje iš lietuvių išeivių. Jokia gyva ir gyvastinga 
tauta negali abejingai žiūrėti, kaip jos išeiviai, šitie energingi 
4r pilni iniciatyvos sūnūs, skęsta svetimų jūrių bangose. Mes 
dažnai melancholiškai kalbame apie savo „moribundus“ sveti- 
„muose kraštuose ir ypač Amerikoje, bet mes neparodome šiame 
klausime nei tikro susisielojimo nei pasiryžimo valstybinės ir 
privatinės iniciatyvos priemonėmis padaryti ką nors realaus šiems 
:skęstantiems gelbėti. Mūsų abejingumas ir nerangumas šiame 
dalyke rodo nedovanotiną apsileidimą, kuris nėra suderinamas 
-su nepiiklausomos, patriotiškai nusiteikusios tautos vardu. 

Palaikymas tautinio susipratimo ir tautiškų aspiracijų lie- 
+uviuose, gyvenančiuose tiek tautinės teritorijos periferijoje, 


— 171 — 


už nepriklausomos Lietuvos Valstybės ribų, tiek svetimuose kraš- 
tuose išeivių padėtyje, ir jų atitinkamas organizavimas yra tautos 
ugdymo uždaviniai, nuo kurių išsprendimo pareina išviršinio 
lietuvių taudos integraliteto apsaugojimas. 

Nemažiau svarbus ir išvidinio tautos integraliteto išlaiky- 
mas. Istorinis lietuvių liaudies ir šviesuomenės persiskyrimas 
tautinio gyvenimo plotmėje buvo ne kas kita, kaip išvidinio 
tautos integraliteto pairimas. Šis pairimas yra jau principialiai 
atitaisytas lietuvių tautos atgijimu, bet jo padaryta amžių bė- 
gyje žala niekados visiškai negalės būti atpildyta. 

Išvidinis lietuvių tautos integralitetas kenčia ne tik tada, 
kai iškrypsta iš tautinio kelio vienas kuris luomas, kaip kad 
yra buvę su tradicine Lietuvos šviesuomene, bet ir tada, kai 
tautos gyvenamo ploto atskiros dalys, įeinančios į tautinę Lie- 
tuvos Valstybę, nutausta ar yra jau nutautusios. Didžiojoje 
Lietuvoje mes turime sulenkėjusių plotų, o Mažojoje — suvo- 
kietėjusių, — vis tai mūsų pairusio išvidinio integraliteto iš- 
davos. 

Pagaliau, išvidinis tautos integralitetas nukenčia ir tada, 
kai tauta tiek giliai suskyla visuomeninio gyvenimo plote, kad 
jos idėjinis vieningumas randasi sukompromituotas. Jei tauta 
suskyla į viešpačius ir vergus, tai tautinės vienybės jausmas tarp 
jų bus silpnesnis, negu antagonizmo pajautimas. Vergas visa- 
dos yra linkęs statyti kosmopolitizmo viliojimus aukščiau už 
tautiškumo reikalus. Kultūriškai nusiteikusios parlamentinės 
partijos tragiškuose tautos gyvenimo momentuose sugeba su- 
daryti pilietiškąją taiką ir realizuoti reikalingą tautos vienybę. 
Tai žymiai sunkiau duodasi diktatūriniam režimui, nes čia žy- 
miai didesnis yra skirtumas tarp privilegijuotų ir prislėgtų vi- 
suomenės sluoksnių. Jei tautos suskilimas tokiais atvejais ne- 
išeina aikštėn, tai vis dėlto faktinai jis arti yra to suskilimo, 
kurio yra pagrįstoje verguve barbarijoje. 

Taigi norint apsaugoti išviršinį ir išvidinį lietuvių taudos 
integralitetą privalu atgauti Vilniaus kraštą su pačia sostine, pa- 
laikyti tautinę gyvybę lietuviuose, gyvenančiuose už Lietuvos 
Valstybės ribų, ar tai tautinės teritorijos periferijose, ar tai 
svetimuose kraštuose išeivių padėtyje, atlaimėti nutautusius 
lietuvius Lietuvos Valstybės viduje ir, pagaliau, laiduoti lietu- 
vių tautos vienybės tarpimą laisvės ir lygybės režime. Visi šitie 
specialūs uždaviniai yra sunkūs ir opūs, nes jų sprendimas iš 
vienos pusės lengvai gali sueiti į koliziją su kitų valstybių ir 
tautybių teisėmis, o iš kitos pusės reikalauja didelio kultūrinio 
subrendimo ir kūrybinio pajėgumo. Nayvu būtų manyti, kad 
Šitie uždaviniąi yra išsprendžiami prievartos priemonėmis: prie- 
varta yra kartais neišvengiama būtino apsigynimo atvejais, bet 
su jos pagalba negalima laimėti nieko Dar 7RAUS, tazp kitko, 
aci tikro integraliteto, nei tikros vienybės, - 


— 172 — 


Su tautos integraliteto problema glaudžiai susijęs yra an- 
tropologinio ūkio klausimas, nes tautos integralitetas gali būti 
išlaikytas tikro atsparumo stovyje tik tol, kol jos gimimų skai-- 
čius praneša jos mirtingumą ir kol rasinis tautos gaivalas yra 
sveikas ir gyvastingas. Kai šis antropologinis tautos ūkis pra- 
deda irti ir pasyvas jame persveria aktyvą, galima sakyti, kad 
tautos sveikata ima žlugti ir jos integralitetui susidaro aiškus 
pavojus: rasiškai pairusi ir nustojusi gyvastingumo tauta tampa 
masinantis laimikis stipresnėms tautoms ir anksčiau ar vėliau 
šių yra pavergiama ir asimiliuojama. 

Atitaisymas nelemto istorinio šviesuomenės ir liaudies san- 
tykiavimo lietuvių tautoje yra svarbus ne tik tautos integrali- 
teto apsaugojimui, bet ir kitais atžvilgiais. Kaip jau ne kartą 
buvo minėta, nuo tinkamo šviesuomenės ir liaudies santykiavi- 
mo pareina normali tautinės civilizacijos kūrimosi eiga: liau- 
dies ir šviesuomenės kultūrai nuėjus skirtingais keliais, iš viso 
negalima kalbėti apie tikslingą ir sveiką tautinę civilizaciją. 

Antra vertus, tik prideramai santykiuojant šviesuomenės ir 
liaudies kultūrai tegali susidaryti normali tautinė vadovybė 
tautoje. Šviesuomenei nevadovaujant tautinės kultūros dar- 
bui, jos vadovavimas tampa nepateisinamas gyvastingų tautos 
reikalų akivaizdoje ir ji anksčiau ar vėliau nuverčiama, jei tauta 
nori gyventi savo gyvenimu ir kurti savo kultūrą. Šituo atžvil- 
giu lietuvių tautos atgimimas buvo ne kas kita, kaip nuvertimas 
tradicinės šviesuomenės iš vadovaujamosios padėties ir pasta- 
tymas jos vietoje naujai užgimusios tautiškos inteligentijos. 

Šitame tautos vadovybės keitimosi vyksme vienas dalykas 
itin yra pažymėtinas. Lietuvių tautos integraliteto pairimas. 
sutapo su tuo aristokratizacijos vyksmu, kuris atskyrė šviesuo- 
menę nuo liaudies ne tik socialiniu, bet ir tautiniu ir kultūriniu 
atžvilgiu. Ir atvirkščiai, prasidėjęs XIX šimt. demokratizacijos 
vyksmas buvo tuo pačiu grįžimas prie tautiškų tradicijų, vedęs 
visai nuosekliai prie tautinio atgimimo. Kai šiuo metu mes 
esame liudininkai naujo savotiško aristokratizacijos vyksmo, 
kilusio reakcijos būdu, galima rimtai susirūpinti, ar tai sykiu 
nereiškia lietuvių tautos integraliteto naujo pairimo, tiesa, ne 
tautinėje, bet politinėje plotmėje. Juk nuo tautinio atgimimo 
momento niekados lietuvių tautos suskilimas nebuvo tiek inten- 
syvus ir gilus, kaip šiuo metu. 

b. — Susidaranti tokiose aplinkybėse tautos. vadovybė pra- 
silenkia su ta linkme, kurią užbrėžė tautos vadovybei tautiškas 
atgimimas. Tuo tarpu naujoji tautos vadovybė vardan geresnės: 
ateities turėtų kovoti su tais lietuvių tautos trūkumais, kurie 
susidarė amžių bėgyje ir kurie stato didžiausių kliūčių spartes-- 


— 173 — 


niam lietuvių tautos kultūrėjimui. Vadovybė, nusiteikusi auto- 
kratiškai valdyti tautą, reikalaujanti sau aklo paklusnumo, ne- 
prileidžianti visuomeninės iniciatyvos viešųjų reikalų sprendi- 
me, nepateisinamai varžanti piliečių laisves ir defavorizuojanti 
kitaip manančius valdinius, negali pergalėti lietuvių tautoje to- 
kių jos pobūdžio trūkumų, kokiais yra pasyvumas, palinkimas į 
servilizmą, iniciatyvos stoka ir organizacinis nerangumas, 

Ką tik paminėtieji trūkumai sudaro didžiausią mūsų tautos 
nelaimę šiuo metu, kai politinė konjunktūra tautinėje ir tarp- 
tautinėje plotmėje reikalauja kuo veikiausio tautinio ir kultū- 
rinio išsivystymo iki europiško masto. Mūsų inertiškas pasy- 
vumas stabdo kiekvieną smarkesnę pažangą bet kurioje mūsų 
tautos gyvenimo srityje. Išjudinti mūsų žmones kokiai nors 
kultūrinei akcijai yra be galo sunkus, ir, be to, labai mažai sėk- 
mingas uždavinys. Šitas pasyvumas, atsineštas su savimi iš rytų 
pusės, sustiprėjo dargi todėl, kad lietuvių liaudis ištisus šimt- 
mečius gyveno parvergimo stovyje. Reikalas išsižadėti savo va- 
lios ir lenkti nugarą prieš savo viešpatį ne tik favorizavo pasy- 
vinę lietuvių nuotaiką, bet dar išvystė juose gerą dozą palinki- 
mo į servilizmą, kuris atgyja kiekvieną kartą, kai atsiranda tam 
„palankios aplinkybės. Šita prasme, iš tikro, lietuviai yra neblogi 
valdiniai. Nelaimė tik, kad valdovai beveik niekados nėra linkę 
pagreitinti valdinių virtimą laisvais ir sąmoningais piliečiais, 
nes valdinius lengviau ir patogiau valdyti. 

Savo valios neturėjimas užmuša žmoguje iniciatyvą ir pa- 
daro jį nepajėgiantį išeiti iš kasdieninės inercijos, nereikalau- 
jančios nieko naujo ir ypač intensyvios energijos. šita inicia- 
tyvos stoka pasireiškia mūsų gyvenime kiekviename žingsnyje 
ir ji juo labiau yra jaučiama, kad mūsų tautinio atgimimo ir vals- 
tybinio atsistatymo aplinkybėse gyvenimas stato žmonėms visur 
labai iškalbingą reikalavimą reikštis drąsiai, sumaniai, kuria- 
tyvos stoka pasireiškia pas mus, kai kiekvienas mažmožis yra be 
galo ilgai svarstomas, labai negreit išsprendžiamas ir dar sun- 
kiau įvykdomas! 

Ypač didelis yra mūsų nesugebėjimas organizuotis. Tokiu 
atveju mūsų tautos amorfiškumas išeina aikštėn su visu befor- 
mišku savo ryškumu. Mūsų žmonės nėra įpratę savarankiškai 
tvarkytis pagal racionalią vedamąją idėją: jie arba pasitiki, kad 
viskas savaime susitvarkys, arba atsideda einančiai iš viršaus 
globai. Pirmas nepriklausomo mūsų gyvenimo tarpas buvo mū- 
sų visuomenei gera organizacinė mokykla: ar gerai ar blogai, 
patiems žmonėms savo pajėgomis teko organizuotis, savo galva 
verstis. Be abejonės tokiame organizavimesi buvo daug neto- 
bulumo, bet šis netobulumas palyginti buvo nedidelis daiktas 
prieš savaimingos organizacinės mokyklos laimėjimus: žmonės, 


— 174 — 


būtent, pratinosi organizuotis ir ėmė vertinti savo organizaci- 
nio darbo išdavas. 

Paskutinių laikų tendencijos, atėjusios sykiu su naujų žmo- 
nių valdžia, suteikė kitokią organizavimosi linkmę mūsų visuo- 
menei. Įsižiūrėjus tik į ikišiolinės tvarkos neigiamybes, imta 
nepasitikėti visuomenės iniciatyva ir savarankiškumu ir todėl 
pradėta decentralizacija keisti centralizacija, privatinė iniciaty- 
va — biurokratine nuožiūra, laisvė — policiniu režimu, Vėl 
turime linkmę, priešingą tautiniam mūsų atgimimui ir gyvastin- 
giems mūsų padėties reikalavimams. Tokiose aplinkybėse sun- 
ku tikėtis, kad, einant šia linkme, istoriniai mūsų tautinio po- 
būdžio trūkumai greit galėtų būti pergalėti. 

Nuo mūsų tautinio atgimimo pradžios kitais, 1933, metais 
sueina tik 50 metų, o tuo tarpu kiek principialių jo įsakymų 
tautiškam mūsų judėjimui yra jau paminta po kojų, nežiūrint 
to, kad jie plaukė iš giliausios jo esmės! Buvusieji nepriklau- 
somumo kovotojai kartais yra jau virtę naujos verguvės apolo- 
getais, buvusieji laisvės idealizuotojai — vergiškumo instinkto 
adeptais. Nėra reikalo stebėtis, kad realus nepriklausomas gy- 
venimas pasirodė daug proziškesnis, kaip kad buvo jį vaizda- 
vęsi atgimimo romantikai; bet kad iš šių pastarųjų atsirado ge- 
rokas skaičius, kurie paminė po kojomis švenčiausią tautinio at- 
gimimo palikimą, tai iš tikro yra liūdno nusistebėjimo vertas da- 
lykas. Iš to būtų dar nedidelė nelaimė, jei šie neištikimi pagrin- 
diniams tautinio mūsų atgimimo principams žmonės nebūtų davę 
vyraujančio tono oficialiniam mūsų valstybės gyvenimui. To- 
kiose aplinkybėse perspektyva susidaro nedžiuginanti, ir tai 
privalo visų pirma suprasti tie, nuo kurių labiausiai pareina su- 
sidariusios padėties atitaisymas. 

c. — Atitaisant istorines mūsų tautos klaidas ir pergalint 
tautinio mūsų pobūdžio trūkumus, nemažiau yra svarbu tuo pa- 
čiu laikų siekti kultūros viršūnių ir rikiuotis pagal kultūringą- 
sias Europos tautas. Kultūrinis mūsų tautos atsilikimas, kuris 
jau nekartą buvo minėtas, yra didelė mūsų nelaimė, kuri gresia 
kiekvienu momentu naujais pavojais, nesant galimybės mūsų 
tautai tinkamai išvystyti kultūrinį apsiginklavimą prieš sveti- 
mų gaivalų veržimąsi į tautinį mūsų gyvenimą ir sėkmingai iš- 
laikyti tarptautines varžytynes. 

Šitas tautinės gyvybės klausimas iki šiolei nėra pakankamai 
įsisąmonintas net vadovaujančiose mūsų visuomenės sferose, iš 
kur rodos turėtų eiti energinga iniciatyva ir sugestyvinis ragi- 
nimas visomis priemonėmis kuo smarkiausiu tempu, kitaip ta- 
riant, vajaus tvarkoje, išvystyti kūltūrinimo darbą mūsų visuo- 
menėje. Keli pavyzdžiai gali iškalbingai pavaizduoti mūsų da- 
bartinės inteligentijos nusistatymą šitame lietuvių kultūros kė- 
limo klausime. K 


— 175 — 


Ryšyje su Vytauto Didžiojo metais prof. M. Biržiškos. 
buvo keltas Lietuvos Kultūros Akademijos klausimas. 
Iniciatoriaus sumanymu, Kultūros Akademija tarp kitų savo. 
uždavinių turėtų suintensyvinti ir išplėsti kultūros darbą Lie- 
tuvoje. Savo laiku mums teko, tiesa, atsitiktinai, atkreipti į šitą 
sumanymą mūsų visuomenės dėmesį (Žž. straipsnį „Lietuva poli-- 
tinės geografijos šviesoje“) ir pažymėti, kad sumanymo klausi- 
mas daro elementarinį kultūrinį egzaminą mūsų šviesuomenei. 
Ar ši išlaikė iš tikrųjų šitą egzaminą? — Nelaimei, atsakymas. 
turi būti neigiamas. 

Mūsų šviesuomenės vadovaujantieji elementai neparodė iš- 
keltuoju klausimu nei kūrybinės iniciatyvos, nei energingo pa- 
siryžimo palaikyti garbingą prof. M. Biržiškos sumanymą. Kaip 
paprastai esti, kai tenka paremti gera idėja ir patobulinti pro- 
jektas, mūsų šviesuomenė laikėsi sumanymo atžvilgiu visai pa- 
syviai su sau tinkamu nevaisingu skepticizmu, o tautininkų 
oficiozas apvainikavo šį nusistatymą šviesuomenės elito įtarimu,. 
kad esą norima pasipelnyti gerai apmokamų sinekūrų sudarymu.. 
Štai tipiška mūsų kultūrinio obskurantizmo apraiška. 

Ne mažiau reikšmingas yra ir kitas naujesnis pavyzdys, lie- 
čiąs mūsų šviesuomenės tam tikros dalies nusistatymą katalikų 
universiteto klausimu. Kai paaiškėjo, kad katalikų visuomenės. 
interesai nėra laiduoti reformuotame valstybiniame universitete 
net to minimumo ribose, kuris buvo nustatytas Steigiamajame 
Seime kompromisiniu įvairių politinių grupių susitarimu, kata- 
likai visai naturaliai turėjo susirūpinti savo universiteto klau- 
simu. Rodos, kultūros atžvilgiu reikėtų džiaugtis, kad gausin- 
giausia ir reikšmingiausia lietuvių visuomenės dalis nori įsigyti 
savą aukštąją mokyklą, kuri padėtų jai sąmonėti ir kultūrėti ir 
jau tuo pačiu kelti kultūrą Lietuvos visuomenėje, nekalbant 
apie sveiką aukštųjų mokyklų rivalizaciją mokslinėje kūryboje. 
Taip, rodos, turėtų būti, jei mūsų šviesuomenei būtų pažįstamas. 
elementarinės tolerancijos jausmas. 

Tuo tarpu atsirado mūsų šviesuomenėje apsčiai žmonių, 
kurie ėmė atkakliai pulti katalikiškojo universiteto idėją. Pa-- 
vyzdžiui, užteko katalikiškojo universiteto sumanytojams būti 
ne „Lietuvos Aido“ pažiūrų išpažintojais, kad šis įsikandęs. 
pradėtų vartoti „katalikiškųjų lašinių“, „katalikiškosios komer- 
cijos“ ir kitus panašius argumentus, gal tinkančius „Šaipokui“, 
bet nepritinkančius tikriems inteligentams, kurie net kovoje 
privalo suprasti priešininko idėjinį nusistatymą. Mūsų vadina- 
mosios inteligentijos siaurumas pasireiškė šiuo atveju su tinka- 
mu sau ryškumu. Štai antras mūsų kultūrinio obskurantizmo- 
pavyzdys. 

Kas daryti, kad mūsų kultūrėjimas imtų eiti spartesniu. 
žingsniu, ir kad kultūrinis mūsų atsilikimas galėtų būti kuo- 


— 176 — 


veikiausiai nuveiktas? — Tikriausia šitokiai kultūrinei pažangai 
priemonė yra atitinkamas intensyvus naujų mūsų kartų kultūri- 
„nimas. Aišku savaime, kad tik naujos kartos, tinkamai išauklė- 
tos ir išlavintos, galės užpildyti kultūrines mūsų spragas ir 
„sudaryti naują kultūringesnę visuomenę. Bet, kaip žinome, nau- 
jų kartų kultūrėjimas yra priežastingame sąryšyje su visuome- 
nės kultūros padėtimi. Šiai padėčiai esant menkai, sunku ti- 
kėtis, kad naujų kartų kultūrinė pažanga eitų smarkiu žingsniu. 
Žodžiu tariant, kultūrėjimo tempas yra kartais fatališkai lėtas 
„dėl tautos pobūdžio ypatybių ir visuomenės kultūros stovio. 

Ir vis dėlto yra priemonė forsuoti kultūrinę visuomenės 
„pažangą, bent tam tikrame laipsnyje. Tai yra griežta ir tikslinga 
mokytojų atranka ir jų aukštai kvalifikuotas pasiruošimas pla- 
ningam intensyvaus kultūrinimo darbui. Pakelti kultūrinis mo- 
"kytojų lygmalas yra lengviau, negu pakelti visos visuomenės 
kultūringumas; tik paskui galima reikalauti, kad šitokie moky- 
tojai sėkmingai dirbtų ne tik švietimo, bet ir plataus kultūri- 
„nimo darbą. 

Mokytojų atranka tik tada tegali vesti prie intelektualinės 
ir bendros kultūros pakėlimo, kai ji yra daroma pagal objek- 
tyvinius pedagoginio ir kultūrinio aukštumo reikalavimus. Už- 
tat, jei pagrindiniu jos kriterijumi statomas oportunistiškas 
ištikimumas oficialinei, tautinei ir politinei, ideologijai, ji te- 
gali pagaminti tik mokytojus biurokratus, be aiškios asmenybės, 
drąsesnio užsimojimo ir be tikro pamėgimo aukštos savo pro- 
fesijos. Tokie mokytojai gali tik pagilinti tautinio mūsų po- 
būdžio trūkumus, bet savo auklėtiniuose jie neišvystys nei ener- 
gingo aktyvumo, nei nepriklausomumo jausmo, nei drąsesnės 
iniciatyvos, nei savarankiško organizacinio sugebėjimo, 


Pas mus kaip tik einama šita nelemta mokytojų atrinkimo 
linkme. Yra žinoma visa eilė atsitikimų, kai gabūs mokytojai 
-pedagogai yra keliami iš vietos į vietą, spaudžiami materialiai 
ir moraliai ir net atleidžiami visiškai nuo savo pareigų už vi- 
suomeninį katalikiškąjį veiklumą, už nesilenkimą su oportunis- 
tišku nusižeminimu oficialinei ideologijai politikos srityje ir už ki- 
tus tariamuosius nusižengimus, kuriuos dargi yra pašaukti kon- 
statuoti nevieši ir neatsakingi ištikimumo priežiūros organai. 
Tuo pačiu laiku, kai šitaip yra defavorizuojami mokytojų sava- 
rankiškumas ir nepriklausomas mąstymo būdas, labai vidutiniš- 
kų, o kartais ir menkų gabumų oportunistai gauna gerą tarny- 
'binę eigą ir tampa mokyklinio gyvenimo lėmėjais. Suprantama 
savaime, kad tokiose aplinkybėse ne tik negalima tikėtis, kad 
mokyklos būtų spartesnės kultūrinės pažangos židiniai, bet reik 
"dar labai abejoti, ar mokytojų atranka eina sėkmingai. Žodžiu 
tariant, mokytojų atrankos klausimas pas mus yra tvarkomas 
„būdu, priešingu greito kultūrėjimo reikalavimams, 


. — 177 — 


Tas pats reik pasakyti ir apie mūsų mokyklų tvarkymo link- 
mę. Taip dar neseniai su visu atšiaurumu pasireiškusi tenden- 
„cija valstybinti privatines mokyklas ir jas tvarkyti pagal 
wxieną centre nustatytą kurpalį iš tikrųjų apreiškė palinkimą 
matyti privatinėje švietimo iniciatyvoje vien tik „kramolos“ 
šaltinį ir monopolizuoti mokyklas biuroktatinėje centraliza- 
„cijoje. Tuo tarpu toks švietimo politikos  užsimojimas 
nežada sparčios kultūrinės pažangos mokyklų tobulinime ir jų 
kultūrinio pašaukimo realizavime. Jei išviršiniame išsivystyme 
r matyti tokių teigiamųjų apraiškų, kaip visuotinio privalomo 
„mokymo įvedimas ir specialinių mokyklų tinklo praplėtimas, tai 
vis dėlto išvidinėse švietimo tendencijose yra dalykų, kurie su- 
„žadina rimtų abejonių dėl pasirinktos švietimo linijos tikrumo. 

Būtent, pagrindinis dabartinės švietimo politikos trūkumas 
yra tas, kad ji slopina visuomenės iniciatyvą švietimo dalykuose, 
:suvienodina švietimo tipus pagal biurokratiškai nustatytus mo- 
„delius, pašalina iš mokyklų gyvenimo laisvą lenktyniavimą už 
pedagoginę ir kultūrinę pažangą ir šiaipjau neduoda galimybės 
švietimo srityje pasireikšti tiems veiksniams, kurie yra labiau- 
siai, būtent, iš savo prigimties ir pašaukimo, suinteresuoti naujų 
kartų auklėjimu, lavinimu ir apskritai kultūrinimu. Žodžiu 
tariant, dabartinė mūsų švietimo linkmė neatitinka giliausių 
„mūsų kultūrinės pažangos reikalavimų. 

Šioje vietoje per toli mus nuvestų noras nustatyti gaires ra- 
»cionaliai švietimo politikai, mokyklų organizacijai, ir mokykli- 
mėms programoms. "Tai tenka mums daryti kitokiose aplinky- 
bėse ir specialesniuose raštuose. Čia bus nebent ne pro šalį 
bendrai pažymėjus, kad mūsų tautinės gyvybės aliarmiškai rei- 
ikalaujama spartesnė kultūrinė pažanga tik tada tegalės būti sėk- 
mingiau realizuojama, jei, pirma, mokytojų atranka ir tobulini- 
„mas bus vykdomas pagal objektyvinius padagoginio ir kultūri- 
„mio pašaukimo reikalavimus, antra, jei bus atsisakyta nuo rmo- 
kyklų monopolizavimo tendencijos su jos palinkimu į biurokra- 
+tišką centralizaciją, trečia, jei į švietimo darbą bus plačiai pri- 
leisti suinteresuoti iš prigimties ir pašaukimo veiksniai, ir, ket- 
virta, jei mokyklų programos realizuos ne vieną kurią vienaša- 
Jišką pedagoginę tendenciją, bet pilnutinio ugdymo reikalavimus. 

2. — Išvystymas savo tautinių ir kultūrinių galimybių iki 
aukščiausio laipsnio ir atsiekimas tokiu būdu kultūros viršūnių 
yra pirmutinė sąlyga tautos promocijai į nacijos rangą. Kultū- 
riškai atsilikusi tauta negali juk pretenduoti į nacijos titulą. 

Antra svarbi sąlyga tam pačiam tikslui atsiekti yra tautai 
savo pašaukimo vykdymas. Kiekviena tauta turi savo pašauki- 
mą pagal tautinio savo gyvenimo ypatybes. Pašaukimas ir yra 
„me kas kita, kaip palinkimas į tam tikrus uždavinius, pareinąs 
4š prigimties ypatybių. Tokiu būdu prigimties ypatingumas nu- 


Liet. tauta ir jos ugd. 12 


= 11 


lemia uždavinių skirtingumą. Įvairios tautos realizuoja žmoni-- 
joje įvairius pašaukimus, ir šis jų skirtingumas sudaro tikrą jų: 
vertingumą visai žmonijai. Tauta be aiškaus pašaukimo ir tuo: 
pačiu be specialių visuotinai vertingų uždavinių nepasižymi 
ryškiu tautiniu veidu ir todėl taip pat negali įgauti nacijos. 
vardo. Kaip gi stovi klausimas su specialiu lietuvių tautos pa-- 
šaukimu? 

a. — Retai kada tautos yra visai sąmoningos savo tautinio- 
pašaukimo klausime, nors susipratimas šituo atžvilgiu reiškia 
jau savo pašaukimo realizavimo suintensyvinimą. Pigu yra: 
konstatuoti, kad ir mūsų tauta toli gražu nepakankamą turi su- 
pratimą apie tautinį savo pašaukimą tautų šeimoje, nors šis pa-- 
šaukimas, kaip nekartą buvo pažymima, yra labai reikšmingas. 
ir garbingas. Lietuvių tautos susipratimas savo pašaukimo klau- 
sime ir yra svarbus reikalas jos žengime nacijos linkui. Kaip- 
žinome, limitrofinis Lietuvos krašto pobūdis ir lietuvių isto- 
rijos bei gyvenimo prisisunkimas įvairiomis kultūrinėmis įta- 
komis yra nulėmę sintetinį mūsų kultūrinės linkmės pobūdį. 
Nesusiprasdami mes galime kartais eiti priešinga linkme ir iš. 
tikrųjų dažnai taip darome, bet tai dar neanuliuoja mūsų tau- 
tinio pašaukimo sintetinių ypatybių. Bet jei mes panorėsime 
įsisąmoninti lietuvių tautos istorinį išsivystymą ne vieno kurio- 
luomo akimis ir kai mes panorėsime įžvelgti mūsų krašto per- 
spektyvas tarptautinių santykių šviesoje, mes neišvengiamai tu-- 
rėsime prieiti išvadą, kad sintetinis tautinės mūsų civilizacijos 
idealas ne tik sudaro garbę mūsų tautai, bet ir yra jai gyvybės: 
sąlyga. 

Taip dalykams stovint, lietuvių šviesuomenė turi pareigą 
ypatingai susidomėti savotišku lietuvių tautos pašaukimu ir pa-- 
daryti iš jo išvadas savo kultūriniam nusistatymui ir kūrybinei 
linijai. Čia ir kyla klausimas, kokiais konkretesniais bruožais 
turi reikštis tautinio mūsų pašaukimo supratimas. 

b. — Trumpai formuluojant tautinį mūsų pašaukimą, reik: 
pasakyti, kad geografinė mūsų padėtis Vakarų ir Rytų Europos 
slenkstyje ir istorinio išsivystymo aplinkybės pastatė mus prieš. 
reikalą ieškoti dviejų pasaulių pusiausvyros ir į šią atremti mū-- 
sų gyvybės centrą. Mūsų teritorijoje susirėmė germanų ir slavų 
rasės, ir kiekvienos veržimasis į priekį gresia mūsų tautinei gy- 
vybei išgaišinimo pavojumi. Be to, pats slavų pasaulis pasida-- 
lijo į dvi dalis, kurios ėmė tarp savęs rivalizuoti savo ekspansi- 
joje į Lietuvą: tokiu būdu yra kilęs „lietuviškas“ ginčas tarp 
lenkų ir rusų, iš kurių ir vieni ir antri stengėsi šiaip ar taip, 
vienu ar kitu laiku dominuoti Lietuvoje. 

Šitame komplikuotame santykiavime, susidariusiame dėl 
Lietuvos objekto tarp germanų ir slavų pasaulių, o paskui tarp- 
lenkų ir rusų slavų pasaulio viduje, bendru dalyku yra tas fak-- 


— 179 — 


tas, kad čia šiaip ar taip susiduria du pasaulinės reikšmės gai- 
valu: Rytų ir Vakarų dvasios, kovojančios už viešpatavimą Lie- 
tuvos Valstybės plote. Tokiose aplinkybėse tik kovojančių gai- 
valy pusiausvyra, sudaryta su buferinės Lietuvos Valstybės pa- 
galba, gali laiduoti lietuvių tautai nepriklausomą gyvavimą ir 
tautinį bei kultūrinį išsivystymą. "Tiek germanų veržimasis į 
rytus, tiek slavų slinkimas į vakarus, tiek lenkų ar rusų hege- 
monija slavų pasaulyje gresia Lietuvai nepriklausomumo prara- 
dimu ir tautinio gyvavimo sutramdymu. 

Iš čia jau galima padaryti išvada, kad vienašališkas pašliji- 
mas į vieną kurią pusę, vokiečių, lenkų ar rusų, būtų mums 
išsilenkimu iš tos racionalios linkmės, kuri viena tik galėtų lai- 
duoti tautinės mūsų gyvybės išlaikymą. Žodžiu tariant, limitro- 
finis mūsų krašto pobūdis nulemia buferinį mūsų valstybės 
paskyrimą, nes mūsų tautai yra gyvybės klausimas neutralizuoti 
kaimynų rivalizaciją dėl Lietuvos objekto tarptautinės pusiau- 
svyros stoviu. 

Bet iš kitos pusės tautinė mūsų politika negali būti suinte- 
resuota, kad vienas kuris tarptautinės rivalizacijos dalyvis būtų 
visai pašalintas iš politinės vaidyklos, kaipo reali pajėga. Tasai 
politinis menas, kuris visai atitiktų tautinį mūsų pašaukimą, ir 
turėtų sugebėti suinteresuoti nepriklausomos buferinės Lietuvos 
Valstybės buvimu kiekvieną dalyvį tarptautinės rivalizacijos 
dėl Lietuvos objekto. To reikalauja ne tik realinis politikos su- 
pratimas, bet mūsų tikrai tautiškos politikos koncepcija. Tokiu 
būdu gyvastingų Lietuvos Valstybės reikalų apsaugojimas su- 
tartų visai gerai su jos pašaukimu tarnauti tarptautinės pusiau- 
svyros reikalams. 

Iš to, kas pasakyta, galima jau išvesti principiali tau- 
tiškos mūsų politikos linija tarptautinėje plotmėje: mūsų dipio- 
matai, kurie turėtų ruošti Lietuvai garbingą vietą kultūringų 
nacijų šeimoje, tik tada vaisingai atstovaus tautiniams mūsų 
reikalams, kai juos derins su tarptautinės tarnybos uždaviniais. 
Štai principas, nuo kurio neturėtų nutolti savo akcijoje joks 
mūsų politikas diplor.:atas. 

c. — Šalia politinės pusiausvyros, realizuojamos tarptauti- 
nėje plotmėje, nemažiau svarbi yra kultūrinė tų įvairių svetimų 
laimėjimų sintezė, kurie šiaip ar taip skverbiasi į tautinį mūsų 
gyvenimą. Iš tikrųjų tenka net konstatuoti, kad tai, kas yra sin- 
tezė kultūros srityje, atitinka savo prasme politinės srities pu- 
siausvyrą. Kultūrinė sintezė išplečia pusiausvyrą į dvasinio gy- 
venimo plotą ir tuo pačiu patiesia tvirtesnį pagrindą politinei 
pusiausvyrai. 

Sintetizuodami tautinės savo kultūros lytyse tas kultūrines 
įtakas ir kultūrinius laimėjimus, kurie mums ateidavo ir ateina 
per ir iš rusų, lenkų ir vokiečių, mes iš tikrųjų dedame sintezėn 


180 = 


dviejų pasaulių, Rytų ir Vakarų, pradus, nes vieni iš jų labiau 
priklauso Rytų, kiti — Vakarų pasauliui. Galutinėje tad są- 
skaitoje tautinis mūsų pašaukimas reikalauja sudaryti pilnutinę 
rytiškos ir vakariškos kultūros sintezę tautinės mūsų civilizaci- 
jos lytyse, 

Sintezė, anaiptol, nereiškia mechaninės kompliacijos, kuri 
su visišku pasyvumu ir be kūrybinės dvasios deda krūvon hete- 
rogeninius kultūrinius pradus. Toks kultūrinės sintezės supra- 
timas būtų gana bergždžias ir, kas svarbiausia, jis grėstų mūsų 
tautai individualybės praradimu. Kaip jau buvo anksčiau pa- 
žymėta, tauta svetimus kultūrinius laimėjimus privalo kūrybiš- 
kai asimiliuoti, t. y. aktyviai ir su savarankiškąja iniciatyva juos 
suderinti su savo tautiniu savotiškumu. Taigi ne vergiškas ek- 
Iektizmas, bet gyva kūrybinė sintezė tautiškos kultūros Ilytyse 
turi būti siekiama mūsų tautos pastangomis, jei norima eiti jos 
pašaukimo keliu. 

Lygiai, kaip ir serviliškas eklektizmas, mūsų tautinio pa- 
šaukimo neatitinka ir kultūrinis pašlijimas į vienus kuriuos 
mūsų kaimynus. Ankstybame mūsų istorijos periode mūsų tau- 
ta pasyviai buvo palinkusi rusų įtakai, ir tuomet prasidėjo pir- 
mas kultūrinis tautinis suskilimas tarp mūsų šviesuomenės ir 
liaudies. Vėliau, viduriniame mūsų istorijos periode, mūsų tau- 
ta taip pat pasyviai pasidavė lenkų kultūrinei įtakai ir, pasisu- 
kusi iš pasyvesnių Rytų į aktyvesnius Vakarus, dar labiau pa- 
gilino savo šviesuomenės ir liaudies suskilimą. Paskutiniais lai- 
kais, jau įvykus tautiniam ir valstybiniam mūsų tautos atgimi- 
mui, mes pasiduodame per daug pasyviai ir nekritiškai vokiečių 
kultūros įtakai, kuri gresia mums ne mažesniais pavojais, kaip 
ankstybesnės kultūrinės rusų ir lenkų įtakos, nes sykiu su vo- 
kiečių kultūra eina sistemingai suorganizuota ir biologiniu vo- 
kiečių gaivalu galinga germanizmo ekspansija. Kiekvienas kul- 
tūrinis vienašališkumas, naudingas vienam iš suminėtų mūsų 
kaimynų, sykiu yra nesuderinamas nei su mūsų tautos kultūriniu 
pašaukimu nei su gyvastingais jos interesais. | 

Dar vienu atžvilgiu mums yra neišvengiama eiti pilnutinės 
kultūrinės sintezės linkme: savo teritorijoje mes turime elemen- 
tų, nutautusių vieno ar kito mūsų kaimyno naudai. Juos galima 
su visu iškalbingumu raginti atsisakyti nuo pasisavintos svetimos 
kultūros vienašališkumo tik tada, jei vietoje šio lietuvių tauta 
įstengia patiekti jiems ką nors didesnio ir vertingesnio, kur tei- 
t“ pasisavintų kultūrų pradai turi savo organišką vietą. 

itaip visi paraginimai ir įtikrinėjimai nutautusių mūsų elemen- 
tų bus bergždi ir neatsieks savo tikslo. 

Taigi mūsų šviesuomenė, norinti vesti mūsų tautą nacijos 
keliais ir sykiu apsaugoti kultūrinius ir tautinius mūsų intere- 
sus, privalo sąmoningai, kiek ir kaip galėdama, tarnauti plačios 


— 181 — 


kultūrinės sintezės tikslams. Kaip mūsų politikams dipiomatams 
privalu siekti tarptautinės pusiausvyros ir laiduoti buferinės 
mūsų valstybės pastovumą, taip lygiai mūsų inteligentai kūrė- 
jai turi siekti plačios kultūrinės sintezės mūsų tautybės lytyse 
ir tuo pačiu apsaugoti mūsų tautybę nuo vienašališky nutauti- 
nančių įtakų. 

d. — Savaime suprantama, kad mūsų tautinio pašaukimo įsi- 
sąmoninimas plačioje visuomenėje tik tada bus gilus ir tikrai 
vaisingas, kai naujos kartos bus atitinkamai auklėjamos. Būtent, 
naujos mūsų kartos turėtų būti sąmoningai auklėjamos politinės 
pusiausvyros ir kultūrinio sintetizmo nuotaikoje. Mes turime 
giliai suprasti, kad atlaikyti tautinį savo nepriklausomumą ir 
patenkinti visai teisėtas tautines ir kultūrines aspiracijas mes 
tegalėsime vien su pagalba plačiai išvystytos teisės sąmonės, 
tarptautinės konjunktūros supratimo ir sintetinės kultūrinės kū- 
rybos. Šita linkme turėtų būti vedamos naujos mūsų kartos, 
kad jų pasiruošimas tautiniam mūsų pašaukimui realizuoti būtų 
iš tikro pakankamai išdavus. 

Šitame mūsų naujųjų kartų ruošime tautiniam pašaukimui 
keletas faktų turėtų būti sugestionuojama su ypatingu uolumu. 
Visų pirma, reikėtų kreipti mūsų naujų kartų dėmesys į limi- 
trofinį mūsų krašto pobūdį, kuris uždeda kraštui tam tikrą 
antspaudą ir suteikia krašto politikai ir kultūrai atitinkamos 
linkmės. Antra, būtų svarbu joms įsąmoninti faktas, kad iš li- 
mitrofinio mūsų krašto pobūdžio nuosekliai eina buferinis mūsų 
valstybės pobūdis, kuris reikalauja atspariai neutralaus nu- 
sistatymo į visus savo kaimynus, žinoma, kiek nieks 
jų neįžeidžia gyvastingų mūsų tautos ar valstybės interesų. Tre- 
čia, būtų labai savo vietoje tiksliai joms išaiškinti sintetinį tau- 
tinės mūsų kultūros pobūdį, kuris duoda galimybės suderinti 
tautinį mūsų savotiškumą su visuotinai reikšmingais Rytų ir 
Vakarų pasaulių laimėjimais. Ketvirta, labai būtų pravartu 
įdiegti į jų sąmonę supratimą reikalo bendrauti su mūsų krašto 
tautinėmis mažumomis, kurių daugumas kad ir yra negarbin- 
gai atskilęs nuo tautinio mūsų kamieno, bet vis dėlto sykiu turi 
ir formalinę teisę laisvai apsispręsti tautybės klausime ir realią 
pareigą dalyvauti kultūrinėje mūsų krašto kūryboje. 

Štai svarbesnės idėjos, kurios turi būti padėtos į nacionalinį 
naujų mūsų kartų auklėjimą, kiek jos privalo būti ruošiamos 
tautinio mūsų pašaukimo reikalams. 

3. — Tautinio pašaukimo realizavimas turi visados visuoti- 
nės reikšmės visai žmonijai, nes tautinis pašaukimas apspren- 
džia tuos visuotinai reikšmingus uždavinius, į kuriuos tauta 
linksta dėl savo prigimties ypatybių. Bet suprantama, kad šitie 
tautinio pašaukimo uždaviniai toli gražu neišsemia visų kultū- 
rinių uždavinių, kurių gali turėti ir kuriuos privalo spręsti tauta 


— 182 — 


anttautiniu mastu. Tautinis pašaukimas iš tikrųjų yra jau ant- 
tautinis uždavinys, nes jis yra visuotinai reikšmingas kultūri- 
niu savo turiniu, nors ir yra labai intymiai susijęs su pašaukto- 
sios tautos interesais. Bet iš nacijos yra reikalaujama, kad ji ne 
tik vykdytų tautinį savo pašaukimą, bet ir šiaipjau dalyvautų 
aktyviai ir sumaniai anttautinių kultūrinių žmonijos uždavinių 
sprendime. Į šitą svarbų darbą privalo kuo veikiausiai ir kuo 
sėkmingiausiai užsiangažuoti ir lietuvių tauta, jei mes norime, 
kad ji ilgainiui įgautų nacijos titulą. 

a. — Einant anttautinių kultūrinių uždavinių sprendimo 
linkme, svarbu, visų pirma, stiprinti funkcionalinį sąryšį tarp 
individualinės tautinės mūsų lyties ir universalinio turinio. Tai 
reiškia, kad kiekvienu atveju, kai mūsų inteligentams kūrėjams 
tenka dirbti kultūros darbą, privalu rūpintis, kad tautinė lytis 
nebūtų sau - tikslas, bet tik tobula universalinio, arba visuoti- 
nai reikšmingo, turinio nešėja, nes tik tokiu atveju tautinė lytis 
įgauna tikro reikšmingumo. Yra lygiai nenormalu ir tai, kad 
tobula tautinė lytis nereiškia universalinio turinio, ir tai, kad 
universalinis turinys nesireiškia tobula tautine lytimi. Nacijos 
kaip tik tuo ir pasižymi, kad jos sugeba derinti tobulą tautinę 
lytį su visuotinai reikšmingu turiniu. 

Jei tautinio pašaukimo realizavime šiaip ar taip gali daly- 
vauti visi tautos inteligentai, tai anttautinių uždavinių sprendi- 
me tegali dalyvauti tik rinktiniai inteligentai, arba elitas, nes 
tautinis pašaukimas stato uždavinius tautos kolektyvui, tuo tar- 
pu kad anttautiniai kultūriniai uždaviniai yra individualinių 
pastangų dalykas. Pavyzdžiui, sintetinis kultūrinis nusiteiki- 
mas privalo persunkti visą mūsų tautą, tuo tarpu kad žmogiško- 
sios kūrybos viršūnių tegali siekti tik išimtinai apdovanoti as- 
mens kūrėjai. Šita prasme tauta gali kartais anksčiau pasi- 
reikšti anttautinių uždavinių sprendime, negu savo pašaukimo 
vykdymu. Mūsų Čiurlionis yra iškėlęs mūsų tapybą į visuotinio 
reikšmingumo laipsnį, tuo tarpu kad mūsų tautinė kultūrinė 
sintezė negali dar niekam nei imponuoti nei sudaryti aiškaus 
įspūdžio, 

Taigi ėjimas nacijos linkui įpareigoja mus ne tik ieškoti ir 
kurti tobulą tautinę lytį, bet ir siekti visuotinai reikšmingos kū- 
rybos, t. y. tokios, kuri turi reikšmės visai žmonijai, kadangi 
neša su savimi anttautinį laimėjimą. Tuo yra apsprendžiamas 
privalomas mūsų šviesuomenei nusistatymas kultūrinėje kūry- 
boje; iš tokio nusistatymo, galima tikėtis, anksčiau ar vėliau 
turės išeiti aikštėn kultūriniai laimėjimai, kurie savo reikšmin- 
gumu išsilenks iš siaurų mūsų tautos ribų. 

b. — Kad šviesuomenės nusistatymas kultūrinės kūrybos 
atžvilgiu atitiktų nacijos reikalavimus ir būtų šita prasme tikrai 
vaisingas, reik atitinkamai išlavinti ir išauklėti jos elitą. Būtent, 
reik gabiausius tautos individus, išėjusius visus tautinės mokyk- 


— 183 — 


Žos laipsnius, komandiruoti į užsienį, kad ten jie galėtų įsigyti 
aukščiausių kultūrinių kvalifikacijų sykiu su tuo kūrybiniu už- 
simojimu, kuriuo pasižymi Europos kultūringosios nacijos. 

Reikalas komandiruoti atrinktąją šviesuomenės dalį į di- 
džiąsias nacijas yra pateisinamas ne tik aukščiausių kvalifika- 
cijų įsigijimo tikslu, bet ir reikalingo tarptautinio bendravimo 
ir bendradarbiavimo tikslais. Anttautiniai kultūriniai uždavi- 
niai niekados nėra sprendžiami atskirose tautose visai izoliuotu 
būdu. Visuotinai reikšmingų kultūrinių problemų išsprendimas 
„paprastai paruošiamas atitinkamu tarptautiniu bendradarbiavi- 
mu, kuris tik tada gali būti tikrai vaisingas, kai atskirų tautų 
:Žmonės yra paruošti jam visai gerai. 

Šiuo metu mūsų įėjimas į kultūringų nacijų tarpą, kad ir pa- 
prastų stebėtojų rolėje, yra labai apsunkintas neturėjimu pasi- 
1uošusių Žmonių tarptautiniam kultūriniam bendravimui. Kol 
Šitas mūsų šviesuomenės trūkumas bus neužpildytas, tol ne tik 
/bus nesėkmingas mūsų tarptautinis bendravimas, bet nuo to 
'kentės taip pat politiniai ir kultūriniai mūsų tautos reikalai. 
„Naujos gerai kvalifikuotų mūsų inteligentų kartos turi būti tin- 
kamai paruoštos aktyviam ir garbingam dalyvavimui tarptauti- 
„niuose kongresuose bei konferencijose, ir palaikymui nuolatinių 
santykių su užsienio intelektualiniu elitu, kad tokiu būdu susi- 
„darytų pakankamas kadras žmonių, įstengiančių vertingai re- 
„prezentuoti mūsų tautą kitų tautų šeimoje ir kuriamai daly- 
wauti kultūriniame visos žmonijos užsimojime. 

Planingai ir objektyviai parinktas užsienio studijoms inte- 
Uektualinis elitas, pirma tinkamai paruoštas savo krašte, gali 
'ir privalo ilgainiui tapti tautai tuo keltuvu, kuris sugeba iškelti 
"tautą iš tautinių interesų lygumos į anttautinių visos žmonijos 
„uždavinių aukštumą. Negalime ir mes apie tai pamiršti norė- 
„dami anksčiau ar vėliau atsidurti šitoje aukštumoje. 

Lietuvių tautos ugdymo organizacijos klausimas. 

Aprėpiant vienu žvilgiu nusakytųjų lietuvių tautos ugdymo 
-uždavinių visetą, tenka įsitikrinti, kad jų daugumas įeina į Švie- 
-timo Ministerijos kompetenciją. Tačiau realizuoti juos visus 
-viena Švietimo Ministerija neįstengia dėl kelių priežasčių: pir- 
-ma, pagal įsigyvenusias tradicijas ji pakankamai turi rūpesčio su 
naujų kartų ugdymu; antra, jos darbas įprastu būdu eina 1a- 
"biausiai intelektualinio švietimo linkme; trečia, apskritai tau- 
tos ugdymo uždaviniai negali būti realizuoti vienomis tik vy- 
riausybės pastangomis be aktyvaus ir sąmoningo visuomenės da- 
lyvavimo šitame darbe; kaip auklėjimas nėra pakankamai sėk- 
-mingas, jei jis nėra atbaigiamas savarankiškuoju auklėjimusi iš 
auklėtinio pusės, taip lygiai tautos ugdymas niekados negali 
"būti tikrai vaisingas be laisvos jos iniciatyvos ugdymosi daly- 
kuose. . 


— 184 — 


Daugiau gyvybės ir kontakto su kultūrinėmis visuomenės: 
pajėgomis galėtų įnešti į švietimo Ministeriją neseniai Katalikų- 
Mokytojų Sąjungos pasiūlytas Švietimo Rūmų arba net Švie-- 
timo Tarybos steigimas; šitoks patariamasis Švietimo Ministe-- 
rijos organas galėtų būti tikrai naudingas vien su sąlyga, kad jis- 
būtų tinkamai sudarytas. Tačiau ir to toli gražu nepakaktų- 
norint suintensyvinti mūsų tautos ugdymo darbą ir suteikti: 
mūsų kultūrėjimui vajinį tempą. Juk tie dalykai pareina taip- 
pat ir nuo vidaus ir užsienio politikos, nuo įstatymų leidimo- 
linkmės, nuo ekonominio mūsų išsivystymo, nuo kultūrinių ir“ 
visuomeninių mūsų organizacijų akcijos ir kitų veiksnių, kurie: 
šiap ar taip dalyvauja tautos ugdymo darbe. Tai iš tikrųjų yra. 
labai įvairių veiksnių kooperavymas vienam dideliam tikslui, ku- 
ris turėtų jų akciją derinti ir vesti tautą į šviesesnę ateitį. 

Jei dabar pasistatytume klausimą, kokia įstaiga galėtų pa- 
siimti ant savęs tautos ūgdymo problemos tyrinėjimą, atitinka- 
mo darbo projektavimą bei planavimą, šito darbo stūmimą ir rė- 
„mimą, tai turėtume pasakyti, kad tokia įstaiga negalėtų būti 
joks biurokratinis organas, neturįs pakankamai kuriamosios ini- 
ciatyvos ir plačios kompetencijos. Tokia įstaiga tegalėtų būti. 
vien Lietuvos Kultūros Akademija, bendrai suprantama taip,. 
„kaip ji buvo pasiūlyta prof. M. Biržiškos. Dėl jo projekto de- 
talių galima kelti abejonių ir patį projektą praktinėje jo da-- 
lyje keisti gana radikaliai, bet pats sumanymas buvo labai vykęs: 
'jau todėl, kad jis organingai jungė Mokslo Akademiją, Kultūros- 
Draugiją ir Kultūros Fondą vienoje įstaigoje, kuri turėtų inten-- 
syviai dirbti tautos ugdymo darbą. 

Mūsų visuomenė, neišskiriant iš jos ir valdančiųjų sferų,. 
palaidojo šitą projektą savo abejingumu, savo įtarimais ir savo 
nesugebėjimu, pasigavus kuriamąją idėją, kritiškai projektą. 
svarstyti ir jį tobulinti taisytinoje dalyje. Šiuo atveju, kaip ir“ 
kitais panašiais atsitikimais, išėjo aikštėn mūsų kultūrinis- 
'bergždumas ir inertiškas nerangumas, verčiąs mus tūpčioti vie-- 
toje ir stumti nuo savęs į šalį bet kurį gyvesnį ir kūrybiškesnį. 
darbą. Vis dėlto, jei suprasime gyvą kultūrinio vajaus reikalą. 
mūsų tautai ir panorėsime gelbėti savo tautą nuo pavojų, kurie: 
jai gresia dėl jos kultūrinio atsilikimo, tai turėsime vėl grįžti. 
prie Lietuvos Kultūros Akademijos sumanymo. Šituo sumany-- 
mu padarytą kultūrinį egzaminą mūsų visuomenė nėra išlai-- 
kiusi; bet vargo atveju egzaminą galima išlaikyti ir su pataisa,. 
kol grįžti prie šito sumanymo dar ne per vėlu. 

Taigi, bent su pataisa išlaikykime elementarinį kultūrinį. 
egzaminą, grįždami su pasisekimu prie Lietuvos Kultūros Aka- 
demijos projekto! 


DEŠIMTAS SKIRSNIS. 


Prof. M. de Munnynck'as apie mūsų tautinę: 


. li *) 
vėliavą. 
1. Prof. M de Munnynck'as ir lietuvių tauta. — 2. Jo ekspertizė mūsų: 
vėliavos klausimu. — 3. Jo pasiūlymo analizė. 
1. 


Tautinė vėliava viešajame gyvenime yra atstojamasis ženk- 
las tautai, ir jai pridera visiškoji pagarba. Bet kaip tik todėl 
privalu rūpintis, kad materialinis jos turinys atitiktų išsyk istori- 
nes tautos tradicijas, heraldikos taisykles ir estetikos reikala- 
vimus. Vėliava, kuri nusižengia bent vienai iš šitų sąlygų, nėra. 
pakankamai tobula, kad galima būtų nesirūpinti jos patobulinimu.. 
Gerai suprastas patriotizmas reikalauja iš vienos pusės atiduoti 
prideramą pagarbą faktinai priimtai vėliavai, ogi iš antros pusės. 
ne tik nedraudžia, bet dargi skatina ją tobulinti, jei jos išvaiz-- 
doje arba turinyje esama ryškaus trūkumo. 

Apie savo tautinę vėliavą gauname geros progos patirti nuo- 
monę mokslininko, kuris jungia savyje visus davinius, kad jo 
sprendimas būtų kompetentingas bei objektyvus. Šitas moksli-- 
ninkas yra Friburgo profesorius M. de Munnynck'as, kuris, už- 
klaustas einančio ten pat aukštąsias studijas kun. N. Pakalkos 
apie mūsų tautinę vėliavą, teikėsi atsakyti į klausimą su tokiu: 
nuoširdžiu sąžiningumu, kuris tegali charakterizuoti sykiu rim- 
tą mokslininką ir tikrą lietuvių tautos draugą. 

Prof. M. de Munnynck'as, išėjęs teologijos, filosofijos ir 
gamtos mokslus, yra nepaprastai plačiai išlavintas žmogus, ku-- 
ris sykiu su plačia pažiūra sugeba jungti žvilgio gilumą klausi-- 
muose, kuriuos pajudina specialiu būdu. Friburgo universitete 
prof. M. de Munnynck'as dėsto ex professo kosmologijos ir“ 
psichologijos kursą, o tarp savo epizodinių, laisvai nustatomų, 
kursų turi estetiką, prie kurios su ypatingu pamėgimu grįžta kas. 
treti metai. Iš čia galime jau matyti, jog gerbiamojo profeso-- 
riaus sprendimas apie mūsų vėliavą remiasi visu reikiamu psi- 
chologo ir esteto kompetentingumu. 


*) Spausdinta „Ryto“ 32 nr. 1924.II.7 d. 


— 186 — 


Pridėsiu dar, jog, jei kas iš mokslininkų yra įgijęs teisę 
spręsti apie lietuvių tautinę vėliavą, tai juo yra kaip tik prof. 
M. de Munnynck'as, kurio išbandytas palankumas lietuvių tau- 
"tai ypač pasireiškė jo kalboje, pasakytoje palaiminant lietuvių 
studentų akademinę vėliavą Friburge 1922 m. liepos m. 2 d. (ž. 
„Romuvos“ 2 Nr.). Šitas mūsų tautos draugas laimina tai, ką 
„esame pasiekę kovoje už tautinį mūsų nepriklausomumą, ir sykiu 
ragina mus nuolatos siekti toliau — į aukštųjų idealų sritį. Dar 
kartą turime panašiai suprantamo palankumo įrodymą žemiau 
-spausdinamame jo laiške kun. N. Pakalkai. Supratę gerbiamojo 
profesoriaus motyvus, negalėsime netarti jam iš dėkingos širdies 
mūsų lietuviškąjį ačiū. 


28-XI-1923 m. 

Mano brangus Pakalka, 

Tamsta klausi mano nuomonės apie lietuvių vėliavą. Spėju, 
jog ji yra tiksliai nustatyta krašto konstitucija; tad mums telieka 
prieš jąją nusilenkti. Bet kadangi Tamsta statai klausimą, spėju 
"taip pat, jog nėsama vienos tik nuomonės apie parinktąją vėliavą. 
Tai leidžia man išsitarti visai laisvai, ir Tamsta žinai, kad tai 
aš darau su visiška pagarba, kurią iš tikro jaučiu Tamstos tė- 
vynei. 

Paprastai vėliavos spalvos yra parenkamos dėl kokio nors 
ssumetimo. Geriausias parinkimas yra visuomet tasai, kuris yra 
tradicinės krašto heraldikos įkvėptas, kaipo atitinkąs priimtiems 
visur herbams. Privalu vengti dėti į vėliavą komplikuotų gyvų 
"pavidalų. Vėliava turi plevėsuoti nuo vėjo, o tai iškraipo pavi- 
-dalus ir kartais suteikia juokingų įspūdžių. Štai kodėl Jūs esate 
gerai padarę nepadėję ant savo vėliavos vyčio, kurį Jūs turite 
savo valstybės herbe. 

Bet šitas vytis pats turi herbo spalvą, kuri yra nepaprasto 
„gražumo. Raudonas su dvilinku aukso kryžiumi! Derinys vienas 
iš labiausiai vykusių ir labiausiai heraldiškų. Jei būčiau turėjęs 
nustatyti prisikėlusios lietuvių tautos vėliavą, būčiau vien paėmęs 
raudoną dugną ir padėjęs ant jo šitą dvilinką kryžių. Jūs būtu- 
mėt turėję dalyką labai nepaprastą ir sykiu labai tautinį. 

Tuo tarpu Jūs palaikėte tinkamesniu dalyku pridėti prie šitų 
„dviejų spalvų dar žaliąją. Taigi Jūs turite tris spalvas, kurios 
„gali duoti vieną iš gražiausių derinių, kokių tik galima įsivaiz- 
duoti. Deja, turiu konstatuoti, jog Jūs esate blogai jas suderinę. 
Jūs esate sustatę gretimai raudoną ir žalią. Tai nėra leistina nei 
heraldikos nei estetikos atžvilgiais. 

Klasiškoje heraldikoje niekuomet nededama greta dviejų 
«zmalijų, kaip kad yra raudona ir žalia. Yra, aiškus dalykas, išim- 


— 187 — 


čių, bet jos yra nedažnos ir mažai vykusios. Privalu visuomet, 
kiek galint, skirti emalijas kokiu nors metalu. Tad Jūs turėjote 
padėti geltoną spalvą (auksas) tarp raudonos ir žalios. Estetiniai 
„sumetimai mus veda prie tos pačios išvados. Raudona ir žalia yra 
dvi papildomosios spalvos, ogi papildomosios spalvos, sustatytos 
greta ant vienodo dydžio plokšmių daro skaudžiai stipraus įspū- 
džio, kuris išlavintiems estetiniu atžvilgiu žmonėms yra labai ne- 
malonus. Užtat jei Jūs padėtumėt auksą (geltoną) tarp žalios ir 
raudonos spalvos, Jūs turėtumėt naturalų perėjimą tarp spalvų ir 
dargi vieną iš laimingiausių derinių, kurių tik gali būti. 

Darau tad išvadą, 1) jog Jūs galėtumėt turėti puikią (splen- 
dide), tikrai tautinę, neginčijamą heraldikos atžvilgiu vėliavą, 
paėmę raudoną dugną su dvilinku aukso kryžiumi. Kryžiaus 
dydžiai turėtų būti oficialiai nustatyti. 

2) Jei Jūs esate galutinai priėmę tris spalvas, reikėtų jas 
išdėstyti šitokia tvarka: žalia, geltona, raudona. 

Linijų harmonija stato irgi savų reikalavimų. Šituo atžvilgiu 
-pasakyčiau, jog mano supratimu visuomet yra labiau pageidautina 
dėti spalvos vertikaliniu būdu, t. y. vėliavakočio linkme. Padė- 
tos horizontaliniu būdu, spalvos yra vėliavakočiui statmeninės 
linijos, kurios nėra labai malonios. Pageidaujamu atveju reik 
dėti žalia šalia vėliavakočio, paskui geltona ir pagaliau raudona. 

Tamstai gal pasirodys, jog drįstu per daug rūpintis lietuvių 
vėliava. Turiu tačiau dvi racijas, kurios mane įgalioja tai da- 
ryti: visų pirma Tamstos klausimas, kuris daro man garbę; O 
paskui širdingas susidomėjimas, kurio turiu Lietuvai ir šiaipjau 
visiems lietuvių reikalams. 

Iki pasimatymo, mano brangus Pakalka. Prašau pasitikėti 
mano atmintimi ir mano širdingu atsidavimu. 

P. M. de Munnynck. 


3. 


Kaip matome, prof. M. de Munnynck'as konstatuoja mūsų 
vėliavoje trūkumą, kuris prasilenkia ne tik su heraldikos, bet 
ir su estetikos taisyklėmis. Kad mūsų vėliavos spalvos, kaip jos 
-dabar yra išdėstytos, iš tikro nesiderina į harmoniją, gali patirti 
kiekvienas, kas panorėtų atidžiau susidomėti įspūdžiu, gaunamu 
iš spalvų sugretinimų. Jei trys spalvos sueina į sutartinę, gau- 
namas savaime tam tikros suderintos visumos įspūdis, arba psi- 
chologinė sintezė. Jei spalvos harmoningai nesiderina tarp sa- 
vęs, visumos sintezės negaunama be tam tikros psichologinės 
prievartos, kuri suteikia nemalonaus bei neestetinio įspūdžio. 
Mūsų vėliavoje psichologinė spalvų sintezė nėra gaunama savai- 
me, kaipo sugretintų spalvų harmonija, ir tai nemaloniai atjau- 
<iama žmonių, turinčių išlavintą estetinį skonį. 


— 188 — 


Mūsų vėliavos fotografija suteikia tam ryškaus įrodymo. 
Raudona ir žalia spalva išeina fotografijoje tamsiomis juostomis, 
tuo tarpu kad geltona spalva iš vieno krašto duoda šviesią juostą. 
Aišku, jog dvi tamsios juostos griežtai persveria vieną šviesią 
juostą. Šitokia nesimetringa tamsių ir šviesių plokšmių dispro- 
porcija yra geras spėjimas, jog spalvų suderinime nėra reikiamos 
santvarkos. 

Palikti šitokia vėliava neribojamai ilgam laikui, reiškia telkti 
patriotiniai piliečių jausmai po ženklu, kuris turi savyje dishar- 
monijos, ir dargi auklėti naujose kartose šitie jausmai asosiacijos 
sąryšyje su estetiniu trūkumu. Aišku savaime, jog tai tėra 
leistina tautai sulig tuo, kaip ji supranta kalbamą trūkumą. 

Prof. M. de Munnynck'as ne tik trūkumą nurodo, bet dargi 
aiškiai pasisako apie tai, kokia vėliava, jo supratimu, geriausiai 
atitiktų istorines mūsų tautos tradicijas, heraldikos nuostatus 
ir estikos reikalavimus. Yra tai raudonas dugnas su dvilinkų 
aukso kryžiumi. Kokia paprasta ir sykiu laiminga idėja, būtent — 
panaudoti mūsų valstybinio vyčio skydas tautinei vėliavai! Juk 
tai reiškia simboliniu būdu pastatyti mūsų tautą po šito skydo 
priedanga ir padaryti iš jo mūsų tautinio tvirtumo ženklas. 

Kad prof. M. de Munnynck'as nėra apsirikęs apie siūlomojo 
simbolio tautiškumą, geriausiai įrodo faktas, jog idėja sutaria 
iš vienos pusės su vyčio kryžiumi, kuriuo yra apdovanojami 
mūsų karžygiai, o iš antros pusės — su ženklu, kurį laisvanoriai 
mūsų tėvynės ginėjai — šauliai — yra pasirinkę savo sąjungos 
simboliu, 

Projektuojamos vėliavos atitikimą heraldikos ir estetikos 
reikalavimų pakankamai laiduoja prof. M. de Munnynck'o kom- 
petentingumas. Čia tik svarbu būtų atsižvelgt į gerbiamojo 
profesoriaus pasakymą, jog „kryžiaus dydžiai turėtų būti oficia- 
liai nustatyti“. Tai tarp kitko reiškia, jog kryžiaus dydis, jo 
konturai, įvairios spalvos plokšmių proporcija nėra abejingi da- 
lykai estetinei vėliavos išvaizdai, ir jog todėl visa tai GirAKŲ 
būti specialisto nustatyta. 

Prof. de Munnynck'as vis dėlto numato galimybę, kad mūsų 
visuomenė nepanorės atsisakyti nuo trijų parinktųjų spalvų; bet 
šitokiam atvejui jis konstatuoja būtiną reikalą pertvarkyti spalvų 
sugretinimą, būtent — padėti geltoną aukso spalvą į vidurį. 
Reik tačiau čia pat pridurti, jog nei tautiniai, nei praktiniai 
sumetimai neverčia mus pasilaikyti tris dabartines mūsų vėliavos 
spalvas. Nejaugi šitų spalvų derinys yra mums tautiškesnis 
dalykas už mūsų vyčio simbolišką skydą? Ogi iš kitos pusės 
labai yra nepraktiška vartoti žalia ir geltona spalva vėliavos 
reikalui. Paprastai, šitiedvi spalvos labai greit nublunka, nuo ko 
suyra reikiama spalvų harmonija. Tokia vėliava virsta nudėvėtu 
įkyriu skuduru, kas visai nesiderina su iškilmingų vėliavor 
tikslu. 


— 189 — 


Patvirtinti, kad trys kalbamos spalvos nublukusios nebesi- 
derina į sutartinę, kun. N. Pakalka, parūpinęs mums prof. M. 
de Munnynck'o sprendimą, teikėsi čia pat parinkti dvejetą iš- 
traukų iš Dr. E. Brūcke's veikalo „Physiologie der Farben“ 
(Leipzig 1887). „Kanariškai geltonos sunokusios citrinos spal- 
vos sujungimas su melsvai žalia spalva yra, sako Brūcke, mažne 
visų blogiausias, ir šiaipjau jos sugretinimas su įvairiais žalios 
spalvos laipsniavimais tebelieka menkas (196 p.)... Karmininė, 
iki spektriško raudonumo, spalva ir žalia spalva sudaro su auksu 
neginčijamai labai puikų trejetą. Su pigmentine geltona spalva 
vietoje aukso šitas trejetas atrodo dabartiniam skoniui kiek skau- 
dus ir prasčiokiškas, ir apskritai negalima neigti, jog žalios spal- 
vos sujungimas su geltona pats per save yra blogas ir vien rau- 
donos spalvos pritilpimu tetampa pakenčiamas“ (208 p.). 

Iš visa, kas pasakyta, lengva padaryti išvada, jog pasiryžus 
patobulinti mūsų vėliavą, būtų visai tinkama priimti prof. M. de 
Munnynck'o originalus patarimas, būtent: parinkti vėliavai rau- 
donas dugnas ir padėti ant jo dvilinkas aukso spalvos kryžius. 
Pridursiu dar baigdamas, jog tuomet mūsų vėliavoje Vakarų 
Europos mažųjų valstybių tradicijos sutartų su tuo, ką mes ne- 
šamės iš Rytų; o tai reikštų, jog jinai būtų mums tautine vėliava 
giliausia to žodžio prasme. 


Kaunas, 1924 m. sausio 27 d. 


Pastebėtos korektūros klaidos 


19 pusl. 20 eil. 
39 8 


„ „ 


„ „ 22 „ 
4 „13, 
3 „155 
18 26 
120 > 185 
1 „ 2 „ 
179 2 19 
3017 AL, 
147 „ 8 „ 
902315 
165712 5 
„ „ 7 „ 
16 „10 7 
168 „ 7 „ 
1233 175, 


EM 


iš viršaus 


„ 


» 
apačios 


„ 


„ viršaus 


apačios 
„ m 
apačios 
„ 
12 
viršaus 


Išspausdinta 


sutarinėn 
dvasiss 
protestanizmas 
atpalaiduojama 
imperialitiškų 
užkštesnį 
davusi 
palnutinio 
pagrindinė 

kad 

uždedamas 
vargų 

meilė 
mieščioniškame 
žymoje 
galimybės 
parvergimo 
paminė 


Turi būti 


sutartinėn 
dvasios 
protestantizmas 
atsipalaiduojama 


'"imperialistiškų 


aukštesnį 
davusia 
pilnutinio 
pagrindine 
kai 
uždėdamas 
vergų 
meile 
miesčioniškame 
žymioje 
galimybes 
pavergimo 
pamynė 


TUEBLNY S 


P natartiis 2 TE i i A 


PIRMAS SKIRSNIS. — Tautybės esmė . | 
I. Tauta, kaipo sutelktinė individualybė (6). 870 Tai 
tinė civilizacija (8). — III. Tautos pašaukimas bei už- 
davinys (10). 


ANTRAS SKIRSNIS. — Istorinio lietuvių tautos li- 
kimo ypatybės . . 
I. Tautinė lietuvių idividdalybė nėr yEdytų galimybių 
šviesoje (12). — II. Liaudies ir šviesuomenės persisky- 
rimas tautinio Lietuvos gyvenimo srityje (14). — 
III. Lietuvos padėtis tarpusieny Rytų ir Vakarų pasau- 
lių (17). — Rytai ir Vakarai savitarpio santykiuose (19). 


TREČIAS SKIRSNIS. — Tautinės biekks civiliza- 
cijos problema 


I. TEZĖ. — Rytų persvara ES AŽŲ varė) 
A. Pagrindiniai lietuvių tautybės 


Dradais. o De a a 
1. Pagrindiniai lietuvių tautybės padėliai, atnešti iš Ry- 
tų ir apsaugoti tautos dvasioje. — 2. Pagrindinės etni- 


nio lietuvių pobūdžio žymės: tautinės dvasios turtingu- 
mas ir menkas jos reiškimasis aikštėn. 


B. Pirmykštė lietuvių. istorijos 

in Ll PA 
1. Etninio lietuvių pobūdžio, geografinės padėties ir 
istorinių aplinkybių reikšmė Lietuvos Valstybės kūri- 
muisi. — 2. Lietuvos Valstybės pašaukimas viduriniais 
amžiais: kova iš rytų pusės su totoriais, iš vakarų pu- 
sės — su teutonais. — 3. Graikiškai rusiškosios civiliza- 
cijos itaka lietuvių tautai: jos priežastys ir išdavos. — 
4. Aristokratizacijos pagrindas Lietuvoje: tautinis švie- 
suomenės ir liaudies skilimas. — 5. Pagrindinė garan- 
tija Lietuvos Valstybės gyvavimui pirmojoje gadynėje: 
pusiausvyra iš lauko pusės tarp Rytų ir Vakarų ir iš 


23—49- 
22—32 


22—26 


27—3Z: 


2. 


A1I. 


— 192 — 


vidaus — tarp lietuviškojo branduolio ir Lietuvos anek- 
sų. — 6. „Lietuvos Statutas“, kaipo tautinės lietuvių 
sintezės išraiška XVI-me štm. 


ANTITEZĖ. — Vakarų persvara Lie- 
LNB — A AEL 
A. Lietuvių istorijos linkmė an- 


tr ogioel gadynėjiės Ueda as 
1. Tautinio lietuvių gyvenimo pakrypimas iš Rytų į 


Vakarus. — 2. Lotyniškosios lenkiškosios civilizacijos 
įtaka; priežastys ir išdavos. — 3. Augimas priešingumo 
tarp diduomenės ir liaudies. — 4. Išlaukinės ir išvidi- 
nės pusiausvyros suirimas. — 5. Lietuvos Valstybės 
žlugimas. 


B. Inteiektualinė Lietuvos kultū- 

ra antrojoje gadynėjės ss 
L. Pasireiškimas tautinėje lietuvių dvasioje palinkimo 
prie dviejų civilizacijų, Rytų ir Vakarų, sintezės. — 
2. Šitos gadynės švietimas ir tautiniai lietuvių reikalai. — 
3. Mickevičius, kaipo tautinės lietuvių idėjos reiškėjas 
antrojoje gadynėje. 


SINTEZĖ. — Tautinis Lietuvos atgi- 

Žinias LTU o die a dia BL [as alum aka aa 

Derinimas dviejų pasaulių pradų tau- 
tinės lietuvių civilizacijos lytyse: 
1. Demokratizmas ir tautinis lietuvių atgimimas. — 
2. Dvi pagrindinės sąlygos pilnutiniam lietuvių tautos 
gyvavimui: iš vidaus — rusų ir lenkų civilizacijos pu- 
siausvyra, įvykdyta jų dviejų įtakos sutapdymu į vieną 
lietuviškąją visumą; iš lauko pusės — rusų ir vokiečių 
galybės pusiausvyra, palaikoma Lietuvos plote neutra- 
lizacijos laidais. — 3. Tautinis lietuvių idealas: pilnu- 
tinė dviejų civilizacijų, Rytų ir Vakarų, sintezė tauti- 
nės lietuvių individualybės lytyse. 


KXETVIRTAS SKIRSNIS. — Lietuva politinės geo- 


grafijos šviesoje . . . ABS SKAT 
I. Pastabos recenzijos vietoje: 1. Autoriaus ypatybės 
(50). — 2. Veikalo ypatybės (53). 

II. Aktualios idėjos apie lietuvių tautos ir krašto liki- 
mą (55—75): 1. a. Pavojingas mažai tautai kraštas; 
b. antropologinio ūkio reikalas; c. kaimo talpumo di- 
dinimas žemės ūkio kėlimu; d. miestų talpumo didini- 
mas pramonės ir prekybos plėtimu; e. plačiosios tran- 
zito perspektyvos; f. didelis išmaitinamasis Lietuvos 
pajėgumas. — 2. a. Antropologinio ūkio priklausomu- 


"mas nuo Žmonių sveikatingumo; b. rasinis lietuvių tau- 


32—43 


32—37 


38—43 


43—49 


50—82 


— 193 — 


tos gajumas; c. nedovanotinas kūdikių mirtingumas; 
d. liūdnas nekultūringumo kriterijus. — 3. a. pareiga 
rūpintis emigracijos reikalais; b. emigracijos tikslai; 
c. liūdnos perspektyvos mūsų ikišiolinei neplaningai 
išeivijai; d. būsimos emigracijos neišvengiamumas; 
e. reikalas sudaryti ir realizuoti tikslingos kolonizaci- 
jos planus. — 4. a. Lietuvos padėtis didžiojoj tautų 
trynimosi zonoje; b. urbanizmo augimas ir jo reikšmė 
lietuvių tautai; c. etnografinės ir lingvistinės lietuvių 
ribos; d. lingvistinių ribų siaurėjimas; e. „moribundų“ 
kategorijos. — 5. a. Didieji užgožėjimo pavojai, pa- 
reiną Lietuvai iš padėties ir ekonominių bei kultūrinių 
įtakų; b. kultūrinis atsilikimas ir kultūrinis pasyvumas; 
c. reikalas apsidrausti kultūrinio aktyvumo priemonė- 
mis; d. mūsų civilizacijos indeksas ir ateities perspek- 
tyvos; e. vertikalinė augimo linija; f. tautinio genijaus 
dispersija praeityje ir privaloma jo koncentracija 
ateityje. — 6. a. Lietuvos ribų problema; b. Vilniaus 
klausimas; c. federalizmo ir politinės pusiausvyros po- 
litika; d. sąjungininkų klausimas; e. ekonominių santy- 
kių stiprinimas su politiškai nepavojingomis tautomis; 
f. antiseptinis atskiedimo metodas prieš kultūrinį už- 
gožėjimą. 

III. Vedamosios išvados tautinei mūsų politikai (75— 
79): 1. Kategoriniai imperatyvai tautinei mūsų politikai 
(75). — 2. Pareiga jaisiais susidomėti Lietuvos vyriau- 
sybei, pedagogams ir jaunajai kartai (79). 


PENKTAS SKIRSNIS. — Tikras patriotizmas ir jo. 
reiškimosi lytys + 5 a isrenT S ryski p. SB 
Reikalas apsiginkluoti prieš naciona- 
lizmo pavojų (83—84). — I. Tikrojo patriotizmo 

“savybės (84—89): Tautinės savo individualybės mei- 
lė. — 2. Pageidavimas moralinės didybės savo tautai. — 
3. Jungimas individualinės tautinės lyties su visuotiniu 
turiniu. — II. Tikrojo patriotizmo reiškimosi lytys 
(89—101): 1. Patriotizmas, kaipo asmens tobulinimosi 
akstinas. — 2. Patriotizmas, kaipo tautos kultūrinės 
pažangos veiksnys. — 3. Patriotizmas, kaipo pagrindas 
tinkamam sugyvenimui su kitomis tautomis. — 4. Pa- 
triotizmas, kaipo lytis asmens ir žmonijos derinimui per 
tautos tarpininkavimą. — Teisėtas būdas vado- 
vauti pasauliui (101—102). 


ŠEŠTAS SKIRSNIS. — Tautinis auklėjimas „|.  103—121 
I. Tautinio auklėjimo supratimas: 1. Tautinio auklėjimo 
sudėtingumas (103). — 2. Organiškas tautinio auklėjimo 


04 


sąryšis su tarptautiniu (104). — Dorinis tautinio auklėji 
mo pagrindimas (104). — II. Tautinis auklėjimas, kaipo 
tautinės lyties realizavimas naujose kartose: 1. Tautiš- 
kumas, kaipo priešginybė kosmopolitizmui (105). — 
2. Tautos kalba, literatūra ir menas (107). — 3. Tautos 
praeitis ir dabartis (108). — 4. Tautos kultūrinės tra- 
dicijos (109). — III. Patriotinis auklėjimas, kaipo su- 
darymas naujose kartose prideramo nusistatymo į savo 
tautybę: 1. Gerai suprastas patriotizmas, kaipo pagrindi- 
nis tautinio auklėjimo tikslas (110). — 2. Kova su na- 
cionalizmu auklėjimo priemonėmis (112). — 3. Krikš- 
čioniškoji etika, kaipo stiprus sintezės veiksnys tauty- 
bės klausime (114). — IV. Nacionalinis auklėjimas, kai- 
po naujų kartų ruošimas kultūriniams uždaviniams, ku- 
rių išsprendimu tauta tampa nacija: 1. Naujų kartų 
ruošimas aktualiems tautos uždaviniams (116). — 
2. Naujų kartų ruošimas pagrindiniam tautos pašauki- 
mui (118). — 3. Neišvengiamas perėjimas nuo tautinių 
prie anttautinių kultūrinių žmonijos uždavinių (119). 


SEPTINTAS SKIRSNIS. — Tarptautinis auklėjimas 122-—-137 
I. Tarptautinis auklėjimas ir jo uždaviniai: 1. Tarptau- 
tinis auklėjimas, kaipo tautinio auklėjimo atbaigimas 
(122). — 2. Pagrindiniai tarptautinio auklėjimo uždavi- 
niai (123). — II. Tarptautinis susipratimas: 1. Inter- 
nacionalizacijos vyksmas tautų gyvenime (124). — 
2. Tautų diferenciacija ir tarptautinis bendradarbiavi- 
mas (125). — 3. Ne nacionalistiškas tautų suverenu- 
mas ir ne nelygstamas internacionalizmas, bet solida- 
rumo ir organiškos vienybės organizacija lygstamai su- 
verenių tautų įvairumoje (127). — 4. Internacionalo 
idealas (130). — III. Tarptautinis nusistatymas: 1. Tarp- 
tautinio nusistatymo pagrindimas doriniais principais 
(132). — 2. Naujų kartų auklėjimas tarptautiniam tei- 
singumui ir taikai (133). — 3. Naujų kartų ruošimas 
tarptautiniam kultūriniam bendravimui ir bendradar- 
biavimui (134). — 4. Naujų kartų ruošimas tarptauti- 
nio žmonijos organizavimosi darbui (136). 


AŠTUNTAS SKIRSNIS. — Visuomenės vadovybės 
ugdymas lietuvių tautoje s rads 188— 151 
Ugdymo uždaviniai sistemingumo ir 
aktualumo atžvilgiu (138—139). — I. Kritiš- 
koji dalis. — Istorinis paveldėjimas ir pagrindinės mū- 
sų tautos gyvenimo silpnybės: 1. Nenormalus šviesuo- 
menės ir liaudies santykiavimas mūsų istorijos vyks- 
me (139). — 2. Pirmos tautiškai susipratusių inteligen- 


— 195 — 


tų kartos trūkumai (140). — 3. Nepakankamas jauniau- 
sios inteligentų kartos pasiruošimas aktualaus gyveni- 
mo bei veikimo uždaviniams (141). — 4. Psichologiniai 
tautos branduolio trūkumai (142). — II. Statomoji da- 
lis. — Trumpa apžvalga aktualiausių ugdomųjų užda- 
vinių, surištų su tautos vadovybės klausimu: 1. Bendras 
pilnutinio ugdymo aktualumas (143). — 2. Nustatymas 
deramų santykių tarp liaudies ir šviesuomenės ir tuo pa- 
čiu sudarymas geriausios vadovybės demokratinėms 


masėms (144). — 3. Šeimynos, mokyklos ir visuome- 
ninių bei valstybinių organų pastangų sutelkimas šitam 
tikslui (146). — 4. Išvystymas vadovaujančioje tautai 


šviesuomenėje teigiamųjų aktualių savybių (149—151): 
a. sugebėjimo lemtai organizuoti profesinį ir visuome- 
ninį darba, b. visuomeniškumo, paremto drausmingumu, 
teisėtumu ir solidarumu, c. drąsios iniciatyvos ir d. pla- 
taus užsimojimo. — Aktualių tautos ugdymo 
uždavinių vykdymo pradžia (151). 


DEVINTAS SKIRSNIS. — Svarbieji lietuvių tautos 
api ——————-" 152—184 
Lietuvių tautos ugdymo problema įve- 
damaisiais atžvilgiais (152—155): a. Tautos 
ugdymas ir tautinis auklėjimas; b. reikalas kultūrėti 
vajaus tvarkoje; c. vyriausybės akcija ir laisva visuo- 
menės iniciatyva tautos ugdyme; d. tautos ugdymo laip- 
tai; e. kritiškoji ir statomoji linkmė tautos ugdymo 
problemos nušvietime. 

I. Tautinės lietuvių individualybės ugdymas ir jos reali- 
Zavimas mAujose KZKLOSO aras alaa erai aa esė eyes ali Ie a ana i 155—164 
1. Lietuvių tautos amorifiškumas ir ko- 
va su juo: a. istorinė lietuvių tautos amorfiškumo 
kilmė (155); b. apipavidalinimo darbas kultūrinėje kū- 
ryboje, kaipo viena iš sėkmingiausių priemonių kovoje 
su tautos amorfiškumu (157); c. įsigijimas ryškaus kul- 
tūrinio tipo (158); d. kūrybinis derinimas svetimų kul- 
tūrinių laimėjimų su savo tautos savotiškumu (159). — 
2. Pilnutinis tautinės lyties realizavi- 
mas naujose kartose: a. naujų kartų įgyven- 
dinimas į tautos dvasios kūrinius: kalbą, tautosaką, lite- 
ratūrą, meną ir t. t. (161); b. kultūrinio tautos tipo au- 
ginimas naujose kartose (162); c. laidavimas jose kul- 
tūrinio atsparumo (163). 


II. Gerai suprasto patriotizmo išvystymas naujose kar- 
tose ir plačiojoje visuomenėje .............4. L... 164—168 
1. Patriotizmo pakėlimas į sąmoningų dorybių laipsnį 
(164). — 2. Reikalas įsigyti išmintingą, kritiškai pa- 


— 195 — 


žangią, tautinės savo individualybės meilę (165). — 
3. Įdiegimas naujoms kartoms gerai suprastos tautinės 
didybės pageidavimo (166). — 4. Reikalas jungti indivi- 
dualinę tautinę lytį su visuotiniu turiniu (167). 


III. Lietuvių tautos kėlimas į nacijos rangą .......... 168—183 
1. Tautinių ir kultūrinių lietuvių tau- 
tos galimybių išvystymas iki aukš- 
čiausio laipsnio: a. lietuvių tautos istorinių 
klaidų atitaisymas išviršinio ir išvidinio tautos integra- 
liteto apsaugojimu ir prideramo šviesuomenės ir liau- 
dies santykiavimo nustatymu (170); b. pergalėjimas pa- 
grindinių lietuvių tautos trūkumų: inertiško pasyvumo, 
palinkimo į servilizmą, iniciatyvos stokos ir organiza- 
cinio nerangumo (172); c. kultūrinio lietuvių tautos 
atsilikimo užpildymas objektyvine mokytojų atranka, 
visuomenės suinteresuotų veiksnių įtraukimu į švieti- 
mo kultūrinimo darbą ir tinkamu mokyklinių programų 
sutvarkymu (174). — 2. Tautinio lietuvių pa- 
šaukimo vykdymas: a. privalomas sąmonin- 
gas nusistatymas tautinio savo pašaukimo atžvilgiu 
(178); b. politinis Lietuvos Valstybės pašaukimas tar- 
nauti tarptautinės pusiausvyros reikalams ir tuo laiduoti 
nepriklausomą savo buvima (178); c. kultūrinis lietu- 
vių tautos pašaukimas kurti savo individualybės lytyse 
pilnutinę dviejų, Rytų ir Vakarų, pasaulių sintezę ir tuo 
laiduoti tautinį ir kultūrinį savo nepriklausomumą (179); 
d. naujų kartų auklėjimas politinės pusiausvyros ir kul- 
tūrinio sintetizmo nuotaikoje (181). — 3. Aktyvus 
ir kuriamasis dalyvavimas universalių 
žmonijos problemų sprendime: a. stipri- 
nimas tautinėje kūryboje funkcionalinio saryšio tarp 
individualinės tautinės lyties ir universalinio turinio 
(182); b. paruošimas intelektualinio elito, kuris įsteng- 
tų su kuriamąja iniciatyva dalyvauti tarptautiniame 
bendradarbiavime, didžiąsias žmonijos problemas spren- 
džiant (182). — Lietuvių tautos ugdymo 
organizacijos klausimas (183—184). 


DEšIMTAS SKIRSNIS. — Prof. M. de Munnynck'as 


apie mūsų tautinę vėliavą . B ae kas A es 185—189 
1. Prof. M. de Munnynck'as ir šetuvių tauta (185). — 
2. Jo ekspertizė mūsų vėliavos klausimu (186). — 3. Jo 
pasiūlymo analizė (187). 
191 


E RMIAYIS | Lydslas sagas Vanas 5 sai a SAS 


pr 


„O m 
" o 


ma 
NN 


mai 
"= 


m 
z=7a 


"m 
m 


UN NNN 
(V NrO 


NN 
“= 


N N 
= o 


NN 
vw 


„SAKALO“ B-vės 
ir joje gaunami leidiniai 


BELETRISTIKA IR DRAMOS 


„V. Mykolaičio Putino ALTORIŲ ŠEŠĖLY. I d. Bandymų 


dienos; Romanas as Spas sak a ano sanis Saias 


„ Mykolaičio Putino ALTORIŲ ŠEŠĖLY. II d. Eina gyvenimas 


Igno Šeiniaus KUPRELIS. Vienos pavasario dienos pasaka 


„A. Vaičiulaičio VAKARAS SARGO NAMELYJE. Iliustruot. 


Rutkausko NUODĖMĖS. Geriausių novelių rinkinys ...... 
*Dr. Kauko GYDYTOJAS PASAKOJA. I d. Įdomios gydy- 
Kaja MOVELES a aa mia is a A eis e inas ie USS viela ele S 


„Pietario LAPĖS GYVENIMAS IR MIRTIS. Iliustruota 
„K. Inčiūros MYLINČIOS MOTERYS. 15 gražių novelių .. 
„K. Inčiūros ANT EŽERĖLIO RYMOJjAU. Baltųjų rankų 


Jikimas,“ HMeornanaS! apa sjeaa areas araki ie aa aaa eee S ia ao 


„Lazdynų Pelėdos-Lasiauskienės RADYBOS. Apysaka, su L. 


Eik a A a a a A S 


„J. Marcinkevičiaus SUKAUSTYTI LATRAI. Romanas iš 


kalinių gyvenimo. I ir II d. (I — Lt. 3—; II — Lt. 2,—) 


„St. Būdavo ŠIRDYS IR GĖLĖS. Apysakos ana a akis 
„*P. Vingio VILNIAUS PADAVIMAI. Parašyti pagal Dr. 


illo Aa 


„R. Vosso DU ŽMONĖS. Labai jaudinantis rom. I ir II d. po 
„Brolių Lembų ŠEKSPYRO RAŠTAI JAUNIMUI. Gražiausi 


Šekspyro) Tastai. „Aliustruota + senae sasas e ije aleks aids 


„P. Benoit AURORA. Netolimos praeities romanas .......... 
„H. Allorge DIDYSIS PASAULIO SUKRĖTIMAS. Prancūzų 


Akadem., vainikuotas fOMANnAaS. > Giaisets testas een a sunis aina a aa aa oo 


„M. Rodzevičiūtės BAISUSIS SENELIS. Apysaka ias st 
„E. M. Remarko VAKARŲ FRONTE NIEKO NAUJO. Did. 


IAE O FONAS, e Sanel a era aleja ielaiaiėja sielas a ele ata o aa ara e elis 


„E. M. Remarko KELIAS ATGAL. Did. karo romanas ...... 
„R. Dorgeleso MEDINIAI KRYŽIAI. Did. karo romanas .. 
„ Ch. Murato Mugujevo IR RYTŲ FRONTE NIEKO NAUJO. 


Didi karo ŽO0 Manas A žraods ser ii sakas ij as keis epas oe is 


„Karl May PER DYKUMA. Saias: kelionių nuotykių roma- 


nas. I, II ir III d. (I ir II d. po Lt. 2,50; III d. Lt. 3,—) . 


„S. Lagerloef KRISTAUS ROŽĖS LEGENDA. „Apysakos L 
Šio Lagerloef PETERIS NORDAS. Apysaka iš jaunuolio gy- 


atole a a aa M S BOA 


„A. Prevosto MANONA LESKOTAITĖ. Įspūdinga meilės 


istorija. Prancūzų literatūros šedevras. ..........9244440) 


„ Goethes JAUNOJO VERTERIO KANČIOS. Tikrai jaudi- 


Aantis  TOMANnAS arssistarėje Pieiaisjejs Siaisje dalelė es Bas laja sonko e also S 


„ *Jules Verne UŽ 20. 000 METŲ. Įdomios apysakos jaunimui 
„ *Mayne Reido KALNAS ATSISKYRĖLIS. Įdomi apysaka 


30. 


31. 


32. 


33. 
34, 
35. 
36. 
37. 
38. 
39, 


40. 
41. 
42. 
43. 
44, 


45. 
46. 


47. 
48. 
49. 


50. 
51. 


52. 
53. 
54, 
55: 
56. 
57. 
58. 
59. 
60. 
61. 


62. 


63. 
64. 


65. 
66. 
67. 


68. 


11. 


*Edgar Wallace VIKRUOLIS. Longf. Manoro dvaro paslaptis 
*R. Gul SPROGSTANČIOS BOMBOS. Kovojantieji revo- 
liucijonieriai ..... LADA LOL OK oLo bo ON Soo KE Ž ao aOO 
*Blasco Ibanezo MŪSŲ JŪRA. Romanas su nepaprastai įdo- 
Eau IUrOSBiAapLASYBIO „Giss See leinsė aaa s sara ša kė ai as S a 
E. Mnišek RAUPSUOTOJI. Romanas I, II ir III d. po .... 
E. Mnišek ORDINATAS MICHARAUSKAS. Raups. tęs. .. 
Maurois SIELŲ SVĖRIKAS. Naujiena .............. as 
A. Manzoni SUŽIEDUOTINIAI. Garsiausias Italijoje roman. 
Handel Mazzeti BROLIUKAS IR SESUTĖ. Romanas .... 
Handel Mazzeti RITOS PALIKIMAS. 2-jų dalių romanas po 
J. Galsworthy SANTA LUCIA. Nobelio laureato geriausios 
SAS SB AAA KATES 
*Paul Keller ČIGONĖLĖ. Pedagoginė apysaka ............ 
Vysk. Valančiaus VAIKŲ KNYGELĖ. Iliustruota ........ 
A. Vienuolio VIEŠNIA Iš ŠIAURĖS. Dviejų dalių romanas 
A. Vienuolio RAŠTAI. V KNYGA. Į svetimus kraštus ... 

K. Korsako verstos LATVIŲ NOVELĖS. Geriausių latvių 
Keletristųsnovelių TIAkINYS Lars se are see e ko ae aid aa e ae sa 
Putino Mykolaičio VALDOVAS. Iliustruota 5 veiks. 6 pa- 
T ELkSiŲ istorinė drama. L a one je eta piano sis akejna o aaa sans Lalepėj ee aa 
V. Krėvės RAŠTAI VIII tomas. Likimo keliais II d. su 
V. Bičiūno komentarais ir paaiškinimais. Abiejų knygų kaina 
Vyskupo Valančiaus VAIKŲ KNYGELĖ. Iliustruota ...... 
J. Žulavskio I JOLĖ IR MIRTŲ VAINIKAS. Dramos. Iliust. 
A. Raulinaičio NAUJAIS KELIAIS. Trijų veiksmų su pro- 
logu drama iš jaunosios kartos gyvenimo ............. 
Bern. Shaw AMERIKOS KARALIUS. Politiška komedija . 

Šekspyro VENECIJOS PIRKLYS. 5 veiksmų drama su iliust. 


POEZIJA 


Patino PARP DVAEJŲ AUSRŲ "1 L saiaelos siais ae SS eme is 
S. Miglino redaguota MŪSŲ VILNIAUS POEZIJA. Iliustr. 
O. V. Milašiaus POEMOS. Su Fr. de Miomandre įžanga .... 
*B. Brazdžionio AMŽINAS ŽYDAS. Eilėraščiai .......... 
Salomėjos Neries PĖDOS SMĖLY. Eilėraščiai .......... 
St. Anglickio ŽINGSNIAI PRIE SFINKSO. Eilėraščiai .. 
K. Žirgulio JAUNATVĖS VARPAI. Eilėraščiai .......... 
S. Urbono GYVENIMO EILĖRAŠTIS .........Lka 
A. Jasiūno GUNDYMAI. Eilėraščiai ............... kos 
Rakšties RAKŠTYS. Aštrios satyros ir juokai iš šių dienų 
THNEEEYVONIENO, nasoj as sios Ska atsielsiai i eik odė Gusiea e 
Petro Karužos GIESMĖS APIE DAIKTUS IR ŽMONES. 
Pomirtinis leidinys su M. Jurkyno parašyta bijografija, B. 
Brazdžionio — Autoriaus kūrybos charakteristikos eskizu 
Janinos Pušaitės ŽYDĖKIT GĖLĖS. Eilėraščiai. .......... 
„A. Tyruolio GOETHE. Jo gyvenimas ir rinktinė poezija 


ĮVAIRIOS KNYGOS. 


Prof. Šalkauskio VISUOMENINIS AUKLĖJIMAS ........ 
Prof. Šalkauskio LIETUVIŲ TAUTA IR JOS UGDYMAS 
Prof. Šalkauskio BENDROSIOS MOKSLINIO DARBO ME- 
TODIKOS PRADAI. II-ras leidimas ...............V o arai 
Konst. Arrio MANO EKSPEDICIJA Į VID. AZIJA. I tom. 
Buchara, Samarkandas, Zaravšano ledynas. Su 42 iliustr, ir 
ŽEMmelADIŲ ass armuos ie aaa ESS ale Sielos ale e sie stoka e A 


69, 


70. 
i 
72. 
73. 
74. 
75. 
76. 
B 
78. 
79. 


80. 
81. 


82. 
83. 
84. 
85. 
86. 
87. 


88. 
89. 


90. 
91. 


92. 
93. 


94, 


— III — 


P. Šiežo redaguota VYTAUTO DIDŽIOJO MONOGRAFI- 
JA, parašyta mūsų jaunų istorikų būrelio ir prof. Aleknos 
Sjel ao r B a Kao sielas ra ata ei 

VI. Viliamo KURŠIŲ NĖRIJA. Slenkančios kopos ir jų 
Aialea BOCYDOLIS i ae Aleksis Aa ala ss e as SS Aido ROE 
E. Couė SAMONINGA AUTOSUGESTIJOS ĮTAKA MUSŲ 
ML SNMA MS Sa iojsjs aele ae alatavike aa ee aaa Ms mei as a 
J. Urbšio MEDŽIAGA VILNIAUS GINČO DIPLOMATI- 
NICUS FORTAS S aaa ie Insekeja dia ae aie k as ia 
V. Mikėno ŠACHMATŲ VADOVĖLIS. Lietuvos šachmatų 
meisterio vienintėlis šios rūšies vadovėlis Lietuvoje ...... 
Dr. Kramer KAS KIEKVIENAI JAUNAI MOTERIAI 
ŽANOINA 0 eee na sienas Die a aka as a 
A. Marcinkevičiaus redaguoti VLADO PUTVINSKIO RAS- 
AS au plačia bijografijai Ass ensteeto eso se aaa ek sa aa 
A. Vireliūno ir P. Šinkūno VANDENS IR VĖJO GALYBĖS. 
Nuostabūs žemės gyvenimo apsireiškimai. Iliustruota ...... 
Prof. Raikovo NAMINIŲ GYVULIŲ MOKOMASIS STE- 
BĖJIMAS. Gausiai iliustruota: since saaa nose ele e asa a 
Dr. Skardžiaus redaguotas žurnalas „KALBA“ 1930 m. komp- 
lektas..I, EL ir Ti E BAsiNViniai Asas oaija e ejo sasas a siela as 
P. Šinkūno VAIKŲ DRAUGAS. Didis Šveicarijos mokytojas 
šonas Enrikas. PėstalOCis. „ones enesasa aks es salsos ss 
*A. Vireliūnas MŪSŲ KALBOS UGDYMAS. ......... AP 
Korsako Radžvilo STRAIPSNIAI APIE LITERATŪRA. 
A02 pala sa sis area arala oje sie aki aes Ria Aa 


PI0ORTREEAI 


*PREZIDENTO ANTANO SMETONOS PORTRETAS. 
V. Jomanto pieštas ant akmens. 54 X78 cm. formato. ........ 
*JONO JABLONSKIO PORTRETAS. V. Jomanto pieštas 
ant akmenis. 41.62 CH: ŽOFMAEO, seoėes a aferos e ii ao aaia 
VYTAUTO DIDŽIOjO PORTRETAS. Spalvuotas. A. Ger- 
mano pieštas. 3855 cm. formato. „asa sea sa sana e nas 
*VLADO PUTVINSKIO PORTRETAS. V. Jomanto pieš- 
Las 402 5 Cn GLA TOS „ossis saaa aaa sea a ease Alenia 
KUNIGAIKŠTIENĖS BIRUTĖS PORTRETAS. A. Šepečio 
Diestas 235760: ŽOKMAEO: saaa me aaoe sleiaa es sa S 
*VYTIS — LIETUVOS VALSTYBĖS HERBAS. A. Žmui- 
Bu pieštas, 5 spalvomis stausdintas. Mažo 35 X48 cm. 
ormato. 


VADOVĖLIAI 
gimnazijoms ir vidurinėms mokykloms. 


J. Ambrazevičiaus LITERATŪROS TEORIJA. Poetika. .. 
J. Ambrazevičiaus ir Dr. Griniaus VISUOTINĖS LITERA- 
UROS LS TOKIA Id eksas e e a AS 
J. Ambrazevičiaus, Dr. Griniaus ir A. Vaičiulaičio VISUO- 
TINĖS LITERATŪROS ISTORIJA II d. ...............) 
Z. Kuzmickio LIETUVIŲ KALBOS SINTAKSĖ. Vadovėlis. 
vidurinėms ir aukštesniosioms mokykloms. II leidimas. .... 
Z. Kuzmickio LIETUVIŲ LITERATŪRA. I d. Tautosaka. 
Z. Kuzmickio LIETUVIŲ LITERATŪRA. II d. Senoviniai 
raštai, bažnytinė literatūra ir Duonelaičio kūryba. ........ 
Z. Kuzmickio LIETUVIŲ LITERATŪRA. III d. Pirmoji 
XIX-to amžiaus pusė. (Iki spaudos draudimo). ..... 


TIT 


6— 


95 


96. 
97. 
98. 
99, 
100. 
101. 
102. 
103. 
104. 


105. 
106. 


107. 
108. 


109. 
110. 
111. 
112. 


113; 
114. 
115, 


116. 
117: 


=— IV — 


„Z. Kuzmickio LIETUVIŲ SKAITYMAI. Vidurinėms ir 
aukštesn. mokykloms, su iliustracijomis ir kirčiuotais tekstais 
P. Klimo LIETUVIŲ KALBOS SINTAKSĖ. Rygiškių Jono 
sintaksės turiniu naudojantis parašyta. VIII leidimas. .... 
V. Kamantausko KIRČIUOTA LIETUVIŲ LITERATŪU- 
ROS /CHRESTOMATIJA. E leid: a akasamusekans s 5 asas 
P. Butėno LIETUVIŲ KALBOS PRIELINKSNIŲ MOKS- 
TAS. Teonijai ir praktikai: ke ais ie sin is Eras 
P. Būtėno LIETUVIŲ KALBOS AKCENTOLOGIJA. Mo- 
Kyklai ar gyveniniuks "| Lesser kara i ao as sa ies S 
Rygiškių Jono LINKSNIAI IR PRIELINKSNIAI. Jų var- 
tojimas mūsų Izalboje. „a sia salas ta aso 
J. Talmanto VISUOTINĖ LITERATŪROS CHRESTOMA- 
TIJA. I d. Graikai ir Romėnai. ........ akžiaja a ma geo, Saias es 
E. Viskantos VISUOTINĖS LITERATŪROS CHRESTO- 
MATITA. AEL d. Users asas Sis dai sraao aiste a os os 
J. Talmanto ir E. Viskantos VISUOTINĖS LITERATŪROS 
CHRESTOMATIJA. IV d. Naujųjų laikų literatūra. ...... 
P. Šinkūno LIETUVOS GEOGRAFIJA. Vidurinei mokyklai 
ša gimnazijais AL laidas aibe sias mo eiga eso o ais a SK 
*J. Norkaus TRUMPA NAUJŲJŲ AMŽIŲ ISTORIJA. .. 
Gyd. J. Maciūno  "TRUMPAS HIGIENOS VADOVĖLIS. 
Aukštesti 1f vidūr, K MOkYKIOŠIS. „„astenė a st dress sa as aa arai 
V. Ruzgo GAMTOS METODIKOS PAGRINDAI, Vadovėlis 
mokytojų seminarijoms ir mokytojams. ............... 
*K. Klimavičiaus DEŠIMTAINIŲ LOGARITMŲ KNY- 
GOS. Penkiais dešimtainiais skaitmenimis (Lentelės paimtos 
iš Pševalskio logaritmų knygų). Su matematinių formulių 
a S ia A a S AS 
Prof. Hermano LIETUVIŠKAI VOKIŠKŲ PASIKALBĖ- 
JIMŲ KNYGELĖ. Litauisch-Deutsches Gespraechbuechlein. 
*Dr. A. Šolco ir J. Talmanto KIŠENINIS VOKIŠKAI LIE- 
TUVIšŠKAS ŽODYNAS. (Buvo Lt. 7,—) Lakis 
A. Herlito ANGLIŠKAI LIETUVIŠKAS ŽODYNAS. .... 
Skonio an a a aptaisuose 
J. Barono RUSŲ LIETUVIŲ ŽODYNAS. II naujai parašytas 
ir žymiai padidintas leidimas, su visais kirčiuotais tekstais 
ADtaisytaS:, V aua aišje e eaus aros Biaiai TS ease sene eee e asi AIA es 


MA-DOVĖLIAI 
cradžios mokykloms. 


J. Gvildžio ARITMETIKOS UŽDAVINYNAS. Pradžios mo- 
kyšiai: (I d. Uris UI SlEyriuis asas asi ie ss aa si A 
J. Gvildžio ARITMETIKOS UŽDAVINYNAS. Pradžios mo- 
kyklos TH ir IV skyriui. TE dališs ošuss sasas o aaa 
*J. Gvildžio SAKOMIEJI UŽDAVINIAI IR GREITASIS 
SKAIČIAVIMAS. Pradžios mokyklos III ir IV sk. ir vidu- 


kinės Mokyklos [kIlaSėls unu ass ai ele a Says lai 


A. Vireliūno KRAŠTO MOKSLO VADOVĖLIS. III pra- 
džios Mokyklos skyriui: V laida Ap See aleo ueletė ka karė a Aa 
P. Šinkūno GEOGRAFIJOS VADOVĖLIS. IV pradžios mo- 
kyklos skyriui ir I vidurinės mokyklos klasei. ............ 


Pažymėti žvaigždute (*) yra ne „Sakalo“ b-vės leidiniai, 


1,50 
22 


—,80 
22 
3,50 


Kaina Lt. 5,— 


TO PAČIO AUTORIAUS RAšŠTAI. 


1. Sur les Confins de deux Mondes. Essai synthėtigue sur le | 
problėme de la civilisation nationale en Lithuanie. Edition | 
„Atar“, Genėve 1919. (išsemta). 


2. L'Ame du monde dans la philosophie de Vladimir Soloviev. 
Berlin 1920 (disertacija, gaunama pas autorių). 


8. Kultūros filosofijos metmens. Kaunas 1926. 


4. Lietuvių tautos ugdymo uždaviniai. Kaunas 1926. 


5. Bendrosios mokslinio darbo ast ikeigsradai, Kaunas 1926. 
II leid. — 1933 m. 


6. Racionali mokyklų organizacijos sistema. Kaunas 1997. 
7. Fizinis lavinimas ir įo tikslai. Klaipėda 1928. 
8. Jaunuomenės idealizmas ir modernieji šokiai. Kaunas 1928. 
9. Tautybė, patriotizmas ir lietuvių tautos pašaukimas. Kau- 
nas 1928. 
10. Filosofijos įvada. I. Propedeutinė dalis. Kaunas 1928, 
li. Skautai ir pasaulėžiūra. Kaunas 1930, 
12. Visuomeninis auklėjimas. Kaunas 1927— 1932. 
13. Ateitininkų ideologija paskutinių laikų formavimosi vyks- 
me, Kaunas 1933, 
14. Lietuvių tauta ir jos ugdymas. | 
25. Terminologijos teorija ir lietuviškoji filosofijos terminija 


(rnašiama spaudai), 


„Ake, „Žaibo“ 


B-vės sp. Kaunė
Internet Archive Audio

Featured

Top

Images

Featured

Top

Software

Featured

Top

Books

Featured

Top

Video

Featured

Top

Mobile Apps

Browser Extensions

Archive-It Subscription

Save Page Now

Full text of "Lietuvių tauta ir jos ugdymas"

See other formats
